Tai - tik gilus dvasingumas. Toks gilus, kad ji per dienas klūpi prie švenčiausios mergelės Marijos ir dievo sūnaus Jėzaus Kristaus paveikslų. Tuos paveikslus susideda ant sofos, šalia užsidega žvakę, dar įsijungia “Marijos radiją” ir nuo šventųjų giesmių pajunta tikrą kaifą. Ji nevartoja to žodžio “kaifas”, vietoj jo sako “palaima”, kurią senai ligotai močiutei siunčiąs pats dievas per savo angelus. Kai užeina palaima, ji pamiršta įsisenėjusius kojų skausmus ir vienatvės liūdesį. Su dievu ir angelais ji bendrauja “širdimi” - maldas sako balsu, bet atsakymo ausimis dar negirdi, jį supranta iš visokiausių ženklų, tarkim, besimeldžiant labai ryškiai už lango sušvinta saulė, o ją visą apgaubia nuostabus jaudulys.
Užtat jos anūkas angelų, šventųjų dvasių ir ateivių balsus girdi puikiausiai. Dažniausiai jie kalba tiesiai į galvą visokius malonius dalykus, kartais liepia atlikti kokius nors darbus, tarkim, pasisaugoti kokio žmogaus, nes šis susijęs su velniu, kartais pamoko, kaip iš visokiausių laidukų susiraityti specialų imtuvą teigiamai energetikai gauti ir apsisaugoti nuo neigiamų vibracijų. Anūkas gyvena ne vienas, bet dažniausiai užsidaro savo kambaryje nuo amžinai rėkiančios motinos ir pasilieka ten su malonia angelų, dvasių ir ateivių kompanija, kuri jį pakrauna tokia energija, kad visą kūną ir sielą apima stebuklinga palaima. Ir tik tada, kai dvasingumas jo paūmėja, kai užeina psichozė, iš pakampių išlenda piktosios dvasios, ir šizofrenijos krečiamas jis bėga laukais nuo blogos energetikos.
O už sienos narkomanas kaimynas kaifą pasiekia daug paprasčiau. Įsikala dozę, ir dvasios pačios ateina, apgaubia jo kūną švelnia šiluma ir stebuklinga palaima. Blogiau, kai dozės nėra už ką nusipirkti, tada jo gyvenimas virsta pragaru. Atrodo, viską tada padarytum, net žmogų paskerstum, kad tik galėtumei grįžti vėl į palaimą. Neseniai įsilaužė į krautuvę, kasoje nieko nerado, bet apsauginiai nučiupo nusikaltimo vietoje. Atrodo, dabar pasodins. Dabar jį izoliuos valstybės kalėjime, nors savo kalėjime jis užsidarė seniau. Kaip ta pamaldi močiutė, kaip tas pamišęs kaimynas, jis jau seniai nuo kitų užsidarė į savo palaimos šalį.
Kas puošia ir džiugina pamaldžiosios močiutės, anūko šizofreniko ir narkomano kaimyno vienatvę? Psichiatrai sako, kad tai dopaminas. Jau girdėti balsų, kad ir alkoholikas patiria dopamino sukeltą laikiną palengvėjimą, dėl kurio jis paaukoja kančioms visas likusias savo valandas.
Dopaminas - tai neuromedioatorius, sudėtinė “atlygio - nuobaudos” sistemos dalis. Dopamino padaugėja nuo teigiamų potyrių, tokių, kaip seksas, skanus valgis, o narkotikai dopamino kiekį gali padidinti net 10 kartų. Štai kodėl narkomanas nori vėl ir vėl pakartoti dozę - jis labai paprastu dirbtiniu būdu sukelia sau malonumo pojūtį. Tačiau dofomino gali padaugėti ne tik nuo malonių dirgiklių, bet ir malonių prisiminimų apie juos, asociacijų su maloniais dalykais, netgi nuo malonių minčių ir svajonių. Vien tik mintis apie seksą gali sukelti malonų pojūtį. O nuo depresijos, streso ir kitų neigiamų išgyvenimų dopamino mažėja. Dopaminą mūsų smegenys naudoja situacijos vertinimui ir motyvacijai - gerų dalykų, tokių, kaip seksas, turime siekti, o negerų, tokių, kaip stresas ar skausmas, turime vengti.
