BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Rojus yra

Pažįstu kvailų ateistų, kurie netiki Rojumi. Bet jis iš tiesų yra. Šiandien buvau.

Rojus yra Ignalinos rajone netoli Dūkšto. Pavažiavus Baltarusijos pusėn, turėtume rasti dar vieną rojų, kurį moraliosios politikos apaštalas Valdas Adamkus pažadėjo Didžiasalio tikintiesiems. Reikia manyti, padoraus politiko pažadas seniai ištesėtas.

Kitas gyvenimas

Rodyk draugams

“Tarp Rytų ir Vakarų yra dar mūsų interesai”

Į žurnalisto klausimus atsako Seimo Ekonomikos komiteto pirmininkas Remigijus Žemaitaitis.

- Štai jau pusė metų Jūsų apygardoje netyla protesto balsai dėl skalūnų dujų žvalgybos bei gavybos. Kai kurie skeptikai tvirtina, kad per tą pusmetį situacija dar labiau pablogėjo, ir žmonės nebeišvengs Vyriausybės jiems primetamos rizikos dėl galimų nenumatytų pasekmių, patiems iš to neišlošiant nė cento. Kaip tai atrodo, žiūrint nuo Seimo - ekonominių ir politinių interesų sankryžos?

- Yra kaip tik yra atvirkščiai - situacija šiek tiek pagerėjo, atsirado šansas išvengti tų “nenuspėjamų pasekmių”. Ką mes turėjome metų pradžioje? Šita Vyriausybė gavo konservatorių palikimą - jau įvykusį viešąjį konkursą dėl skalūnų dujų žvalgybos bei gavybos ir jau ruošėsi pasirašyti sutartį su su jo nugalėtoja - “Ševrono” kompanija. Opozicijoje buvę anos kadencijos eiliniai Seimo nariai apie tai nieko nežinojome. Kai pas mane į susitikimą su rinkėjais atvyko žygaitiškių delegacija ir pradėjo klausinėti, kas bus daroma su jų gyvenimo aplinka, aš nieko jiems negalėjau pasakyti. Tiesą sakant, net nežinojau, kas tos skalūnų dujos ir kaip jos išgaunamos.

Pažadėjau žmonėms, kad išsiaiškinsiu, o tada du Seimo komitetai - Ekonomikos ir Aplinkos apsaugos - ėmėme tirti situaciją. Įspėjome Vyriausybę, kad ji karštosiomis nepasirašinėtų jokių sutarčių, nors konservatoriai labai spaudė, kad sutartis su “Ševronu” būtų pasirašyta be jokių teisinių saugiklių. Kreipėmės į Mokslų akademiją ir gavome jos komisijos atsakymą: skalūnų dujų žvalgyba galima, o gavybai reikėtų papildomų įstatymų. Bendrame Ekonomikos bei Aplinkos apsaugos komitetų posėdyje tokį nutarimą priėmėme tik vieno vienintelio balso persvara. Štai koks stiprus atsirado pasipriešinimas!

Ką dabar turime? Pavyko pasiekti, kad kiekvienam skalūnų dujų gręžiniui būtų atliekamas poveikio aplinkai vertinimas. Tokia Planuojamos ūkinės veiklos įstatymo pataisa jau priimta ir Prezidentės pasirašyta, nors konservatoriai ir labai spaudė, kad skalūnų dujos būtų išgaunamos, visiškai netiriant galimo poveikio gamtai ir žmogui. Labai svarbu ir tai, kad “Ševronas” turės atskleisti, kokias medžiagas jis pumpuos į gelmes, stumdamas iš ten dujas. Kaip mes jau žinome, išgaunant skalūnų dujas, į gręžinius pumpuojamas smėlio, vandens ir dar kažkokių cheminių medžiagų mišinys. Kas tos kitos cheminės medžiagos, “Ševronas” laiko komercine paslaptimi - netgi JAV Aukščiausiasis teismas yra pripažinęs, kad “Ševronas” jos neturi atskleisti. Tačiau Lietuvoje galioja Lietuvos įstatymai, ir mes tikrai žinosim, ką amerikiečiai ruošiasi laidoti į mūsų gelmes.

- Atrodo, dar buvo pastangų rinkti kažkokius mokesčius vietinių bendruomenių naudai ir nelaimės atvejams?..

- Taip, aš siūliau rinkti papildomą vieno procento socialinės atsakomybės mokestį, kuriuo vietinės bendruomenės galėtų naudoti skalūnų dujų gavybai stebėti bei kontroliuoti ir kitiems socialiniams poreikiams. Dar siūliau rinkti dviejų procentų mokestį specialiam fondui, kuris būtų skirtas nenumatytiems nelaimės atvejams. Labai gaila, tie mano pasiūlymai daugiausia konservatorių pastangomis buvo atmesti ir nepasiekė Seimo posėdžių salės. Aš buvau už tai, kad vietinės bendruomenės turėtų naudos ir galėtų įtakoti procesus, jeigu skalūnų dujos vis dėto bus išgaunamos.

- Bet juk protestai Šilutės ir Šilalės rajonuose kilo ne dėl galimos naudos, bet dėl galimos rizikos. Žmonės nenori rizikuoti savo aplinka ir reikalauja, kad skalūnų dujos nebūtų išgaunamos. Išvengti gavybos nebepavyks?

- Aš taip dar nesakyčiau. Laukia lemiamas mūšis, kai Seime bus svarstomos Naftos ir dujų išteklių mokesčio įstatymo pataisos. Aš siūlau rinkti 40 procentų skalūnų dujų mokestį. Jeigu toks mokestis bus nustatytas, galimi du tolimesni įvykių variantai: arba skalūnų dujos bus išgaunamos, o Lietuvos valstybė turės realios naudos, arba “Ševronas” paprasčiausiai pasitrauks, nes jam tai gali pasirodyti nepalanki investicija. Visai gali būti, kad amerikiečiai pasitrauks, ir problema kuriam laikui atkris savaime.

- Sakot, Lietuva gali turėti naudos, rinkdama didelius skalūnų dujų mokesčius? Bet juk Žemaitijoje jau apie 20 metų išgaunama nafta, o kas iš to žmonėms? Ką mes turime? Bene pačius brangiausius naftos produktus visame pasaulyje!

