BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Pakelės durnaropė

- Aš noriu išlikti tokia, kokia esu, - netikėtai pasakė ji, tarsi kažkas būtų mėginęs daryti kažką kitą.


Tačiau mintis labai įdomi. Sakyčiau - esminė.


Aš noriu išlikti toks pat. Kaip pakelės akmuo, kuris buvo toks pat prieš tūkstantį metų. Jis bus toks pat ir po tūkstančio.


Žmonės ėjo pro šalį, jie augo, seno, mirė ir keitėsi, o jis liko koks buvęs.


- Tu liuteronas? - nustebo jis, pamatęs ant mano stalo liuteronų žurnalą.


- Kodėl? - nustebau ir aš. - Žiūrėk, yra įdomus straipsnis apie kryžiuočius.


- Kam? - jis atsitraukė atatupstas. - Esu katalikas ir liksiu.


- Aš dar skaitau budistų, - sumaniau paerzinti ir ištraukiau iš krūvos kažkokia Dalai Lamos knygelę.


Jis pasiūlė pakeisti temą.


- Ir kaip tau viskas pasiseka? - paklausė vėliau, kai susirinkau įrankius ir susiruošiau eiti į pirtį daryti vandentiekio.


- Ne, ne viskas, - atsakiau sąžiningai. - Dar daug ko nemoku.


Mano pirmasis saulės kolektorius buvo ne toks, kaip dabar. Dariau, kaip mokėjau, pridariau daugybę klaidų. Didelis džiaugsmas atrasti savo klaidą, dar didesnė nauda. Atrodo, šildymo sistemą irgi turėsiu gerokai keisti. Lauko pečiukas, kuriuo kepu, verdu valgį ir rūkau mėsą, galėtų dar šildyti vandenį. O kai tvenkinio vandeniu imsiu šildyti visą namą, pasikeis ir jo išvaizda - turėsiu apšiltinti, apkalti plokštėmis, geltonai nudažyti…


Geltonas namukas, kuriame gyvenu, nėra pakelės akmuo.


Pavasarį moterys darže beria sėklą - ne žvyrą.


Einu pro šalį ir laukiu, kada atsiras agurkai. Jos žino, kaip ir kada sėti, kokių dėti trąšų. Man taip neišeitų.


- Mes galim parodyti, - sako jos, laukdamos talkininko.


- Ne, ne, ne, - purtau galvą ir pajuntu, kaip manyje sukyla noras kažko neišmokti. Užpernai pasodinau pusę hektaro aviečių ir palikau likimo valiai. Gal vaikai kada nors?..


-  Bet viskas taip paprasta, - mėgina kalbėti daržininkės, bet einu šalin. Ne, ne, ne ir dar kartą ne. Vėjo jėgainė daug įdomiau. Kaip ją padaryti?


Verčiau pasiliksiu truputį akmuo.


Arba ne, pasakykim gražiau.


Į žemę kritusi durnaropės sėkla negali užaugti agurkas.


Kad tik sudygtų.

Rodyk draugams

Komentarai (9)

Vilkošius2007-03-08 11:44

tik kaip viskam rasti laiko? nors ir noro reikėtų kartais paiškot :D

deimantukas2007-03-09 00:57

kai susitikus su draugais,savo adresu isgirsdavau is ju lupu zodzius:o tu nepasikeitei.Tu vis toks pats,koks buvai.Man anuomet tai skambedavo,kaip pagyrimas.

Kai pradejau keistis,mes nustojom susitikinet.Kazkaip savaime.Nebeliko kazko bendro.O gal ir nebuvo,isskyrus buteli?Zinoma,susitike,rastume apie ka pakalbet.Taciau nera poreikio susitikt,koks budavo anksciau.Bet susitikt nevengiu.Net noriu.Net siulau.Bet sutikimo nesulaukiu.Jie vis dar geria.O as -ne.Gal todel?

Dabar daug visokiu turiu"kodel".Turejau ir anksciau,bet dabar zymiai daugiau.Ir ju vis daugeja.Toks jausmas,kad grizta vaikyste :-).Viskas idomu,daugeja dziuginanciu dalyku, o ypac kiekvienas rytas.Ir bundantis pavasaris.