Laboratorijose atlikta žiaurių eksperimentų su žiurkėmis. Nuspaudusios pedalą, jos gaudavo papildomą dopamino dozę. Žiurkės labai gretai atrado ryšį tarp pedalo ir malonumo, jos nieko daugiau nedarė, tik spaudė ir spaudė pedalą. Joms nereikėjo net maisto ir sekso, galiausiai išsekusios mirė iš bado.
Kažkas panašaus vyksta su ta pamaldžia močiute, kuri vienatvėje džiūsta prie savo šventų paveikslų, su šizofreniku anūku, irgi pasitraukusių į savo dvasių pasaulį, su kaifuojančiu narkomanu kaimynu. Nors alkoholikai mėgsta bendrauti su alkoholikais ir dažniausiai ieško “saviškių” kompanijos, visgi ir jie pamažu tolsta nuo visuomenės - jie nebetinka nei darbui, nei šeimai, nei normaliam viešajam bendravimui. Tai itin akivaizdu, kai į alkoholį pasineria du artimi žmonės, tarkime, vyras ir jo žmona. Būna, kad gavę kur nors pinigų, jie iš savo namų neišeina po kelias savaites. Mano jaunystės draugas alkoholikas anksčiau išgėręs lįsdavo prie žmonių ir keldavo muštynes, o įsisenėjus ligai lindi savo lūšnelėje, įprato kalbėtis su radiju ir pats su savimi. Jis prarado ne tik profesinius, bet ir socialinius įgūdžius - buvęs puikus veterinarijos gydytojas seniai pamiršo vaistų pavadinimus, o ir užsakymų iškastruoti kokį paršelį jau nebegauna. Dabar vienas geria, vienas kvailioja, o gatvėje pasirodo vis rečiau ir rečiau.
Ar yra koks būdas nutraukti pražūtingą dopamino maniją? Žiurkę išgelbėti labai paprasta - atėmei iš jos “dopamino pedalą”, ir ji vėl malonumo siekia natūraliu būdu - kramtydama maistą ir užsiimdama realiu seksu. O kaip iš žmogaus atimsi alaus butelį, švirkštą, šventus paveikslus ir liguistas fantazijas?
Visa laimė, kad žmogus - sąmoninga būtybė. Skirtingai nei žiurkė, jis galis suvokti, kas vyksta su juo, kas sukelia jam malonumą, kaip veikia “atlygio - nuobaudos” mechanizmas ir kokios yra nenatūralaus malonumo pasekmės. Alkoholis ne gydo, bet sukelia pagirias ir įvaro depresiją, narkotikai ne suteikia jėgų, bet veda į išsekimą, nesibaigiančios fantazijos ne priartina prie amžinai svajojamo tikslo, bet atitraukia nuo jo. Šiandien jau ir šizofrenikai išmokomi atpažinti automatines savo mintis, jie ilgainiui įgunda suvokti, kad mintys - tai ne kažkur iš šalies duodami dalykai, bet jų pačių kūriniai, kad prieš akis šmėkštelėję angeliukai bei dievuliukai tėra jų pačių sukurti vaizdiniai, o tyloje pasigirdę “svetimi” balsai yra visai ne svetimi, bet jų pačių sugalvotos frazės. Protas gali išjungti “dopamino pedalą”, nenatūralų malonumą protas mums gali uždrausti. Ilgainiui, grįžęs prie natūralių malonumų, dirbtinių žmogus nebesiekia. Priklausomybę protas įveikia. Protas ir nieko daugiau - kito būdo išsivaduoti žmonija dar neišrado.
Štai kodėl visos religijos taip atakuoja protą. Jos ne tik mėgina sukelti abejonę protu, bet ir ugdo žmogui netikrų malonumų trauką, baidydamos jį nuo natūralių malonumų. Girdi, sveikas protas klaidina, užtat dopamino užvaldyti jausmai veda į pačią tikriausią palaimą. Seksas ir valgymas yra žemi, niekingi kūniški įgeidžiai, juos būtina apriboti pasninkais ir susilaikymais, tada žmogui liks daugiau jėgų “dvasiniams polėkiams”. Tokiu mokymu ilgainiui pavyksta seksą ir kitus natūralius dalykus susieti su kaltės jausmu, kuris blokuoja dopamino antplūdį. Užtat jį galima kompensuoti “dvasiniu atsipalaidavimu”, šventyklos ritualais, ritmingais giedojimais bei neįprastais vaizdais ir simboliais, religinių pasakų fantastiniais vaizdiniais. O katalikams dar sugalvotas išpažinties stresas, kuris savo veikimu labai panašus į pagirių sindromą. Užtat koks palengvėjimas, kai išpažįsti šventikui tikras ar išsigalvotas nuodėmes, kaip nuostabu, kai viskas atslūgta! “Po išpažinties aš kaip ant sparnų”, - džiaugiasi pamaldžioji močiutė.