- Taip, Lietuva neturi jokios naudos, nors jos nafta - itin aukštos kokybės ir naudojama kosmetikos pramonėje. Kodėl taip yra? Todėl, kad renkamas simbolinis kelių procentų naftos mokestis. Konservatoriai taip sutvarkė, kad jis būtų renkamas net ne pagal pasaulines rinkos kainas, bet pagal kainą gavybos vietoje. Naftos verslovės pristeigė dukterinių įmonių, joms už centus parduoda išgaunamą naftą ir išpumpuoja viršpelnį. Matydamas tokį absurdą, siūlau rinkti realius naftos mokesčius: sausumoje - 22, jūroje - 25 procentus. Bet nežinau, kaip į tai pažiūrės Seimas. Juk tai bus žūtbūtinė kova dėl interesų.

- Priklausote Seimo daugumos koalicijai ir nesate tikras jos sprendimu? Juk konservatoriai su savo partneriais - tik mažuma. Arba gal ne?

- Teoriškai jie mažuma, bet niekas nežino, ar nepavirs į daugumą. Būtų vienybė pačioje koalicijoje, aš taip nekalbėčiau. Darbo partija formaliai yra koalicijos narė, bet labai dažnai balsuoja išvien su konservatoriais. Dėl skalūnų dujų man neaiški ir socialdemokratų pozicija. Tradiciškai oponuodami konservatoriams, jie turėtų būti prieš, bet premjeras A. Butkevičius jau yra pareiškęs, kad jis už skalūnų dujų gavybą, kuri suteiktų Lietuvai ekonominį savarankiškumą. Kartais sunku suprati, kur čia reiškiami realūs interesai, o kur - tik politinis žaidimas. Reikia žinoti, kad tai gali būti ne tik dviejų didžiųjų partijų ginčas - iš tiesų susiduria globaliųjų korporacijų, Rytų ir Vakarų interesai. Nei viena pusė nenorės taip lengvai nusileisti. Jeigu Lietuvoje bus atrasti dideli dujų klodai, tai gali gerokai pakeisti ekonominę situaciją regione, kuriame Rusijos kompanijos norės apginti savo interesus. Štai kodėl nesiryžtu spėti, kaip pasibaigs susirėmimas dėl skalūnų dujų.

- Konservatoriai paprastai yra kaltinami už tai, kad jie pusdykiai pardavinėja Lietuvą Vakarams. Tai gal jų tradiciniai oponentai socialdemokratai šį sykį apgins?

- Taip, konservatoriams visai pagrįstai prikišama tai, kad jie 1999 metais pusdykiai atidavė “Mažeikių naftą” amerikiečių kompanijai “Viljams”. Tuometinis premjeras R. Paksas mėgino priešintis, ir už tai jam vėliau buvo stipriai atkeršyta. Sugrįžę į valdžią, konservatoriai pardavė “Mažeikių naftos” akcijų likučius lenkų kompanijai, perpirkusiai įmonę iš ” Viljamso”. Sakyčiau, vėlgi atidavė pusdykiai. Bet ir socialdemokratų nelaikyčiau dideliais mūsų interesų gynėjais. Kas, ar ne jie rusų “Gazpromui” taip pat pusdykiai pardavė “Lietuvos dujas”? O jei dar prisiminsime jų sukurtą milijardus kainavusį monstrą elektros tarpininką LEO LT… Kieno interesus apgynė tas LEO? Optimizavo elektros skirstymo tinklus, kaip buvo žadama, sumažino elektros kainą?

- Vieni - su Rytais, kiti - su Vakarais. O su kuriais Žemaitaitis? Už skalūnų dujas ar prieš jas?

- Aš už visus mūsų turtus, kurie mums ir turi palikti. Politikos sluoksniuose labai mėgstama kalbėti, kas naudinga Rytams, o kas - Vakarams, tarsi mes patys neturėtume savų interesų. Taip, aš suprantu, kad vienokiu ar kitokiu šio klausimo sprendimu yra suinteresuotas ne tik “Ševronas”, bet ir “Gazpromas”, “Lukoilas”. Bet jeigu esame išrinkti savo žmonių, tai ir žiūrėkime jų interesų. Argi mums svarbu tik “Ševronas” ir “Lukoilas”, o šis Žemaitijos kraštas su savo žmonėmis yra tuščia vieta? Kodėl svetimos kompanijos turi pelnytis jų žemėje, nukenčiant vietinių interesams? Kodėl šilališkiai ar šilutiškiai turėtų prisiimti valdžios primetamą riziką, patys nieko už tai negaudami?

Nebūčiau linkęs krypti nei į Rytų, nei į Vakarų pusę - siūlyčiau pasižiūrėti, kas yra po mūsų kojomis. Tarp Rytų ir Vakarų yra dar mūsų interesai. Kol kas dar kalbama tik apie skalūnų dujas, bet juk dilesnėse gelmėse gali būti atrasta ne tik dujų, bet ir naftos. Rusija tokiomis paieškomis jau užsiėmusi. O kodėl mes turėtume atsisakyti tokio lobio, jeigu jis tikrai glūdėtų mūsų žemėje? Argi gamtos turtai - nelaimė? Tikroji nelaimė, kad jie iššvaistomi ir pusdykiai išdalijami svetimoms kompanijoms. Sakyčiau taip: jeigu turim gelmių turtus, susiskaičiuokim ir gaukim iš jų realią naudą. Jeigu naudos nėra - palikime tai kaip rezervą. Gal mūsų vaikai mokės pasinaudoti geriau?

Kalbėjosi Petras DARGIS

Kitas gyvenimas

Rodyk draugams

Saulės kolektoriai: optimalus variantas šeimai

Štai tie keturi ant stogo viršaus padėti ir į akis labai nekrentantys saulės kolektoriai turėtų atsakyti į du pačius dažniausius mūsų skaitytojų klausimus: kiek reikia saulės kolektorių vidutinei šeimai ir kiek tai gali kainuoti?

