BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Pliušiniai ir kitokie žaisliukai

Močiutė pasakoja:


- Mano anūkas turi pliušinį meškiuką, su kuriuo miega apsikabinęs. Meškiuko vardas Mindaugas.


Pati močiutė turi alavinį pakabuką, kurį eidama miegoti pabučiuoja. Pakabuko vardas Jėzus.


Močiutė supranta, kad pliušinis anūkėlio žaisliukas iš tiesų tėra žaisliukas, kad nuo Mindaugo vardo žaisliukas netampa tikru žvėreliu. Tačiau jos nekaip neįtikinsi, kad jos pačios alavinis pakabukas nėra joks Dievas, kad Jėzumi pavadintas metalinis niekiukas netampa Jėzumi.


Anūkėlis išeina į kiemą ir žaidžia gangsterį. Jis daro viską taip, kaip rodė televizorius: amerikietišku automatu draugams šaudo į krūtinę, o kai tie parkrenta negyvi, suvaro į galvą dar po kontrolinį šūvį.  Močiutė ramiai žiūri pro langą. Ji žino, kad šautuvėlis netikras, o kulkų nėra - žudymas vyksta tik anūkėlio vaizduotėje.


Sekmadieniais močiutė mėgsta nueiti į bažnyčią ir prieš mišias praeiti vadinamuosius Jėzaus kryžiaus kelius. Iš tiesų jokiais keliais nei vieškeliais ji neina, jokių kančių nepatiria ir jokiu Jėzumi neseka - tik sumurma kažkokius žodžius prie kiekvienos vadinamosios stotelės.


Anūkas tiki, kad miške prie ežero gyvena ragana, kuri turi burtų lazdelę ir žino slaptažodį. Ta lazdele ir slaptažodžiu ji paprastą akmenį gali paversti aukso gabalu.


Močiutė tiki, kad jos parapijos kunigas irgi žino slaptažodį - jis bažnyčioje baltą plotkelį paverčia Jėzaus kūnu, o vyną - to alavinio dievuko krauju.


Kartais anūkas namuose žaidžia Seimo kalbas. Jis iš popierinės televizoriaus dėžės pasidaro tribūną, atsistoja į ją ir ima skirstyti pinigus: tam tiek milijonų, tam tiek, o anam - visiškai nieko. Močiutė nekreipia dėmesio - ji puikiai žino, kad anūkas neturi jokių milijonų, o jo kalbėjimas tėra žaidimas ir ritualo pamėgdžiojimas.


Ji pati sekmadieniais žaidžia atsivėrimo kalbas: nueina išpažinties ritualo ir keliais žodžiais kunigui į ausį susako viską, kas susikaupė jos širdyje per savaitę. Žinoma, jokio atsivėrimo nėra, per pusę minutės savaitės naštų neišklosi, bet ji atlieka būtiną ritualą ir gauna ritualinį atleidimą.


Sykį, kai jie parėjo iš bažnyčios, anūkas atsistojo į tribūną ir pradėjo sakyti pamokslą: girdi, jis močiutei atleis visas nuodėmes ir visada duos išrišimą, nes ji išleidžia į kiemą, o kaimynų Beniui, kuris kieme pripylė į užantį smėlio - guzą į bakį, o ne išrišimą. 


Dabar močiutė nepraleido pro ausis anūko kalbų - iškart suprato, kad vaikas tribūną pavertė sakykla ir uždraudė šventvagiškus žaidimus.


Tokie žaidimai - ne jam.


Užaugs - tada.


Bet užaugęs anūkėlis labai pasikeis.


Jis tikriausiai ims skirti žaislus nuo žmonių, žaidimus - nuo tikrų dalykų.


Močiutė - jau niekada.


Spėk, apie ką ši istorija?


Ji - apie mūsų vaikystę, kuri ne visiems pasibaigia.

Rodyk draugams

Komentarai (4)

ginč.2008-07-15 15:59

ūūūū. godžiai perskaičiau ir dar noriu. :) labai labai.

Anonimas2008-07-15 16:15

ar gali paaskint kaip redagavot savo straipsni.
nes as prisijungus nerandu jokios info apie save kad galima butu keist kazka.

Hammerklavier2008-07-15 23:44

" Mano anūkas turi pliušinį meškiuką, su kuriuo miega apsikabinęs. Meškiuko vardas Mindaugas.

Pati močiutė turi alavinį pakabuką, kurį eidama miegoti pabučiuoja. Pakabuko vardas Jėzus."

Super ! Šmaikštu ir tiesiai į dešimtuką.

deimantukas2008-07-16 07:19

Nuostabūs pavyzdžiai ir palyginimai.Aiškiau būti negali.

Rašyti komentarą

Tavo komentaras