Mokslininkai dar nebaigė ginčytis, kodėl vieni žmonės labiau linkę malonumo ieškoti aludėse, narkotikuose, religinėse fantazijose ir kliedesiuose, o kitiems užtenka natūraliu būdu gaunamo dopamino. Tai gali būti ir dėl somatinės smegenų ligos (šizofrenija) , ir dėl neteisingo auginimo, kai žmogus nuo mažens negalėjo patirti realaus gyvenimo džiaugsmo. Tačiau ir vieni, ir kiti sutinka dėl profilaktikos: jeigu vaikas išmoko patirti džiaugsmą bendraudamas, pasidalindamas žaisliuku ar saldainiu su savo draugais ir broliukais, jeigu pats buvo džiaugsmas savo tėvams ir seneliams, jeigu jis jau įgudo malonumą pasiekti sveiku realiu bendravimu, tai galim tikėtis, kad tai jis darys visą gyvenimą. Kam ieškoti dopamino kitur, kam nuodyti kūną ir traukti į kliedesių šalį, jeigu čia pat yra toks paprastas būdas?
Jaučiu, kad religingas žmogus nekantrauja paklausti vieno dalyko: o kas čia blogo, jeigu pamaldi močiutė rado būdą maldoje palengvinti savo vienatvę? Koks ryšys tarp jos, narkomano ir alkoholiko? Ar tai - ne dirbtinis skirtingų dalykų jungimas?
Dabar žinokite viską: ryšys yra tiesioginis. Alkoholikas, narkomanas ir šizofrenikas yra tos pačios močiutės vaikai ir anūkai.
Kitas gyvenimas
Rodyk draugams
Tarp interneto plepalų aptikau keistą klausimą, kuris sukėlė didžiulę diskusiją. Teiginys diplomuoto tautologo lūpomis nuskambėjo taip: “Nusigręžiame nuo Dievo, bet neturime kuo jį pakeisti”.
Sakytum, diskusija kilo iš nieko, bet jeigu žmonės susidomėjo, vadinasi, tai gali būti aktualu daug kam. Alkohiolikas meta gerti, bet neturi kuo pakeisti nuodų, kitas vergas padeda cigaretes, bet neturi kuo pakeisti nikotino. O juk pakeiti reikia… Taip jiems atrodo.
Šiauliuose gyveno tokia silpnaprotė močiutė, kuri tampydavo su savimi rogutes, apkrautas visokiu šlampštu. Žmonės pasakoja, kad sykį Šimšės vaikigaliai nušvilpė jos rogutes ir paleido kažkur nuo kalno. Be tų rogučių ir kalno supuvusių skudurų silpnaprotė močiutė pasijuto labai blogai, jai prasidėjo psichozė. Vargšelė neturėjo kuo pakeistoi savo balasto.
O štai aš visą gyvenimą išsiverčiu be tų rogučių, be puvenų kalno ir nejaučių dvasinės tuštumos. Panašiai yra su alkoholizmu, narkomanija, religija ir kitomis priklausomybėmis. Kas neragavo kvaišalų, tas neieško, kuo juos pakeisti.
Bet jei ragavo?.. Kuo pakeisti dievą, kuo pakeisti alkoholį, kuo pakeisti narkotikus?
Kuo pakeisti rogutes su dvokiančių skudurų kalnu?
Yra siūlymų mirtiną priklausomybę keisti švelnesne, ne tokia baisia priklausomybe. Tarkim, alkoholikui ir narkomanui siūloma užsiverbuoti į kokią sektą, sektantui - grįžti į “tikrą” bažnyčią, rūkoriui - kramtyti gumą arba čiulpti ledinukus. O štai ta silpnaprotė Šiaulių močiutė vietoj pavogtų rogučių ėme tampyti seną vaikišką vežimuką. Vežimuke ji vežiojo tokį pat dvokiantį šlamštą.
Klausimas toks: ar žmogus gali apsieiti be šlamšto?
Sveikas - taip, savaime suprantama. Daugybė žmonių neragavo, neuostė, nečiulpė ir nelaižė - jiems nereikia ieškoti iliuzijos pakaitalo. Sveikas protas neklaidina savęs.
