BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Penktadienio aura

Alius Sakinis
vieną vakarą parsitempė į namus nemažą veidrodį. Rado padėtą kieme prie
šiukšlių konteinerio. Rėmai šiek tiek apipeliję, o šiaip viskas gerai.
Buvo penktadienis, tryliktoji diena ir dar pilnatis, bet Alius į tokias
aplinkybes nekreipdavo dėmesio.

- Padažysiu rėmus, ir bus gerai, - pasakė Alius tam Aliui iš
veidrodžio. Pakabino vonioje virš kriauklės ir pažiūrėjo dar sykį -
rodo užtikirintai!

Žmonai tas prietaisas rodė prasčiau.

- Iš kur tas veidrodis? - nustebo ji ir apžiūrėjo. - Kam seną pirkai?

- Nieko aš nepirkau, - paaiškino Alius.

Tuo metu užėjo kaimynas.

- Žiūrėk, ką jis parsitempė, - pasakė žmona. - Randa šiukšlyne ir velka namo.

- Visai ne šiukšlė, - ginčijo Alius. - Padažysiu rėmus, ir bus kaip naujas.

- Ar jis neįskilęs? - paklausė kaimynas. - Nei kiek?

- Ne. O kas?

- Tada gal nieko… - kažkaip mįslingai numykė kaimynas. - Tais dalykais mažai kas betiki.

- Kokiais dalykais?

- Yra sakoma, kad įskilę veidrodžiai gali traukti nelaimę.

- Žinoma, į šukę gali įsipjauti, - pritaė Alius. - Arba šuke papjauti ką nors, pavyzdžiui, žmoną…

- Tu čia nerodyk dantų, - supyko žmona. - Aš irgi girdėjau, kad svetimas veidrodis nėra geras dalykas.

Prasidėjo kalba aie aurą, kurią spinduliuoja beveik kiekvienas daiktas.
Jei namuose aura gera, veidrodis sugeria gerą aurą. O jei bloga?..

- Jei bloga - patys suprantat, ką jis sugėrė, - pasakė kaimynas ir
žengė žingsnį atatupstas. - Nelabai tuo tikiu, bet ką žinai. Pažiūrėti
veidrodis geras, o gero daikto niekas be priežasties neišmes.

Tikrai, kodėl jį išmetė? Alius dar sykį apžiūrėjo veidrodį, bet nieko tokio nerado.

- Kvaily, ne viskas matyti! - pyko žmona. - Tempia į namus visokį velnią - net neramu!

- Na, jeigu pašventinus, gal nieko blogo nebūtų, - ėmė raminti
kaimynas. - Šventintas vanduo, girdėjau, apvalo aurą. Jeigu veidrodis
sugėrė pyktį, nesantaiką, baimes, gali padėti malda ir šventinta žvakė.
Anksčiau močiutės užsidegdavo šventintą žvakę, sukalbėdavo kokį šimtą
litanijų ir nelaimės atsikratydavo…

- Šimtą litanijų? - pasibaisėjo Alius. - To tai jau ne! Geriau
bažnyčioj nušvilpsiu mažą buteliuką šventinto vandens, atskiesiu
paprastu ir, jeigu taip norit, nušveisiu stiklą…

- Nušvilpsiu, atskiesiu! - pasibaisėjo kaimynas. - Ar tu manai, kad šventą dalyką galima vogti ir skiesti kaip antifrizą?

Alius patraukė pečiais, o žmona liepė nutilti. Ji prisiminė, kad jų
kaime per laidotuves žmonės namuose apdangstydavo veidrodžius. Kodėl?
Ogi todėl, kad vaidrodžiai nepritrauktų mirties ir nespinduliuotų
juodos auros. Be to, ji dar girdėjo, kad veidrodis sugeria mirusiųjų
dvasias, ir jos nebeištrūksta. Viename filme ji matė, kas būna po to.
Pažiūri žmogus į veidrodį ir pamato jis ne save, o nužudytojo kaukolę.
Siaubas!

- Jeigu mirtis paprasta, tada gal ir nieko, - pritarė atsargusis
kaimynas. - O jei veidrodis matė smurtinę mirtį, tada jį reikėtų
pašventinti ir dar užpirkti mišias už mirusiuosius. Tada, aš manau,
viskas būtų tvarkoj. Dar nueitumėt išpažinties,  sugiedotumėt kalnus,
ir į namus sugrįžtų ramybė.