Paprastai atsakydavau, kad vienam žmogui reikalinga po pusantro kvadratinio metro saulės šildomo ploto. Vadinasi, keturių asmenų šeimai reikėtų keturių saulės kolektorių po pusantro kvadrato. Susiraskite keturis didesnius naudotus plastikinius langus, keturis plokščiuosius skardinius radiatorius ir pasidarykite keturias gerai apšiltintas dėžes. Kiek visa tai kainuos, priklausys nuo medžiagų kainos. Aišku, ne tiek, kiek kainuotų pirkti prekybos centrų reklamuojamas sistemas. Tris - keturis kartus tai tikrai pigiau.

Tačiau tie keturi saulės kolektoriai, kuriuos matote ant stogo, tėra tik po vieną kvadratinį metrą. Saulėtą dieną 200 litrų boilerį jie prišildo iki 50 laipsnių. Keturių asmenų šeimai pats tas. Sistema uždara, užpildyta antifrizu, kurį varinėja cirkuliacijos siurblys, valdomas Vinco konstruoto elektroninio valdiklio. Visa sistema su montavimo darbais kainavo apie du tūkstančius litų.

Tiesą sakant, aš nelabai tikėjau, kad tokių nedidelių kolektorių pakaks. Buvau pataręs susirasti keturis didesnius dvigubo stiklo langus, bet šeimininkas turėjo tik tokius. Nusprendėme taip: jeigu tokios mažos sistemos neužteks, galėsim pridėti dar vieną ar du kolektorius. Bet paaiškėjo, kad gerai apšiltinta keturių kvadratinių metrų sistema prišildo 200 vandens, kurio atsargų lieka ir kitai dienai. Labai svarbu, kad patys saulės kolektoriai gerai apšiltinti.

Tokią sistemą gali pasidaryti kiekvienas namų meistras. O du labiau įgudę meistrai (mes su Vincu save laikom tokiais) ją labai pasistengę pasigamins ir susimontuos per du savaitgalius.

Skaityti toliau

Rodyk draugams

Gyvenimo kaina buvo per didelė

Sakoma, kad tai - jau epidemija, kad apėmė ji visą Lietuvą, kad tai - jau pragaištinga statistika. O vienas žmogus? Ar vienas žmogus reiškia ką nors? Ką vieno žmogaus tragedija sako apie nevilties statistiką?

Truputį graudu ir keista vaikščioti apie jo iškastus tvenkinius, apžiūrinėti ką tik jo įrengtą prašmatnią pirtį ir modernizuotą senos statybos gyvenamąjį namą. Namas per kelerius metus taip pertvarkytas, kad neatpažinsi. Viename kambaryje į akis krenta minkšti naujutėliai baldai.

- Ar negalėjo parkristi ant sofos ir pailsėti kaip ponas? - klausia žmona. Klausimas, aišku, retorinis, jis niekam neadresuotas. Tiesą sakant, klausti nebėra ko.

Kažkaip neįprasta apie jo tvenkinius eiti ne su šeimininku, bet su dukra. Savo darbus jis visada aprodydavo pats ir visą galvą užversdavo savo planais. Tas tvenkinys bus didesnis, čia stovės lieptas, o pirties antras aukštas irgi bus įrengtas. Jis netgi kūrė planą užtvenkti sraunų Gurnupio upelį, kuris stačiu nuolydžiu krenta į Ašviją, nusipirkti kur nors turbiną ir pasidaryti elektros.

- Špygą aš jiems už elektrą! - tvirtino jis stačiokiškai. - Guzą į akį!..

Man ta idėja atrodė beprotiška, bet jis tikino, kad visiškai įmanoma. Teoriškai - taip… O kai žmogus užsispyręs, įmanoma praktiškai. Kartais atrodė, kad jis nemato kliūčių. Ko nemokėjo pats, samdė kitus. Samdyti, aišku, brangiau, bet užsidirbti galima, laikant daugiau gyvulių. Daugiau ir daugiau. Dabar jau tvarte apie šimtą galvų.

Didžiojo tvenkinio vanduo gerokai sudrumstas. Matyt, karpiai knisa po dugną. Čia jų gyvas velnias. Sėdėtų ant kranto, įmerkęs meškerę, vėpsotų į plūdę… Kiek jis apie tai šnekėjo! Kur dabar jo meškerė? Kažkur tarp rakandų…

O pirtyje jis spėjo bent išsimaudyti?

- Spėjo, spėjo, - sako duktė. - Du sykius!

- Vieną sykį taip visai neblogai, - antrina žmona. - Atvažiavo žentas, padarėm jam laisvą vakarą. Po pirties jie dar gėrė alų, nieko daugiau jis nedarė. Atrodė toks visai pailsėjęs.

Laisvas vakaras - tai jau prabanga. Ne pirtis, ne alus - laisvas vakaras buvo jam beveik nepasiekiamas lobis. Moderni dušo kabina liko neįrengta iki galo. Duktė tų reikalų nelabai išmano, bet žino, kad reikia kažką daryti su vandeniu. Su dušu turi būti truputį kitaip… O antras aukštas turėjo būti įrengtas. Kiek jam pritrūko - savaitės, mėnesio?..

Ir kam visa tai? Kam toks pragaro darbas be išeiginių? Kad du sykius išsimaudytum savo paties pirtyje ir kelis vakarus pasėdėtum ant kranto su meškere? O paskui viską paliktum?.. Tai toks absurdas, kad protas neišneša. Ir tokia paslaptis… Gali būti, iki galo jos neįminsim. Dabar neateisiu, nestuktelėsiu jam į petį ir nepaklausiu:

- Koks tau velnias užėjo, kad viską metei?

Arba - ne:

- Kas atsitiko, kad viskas išsprūdo iš rankų?

Prieiti galiu, bet dabar taip sunku susitaikyti, kad jis visiškai nejuda. Ne, šito negali būti! Iš veido toks pat, kaip ir buvęs, bet… Taip keista, kad jis nepašoka, nenumoja ranka ir nepradeda keikti valdžios. Tos suskių, vagių ir plėšikų valdžios. Kiek jie gali mus smaugti? Bet ne, dabar jis to jau nebesako.

- Pažiūrėkit, ką su žmogumi padarė valstybė, - sako vyresnioji duktė.

Valstybė?

