BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Planuoti ar nerimauti?

Po ką tik paskelbto straipsnio apie žmonių pasirinktą nerimą gavau labai gerą klausimą:


“Atrodo, dirbi redaktoriumi. Ar neplanuoji rytojaus laikraščio? Ar žurnalistai šiandien nerašo į rytojaus numerį? Ar architektai neprojektuoja būsimųjų namų ir miestų? Kas būtų, jei gyventume tik šia diena ir nieko neplanuotume rytojui?”


Tikriausiai nėra tokių redakcijų, kurios neplanuotų rytojaus laikraščio ir tokių reporterių, kurie nerašytų į rytojaus numerį. Sunku įsivaizduoti, kaip mūrininkas dėliotų plytas be plano ir projekto. Net ir paprasčiausią darbą dirbdamas, tarkim, kurdamas ugnį, žmogus mintyse sumeta, ką ir kaip čia darys: atkiš jušką, prikiš į pakurą popierių arba šakaliukų, pridės smulkesnių malkų, susiras degtutukų arba žiebtuvėlį…


Ar galėtume ką nors sąmoningai nuveikti, neturėdami plano, tai yra mintimis nė kiek neužbėgę į priekį?


Pats Jėzus liepė planuoti, skaičiuoti ir numatyti savo galimybes:


“Kas iš jūsų, norėdamas pastatyti bokštą, pirmiau atsisėdęs neskaičiuoja išlaidų, kad žinotų, ar turės iš ko užbaigti? Kad kartais, padėjus pamatą ir nebaigus, žmonės matydami nesišaipytų iš jo, sakydami: 'Šitas žmogus pradėjo statyti ir neįstengia baigti'.” Lk 14:28, 29


Ar tai neprieštarauja kitai Evangelijos eilutei, kur Jėzus moko nesirūpinti rytdiena, nes rytojus pats pasirūpins savimi? (Plg. Mt 66:34)


Ką reiškia žodis rūpintis ir ką reiškia žodis planuoti? Kas yra rūpestis ir kas yra planas?


Ar tai iš tiesų - vienas ir tas pats?


Pažiūrėkim, ką daro redaktoriai, kai planuoja rytdienos laikraštį. Jie susėda už stalo ir svarsto, ką dabar turi ir sprendžia, ką dabar jie ir jų reporteriai privalo daryti. Yra likę tokie ir tokie tušti puslapiai, yra atsitikę tokie ir tokie įvykiai… Planavimas yra darbas, rūpestis viso labo - emocija. Nesu girdėjęs, kad per redkolegijos pasitarimą redaktoriai imtų fantazuoti, kaip jie skaitys rytdienos laikraštį, kaip džiaugsis sensacijų pilnu pimuoju puslapiu, kaip ginsis nuo kritikos aukų, kaip teisinsis skaitytojams dėl praleistos klaidos…


Panašiai ir su namo statyba. Rengdamasis statyti namą, žmogus šiandien pat susikuria labai konkretų planą, pasidaro projektą. Jis šiandien susiveža plytas ir nesuka galvos dėl to, kaip rytoj mūrys. Jis mūrys rytoj, o dabar turi susiskaičiuoti, ar užteks plytų. Kai mūrija, jam nėra laiko fantazuoti, kaip gyvens pastatytoj troboj, - mūrydamas turi žiūrėti, kad siena nenukryptų į šalį ir nenugriūtų.


Projektuoti būsimuosius miestus irgi yra labai konkretus šios dienos darbas. Projektuoti nereiškia pabėgti nuo realybės ir persikelti gyventi į būsimą savo fantazijų miestą.


Nerimo vaikomas žmogus elgiasi kitaip.Yra gera pasaka apie motiną ir jos dukrą, kurios susėdo ir nelaimigos verkė dėl būsimo vaiko. Logika buvo tokia: dukrelė užaugs, kada nors ištekės, turės vaikelį, vaikelis gulės lopšyje prie sienos, ant sienos kabės kirvis, kirvis nukris ir vaikelį užmuš. Kokia nelaimė!


Kartais būna sunku atskirti, kada kuriame konkretų planą, o kada jau persikeliame gyventi į planuojamą namą ar visą fantazijų miestą. Joks planas neįmanomas be fantazijos, jokia fantazija neišvengs nerimo sėklos. Niekada negalim būti tikri, ar planas tikrai pavyks, ar iš tiesų viskas vyks taip, kaip šiandien planuojame. Nesukurta kompiuterio, kuris būsimus pasaulio įvykius apskaičiuotų bent vienai sekundei į priekį.


Visa problema, ar mes strimgalviais puolam į būsimą vargą ir baimę, kurių gal nė nebus, ar liekame čia atsiduodame neišvengiamai įvykių logikai. “Teesie tavo valia”, - mokė melstis pats Jėzus. Mes perkam plytas ir pradedam mūryti namą, bet jeigu namas išeis truputį kitoks, nei norėjom, tegu būna taip, kaip yra. Netikėtumai - jokia tragedija, jeigu esame tam pasirengę ir iš anksto susitaikę su tuo, ką Dievas (gyvenimas, likimas, etc.) atsiųs rytoj.