Jeigu alkoholikas liovėsi gerti, tai dar nereikškia, kad jis pasveiko. Gali būti, jis kenčia, sukandęs dantis, ir tik laiko klausimas, kada sugrįš į dvokiančią samuklę. Kitas kenčia nerūkęs, bet širdyje svajoja apie “gaivinantį” dūmą. Jis iš tiesų tiki, kad troškinantis dūmas gaivina, o alkoholikas tiki, kad depresantas pakelia nuotaiką. O tai ligotai Šiaulių močiutei pūvančio šlamšto krūva yra didžiausia vertybė. Todėl ji negali kitaip, nes šiukšlę laiko vertybe.
Juk tai - tik vertybių liga!
Aš nežinau, kaip pagydyti konkretų ligonį Joną ar Petrą, bet jeigu Jonas ir Petras išsklaidė iliuziją, jie tikrai nebeieškos kitos apgaulės. Atsitinka keistas dalykas - nuo pečių krenta sunkiausia našta, o tada pasisaugai, kad neužvirstų nauja. Taip gera, taip lengva visai be naštos ir neskaudančia galva!
Alkoholikai sako:
- Kokios tu geležinės valios!
- Kodėl?
- Na, kad turėjai jėgų mesti!
Jų žodžiai reiškia štai ką: “Tu labai stiprus, nes įstengei atsisakyti tokios vertybės, tokio puikaus dalyko, kaip alkoholis!”
Todėl jie alkoholikai, kad alkoholį laiko vertybe. Vertybės atsisakyti sunku.
Aš alkoholio nebelaikau vertybe, todėl nebe alkoholikas. Šlamšto atsikratyti visai nesunku. Tiesą saknat, tam nereikia jokių pastangų.
- O ką suradai vietoj to? - klausia jie vėl.
Kaip pasakyti aiškiau?
Štai išsivalėm namus, išvėdinome kambarius, išnešėm šiukšlių maišus į konteinerius. Ar klausia kas nors: kuo pakeisime dulkes, šiuškles, voratiklius?..
Alavinio stabuko pakeisti kitu irgi nereikia. Jeigu tai - tik niekutis, žinoma, jeigu ne vertybė.
Jeigu tai ne liga, jeigu iliuzija jau išsklaidyta.
Kitas gyvenimas
Rodyk draugams
Mirtina grėsmė mano tikėjimuji buvo iškilusi paskutinę darbo dieną prieš pat atostogas. Patenkintas ėjau Šiaulių bulvaru, kai prie manęs prisvilo du zombiai juodais kostiumais ir tomis kvailomis savo knygomis - skiriamaisiais mormonų ženklais. Į vaikinus panašūs pragaro pasiuntiniai minkštu švelniu akcentu pasakė, kad norėtų pakalbėti apie mano tikėjimą.
Buvau gerai nusiteikęs, ėjau nusipirkti ledų ir knygyne pasiieškoti kokios knygos laisvalaikiui, tai juokaudamas jiems atsakiau, kad esu karštas katalikas ir man užtenka vieno vienintelio Šventojo Tėvo, kuris palaiko tiesioginį ryšį su Jėzumi Kristumi. Maniau tokiu būdu atsikratyti prielipų, bet jie mano pokštą palaikė už gryną pinigą, ėmė atkalbinėti mane nuo katalikybės, aiškinti kažkokias popiežiaus klaitas ir tokiu būdu vilioti mane link pragaro vartų. Eidami jie apstojo mane iš abiejų pusių lyg du vilkai paklydusį aviną, jie buvo daug aukštesni, perpus jaunesni ir daug lygesnėmis kelnėmis, taigi mūsų trijulė labai šauniai atrodė ir patraukė pasauliečių praeivių akį.
Turiu pripažinti kaip senas ir užkietėjęs redaktorius, kad pamokslaujantiems robotams į procesosrius buvo įdiegta taisyklinga gramatika, lietuviškai jiedu kalbėjo visai neblogai, bet labai greit pamačiau, kad mormonų bažnyčios operatoriai jiems į atmintį nesukėlė pačių svarbiausių lietuviškų žodžių. Kai atėjo laikas sukti man į knygyną, o tiedu kvailiai pakankamai atsibodo, aš jiems atvirai išpažinau savo tikėjimą, kuris tilpo į vieną lakonišką frazę:
- Pochuj man popiežius ir pochuj mormonai.
