BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Konstituciniam teismui ir Konstitucinei prokuratūrai

Po Lietuvoje nuskambėjusių informacinio karo kratų ir matydamas realią priešiškų nuomonių grėsmę tvirtai mūsų šalies konstitucinei tvarkai, aš su visa atsakomybe principingai pareiškiu, kad palaikau JAV vyriausybės politiką Lietuvoje, remiu mūsų gerbiamos Prezidentės Dalios Grybauskaitės karą su teroristine Rusija ir tikiu greita mūsų šauktinių pergale.

Drąsiai ir nedviprasmiškai pasisakau prieš demokratijos perlenkimus ir nusikalstamų elementų piktnaudžiavimą mūsų Vyriausybės bei gerbiamo Vytauto Landsbergio suteikta žodžio laisve, griežtai smerkiu visus Vyriausybės priešus, siekiančius panaudoti mūsų Konstituciją bei veikiančius įstatymus konstitucinei tvarkai griauti. Jeigu jų kaltė dar neįrodyta, tai dar nereiškia, kad jie nekalti.

Kviečiu visus savo bendraminčius karštus patriotus palaikyti laikinus Konstitucijos bei žmogaus teisių apribojimus, skirtus Konstitucijai bei žmogaus teisėms išsaugoti. Geriau patys atšaukime pavojingas demokratines laisves, kol jų dar neatšaukė demokratijos priešai.

Kartu pareiškiu, kad visada tikėjau Jos Ekscelencijos neklystamumu, Švenčiausios Mergelės Marijos amžina nekaltybe, Vytautu Landsbergiu bei jo anūku Gabrieliumi. Jeigu kada pasišaipiau iš tų šventų dalykų, tai tik juokais arba suklaidintas priešiškos propagandos.

Prašau šį mano pareiškimą laikyti lengvinančia aplinkybe.

Kitas gyvenimas

Rodyk draugams

Apie patriotų meilę

Žiūriu į jų raudą ir darosi keista. Sunku patikėti, bet jie iš tiesų verkia. Taip, jie mylėjo tą popierių, tą popierinį ženklą su kumeliu. Gal ne patį banknotą, bet kumelį. Tai jų mylimosios simbolis.
Ar patriotai, visi tie, kurie myli valstybę, iš tiesų sveiko proto? Ar jie bent žino, ką šneka ir kas yra jų neapsakoma meilė?
Žiūrėkime iš eilės. Argi protingas žmogus gali mylėti teismą, prokuratūrą, kalėjimą, mento bananą, saugumo šnipus, kurie gali jį šnipinėti bet kur ir bet kada, jei tik šauna į galvą? Argi sveikam žmogui orgazmą gali sukelti mokesčiai?..
Sveikam niekada, o patriotui sukelia.
Norėčiau matyti, kaip jie kaifuoja, kai valstybė mauna kelnes.

Rodyk draugams

Po pilną ir iki dugno!

Kalėdų daugiadienės dar nepasibaigė. Jos tęsiasi ir buityje, ir bažnyčioje, kur vyksta ritualinis girtavimas.

Alkoholikų kunigas viename tinklalapyje primena: “Nepamirškite, jog Vilniaus “Dieviškojo Gailestingumo” šventovėje bus šventinamas vynas, todėl į bažnyčią atsineškite tik alkoholinio vyno, o ne įvairių alkoholinių gėrimų”.

Ar bažnyčioje bus geriama? Taip, žinoma. Iš tiesų vyną mauks tiktai kunigas, o kiti pasvajos. Kunigas kviečia juos visus - vyrus, moteris ir vaikus - vyną gerti bent mintyse: “Kai kunigas pakels Eucharistinę vyno taurę, tai jūs mielieji, savo mintyse taip pat pakelkite Kūdikėlio Jėzaus Eucharistinio vyno taurę už Jėzaus gimtadienį, kad vynas dar labiau pavirstų šventu krauju”. Vynas virsta dievo krauju, kai girtaujamą iš širdies su tam tikromis maldomis.

Alkoholikų kunigas įsoėja, kad Eucharistinis vynas žymiai skirsis nuo kitų alkoholikų atsinešto vynelio. Mat Eucharistinis vynas po kunigo burtažodžių taps Kristaus krauju, o ne paprastu vynu. Kitų alkoholikų suneštas vynas nebus Eucharistinis, todėl, kad jis nevirs Kristaus krauju, o tik bus pašventintas paprastesniais burtais. Sunku pasakyti, kodėl vienas virs, o kitas nevirs. Bet nesvarbu - į galvą duos neblogai ir tas susineštinis.