- Taip, valstybė. Jo nepaleidžia ir mirusio. Mirusį šaukia atvykti į mokesčių inspekciją ir sumokėti kažkokius tūkstančius. Vakar kvietė. Mes jį buvom ką tik paguldę į karstą. Suskambo jo telefonas. Atsiliepiau ir pasakiau: “Kada pagaliau duosit žmogui ramybę?” - pasakoja duktė ir pasibaisėjusi klausia: - Kada jie atsikabins?..

Po kaimą pasklido kalbos, kad jis prisidarė aferų ir pakliuvo inspektoriams. Kai tie prispaudė, pakvipo bankrotas, tai jam neatlaikė nervai.

- Kokia ten afera… - sako žmona. - Tik neišmanymas. Ta nelaimė mums atsitiko prieš trejetą metų. Tada per metus abu uždirbome 100 tūkstančių litų.

Šimtas tūkstančių yra nelaimė?

- Mums irgi atrodė, kad viskas gerai, - prisimena žmona. - Tada mes netgi pasidžiaugėme, kad du žmonės per metus gali patys vieni savo rankomis uždirbti tokią didelę sumą. Bet šimtas tūkstančių - tai jau visai kiti mokesčiai. Ne šeši procentai, kaip mes visada mokėjome, bet aštuoniolika. Bet jis senu įpratimu ėmė ir sumokėjo šešis. Aš tų dalykų nelabai išmanau, bet buvo maždaug taip.

Šimtas tūkstančių - tai dar ne alga ir toli gražu ne pelnas. Tai tik bendrosios pajamos, kurios gali būti ne ką didesnės už išlaidas. Brangstant kurui, elektrai, trąšoms, pačiam gali likti nedaug. O padidėjus mokesčiui, iš tos didelės sumos gali nelikti nė trupinio.

- Panašiai ir atsitiko, - pasakoja žmona. - Kai paaiškėjo mūsų klaida, su visomis baudomis ir delspinigiais turėjome sumokėti dar dvidešimt tūkstančių. Tada paaiškėjo, kad per metus patys sau nieko kaip ir neuždirbome. Jis bėgo ieškoti teisybės ir ten, ir ten, bet niekas jau nepadėjo. Jam tai buvo didelis šokas.

Bet juk buvo anksčiau, prieš keletą metų!

- Taip, anksčiau, bet dabar, tą nelemtą dieną, viskas vėl atsinaujino. Mes tvėrėme karvėms tvorą, labai spigino saulė, o paskui tas skambutis… Kaip jam paskambino, aš nežinau, manęs ten nebuvo, klauskit kaimyno. Jie gėrė vyną, o aš parėjau į namus apsitvarkyti. Tą skambutį girdėjo kaimynas.

Kainynas viską mena, tarsi tai būtų šiandien.

- Iki pietų jie su pačia tvėrė elektrinį piemenį, o po pietų jis netikėtai užsuko. Tai buvo toks retas svečias, kad nustebau, - pasakoja kaimynas. - Aš jam vis sakydavau: dirbi, dirbi, o išgerti neturim kada. Per tuos darbus šviesios dienos žmogus nematė. Tai buvo taip netikėta, kad neturėjau kuo pavaišinti, tik alaus bambalį. Bet jis pakėlė skverną, parodė kišenėj butelį, sako, turiu vyno. Matyt, norėjo pasišnekėti. Nieko svarbaus mes nešnekėjom, tikriausiai visokius niekus, gal apie politiką, nes jis mėgo žiūrėti televizorių ir piktintis, kokia neteisinga vagių ir plėšikų valdžia. Taip, neteisinga, bet aš taip smarkiai į galvą neimu. Gaunu pensiją, laikau tik kelis veršius, žodžiu, beveik nieko nedirbu ir valdžiai neužkliūnu. O jis dirbo velniškai daug, tai ir kliuvo visiems. Žodžiu, plepėjom visokius niekus, visai neatrodė, kad lauktų kokia nelaimė. O tada jo kišenėj sučirškė telefonas. Kaip supratau, skambino iš kažkokios inspekcijos, tikriausiai - iš mokesčių. Visas jis taip netikėtai persimainė, pasidarė kitas žmogus. Jį kvietė atvažiuoti kažkur, tikriausiai į tą inspekciją dėl kažkokių mokesčių, o jis pradėjo šaukti, kad niekur nevažiuos ir keturiolikos tūkstančių nemokės. Verčiau pasikars, bet tikrai nemokės. Aš stovėjau šalia ir supratau, kad iš jo reikalauja keturiolikos tūkstančių, o jis šaukia, kad nemokės, kad nešers visų vagių ir ubagų. “Pasikarsiu, bet nemokėsiu”. Jis tai pakartojo kelis kartus, pasakė labai aiškiai, tvirtai.

Tada jis ir nusprendė?..

- Nežinau, daugiau apie tai mes nešnekėjom. Jis dar klausė manęs, kurių velnių turi mokėti? Aš jam jau seniai sakiau: daug dirbi, daug ir mokėsi. Tingėtų, kaip aš dabar, - niekam tada nekliūtų. O jis: kad taip neišeina… Saulė jau buvo vakarop, tai jis išėjo tvarkytis ūkio. Sako, karvamilžis, einu prie darbo. Daugiau jo nemačiau. Po to kelioms dienoms jo ūkis nutilo - nei šunys lojo, nei veršiai baubė. Sako, kad gyvuliai nenujaučia mirties… Nujaučia, kaip nenujaus!

- Iš kaimyno jis parlėkė visas persimainęs, kažkoks sutinęs - net nebe tas žmogus, - pasakoja žmona. - Trenkė į žemę kibirą, sako, daugiau nemokėsiu jokių tūkstančių, viskas velniop, geriau pasikarsiu. Tas skambutis jam nebuvo jokia naujiena, jis to skambučio laukė, bet manė, kad turės sumokėti kelis šimtus. Man sakė: vėl kokius penkis šimtus atims. Bet kai išgirdo apie keturiolika tūkstančių, jam buvo per didelis šokas. Juk nieko pačiam neliks. Visi jo planai - šuniui ant uodegos. Verčiau pasikars, bet daugiau nemokės nė cento. Verčiau nudegins pirtį, kad valdžia neturėtų kaip iš manęs išieškoti, o tada pasikars. Jis nesuprato, už ką turi mokėti.