Dar vienas būdas atskirti planavimą nuo nerimavimo. Planuoji, rengiesi būsimiems darbams, vadinasi, kažką veiki - skaičiuoji, dėlioji, perki plytas, matuoji… O nerimauji - tai stovi (sėdi, guli) ir nerimauji.


O gal tai - prigimtis? Gal vienas sukurtas tvirtesnis, stabilesnis ir geriau išsilaiko ant mažytės ČIA IR DABAR briaunos, o kitas - silpnesnis, todėl nuslysta į priekį arba krenta atgal į nostalgiją?


Vietoj atsakymo siūlau paskaityti šį liudijimą:


“Atsimenu, kaip man mano geroji ir mylimoji mama, kurios jau nebeturiu, labai mane mylėdama išmokė rūpintis rytojumi. Ji, vargšė, nežinojo, kad taip ji man, vieninteliam savo vaikui, įvarė nerimo dvidešimčiai ar trisdešimčiai metų į priekį. Ji tiesiog nežinojo, kad negalima taip daryti.
Ji man buvo nupirkusi tokį auksinį žieduką, kurio brangaus akmens akutė, toks įspūdis, kad tuoj tuoj iškris. Aš taip bijojau pamesti tą akutę, kad nerimas perėjo net į mano sapnus. Sapnuodavau košmarus, kaip aš pametu tą akutę ir mane apima siaubas, kaltės jausmas. Tai keliaudavo iš sapno į sapną. O su ta akute ir tais sapnais vis augo, plėtėsi, kerojosi mano baimė dėl ateities.
Kai mirė mama, o po vienuolikos mėnesių - ir tėtis, likau labai jauna, beveik paauglė, nesubrendusi, vieniša.
Kai pritrūko pinigų, nunešiau parduoti mamos paliktą auksą, tarp tų auksinių dirbinių buvo ir tas žiedukas su visa akute. Tada pradėjau bijoti, kad nesužinotų giminės, jog ėmiau pardavinėti paliktą mamos auksą. Nerimas tęsėsi ilgai.
Ačiū Dievui ir juo tikintiems draugams, kurių pagalba padėjo man atsikratyti nerimo.
Atsikratyti nerimo - gyventi šia diena. Juk žieduką aš pardaviau, kai buvo sunku, tai buvo išsigelbėjimas sunkią minutę, kai neturėjau pinigų. Gaila, kad to nesupratau anksčiau.
Dabar matau savo tetulę, kuriai užsikemša kraujagyslės, kamuoja ligos, nes ji rūpinasi, kaip jai reikės išleisti į mokslus savo dukrą. Tetulė pardavė močiutės namą, pinigus leido, bet vis kankinasi - na kaip ji išleis savo vaiką į mokslus?
Štai kur didieji stebuklai - gyventi čia ir dabar - patirti tai savo kailiu.
Rita”

Rodyk draugams

Komentarai (4)

Anonimas2006-03-02 14:52

Taip, nerimas mus apraizgo nuo vaikystės- laukiame vasaros atostogų, nerimaujame dėl vakar parašyto kontrolinio.Ir suaugus nėra lengva atskirti nerimą dėl ateities nuo šiandienos rūpesčio…. Atrodytų,kam ravėti darže piktžoles vasaros pradžioj, juk gerasis Dievas pats pasirūpins derliumi.Bet šios dienos darbas -dabar- yra ravėti tas piktžoles, o visą kitą palikti ateičiai…Sunku atskirti šios dienos darbus nuo rytdienos nerimo.Rugsėjis su savo derliumi bus negreit, o dirbti reikia šiandien, ir ne tik dėl rugsėjo rezultatų, o dėl šiandienos būtinybės.

Todėl ir sunkiausia yra atskirti "ČIA IR DABAR" nuo vakar dienos ar rytojaus.Ir kas suvokė to skirtumo prasmę, tas priartėjo prie ramybės..

aralzero

iLOVETHEBEATLES2006-03-02 15:06

Dievas-geriausias draugas…

2ra2006-03-03 10:33

Šiaulietė aktorė Nomeda bėčiūtė kartą man pasakė labai puikų posakį ( paties posakio autorystė nenustatyta). "Nori prajuokinti Viešpatį - suplanuok rytdieną".

Petras2006-03-06 12:50

Taiklus pastebėjimas. Suplanuoti galim konkretų darbą, ir tai nebūsim tikri, ar jis eis taip, kaip norėtume. O suplanuoti rytojų… Tai panašu į astrologinę šarlatano prognozę.

Labai norėčiau sutikti bent vieną "savo likimo kalvį" ir paklausti, iš ko tą likimą kala? Iš nenuspėjamo laiko nuotrupų?

Rašyti komentarą

Tavo komentaras