Krikščionybė - vienintelė užsilikusi religija, girtavimui suteikusi šventumo statusą, o alkoholį pakėlusi į dievo kraujo rangą. Šitą tradiciją jie perėmė iš Antikos graikų, turėjusių vyndarių dievą Dionisą - Jėzaus Kristaus pirmtaką. Šiandien krikščionių davatkos vengia žinoti, kad Dionisas gimė iš nekaltos mergelės, kuriai vaiką įtaisė dievas, Dioniso gyslomis irgi tekėjo vynas - ne kraujas, o po mirties Dionizas prisikėlė trečią dieną. Po to visas Dioniso savybes perėmė krikščionių Kristus.

Dabar išgerkim ir mes. Po pilną!..

Kitas gyvenimas

Rodyk draugams

Išpardavimų, pirkimų ir kitų apsivalymų laikas

Advento tryda pagaliau eina į pabaigą. Baigiasi šurmulys, kurį kunigai ir jų davatkas vadina rimties laiku, pasibaigs ir visokio šlamšto pirkimo banga, kurią tikintieji vadina apsivalymu. Pagaliau po visų išpardavimų ir kalėdinių nuolaidų turi gimti pasakų kūdikėlis.
Kaip sakė vienas juodaskvernis bernardinų tinklalapyje, laukia didelis įvykis. Kažkas turėtų įvykti. Kas? Gimdymas. Labai svarbu, ar jis praeis sėkmingai, ar nebus komplikacijų, ar nereikės daryti Cezario pjūvio. Man įdomu dar vienas anatominis reiškinys - kaip po gimdymo atsistatys amžinoji Marijos nekaltybės plėvelė? Ar ji ataugs kažkaip savaime, ar bus daroma plastinė operacija?
Gal kas turit kokių tikresnių žinių?

Kitas gyvenimas

Rodyk draugams

Nepirkimo dienos apsipirkimai

Daugiau netikėsiu jokiomis pasaulio valdžios akcijomis. Šiandien jos nutarimu visame pasaulyjė turėjo būti visai nepirkimo dieną, tai aš čiupau maišelį ir išlėkiau į parduotuvę. Eilių nekenčiu nuo sunkios ir nelengvos okupacijos metų, tai šiandien, sakau, apsipirksiu kaip Vilniaus aukštosios partinės mokyklos bufete - be jokių eilių ir pasistumdymų.
Bet ir vienoj, ir antroj, ir trečios parduotuvėj eilės buvo kaip visada. Pažeidę pasaulinę tvarką, žmonės ėjo, krovėsi daiktus be sąžinės graužatės, o atsistoję eilėj už manęs jie dar žiūrėjo labai priekaištingais žvilgsniais. Girdi, kaip aš drįstu pasaulinę visai nepirkimo dieną eiti į krautuvę ir dar atsistoti prieš juos? O jie? Jie, gudručiai, irgi tikėjosi, kad šiandien krautuvėj nieko nebus.
Kaip mus visus apmovė Jungtinių Tautų Seimas, ar kaip jis tenai!
Daugiau niekada netikėsiu jokiais jo nutarimais. Tik tada, kai prie pasaulio vairo teisėtai stos Obama su Grybauskaite, va tada galėsim sulaukti tvarkos.

Kitas gyvenimas

Rodyk draugams

Per Europą atgal į Putvinskius

Taip, jis sugrįžo atgal į Putvinskius. Kaimynė žiūri ilgai, bet negali pažinti. Pagaliau sušunka:

- Kostas?

Skaityti toliau

Rodyk draugams

DarGazas padidėjo beveik 10 kartų

Žengtas dar vienas žingsnis link energetinės nepriklausomybės nuo Lietuvos Respublikos. Rytą 25 tonų biodujų generatorius dar buvo visai ne generatorius, tai buvo tik tuščia į žemę įkasta metalinė bačka. Bet atvažiavo kaimynų Martynas, atvežė du šūdvežius skysto karvių mėšlo. Ir štai bačka pilna, ji jau uždengta membrana. Dabar tai tikrai generatorius, kuris beveik dešimt kartų padidino DarGazo verslovės pajėgumus.