- Tikrai nesuprato, už ką turi mokėti, - antrina kaimynas. - Kada padarė skrodimą, tai juk paaiškėjo, kad jis - ligų maišas. Žinojau ir aš. Turėjo jis trūkį. Išlenda žarnos, o jis rankomis atgal susikiša, užsisega diržą ir dirba toliau. Koks tai gyvenimas? Tvarte šimtas galvų ir jokio palengvinimo, jokio transporterio. Visą mėšlą - šake ir karučiais - į kiemą. Pinigus leido jis dėl namų, o dėl savęs - ne cento. Kada gydytis? Man atrodo, jis nenorėjo mokėti už gydymą. Jeigu sumokėjo valstybei sveikatos draudimą, tai ji tegu gydo. Toks buvo jo supratimas. Pavasariop užėjo kažkokia liga, pakilo karštis, o miestelio daktaras nesupranta, dėl ko. Nusiuntė jį į Klaipėdą, o jis parvažiuoja, nieko nepešęs. Ligos nerado ir tie. “O tu jiems davei?” - klausė miestelio daktaras. Jis: “Už ką turiu duoti?” Mokėti būtų turėjęs iš ko, bet jis nesuprato - už ką. Jis nenorėjo būti apkvailintas. Jeigu moki valstybei tūkstančius, tai ir valstybė turėtų kažką duoti. Taip jam atrodė. O jei valstybė nieko neduoda ir atsisako gydyti, tai kam tas draudimas? Aš nežinau, ar ta liga jam praėjo savaime, ar sirgo jis iki paskutinės dienos. Gali būti, kad sirgo… Kam tai svarbu?..

Žmona irgi sako, kad tą dieną vyrui trūko kantrybė, ir jis atsisakė mokėti. Darykit, ką norit, daugiau jis nemokės. Bet nemokėsi - atims! Jis buvo per silpnas, kad apsigintų.

- Tada trenkė į žemą kibirus, sako, einu geriau pasikarti. Maniau, vėl pas kaimyną gerti toliau, tai nelindau į akis. Niekaip nebūčiau sulaikiusi…

Išeities tikrai nebebuvo?

- Tada man atrodė, kad išeitis yra. Aš jam sakiau: parduosime kelias karves, susimažinsim gyvulių, kaip nors sukrapštysim tuos keturiolika tūkstančių. O jis: tau tik išparduoti, tau tik nieko nedirbti!.. Man atrodo, viskas jam susidėjo, o tas skambutis buvo tik paskutinis lašas. Net nežinau, ar galima kaltinti tuos valdininkus, - samprotauja žmona. - Jie dirba savo sistemoj ir turi medžioti tokius, kaip mes. O mus sumedžioti lengviausia. Juk tada, prieš kelis metus, galėjom išvengti bėdos. Būtų kas nors pataręs, būtume pasidaliję bandą ir kiekvienas skaičiavęs savo atskiras pajamas. Būtų ne tie prakeikti 100, bet 99 tūkstančiai, taigi niekas nebūtų prie mūsų prikibęs. Per savo kvailumą ir nežinojimą praradome 20 tūkstančių. Dabar paskaičiavo iš naujo, pasirodo, iš mūsų priklauso dar keturiolika tūkstančių… Tie keturiolika pribaigė.

- Kas tik norėjo, tas jį šokdino ir gąsdino, - sako sūnus. - Pardaviau butą, kažko nedeklaravau - skambina jam, gąsdina, kad bauda bus didesnė už buto vertę. Bet juk tai mano butas, mano bauda! O aš pilnametis, man jau 30 metų. Kodėl skambina jam? Kam jį spausti į kampą dėl sūnaus reikalų?

Duktė pašiurpusi: skambutis į karstą - pati baisiausia atomazga.

- Kada jam duosit ramybę?.. - klausia vaikai.

Tolimesnieji kaimynai stovi prie karsto nustebę. O juk atrodė, kad žmogui sekasi! Tik artimieji žino apie žlugusį planą. Planą, per sunkų žmogaus pečiams: susitvarkyti namus ir gyventi su visais patogumais kaip visi normalūs žmonės. Argi tai daug?

Artimiausias kaimynas pastebėjo įdomų dalyką: jis žiūrėjo į tuos, kurie ima europinius pinigus. Kodėl didesnieji ima ir ima, o jis tik moka ir moka?

- Aš jam sakiau: imk ir tu, pirk traktorius modernius, kombainus, įsitaisyk už svetimus kokį transporterį. O jis: aš nenoriu svetimo, pasidarysiu pats, niekam nė ačiū! Bet juk taip neišeina. Arba tu iš kitų imsi, arba iš tavęs paims.

Baudas paveldėjo žmona - ji parduos gyvulių, atsiskaitys iki paskutinės kapeikos. Dėl to ji tikrai nesikars. Ne ne, tegu eina visi nuo jos galvos! Ir tiek nebedirbs. Kam visa tai?.. Kokia nauda?

O kas paveldės šeimininko užmojį? Gal vaikai pamėgins čia, Lietuvos kaime, susikurti normalų gyvenimą? Dukros traukia pečiais, sūnus purto galvą. Gyvena jis Anglijoj, turi savo verslelį. Žiūrint nuo ten, tėvo planas toks aiškus ir paprastas. Tai netgi ne planas - tik banali kasdienybė: susitvarkyti namus, užsidirbti senatvei… Bet jo mama negaus normalios pensijos. Arė visą gyvenimą, bet stažas per mažas. Sugrįžtų jis čia - turėtų tą patį. Karučius, šakę ir nuolatinę baimę.

- Ne, ne, - purto jis galva. - Gyventi čia - per didelė kaina.

Kitas gyvenimas

Rodyk draugams

Klaida virto apgaule

Kas tai: apgaulė ar pažinimo klaida?
Šalia realaus pažinimo beveik visada eina fantazija. Žemė buvo plokščia, pastatyta pasaulio centre, o visas pasaulis padirbtas per vieną darbo savaitę. Klaida ar apgaulė?
Tada, kada jie kūrė Bibliją, tai buvo tiktai klaida. Iš kur šamanai galėjo žinoti?
O dabar, kada matome klaidą? Kai mažytis pasaulis išsiplėtė per milijardus metų ir šviesmečių?..
Dabar nematyti klaidos - tai jau apgaulė.
Atsargiai - religingas žmogus! Tai arba tamsuolis, arba psichopatas, arba paprasčiausias sukčius.

