BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Pažinimo riba

Trinktelėjo lauko durys.

- Turbūt Stasė grįžo iš mokyklos, - pasakė motina, kuri laukė dukters.

- Ne, tai gangsteriai veržiasi, - pareiškė jaunėlis, kuris buvo prisižiūrėjęs siaubo filmų ir visur matė gangsterius.

- Tai angelas, - išpažino savo tikėjimą vyresnysis, kuris buvo ką tik parėjęs iš ateitininkų susirinkimo ir tikėjo angelais globėjais.

Štai trys hipotezės: Stasė, gangsteriai, angelas. Jos priklausė nuo vidinio nusiteikimo ir skyrėsi.

- Vaikai, eikit patikrinkit, - paprašė motina.

Mažius movė į kitą kambarį - jis po vieno siaubako labai bijojo gangsterių. Vyresnėlis nėjo iš principo - kol kas jis gyveno savo tikėjimu.

Mama atsikėlė ir nuėjo pati.

Pasirodo, visos hipotezės buvo neteisingos.

Tai buvo vėjas.

- Uch, šį sykį pasisekė… - atsipūtė mažius ir išlindo iš palovio.

Vyresnysis tylėjo.

- Kas tau yra? - paklausė motina.

- Tu griauni mano tikėjimą, - pareiškė jis.

Yra riba, už kurios pažinimas nebeįmanomas. Tos ribos nerasi anapus durų, kieme ar kitam galaktikos pakrašty. Ji - žmogaus smegeninėj. Žmogus paprasčiausiai sėdi, neina, netikrina, o kai patikrina kitas, nepriima informacijos. Juk buvo savaime aišku, kad duris darinėja angelas, o saulė sukasi apie žemę. Mama griauna vaiko tikėjimą,  o eretikas Galilėjas nusišneka. Šitam tikėjimui yra nemažai paaukota.

O klaida labai paprasta - net juokinga.

Savo įsivaizdavimus žmonės palaikė žinojimu. Tačiau mūsų prielaidos, hipotezės, numatymai, tikėjimai - dar ne realybė. Juos reikia patikrinti.

Net realybės suvokimas dar nėra realybė. Jis labai priklauso nuo mūsų
gebėjimo skirti dirgiklius ir yra apribotas pojūčių galimybių.
Mes matome šviesą, bet ne visą - neįžiūrime nei ultravioletinių, nei
infraraudonųjų, nei rentgeno spindulių. Jeigu pradėtume užuosti ir
girdėti tiek, kiek užuodžia ir girdi šuo, o girdi jis altragarsą, tai
pamatytume aplink kiek kitokį pasaulį.

Tuo labiau nėra realybė mūsų vidinio pasaulio dalykai: mūsų
svajonės, įsivaizdavimai, hipotezės, prielaidos… Vaikas tiki, kad duris atidarė angelas, bet tai buvo vėjas. Nors mano skaitytojas Kostia su krikščioniška meile laukia, kada vėl užgersiu, jo
lūkesčiai gali neišsipildyti. Jeigu jis mano asmenyje pamato komsomolo
darbuotoją arba šikšnosparnį, tas vaizdinys gali būti iliuzija.

Vienu tikėjimu gyvenančiam žmogui pažinti pasaulį yra sunku - gal todėl religingi žmonės paprastai būna labai prietaringi. Bet gali ir jie mėginti po truputėlį skirti išorinės realybės faktus ir vidinės realybės reiškinius.

O Dievas? Jis faktas, ar įsivaizdavimas, prielaida?

Fanatiško sukirpimo žmonės yra įsitikinę, kad tai, be jokios abejonės, - faktas. Kiti net mėgina rasti “įrodymų”.