Skaityti toliau

Rodyk draugams

Sveiki, gal jums truputėlį insulto?

Labiausiai bijau prarasti atmintį. Prisiminimai - brangiausias dalykas, kurį dar turiu.

Taip sakė mano draugas po insulto priepuolio.

Niekada apie tai negalvodavau. Mano draugas - irgi. Po to sekė dar vienas priepuolis. Ir jį apėmė siaubas.

- Dalies dalykų aš negaliu prisiminti, - sakė jis man. - Tarsi kas būtų išpjovę iš smegenų. Nebėra dalies manęs.

Jis bijojo išnykti, dar būdamas gyvas.

Žmogus anais laikais daug keliavo ir matė daugybę gražiausių vaizdų. Turėjo puikią vaizdinę atmintį ir mokėjo rašyti. Skaitydamas jo aprašytus kokio Amūro vaizdus, aš viską matydavau. Jo aprašyti vaizdai plaukė man prieš akis. Kartais jausdavau kvapą, kurį jis tada užuodė.

Dabar dalis vaizdų išnyko jam iš galvos.

Jie nyksta ir taip. Lėtai, labai pamažu jie blunka ir keičiasi, bet šito nepastebim. Pastebėti gali tik greitą pasikeitimą. Tada supranti - žuvo dalis praeities.

Kai sudega namas, kai kertamas medis, kažkas išeina iš mūsų visiems laikams. Kažkada atėjau į savo gimtuosius Kaltinėnus ir pamačiau tokią didelę keistą skylę tarp didžiulių šventoriaus medžių. Kažko nebuvo tarp jų, bet dar negalėjau suprasti ir patikėti. Pasirodo, tą naktį išnyko miestelio bažnyčia. Žmonės vaikščiojo po šventorių, tarsi pamišę žarstė degėsių krūvą, tarsi ieškojo savęs. Jie verkė. Visus pažinojau. Kiti niekada nevaikščiojo į tą bažnyčią ir neturėjo su ja jokių reikalų. Jie verkė irgi. Sudegė jų dalis praeities.

Dabar mūsų praeitis taip keičiama ir žalojama, kad susitaikėm su tuo. Pasirodo, mes gyvenome visai ne toje valstybėje, kurią dar šiek tiek prisimename. Vadinosi ji kitaip, negu mes tada galvojome. Partinių mokyklų docentai, kurie mokė proletarinio internacionalizmo ir kurių tada taip bijojom, iš tiesų buvo nacionalistai ir kovojo savo mažuosius karus. O mes patys, galimas daiktas, buvome visai ne komjaunuoliai, bet skautai arba ateitininkai.

Aš dar prisimenu kovą Grūto parke dėl atminties. Dabar galime nuvažiuoti tenai tarsi į savo jaunystę. Bet ji turėjo išnykti. Kolektyvinis mūsų visų insultas turėjo ją sunaikinti.

Kodėl jie būtinai siūlo insultą? Kodėl pamažu ardo kolektyvinę atmintį? Jie - tai naujieji mūsų kūrėjai.

Aš dar prisimenu juos partinėj mokykloj ir jų tikslą sukurti naują tarybinį žmogų. Tai buvo tie patys docentai ir tie patys profesoriai, kurie tapo mažųjų karų kovotojais. Jų tikslas liko tas pats - sukurti iš mūsų visai kitus žmones. Sukurti naujus - tai sunaikinti tikruosius.

Praeitis dar nesugriauta. Dar liko šiek tiek orientyrų, kad galėtume grįžti į savo asmeninę praeitį. Grūto parko jie neįstengė uždrausti. Net Kryžkalnio Magdės pjedestalas išliko nesuardytas. Kažkur liko tiltas tarsi vaiduioklis, kažkur - draugystės prospektas nepakeistu pavadinimu… Bet nebedaug. Kam jie reikalingi? Kiti juk bijo apie tai ir pagalvoti. Ne būtinai - docentai, ne būtinai - profesoriai ar prokurorai. Tai buvo normalūs žmonės, jie gyveno taip, kaip galėjo, augino vaikus ir džiaugėsi meile. Dabar sužinojo, kad nieko gero jų praeityje nebuvo. Buvo tik vargas, tik priespauda, baimė. Jokių švenčių, jokių linksmybių, jokių meilės nuotykių, jokių draugų. Juk tai - socializmas. Kas gero galėjo būti socializme?