Anonymous2007-03-09 20:14

Aš irgi maniau,kad nesikeičiu , dar maniau,kad ir nenoriu ir nereikia man keistis. Tačiau, metams bėgant, keičiasi ne tik išvaizda, keitėsi ir mano galvosena.Kaip ir Petras, stengiuosi išsisukti nuo man namalonių darbų ir pareigų.Žinoma, ne visada išeina…Užtat mėgiamus darau su malonumų.Tikiuosi ,kad tada susidaro tam tikra pusiausvyra…

aralzero

Petras2007-03-10 09:57

O suvaržyti žmonės keičiasi labai sunkiai. Jie irgi keičiasi, bet labai skausmingai. Jie netgi bijo išgirsti naują dalyką, nes tai gali kažką pakeisti jų galvosenoj, o bet koks pasikeitimas siejamas su grėsme savo esybei. Gal todėl baikštūs žmonės yra konservatoriški, ir atvirkščiai - po žmogaus konservatoriškumu, tradiciškumu visada slypi didelės baimės. Tai itin ryšku religingų žmonių elgsenoje. Menkiausias pasikeitimas tradiciniuose ritualuose ar pasikeitusi aplinkos smulkmena, tarkim, nukirstas medis prie bažnyčios šventoriaus gali sukelti prietaringas baimes ir stiprius savigybos instinkto pažadintus protestus.

Šitie žmonės labai kenčia, sunkiai išmoksta naujų dalykų, yra neryžtingi bet kokiam naujam žingsneliui, bet padėti jiems sunku, nes savo baimes jie laiko tapatybės dalimi ir nė už ką jų neatsisakys. Tam tikra prasme baimė yra jų pačių pasirinkimas. Man tik tik apmaudu, kai šitų žmonių silpnybe naudojasi gudručiai manipuliatioriai, tarkim, politikai, relkamos ir religijos specialistai, o aš turiu matyti, kaip iš žmogaus padaroma bejėgė marionetė.

Beje, o kaip į pasikeitimą, į nuolatinį virsmą žiūri Evangelija?

"Aš esu Kelias", - apie save sakė Jėzus. Būti su Jėzumi, vadinasi, būti nuolatiniame kelyje.

Petras

deimantukas2007-03-10 11:18

Daugelis,o ir aš daugelį dalykų kiekvieną dieną darydavau nemąstydamas-automatiškai.Aš toks esu,mane taip išauklėjo,kodėl aš turiu keistis,-visada bet kam,bet kokiam naujam pasiūlymui ar kitų pastabai,kad kažką negerai darau rasdavau tokį pasiteisinimą.Tegul kiti keičiasi-kodėl aš?Net valgydavau tada,kada sueidavo tam tikra valanda.Ne kada noriu,bet kada suėjo metas valgyt-koks absurdas ir savęs negirdėjimas,ir savo jausmų ignoravimas.Na čia truputį gal nukrypau.Bet net girdėjau sukurtą mitą,kad keičiasi ir pažiūras keičia tik silpni ir nesubrendę,nepatikimi žmonės,o laikosi pažiūrų-tvirti,stiprūs,valingi žmonės.

Petras2007-03-10 19:58

Sunku pasakyti, kas tie "valingieji". Ar tai - ne taisyklių suvaržytieji savo pačių vergai?

Jėzus į galinčius ir negalinčius pasikeisti žiūrėjo kitaip. Kas neatgims ir vėl nepasidarys lyg kūdikis, tas nematys Jo karalystės.

Štai ir visa tvirtybė…

Anonymous2007-03-16 23:44

ajai ir kaip tau petreli nenusibost ta pati giesme - vienos curvos mano kaime tik as viena radasta-;) Tiesiog esi Petras I.

<br>Kiek pastebėjau toks pasiputimas ir susireiksminims AA nariams budings. Petras II

deimantukas2007-03-18 00:17

pasiputimo supratimas pas anonima.Na-tiek jau to.Tebunie.Bet tada gal yra del ko…..

Petras2007-03-19 08:39

žiūriu, į mano svetainę vis prasmunka kas nors iš atkakliųjų sektantų, persekiojančių mane nuo jos atsiradimo. Užtrenkiau po nosimi duris, uždariau langus, užblokavau jų kompiuterių adresus, bet jie vis randa kokią skylę įlįsti čia ir išsituštinti. Patiems būtų geriau neiti čia ir nesinervinti, bet kažkokia paslaptinga jėga traukia skaityti, piktintis ir užgaulioti.

Dažniausiai jų spjaudalus švariai išvalau, bet vienas kitas tegu palieka. Nematydami konkrečių sektantų, mes negalėtume pažinti religijos psichologijos.

Rašyti komentarą

Tavo komentaras