Biblija sako kiek kitaip. Ji tvirtina, kad Dievas gyvena ne žmonių rankomis statytose
šventovėse, bet žmonių širdyse. Vadinasi, tai - ne išorinės realybės
faktas, bet mūsų vidinio pasaulio reiškinys. Išorinė realybė yra tik medinė ar akmeninė parapijos bažnyčia, po ją
vaikštantis sutana apsivilkęs vyras, kryžiukai, statulikės,
smilkalų kvapas, vargonų gausmas… Vaizdiniai, kurie maldininkui kyla, žiūrint
į kičinį Marijos paveiksliuką ir nutukusį kunigo veidą, reikšmė,
kurią jis suteikia ritualams - jau vidinės realybės dalykai. Juk kito gali
nejaudinti nei pasmailintas kunigo balselis, nei molinis dievukas.
Nesu girdėjęs, kad musulmonui kada nors apsireikštų Marija arba katalikui - Buda. Jeigu kada nors išvysi Švenčiausiąją Mergelę Dievo Motiną, tai dar nereiškia,
kad ją privalo matyti ir kiti palatos kaimynai. Jeigu savo bažnyčią
pavadinai “Dievo namais”, tai dar nereiškia, kad Dievas iš tiesų tenai
įsikūrė. Jis - tavo vaizduotės gyventojas.

Religingi žmonės mėgsta kartoti, kad jie tiki ne savo fantazijomis, bet “tikru”, “gyvu” Dievu. Jie tikrą tikėjimą maišo su “tikru” tikėjimo objektu. Aš irgi manau, kad pasaulį nuolatos kuria Dievas. Kad ir kaip mėginu - niekaip negaliu įsivaizduoti pasaulio be savo Kūrėjo. Ar gali būti, kad ši tobula boružėlė atsirado savaime? Ar ką panašaus yra sukūręs žmogus? Gyvybę? Sakot, kažkada atsitiktinai supuolė molekulės, ir atsirado pirmoji bakterija? Na, žinot… Kaip sakė kažkoks sąmojingas mokslininkas, man būtų lengviau patikėti, kad pro sąvartyną praūžė vėjas ir iš visokių dalių atsitiktinai sumontavo boingą.

Bet žinau, kad tai - mano tikėjimas. Tai - ne formulė, aš jo neįrodysiu. Kad ir koks jisai “gyvas” ar “tikras”, tai tik mano tikėjimas.

Suprantu, kad tikėjimo vaizdiniai gali būti “gyvi”. Bet niekam nelinkėčiau, kad
jie pernelyg “atgytų” ir pradėtų vaikštinėti po
kambarį, kada jau esi pabudęs. Geriau venkite to - ateis sanitarai ir
apvilks tramdomuosius marškinius.

Verčiau laikytis Jėzaus mokymo, kad Dievas ir visa jo karalystė yra mumyse pačiuose.

Rodyk draugams

Komentarai (12)

kostia2008-07-01 07:54

kodel trini mano komentarus, eretike?

deimantukas2008-07-01 07:55

Dabar labai madinga rodyti per tv visokias senovines pilis,kuriose gyvena dvasios ir krebždina sienas.Labai norėčiau ir aš pabuvoti tokioj pily ir išgirsti tų dvasių keliamą garsą.Dar labiau norėčiau patikrinti ar tikrai tą garsą skleidžia dvasios.Sako,kad ten,tose pilyse kažkas kažkada pasikorė ar kitaip pasibaigė.Va tų mirusių žmonių sielos ten ir dūksta.Ech,bet tą turbūt gali išgirsti tik televizijos žvaigždės.Bet palauk….Mano močiutė mirė bute,kuriame aš lig šiol gyvenu.Mirė man matant.Mačiau jos užgestančias akis-nepamiršiu to niekada.Dabar toje vietoje,kurioje mirė močiutė,stovi spinta.Aš miegu lovoje,kuri stovi tam pačiam kambaryje šalia.Spinta sena ir jos durys labai girgžda.Jos girgžda ne tik,kada jas atidarom ir uždarom,bet ir naktį,kada pradedu užmigti.Ten pradeda krebždėti.Atspėkit,kas?