Alius susiėmė už galvos. Ne, to tai jau ne. Po savo vestuvių jis
daugiau į bažnyčią nebuvo įkėlęs kojos, visi poteriai seniai išbiro iš
smegenų, bet labiausiai gąsdino išpažintis. Kas bus, jeigu kunigui
prisipažins dvidešimt metų nebuvęs bažnyčioj? Taigi tas prirašys jam už
praleistus sekmadienius sukalbėti kelis tūkstančius poterių. Kada jis
tiek suvarys? Ir kam jam tas vargas dėl seno suknisto veidrodžio?

Žmona tuo metu paskambino kažkokiai labai išmintingai draugei ir
sužinojo, kad šiandien dar ir penktadienis, tryliktoji diena, pilnatis.
Namuose kilo panika, visi puolė Alių, o Alius neturėjo ko pulti. Kaip
tokią dieną, kai visur vienos nelaimės, jis tempia į savo namus
paklydusių dvasių kupiną veidrodį?

- Velniai jūsų nematė! - sušuko Alius, nukabino nuo sienos savo radinį ir nunešęs padėjo atgal prie konteinerio.

Namuose iškart pasidarė geriau.

Žmona dar kiek paburbėjo, bet kitą dieną po pietų nutilo.

Vakare Alius nuėjo pas savo kaimyną palošti kortomis.

Vonioje virš kriauklės jis pamatė iš kažkur atsiradusį veidrodį. Rėmai buvo šviežiai padažyti, bet tai buvo tie patys rėmai.

- Žiūriu, įsitaisei daiktą, - pasakė jis, čiupinėdamas rėmą.

Kaimynas kukliai tylėjo.

- Sukčius gi tu! - pasipiktino Alius.

- Pažinai? - nustebo kaimynas, bet neparaudo nei kiek.

- Ta pati aura, - konstatavo Alius. - Tokia tamsi, šalta…

- Tai jau taip, - nusijuokė sukčius. - Pamaniau, ji prie tavo baldų
netiks… Tau reikėtų naujos, krautuvinės. Aliau, tu prakišai, tau
maišyti kortas.

Alius sumaišė kortas ir pajuto praradęs daugiau - ne tiktai veidrodį. Jis atsikratė auros ir pasijuto laisviau.

Korta buvo gera - jis neturėjo pralošti.

Be to, ne penktadienis…

Patiko (0)

Rodyk draugams

Komentarai (2)

Rita2009-03-21 18:50

Nu žinai, Petrai, ir man buvo tokia istorija. Pas sendaiktininką, pas kurį kažkada su tavim buvome, radau tarp senų daiktų senovinį smetonišką veidrodį, nu tokį liuks, su rėmais, storo stiklo pakraščiai nupjaustyti, pusapvalis. Sutirpau pamačiusi, bet staiga viena draugė, kurią buvau nusivežusi į sendaikčių fermą sako, žinai, kiti sako, kad negerai iš kitų namų veiodrodį pas save kabintis. Nudiegė kažkur paširdžiuose, nes aš dar neatsikračiusi prietarų, nors su tavo pagalba jų atsikratymas veikia, pagalvojau, o jeigu tikrai kokia aura pareis į namus. Tada sendaiktininkas, įgudęs verslininkas, irgi sako, nu ir aš girdėjau, kad geriau veidrodžių iš svetimų namų pas save netempti, bet tai galioja tik tiems, kas tuo tiki. Man tik cinkt į smegeninę, šūdas tie prietarai, baisiau graušiuosi, jei tokio nuostabaus veidrodžio nenusipirksiu, juo labiau, kad sendaiktininkas būtent dėl tokių prietarų veidrodžiams nuleidžia kainą, kad tik pirktų. Suplojau 70 litų ir parsivežiau namo. Žiūriu dažnai į tą veidrodį, taip gražiai jis mane rodo ir jokių vaiduoklių iš jo nelenda, tai yra nelenda iš mano smegeninės. Jau kelerius metus jį turiu sodyboje, kaip puikiausią brangenybę ir esu labai gyva ir laiminga. O kai perskaičiau tavo tekstą, tai tik nusijuokiau apie prietarus. Buvau papuolusi, bet jie manęs neįveikė.

Petras2009-03-21 19:33

Puiku, kad neįveikė. Žingsnis po žingsnio, milimetras po milimetro, atsikratysi ir kryžiaus, bažnyčių, kapų, kunigų baimės. Galėsi sakyti, kad tu - nebe katalikė, o gal ir nebe krikščionė. Bet greitai nebus - prietarai glūdi pačioj gilumoj, jais didele dalimi laikosi visa mūsų kultūra ir pasaulėjaita - ne tik religinė, atvirai prietaringoji…

Rašyti komentarą

Tavo komentaras