Žmogus sėdi prie televizoriaus ir jaučia kaltę dėl to, kad kažkada vadovavo kolūkiui. Kaimynai ir šiandien džiaugiasi juo, koks tai buvo puikus žmogus, kaip jis padėjo kitiems pasistatyti namus ir užsidirbti duonos, kaip jis nieko neskundė ir nesodino už pavogtą bulvių maišą. Dabar jis sėdi vienas prie televizoriaus ir graužia save.

- Aš juk tarnavau sistemai, - prisipažino man.

O taip, praeitis pakeista! Jis vadovavo kolchozui - ne kolūkiui, kurį po to sujungė ne su tarybiniu, bet su sovietiniu ūkiu. Ir jis pats dabar jau ne padorus žmogus, ne draugiškas mūsų kaimynas, dabar jis - sovietinė atgyvena.

Ir mažesnieji dirbo tada ne žmonėms, bet, pasirodo, sistemai. Tie, kurie statė namus, tiesė kelius ar gydė žmonės, jie visi kolaboravo rusams. Rusai buvo mano kaimynai, kartu lošėme kortomis ir gėrėme alų, o dabar sužinojau, kad gyvenau šalia mirtinų priešų. Aš gyvenau šalia visai kitų!.. Viskas buvo ne taip, ne tada ir visai ne toje vietoje!

Dar nematot, kad tai insultas?

Kad tai - kliedesys, kurį mums bruka visa propagandos mašina?

Kiti dar mėgina priešintis. Jie sako aukštųjų partinių mokyklų docentams: tai griaukite viską, kas primena jūsų gėdingą praeitį. Namus, tiltus, išlikusius fabrikus. Išardykit kelius, nukarpykit elektros linijas!

Niekas to nedarys. Palikimo niekas negriaus. Valstybės jėga nukreipta tik prieš mus, prieš mūsų asmeninę atmintį. Kad nieko iš mūsų neliktų, kad liktų viena kaltė. Namai, keliai, tiltai, fabrikai tegu palieka. Tegu išlieka viskas, ką sukūrė mūsų karta. Išnykti turi tiki mūsų jaunystė, mūsų gražiausi metai.

“Petrai, ką tu darai su tokia našta?” - klausia naivus žmogus.

Bet aš neturiu naštos. Aš sau - ne našta. Juk aš - tai ir mano jaunystė, tas nuostabus laikas, kai buvo svajonių ir meilės metas. Ir mano vaikai, kurie gimė tada, nebuvo jokia našta. Ir draugai, su kuriais leidome nerūpestingas dienas… Nebijau grįžti į savo jaunystės Radviliškį, kuris taip pasikeitęs, bet likęs tas pats, kurį kažkada pažinau. Nenorėčiau sutikti tiktai kelių atgimusių patriotų, kurie mokė mane proletarinio internacionalizmo. Tegu dabar be manęs kovoja savo mažuosius karus. Man jie paprasčiausiai šlykštūs.

“O kaip socializmas?” - klausia naivus žmogus.

Bet mano gyvenimas - ne socializmas, ne kapitalizmas ir apskritai, gyvenimas - ne politinė konjuktūra. Tegu šimtą sykių jie rašo iš naujo pasaulio istoriją, tegu patys skaito ir džiaugiasi. Tegu kuria savo aukas ir sovietines atgyvenas, bet mes ne būtinai užsikrėsim insultu. Ne būtinai naikinsim save. Aš tai tikrai gyvensiu!

O tas mano draugas, kuris patyrė tikrą insultą?

Jis mirė nuo kraujo vėžio.

Sakyčiau, pasisekė. Jis mirė tas, kuris buvo. Ne docentų auka ir ne buržuazinė atgyvena.

Mirė žmogus.