Galėjom isiskirti gražiuoju lyg du traukiniai vandenyne, išpažinę kiekvienas savo tikėjimą, bet vienas iš zombių savo minkštu balsu pasiteiravo:
- O kias tiai yria pochui pipiešius ir pochui mormonai?”
Aš jiems gryna lietuvių kalba paaiškinau, kad bybį dėjau ir ant popiežiaus, ir ant mormonų. Jie - vėl:
- O kias tiai yra pypį tėjau ant popiešiaus ir kias tiai yra pypį tėjau ant mormonų?
- Na, chujnia popiežius, chujnia mormonai! - patikinau juos, bet jiems pasidarė įdomu, ką tai reiškia “chujnia”.
Situacija pasidarė nebviltiška. Kokie tik žodžiai man atėjo į galvą, jie nežinojo nė vieno, netgi tokių kaip “šūdas”. Galiausiai prisiminiau, kad robotai pagaminti Amerikoje ir parodžiau jiems iškalbingą amerikonišką ženklą didžiuoju pirštu, tardamas tokius žodžius:
- Štai jums popiežius, štai jums mormonai!
Abu mormonų zombiai skubiai įsižeidė, pasakė “Viso kero!”, kariškai apsisuko ir nužygiavo ieškoti kitos aukos.
Paskui juos dar matydavau bulvare, bet jie visada pereidavo į kitą pusę ir daugiau nemėgino atvesti manęs į patį tikriausią savo tikėkėjimą. Taip aš išsaugojau katalikybę ir likau senmergės Marijos globotinis. Tikiu į šventąjį tėvą, į megelę Mariją, kuriai vaiką įtaisė šventoji dvasia, į jos sūnų Karlsoną, kuris gyvena ant stogo, į dievą tėvą, nemokantį jiems alimentų, į pomirtinį seksą ir mirusiųjų puvimą. Pragaro vartai Vatikano nenukonkuruos!
Kitas gyvenimas
Rodyk draugams
Palikau savo mašiniuką pas meistrą, bet nereikėjo pėsčiam eiti namo. Meistras pagalvojo, pagalvojo ir pasakė man labai grubiai: “Bybis nematė, parvešiu!..” Vakar vienas kaimynas prabraukė keliuką į sodybą, norėjau duoti kelis litus už dyzeliną, tas vėl užvarė: “Chujnia tas dyzelino lašas!” Užvakar kitas kaimynas, dujinės savininkas, atidavė seną dujų balioną mano konstrukcijoms. Norėjau užmokėti, bet tas irgi buvo grubus: “Pochuj man tas balionas!”
Visi mūsų kaime labai grubūs, labai netašyti ir nemandagūs. Ypač baisu bendrauti su tuo dujinės savininku, nes jis dažnai sako: “Kaimynai esam, ne bybiai!” Net nežinau, kaip man tarp tokių gyventi.
Kitas gyvenimas
Rodyk draugams
Įdomu, ką žmogus pakinkė pirmiau: arklį, šunį ar kitą žmogų?
Ko gero, tai nesvarbu - juk ir tie, ir anie tebėra įkinkyti. Žmogus iki šiol sėkmingai naudoja arklio ir kito žmogaus fizinę jėgą, tik žmogaus galimybės didesnės - jis tavo turtą ne tik suveš į pastogę, bet dar ir saugos geriau už vilkšunį, o užsiundytas kausis dar pasiučiau už patį pikčiausią kovinį šunį. Žmogus yra pats gabiausias gyvūnas ir pati universaliausia gamybos priemonė - jį galima kinkyti į karučius, į didesnį vežimą ir į sunkų protinį darbą. Žmogus tinka valyti kanalizaciją, ieškoti aukso ir sprogmenų, jis gali likviduoti avarijų pasekmes, o gerai užprogramuotas - netgi sukurti atominę bombą ir naikinti kitus nereikalingus žmones. Ne, žmogus taip greit neišeis iš mados!..
Arklys, šuo ir kitas žmogus - jie visi labai reikalingi prie ūkio. Tuo požiūriu jie yra lygūs.
Įdomu, ar visada? Ar visada žmogus kitą žmogų laikė už gyvulį? Ar jautė žmogus kokį moralinį skrupulą, kai pirmą sykį kitą žmogų kinkė į arklą, kai pirmą sykį drožė rimbu ir varė eiti greičiau?
Ar darbiniam žmogui kilo toks klausimas: kodėl tu mane?..