Rodyk draugams

Elektrikas, skulptorius, šaltkavis, stalius - tai vis išradėjas Juozas

Apžiūrinėjant Juozo Petkevičiaus išradimus, gali susukti galva. Į Gudelius (Marijampolės rajonas) važiavau pasižiūrėti medžio dujų generatoriaus, o radau labai daug labai įdomių idėjų. Visa Petkevičių sodyba - išradimų kolekcija!

Kai kurie Juozo kūriniai kitam gali atrodyti kaip žaislai. Tarkim, elektrinis triratis. Jį varo seno “Audi” automobilio ventiliatoriaus variklis, maitinamas dar senesnio autovilkiko akumuliatoriumi. Akumuliatorius vilkikui jau per silpnas, o motorinį triratį varo puikiausiai. Pakraunamas paprasčiausiu akumuliatorių krautuvu. Naktį pakrovei, rytą važiuok su žmona į ganyklas.

Kitas Juozo triratis yra varomas kur kas galingesnio žoliapjovės variklio. Konstrukcija irgi labai paprasta - varomas tik vienas užpakalinis variklis, ir to visiškai užtenka, kad galėtumei važiuoti ne tik žvyrkeliu, bet ir šlapia ganyklų žole. Motoriniu triračiu Juozas vežioja bidonais savo karvių pieną. Kam važiuoti į ganyklas galingais automobiliais, jeigu tereikia tokios paprastos ir pigios transporto priemonės?

Trečiasis Juozo triratis - tai jau tikras traktorius. Statydamas namą, juo išradėjas vežiojo plytas ir kitus krovinius. Traktoriukas patempia ir plūgą. Jį varo tarybinių laikų oru aušinamas vidaus degimo variklis, liaudyje vadinamas “Zituku”. Priekinis ratas su visa šake - “Emkos” motociklo. Juozas triračius mėgsta todėl, kad jų labai paprasta konstrukcija. Juk trys taškai visada vienoje plokštumoje. Įstatyti priekinį ratą daug lengviau, negu sumontuoti paslankų priekinį tiltą.

Elektrinis motocikliukas - tai jau žaislas anūkams. Bet ir senelis Juozas juo puikiausiai važiuoja!

Man pats įdomiausias Juozo kūrinys - medžio dujų generatorius. Tiesą sakant, dėl jo ir trenkiausi per visą Lietuvą į suvalkiečių ir dzūkų pasienį. Mudu su Vincu medžio dujų generatorių irgi kaip pasidarėme, bet jis labai greitai užsikemša anglimis ir pelenais. O Juozo agregatas veikia kuo puikiausiai - pakura kabo laisvai ant grandinių, pakratai ją specialia rankenėle, ir užsikišusios anglys išbyra pro groteles. Iš sausų pagaliukų agregatas padaro smalkes, kurios yra labai kaloringos ir tinka vidaus gedimo varikliams. Juozas jau išbandė, tokiomis dujomis varydamas žoliapjovę - traktoriuką. Štai kodėl jo medžio dujų generatorius stovi priekaboje. Kai traktoriukas važiuoja, jis tempia iš paskos medžio dujų įrenginį.

Juozas prikišo degantį fakelą prie dujų vamzdžio, ir tos užsiliepsnojo.

Kitas, didesnis Juozo medžio dujų generatorius gamina dujas elektros generatoriui. Juozas iš malkų pasidaro elektros, o elektra gali sukti pjūklus ir pjauti malkas. Pigesnio kuro nebus jokiame “Lukoile”. Svarbu medžio dujas gerai išvalyti nuo kondensato ir dervų. Juozas tam reikalui pasidarė didžiulius keramzito granulių filtrus. Dabar jis suka galvą, kaip tokių dujų sukaupti didesnį kiekį, kad bet kada galėtumei užsikurti variklį ir pasidaryti pigios elektros arba prisipjauti malkų. Mat kiekvieną sykį užkūrinėti medžio dujų generatorių nėra patogu. Geriau užsikuri vieną sykį ir prisidaryti dujų atsargos kelioms dienoms ar savaitei. Juozas planuoja dujas kaupti polietileno maišuose, bet dar turi atlikti keletą aksperimentų.

Kaip veikia Juozo įrenginys, galite pasižiūrėti čia:
Juozas konstruoja ne tik iš metalo. Jis dar ir stalius. Medžio pjovimo, tekinimo, frezavimo stakles jis pasidarė pats ar bent patobulino kitų padarytas. O štai jo kūrybos šakų smulkintuvas. Esu matęs nemažai savadarbių šakų smulkintuvų, o šis įdomus tuo, kad yra labai nedidelis ir paprastos konstrukcijos. Traktorius suka du vienas prieš kitą sudėtus peilių diskus, kurie pro piltuvą traukia į save pakištą šaką. Kad galėtume nutografuoti peilius, šakų smulkintuvą pastatėme piltuvu žemyn.


Besisukiodamas po Juozo dirbtuves, aptikau du medinius meškinus. Kas juos išdrožė? Pasirodo, irgi Juozas! O pirmasis jo drožtas meškinas stovi kieme. Štai jie abu - pirmoji meška ir menininkas:

Juozas nėra uostęs jokių dailės mokslų. Jis yra baigęs politechnikumą ir iš profesijos elektrikas. Bet kai kurių jo idėjų galėtų pavydėti gražiausių sodybų kūrėjai. Štai kad ir ta brikelė su nuotaikingais mediniais grybais:

Sena automobilio padanga Juozo rankose pavirto balta gulbe. O dvi senos padangos - tai dvi baltos gulbės. Virš jų nuo menko vėjelio sukasi iš stogo skardos išlankstyti dekoratyviniai vėjo malūnai:

Medinis katinas ant dviejų seno automobilio spyruoklių - puikiausia supynė anūkams. Bet ir Juozą atlaiko. Kodėl nepasisupus ir jam? Juk senelio Juozo visas gyvenimas - tai dar ir žaidimas. Be žaidimo nebus jokios kūrybos.