Kitas gyvenimas

Rodyk draugams

Baimės laikai

Ar jau bijote naujojo viruso?..
Manau, girdėjot tą klausimą.
Pasaulinės farmacijos korporacijos per galvą verčiasi, kad išsigąstumėt. Vakcina tikriausiai jau padaryta. Gal net kartu su virusu.
Dabar jų užsakymu propagandistai virsdami ieško bent vienos tikrai baisios naujienos. Gal Lenkijoj?.. Ne, deja, Lenkijoj ne tas virusas. Na, rasim kitur!
Atleiskit, gerieji žmonės, bet gąsdinti reikia. Nebijosit - nė velnio nepirksit. Vakcina gali nueiti šuniui ant uodegos.
Kartu su baimės akcija spauda nekantraudama klausia savo aukų: ar jau bijote? Baimės reitingai kruopščiai skaičiuojami. Atrodo, dar nepakankami. Baimės darbą dirbsim toliau.
Lietuvoje lengva nebus. Čia - kita baimės akcija. Ko piliečiams bijoti labiau - Putino ar naujojo viruso?
Mums juk svarbu ir nacionalinis saugimas. Jeigu žmonės tikrai išsigąs ebolos viruso, ar nenukentės Rusijos baimė?
Mačiau ir tuos, ir anuos laikus, bet neprisimenu, kad žmonės būtų taip vejami į baimę. Atrodo, minučių reikalas, kada prasidės karas. Ką jie bombarduos pirmiau - Vilniaus kraštą ar Klaipėdą? O dar maži žali žmogeliukai!.. Jų gali būti visur, net tavo palovyje. Užmerki akis - maži žali žmogeliukai! Valdžia kariuomenei žada duoti leidimą laužtis į mūsų spintas ir veržtis į mūsų palovius. Išgaudys vaiduoklius.
Daugiausia priešų gali būti tarp nuosavų piliečių. Juk turime vietinių rusų. Niekada Lietuvoj su rusais nebuvo jokių problemų, mūsų rusai buvo lojalūs piliečiai ir net balsavo už lietuvių pabrėžtinai tautiškas partijas, bet dabar, pasirodo, jie taikosi durti į nugarą. Spjaudami į savo šalies konstituciją (yra tokia knygelė), kuri draudžia kiršinti tokią nesantaiką, baimės šaukliai kaip tik tai akcentuoja. Rusas padarė tą, rusas pasakė tą… Jeigu nenorime karo, juk į tautybę nekreipiam dėmesio. Argi kas rašo: girtas lietuvis padarė avariją, chuliganas lietuvis išmušė langą, sukčius lietuvis apgavo kaimynus?.. Jei sukčius, tai sukčius. Kuo čia dėta tautybė?
Su vietiniais rusais - kitaip. Pasirodo, jie žiūri rusiškas televizijas. Baisu! Kaip butų gerai, jeigu vėl būtų vienas vienintelis ruporas, vienas tikrosios Tiesos laikraštis!.. Dar būtų gerai Tiesos ministerija, kuri nustatytų, ką ir kiek piliečiams reikia žiūrėti, skaityti ir apie ką kalbėti. Jei karas, tai karas ir prieš savus.
Parvažiavę namo emigrantai stebisi: kas čia vyksta? Visur ten ramu, žmonės eina į darbą, po darbo protestuoja prieš valdžią ir darbdavius, bet niekas nesiruošia karui. O jei pasakai žodį prieš vyriausybę, tavęs nevadina užsienio agentu. Šneki ir nebijai!
Emigrantai nieko jau nesupranta. Juk baimė - mūsų sistemos pamatų pamatas. Tai buvo nuo pradžios. Vienatinio Vytauto Landsbergio partija gąsdino rusais, kita vienatinio Algirdo Mykolo partija gąsdino Vytautu Landsbergiu. Ir sistema veikė puikiausiai. Išgąsdinti žmonės ėjo į rinkimus, balsavo iš baimės arba prieš tuos, arba prieš tuos. Tai kas negerai?
Dabar baimės tiek daug, kad netelpa didvyrių žemėje. Mūsų baimės pasiekia tai Gruziją, tai Ukrainą. Juk mes - kaip ir pasaulio policija, tokie kaip ir vyresnieji broliai. Na, gal ne ir patys vyriausi, bet tikrai - Vyriausiojo Brolio jauniausioji sesė. Jeigu tiksliau - gal pavainikė duktė? Bet nesvarbų. Mūsų viltys ir vėl - į Vyriausiąjį Brolį. Prieš Kalėdas atvažiuos ir apsaugos. Vėliausiai - tai prieš Velykas.
Apsaugos nuo ko? Nuo baimių?
Ne, baimės tegu palieka. Netraukim kertinio akmens, negriaukim valstybės pamato.
Kaimo žmonės turi ir realių baimių, kurios niekam nerūpi. Ką jiems atneš žiema? Ar verta ruoštis pavasariui? Jeigu pieno kaina kris dar, gal išparduoti bandą? Gal nebevežti į lauką mėšlo? Pakentėti metus - dvejus, palaukti, kol apsimokės dirbti? Dabar, kai jų parduodamas pienas kainuoja beveik tiek pat, kaip ir gėlas vanduo parduotuvėj, darbas tampa beprasmis ir gali baigtis bankrotais. Kuo daugiau dirbsi, tuo didesnis bus nuostolis.
Valdžios ruporai sako, kad viskas nuo Rusijos. Valstiečiai spiriasi: viskas nuo Lietuvos pieninių. Jų sankcijos buvo baisesnės, nei Putino. Sausio mėnesį Putinas dar nekerštavo už nieką, o Lietuvos pieninės jau atėmė trečdalį kainos. Kodėl, už ką? Už nieką! Jeigu gali, jeigu turi monopolį, tai ko neatimti? Valstietis puolė parduoti bandą, o tada krito mėsos kaina. Mėsos fabrikai irgi valdo monopolį. Tai ko jiems snausti?
Dabar ruporai klausia: ar tu norėtumei mirti už Lietuvą? Už Seimą, už Vyriausybę, už Prezidentę?..
Niekas nieko daugiau nenori, tik mano mirties. Už ką norėčiau numirti? Labai, labai norėčiau?..
Bet aš, tiesą sakant, norėčiau gyventi.