Petras2008-07-01 08:18

Deimantuk, nėra ko spėlioti, reikia gyventi tikėjimu, kad tai - močiutės dvasia. Net jeigu imsi muilinti akis, kad tai pelė ar koks katinas, nebesugriausi mano tikėjimo.

Šnekėdamas truputėlį rimčiau, norėčiau atkreipti dėmesį, kad dėl iškreipto realybės matymo yra kaltas visai ne tikėjimas. Jokiu būdu! Tikėjimas - normalus reiškinys, tikra Dievo dovana.

Nusišnekėjimai ir kliedesiai prasideda tada, kai nesugebama skirti įsivaizdavimų nuo realybės, hipotezių ir prielaidų - nuo faktų, tikėjimo - nuo objektyvaus pažinimo. Tada prielaidų niekas nebetikrina, o jos gali būti klaidingos, įsivaizdavimai tampa realiais kliedesiais.

Gerai turėti ir žmoną, ir žmonos nuotrauką, bet jei nuotrauką palaikysi žmona ir pradėsi gyventi su ja, gali neatsirasti vaikų.

deimantukas2008-07-01 08:53

Taigi,kadangi niekas vistik nesugebėjo atspėti,skelbiu teisingą atsakymą.Ten krebždėjo mano katytė.

Petras2008-07-01 09:11

Taip ir maniau, ertike ateiste, kad tu griausi mano tikėjimą dvasiomis.

Jeigu nori susitikti su jomis akis į akį, atvažiuok į mano sodybą. Prieš kokį 10 metų mūsų daržinėje pasikorė nuomininkas. Tikriausiai iš meilės. Dabar vidurnakčiais vaikšto, pasiėmęs virvę ir visų prašinėja, kad kas sumegztų mazgą. Niekas negali naktį nueiti malkų - tuoj prikimba tas pakaruoklis su juoda žyme ant kaklo. Aš jam mielai sumegzčiau tą mazgą ir kilpą ant kaklo uždėčiau, kad tik jis nuo atsikinistų ir liautųsi gąsdinti žmones. Bet kai nueinu į daržinę, jis dingsta. Kažkur pasislepia.

Pastebėjau, kad vaiduokliai, babaužiai, raganos bei kitos dvasios vengdavo ir mano mamos. O štai jos seserį, mano tetulę, apsėdo tikrų tikriausias velnias - bijodama vyrų ir nekęsdama žmonių, ji visą gyvenimą prasėdėjo bažnyčioj tarp šventintų žvakių. Į namus pareidavo tik pavalgyti ir išsituštinti.

Taigi, Deimantuk, tau nereikia važiuoti į Angliją arba į Rumuniją - jeigu pavarysim gerai reklamos, galėsim ir prisiveisti nacionalinių dvasių. Įkursim kaimo vaiduoklių sodybą… Vidurnakčiais ir tryliktosiomis dienomis - dviguba kaina, per Vėlines ir Kūčias - triguba.

deimantukas2008-07-01 09:44

Na nežinau,nežinau….Pastebėjau,kad aš su vaiduokliais ir dvasiomis turiu bėdų.Net baisiausioj savo alkoholizmo pakopoj nesu baltų arklių regėjęs.Manau,kad dvasių klausimais aš esu tikrai prastas patarėjas.

Petras2008-07-01 09:54

Deimantuk, visai nebūtina, kad dvasias matytume patys. Svarbu, kad matytų mūsų klientai. Juk mūrininkas stato rūmus ne sau, inžinierius montuoja elektros kėdę irgi ne dėl savęs. Jeigu taip būtų, didžiausiu Lietuvos alkoholiku reikėtų paskelbti "Stumbro" direktorių. Įtikinau?