Teisingai sakoma, kad talentas po vieną nevaikšto. Elektrikas Juozas - tai dar ir šaltkalvis, ir skulptorius, ir inžinierius, ir technologas, ir stalius, ir kas tiktai nori. O jo žmona Vilija - nuostabi šeimininkė. Tokių skanių miltinių blynų su bananais, kokius kepa ji, dar niekada nebuvau valgęs.

Kitas gyvenimas

Rodyk draugams

Paskutiniai žodžiai prieš mirtį

Vienas prieš mirtį sušuko paskutinius žodžius: “Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?!”
Kitas mirdamas ištarė tokius žodžius: “Tėve, į tavo rankas atiduodu savo dvasią.”
Trečiasis tarė: „Atlikta!” Ir, nuleidęs galvą, atidavė dvasią.
Kiek mirė žmonių po tokių paskutinių žodžių?
Nepatikėsite - vienas!
Bent sekmadieniais paskaitykite Bibliją - rasite dar ne tokių kliauzių.

Rodyk draugams

Neįvykęs stebuklas

Galėjo įvykti stebuklas. Bet neįvyko.
Šiaulių ligoninė, telefonas toks ir toks. Tas numeris žino galutinį atsakymą.
Esmę žinau, bet gerai būtų žinoti stadiją. Gal pasakys, kiek liko?
Telefonu jie nieko neaiškins. Važiuok į ligoninę.
Bet ligoninėje nieko nėra. Yra atsakymas Dargiui, bet Algiui. Jie paprasčiausiai sumaišė. Priviso Dargių kaip šunyje blusų.
- Pasėdėkite čia, mes sutvarkysim… Atvažiavo žmogus iš kaimo, o jūs nesutvarkėt atsakymo!
Sėdžiu ir laukiu. Kažkas sutvarkys nuosprendį.
Kurį Šiaulių gabalą matau pro ligoninės langą? Gal Medelyną?
Aplink vaikšto susisukę žmonės. Tas ilgas koridorius taps ir mano namais.
Medelynui trūksta kelių aukštų pastatų, kuriuos pažįstu. Atrodo, ne tai. Tiek metų čia gyvenau, bet netapau tikru šiauliškiu. O gal Medelynas?
Pagaliau nuosprendis. Bet neturiu akinių ir nematau raidžių. Gal ta paslaugi slaugytoja?..
- Daktaras viską paaiškins.
Kol laukiau nuosprendžio, prasmego daktaras. Išėjo kažkur paplepėti. Kodėl amžinai pamirštu akinius?
Tas koridorius iš tiesų gali tapti namais. Tie kenčiantys žmonės bus mano likimo draugai ir kaimynai. Kada?
- Viskas gerai, - sako parėjęs daktaras. - Čia viskas gerai surašyta.
Kas gerai?
- Viskas gerai. Nėra jokio vėžio.
Sunku patikėti. O kraujo tyrimai?
- Paskui dar pasitikrinkit. Po kokio pusmečio.
Pasirodo, tai buvo tik prielaida.
Išeinu į lauką. Spigina saulė. Visai susisuko galva.
Buvau susitaikęs, dabar turiu atsitaikyti.
Maunu namo! Mano namai kitur!
Dabar suprantu, kad galėjo įvykti stebuklas. Jeigu būčiau išsikirpęs iš popieriaus angeliuką ar apsišlakstęs šventintu vandeniu…. Užpirkęs mišias už 200 litų… Jeigu būčiau meldęsis Karlsonui, kuris gyvena ant stogo… Tikrai, kodėl pamiršau?
Buvo tokia proga patirti dievo artumą! Tik vienas žingsnis nuo pažinimo, tik viena klaida iki krikščionybės.
Tokia proga patikėti kvailybe!..

Kitas gyvenimas

Rodyk draugams

Šita votis piktybinė

Štai naujiena iš giedro dangaus. Daktaras sako: geriau užeik, pokalbis ne telefonu.
Man jau aišku, kalba bus apie kraujo tyrimus. Būtų geri - sakytų iškart.
Toks naujas, toks keistas jausmas, kad sunku su juo susitaikyti. Tėvui buvo lygiai taip pat. Bet jis nesusitaikė. Jis sakė: man šito negali būti.
Jis butų gyvenęs ilgiau, jeigu būtų bent bandęs gydytis. O kaip gydysies, jeigu laikai save sveiku ir tau vėžys negali įkibti?
Velnias griebtų, geriau, kad neilgai. Kad nebūčiau šimto metų našta Vincui.
Kad jau pabudau ir neina užmigti, geriau įsijungsiu internetą ir ką nors paskaitinėsiu. Vien apie tai galvoti - tai jau mazochizmas.
“Atmink, kad mirsi”, - skaitau juodaskvernio žodžius.
Tai bent sutapimas!
“Atmink, kad mirsi…”
Ar tas bažnyčios šakalas yra jautęs mirties alsavimą?
Negi jis tikrai bijo, kad žmonės pamirš numirti ir pasiliks gyvi, tarsi Koščėjus Nemirtingasis?
- Tu dar nesiruošk į kapus, - kitą dieną ramina daktaras.
“Atmink, kad mirsi”, - neišeina man iš galvos.
- Jeigu tik pradžia, tai dar ne nuosprendis, - tikina daktaras. - Tik nepradėk savęs laidoti!
“Atmink, kad mirsi”.
Daktaras siunčia į rimtesnes klinikas. Reikia rimtesnių tyrimų.
- Dar yra šansų, - sako jis.
“Atmink, kad mirsi”.
Įdomu, ar bažnyčios šakalai kanda ir savo brangiausiems žmonėms? Ar šakalui gali būti žmonių, kurių jis nekamuotų?
Nauji tyrimai dar blogesni.
- Bet tai dar ne viskas, - ramina mane Šiauliuose.
“Atmink, kad mirsi”,- tai jau maitėdos žodžiai.
Jeigu daktarai pasakytų aiškesnę datą, galėčiau susiplanuoti paskutiniuosius metus. Kokia prasmė kankinti save ir kitus, kai nieko daugiau nebeliks?
Eutanazija būtų visai normali išeitis.
“Atmink, kad mirsi”.
Velnias griebtų, kiek apie tai?..
Bus laikas - bus eutanazija. Dabar laikas į šiltnamį. Aš turiu berti sėklas ir tam, ir kitam derliui. Ir dar pasodinti serbentų krūmą, tarsi sulaukčiau uogų. Apie uogas galvoti sveikiau, negu apie mirtį. Gyvenimas šimtą sykių geriau už religiją.
Arba ramiai gyvensiu, kiek liko, arba kamuosiu save mirtimi. Arba sėsiu, sodinsiu, statysiu, arba laidosiu gyvą save.
Arba apginsiu paskutinį savo pyrago kąsnį, arba maitėdos apkartins jį mirtimi.
Tokia aiški, tokia paprasta mintis!
Kiekvienas bažnyčios maitėda - mano asmeninis priešas.
Kiekviena bažnyčia - gyvybės votis.
Votis, pasirodo, piktybinė!