Kitas gyvenimas

Rodyk draugams

Patikėkite, aš ne arklys!

Patikėkit, esu lojalus. Jeigu Šiauliuose po butu turiu nusipirkęs nemažą pusrūsį, tai dar nieko nereiškia. Pirkau tikrai ne dėl to, kad patiktų rusai ar pusrusiai. Buvo pigu, tai susigundžiau. Dabar suprantu, kad padariau klaidą. Tikrai nereikėjo kišti nagų! Net nežinau, ką man dabar daryti.

Po to, kas atsitiko Anykščių rajone, pradėjau į viską žiūrėti rimčiau. Andrioniškio seniūnas miestelio parke įvykdė diversiją - ten pasodino du putinus. Tokios išdavystės nesitikėjo niekas, net liberalo draugai konservatoriai. O mano miške irgi auga keli putinai. Prisipažinsiu - man iki šiol patiko raudonos bolševikinės uogos. Dabar pradėjau suprasti pavojų. Didvyrių žemė - ne putinui! Lauk, okupantai!

Gal juos iškirsti pačiam, kol neatvyko spec. paskirties dalinys?

Kiekvieną dieną iš kaimynės parsinešu litrą pieno, padedu į šaldytuvą ir separuoju. Pradėjau abejoti - ar aš gerai darau? Ar tik nesu separatistas?

Draugas ramina: Petrai, juk tu konservatorius. Juk konservuoji grybus.

Tikrai, konservuoju dar pomidorus bei mėsą. Konservatorius nuo jaunumės. Per rinkimus būnu labai aktyvus rinkėjas. Atsakingai renku grybus bei uogas. Putino jau neberinksiu.

Po karo buvau ryšininkas. Trisdešimt metų po karo buvo praėję, bet bet aš atkakliai dar vis lipau į stulpus, tiesiau telefono tiltus į nepriklausomą ateitį ir drąsiai žiūrėjau į Vakarus, bene nusileis saulė. Rytų nemėgau nuo pat jaunystės, ypač kai pagiringam reikėdavo keltis į darbą. Po grindimis nuo sovietų valdžios esu slėpęs naminę, taigi turėjau slaptų reikalų ir su pogrindžiu.

Kai sudedu viską, tai aš labiau patriotas, negu išdavikas. Jeigu nebūčiau susidėjęs su pusrūsiu, mane jau galėtų kelti ant pjedestalo. Stovėčiau kaip pavyzdys, o vakare eičiau namo ir žiūrėčiau, kaip atrodau per televizorių.

Per televizorių būčiau tikresnis, negu dabar.

Kitas gyvenimas

Rodyk draugams