Manau, daugelis egzorcistų irgi žino, kad velnio apsėstieji jų pacientai yra tipiški šizofrenikai. Lengvesnę formą mėgina patys įveikti savo įtaiga, sunkesnius atvejus palieka psichiatrams.

aralzero2008-07-01 10:00

dar galiu deimantuką pasikviesti pas save į vonią- ten pasikorė mano vyras. Bet mes visi šeimyniškiai jau sekančią dieną ten prausėmės, nors buvo labai nejauku ir akyse stovėjo tas kraupus vaizdas, nes viskas vyko kaip filme-labai greitai: užsidarė- praėjo kelios minutės- išplėšėme duris-bet jau po visko. Tik kelios akimirkos ir nebėra žmogaus…Bet labai gera vėlė- nesivaidena ;). Labai ramiai tebegyvename jau kelintus metus…Gal atsiras vaiduokliai po šimtmečio :)?…
O šiandien gyvename negirdėdami šnaresio ir šnabždesio, be to, mūsų atminty liko ir žymiai linksmesnių prisiminimų apie išėjusius iš gyvenimo.

deimantukas2008-07-01 10:00

Vadinasi mudu galim sukurti UAB "dvasių keliais" arba "dvasių pasaulyje"arba nebūtinai UAB,o kaip nors švelniau pavadinti ir gyventi iš to?Kaip paprasta.Belieka tik atlikti formalumus.Sutvarkyti kuriamos įmonės dokumentus.Visada svajojau apie savo verslą,tik niekaip nesusiprotėjau,ką čia sukūrus.O čia tokia plati dirva.Valioooooooooooo.

Petras2008-07-01 10:16

Deimantu, kam taip vulgaruiai? UAB, įmopnė, verslas… Fi!

Dirbant su dvasiomis, į viską reikia žiūrėti dvasingiau. Ar ne gražiau - religinė bendruomenė, tam tikra sekta, bažnyčia? Be to, pagal religinių bendruomenių įstatymą mūsų dvasinei organizacijai nereikės mokėti pajamų ir pelno mokesčio.

Beje, jokio pelno ir nebus, nes mes nerinksime jokių mokesčių ir neturėsime pajamų. Mes rinksime tik nustatyto dydžio aukas, gyvensime tik iš dvasinių lobių. tikiuosi, ir mums, ir mūsų vaikams jų užteks.

aralzero2008-07-01 10:22

cha, vilnietis… Tada labai tiktų į pačią glūdumą , į kaimą atvažiuoti :). Tiesa, pamiršau,kad mano namuose dar vienas žmogus mirė- tėvukas.
O, tada man primenybė steigiant dvasių namus, priimant lankytojus…

2ra2008-07-01 15:59

Tiems, kas ketina įsteigti vaiduoklių populiarinimo verslą, galiu pasiūlyti tam tinkamas šiuolaikiškas patalpas su nevalyta karma bei aura. Tai naujos statybos bestogis (nebaigtas) ketveris metus laukiantis nugriovimo arba pastatymo namas mano kieme. Jame TIKRAI girdisi garsai. Ypač po lietaus. Nors niekas, išskyrus muses voratinkliuose, ten nebuvo pasikoręs, manau, kažkokios dvasios trepsi. Kaimynas, išmanantis satybas, sako, kad antro aukšto perdengimas nesandarus, ir lietaus lašai, tikšdami per tarpus ant sukrautų kartoninių dėžių, polietileninių maišų bei kito statybiniop šlamšto, kapsi, aš visai nenoriu tuo tikėti, nes tai - neįdomi proza. Plika teisybė be jokios fantazijos. O man norisi paslapties. Ir kodėl jos nesukūrus? Pavyzdžiui, namas verkia, ilgėdamasis statybininkų, jų tvirtų rankų prisilietimo, tarsi balzamo ant žaizdų betono į sienų tarpus irpan. Jei kam labai norisi - gali atvažiuoti, pažiūrėti ir sukurti savo vaizdinį. Adresą Petras žino.

Rašyti komentarą

Tavo komentaras