Kitas gyvenimas

Rodyk draugams

Apgaulingos emocinės būsenos

Jie verkia, nors nieko blogo neatsitiko. Iš džiaugsmo juokiasi, nors džiaugtis nėra ko. Jie gali drebėti iš baimės, nors realios grėsmės - nė kvapo. Jie gali jaustis kalti, nors nepadarė blogo, o po tariamo atleidimo pajusti fantastišką palengvėjimą.

Apgaulingos emocinės būsenos - mažai tirtas dalykas. Užtat nuo senų senovės manipuliatoriai žino, kaip jas sukelti.

Tokias būdenas lengviausia kelti minioj, bet įsigalėjus žiniasklaidai, ypač - televizijai, galima veikti žmones ir jų namuose.

Atsimenu, kaip jie apsipylė ašaromis, kai Romoje mirė vienas nukaršęs senukas, kurio jie nei matė, nei pažinojo. Jie degė ant palangės žvakes, skambino ir užjautinėjo vieni kitus, lyg būtų praradę tėvą ar kokį labai artimą giminaitį ar draugą. O po to Vatikano aikštėje klykė iš džiaugsmo, kai to senuko vietą užėmė kitas nukaršęs senukas. Tarsi jų senas draugas ar brolis būtų padaręs tokią karjerą! Būtų tokią karjerą padaręs kitas nematytas toks pat nukaršęs senukas - jų apgaulingas džiaugsmas būtų buvęs toks pat.

Man visada įdomu žiūrėti, kaip jie kremtasi dėl nebūtų nusikaltimų, maldauja atleisti už tariamas nuodėmes ir visi būryje ar po vieną pasineria į savigraužą. Mažiau stabilios psichikos tariami atgailautojai gali plakti save ne tik žodžiais, bet ir daiktais. O kaltė, ar tikra, ar tariama - labai nemalonus jausmas. Reikalingas sprendimas, kuris pasiekiamas tariama atgaila ir įsivaizduojamu atleidimu. Gavęs įsivaizduojamą atleidimą už tariamas nuodėmes, žmogus po ritualo patiria realų palengvėjimo jausmą, nors tam ir nėra realaus pagrindo. Jeigu nesi nusikaltęs, galėtum neatgailauti. Taip, galėtum, jeigu pats spręstumei, jeigu gyventumei savo galva.

Tariama grėsmė gali sukelti realią baimę. Tai ypač būdinga vaikams. Po lova jokio tikro pavojaus nėra, o baimė tikra. Tėvai žino: nuo netikro pavojaus gali saugoti tariamas sargas. Nuo vaiduoklų, babaužių ir raganų vaiką puikiausiai apsaugo pliušinis meškiukas, lėlė ar žaislinė burtų lazdelė. Augdami vaikai paprastai išauga vaikiškas baimes. Baimių neliks, jeigu nekelsi naujų. Tačiau ir suaugęs žmogus gali likti vaikiško proto. Dabar jį nuo vaiduoklių, velnių ir kitokių “piktųjų dvasių” ima saugoti angelas, koks apsauginis šventasis, mergelė Marija, Jėzus Kristus ar kitas fantastinis sargas. Be tų apsauginių gyveti būna sunku, tiesiog neįmanoma. Jie pasidaro viešpačiai. Žmogus pasidaro vergas. Pats sako: mažas, niekingas, bevertis vergas.

Nežinau, ar mano pažįstami vaiduoklių vergai tikrai tiki bažnyčios sekama pasaka. Labai abejoju, kad tiki viskuo. Bet vieną vergišką bruožą matau. Tas bruožas - nepaprasta baimė. Tai baimė, tai lėtas sekiojantis nerimas. O ką tu žinai? Gal po mirties tikrai būsiu kankinamas? Visa mažinybė kančios! Ar ne geriau daryti, kas pasakyta? Na, dėl viso pikto…

Nuolatos, kiekvieną sekmadienį girdėdamas apie artėjančią mirtį, nuo tos minties nepabėgsi. Juk nuolatos kala: tik nepamiršk! Niekada nepamiršk, kad mirsi! Keista, bet aukos nepagalvoja: kodėl? Kurių galų turiu nuolatos apie tai galvoti? Ką man tai duoda, išskyrus baimę? Ir kas atsitiks, jeigu pamiršiu? Ką aš prarasiu, pamiršęs numirti?

Nieko daugiau neprarasi, tik baimę ir nerimą. Ir nieko blogo neatsitiks - tik atsikratysi savigraužos.

Ištrūkti iš tariamų globėjų vergovės - įveikti visas apgaulingas emocijas.

Ar galima išsivaduoti?

Išsivaduoti galima iš visų priklausomybių. Išsivaduoti staiga, vienu sykiu, nutraukiant bet kokius ryšius su manipuliatoriais. Neįmanoma gerti ir sykiu vaduotis iš alkoholizmo. Neįmanoma dalyvauti savigraužos procedūrose ir vaduotis iš nerimo.

Nutraukus girtavimą, ateina pagirios. Nutraukus religiją, gali apimti nerimas. Viskas labai panašu.

Praeina pagirios - išsisklaidys ir netikra baimė. Pamažu pro iliuzijos miglą ima ryškėti tiesa: pavojus buvo netikras, netikra buvo kaltė - kam man tariamas atleidimas? Ar negaliu gyventi ramiai, be kvailų vaikiškų baimių - taip, kaip gyvena neapkvalinti žmonės?

Gali, tu iš tiesų gali. Reikia norėti.

Kitas gyvenimas

Rodyk draugams