Vėliau - suprantu, atsirado religija ir prašmatni žmogaus panaudojimo ideologija. Ji surūšiavo žmones į luomus, į kastas, į šventuosius ir nusidėjėlius. Tie, kurie gimė blogi ir nusikaltę, turi dirbti geriesiems, savo algą jie gaus po mirties. O tada, kai viena gentis apiplėšė kitą gentį - atėmė užmuštą mamutą, saują iškultų rugių ir pasigavo kelis pabėgti nespėjusius priešų vaikigalius? Ar kilo jiems kokių abejonių, uždarant tuos bernus kartu su gyvuliais?..
Tikriausiai - ne. Juk ir dabar kai kurios tautos laiko save žvėrių ir gyvulių ainiais, kiti save kildina netgi iš paukščių. Žvėris, gyvulys, paukštis, žmogus yra beveik tas pats. Jokių čia pirmenybių ir prigimtinių teisių!
Teisė yra viena - tai stipresniojo teisė. Mes pakinkėm tave, tu mums ir tarnausi. Klausi, ar tai teisinga? Pakentėk - ateis sekmadienis, kunigas viską paaiškins.
Ar žmogus galėjo kainuoti tiek pat, kaip ir stiprus darbinis arklys? Tikrai?.. Dabar jo galimybės kitos. Vienas įkinkytas žmogus gali pavežti daugiau, nei šimtas, tūkstantis sunkiasvorių arklių, o gerai apginkluotas jis išžudys žmonių daugiau nei visi Afrikos liūtai. Asilo neišmokysi dirbti kompiuteriu, beždžionė nepasakys pamokslo, vokiečių veislės aviganis nesukurs atominės bombos. Žmogus - pati geriausia, universaliausia darbo jėga, juk ir mėsai žmonių neaugina niekas! Gal tik naciai ir niekas kitas mėgino daryti iš jų kaulamilčius ir panaudoti jų odą foteliams. Ir tai - ne visus, tik atliekamus, netinkamus veislei ir kitaip išbrokuotus žmones mėgino jie utilizuoti.
Visas kitas verslas žmones pritaiko šimtą sykių efektyviau. Jis panaudoja ne tik mūsų smegenis, akis, rankas ir kojas - šiandien nerasim nė vieno žmogaus organo, kuris neduotų pelno kitam apdairiam žmogui. Dabar korporacijos kovoja netgi dėl žmogaus fekalijų - tiksliau, dėl teisės surinkti, tvarkyti fekalijas ir gauti didžiulį monopolinį pelną. Konkurentai susimuša prie žmogaus lavono ir negali sutarti, kas patogiau palaidos, o ir palaidotas žmogus dar neša pelną kapinių savininkui, gėlių, antkapių verslui ir aišku, bažnyčiai, kuri už tam tikrą sumą pūvantiems kaulams gali atlikti mišias. Nuo gimimo iki mirties, nuo smegenų iki fekalijų tu reikalinga prekė.
Žmogus - kalbėti mokanti prekė. Kam aš reikalingas? Kokia mano buvimo prasmė? Arklys, šuo, netgi kompiuteris šito neklausia. Darbinis žmogus taip užprogramuotas, kad jis nuolatos ieškotų savo pritaikymo ir amžinai norėtų tarnauti. Nesvarbu - kam: kitų sugalvotai idėjai, šeimininko valstybei, šeimininką paskyrusiam Dievui ar technologijos pažangai. Svarbu, kad darbinis žmogus negyventų tik šiaip, pats sau ir niekam neduodamas pelno. Būna, gerai išdręsuotas kovinis žmogus sutinka mirti už šeimininką, o netekęs jo palankumo verčiau pats peiliu persipjaus pilvą.
Man įdomu, kaip viskas eisis toliau. Darbinis žmogus išgyvena tik pakinkytas, jis neturi savo vežimo ir negali pats vienas nieko pasidaryti, net parsivežti malkų - vežimas yra ne jo, miškas - irgi šeimininko. O šeimininkas stiprus tik tada, kai pasikinko būrį darbinių žmonių. Šeimininko vienintelis tikslas ir pašaukimas - vieną dieną pakinkyti visą pasaulį. Bet darbinių žmonių reikės vis mažiau ir mažiau!
Šiandien įsigalėjęs Lietuvos ūkininkas kartu su savo sūnumi, žentu ir vienu sūnėnu užaugina tiek grūdų, kiek anais laikais užaugindavo visas tarybinis ūkis. Nauja technologija gali daugiau, nei visas kaimas žmonių. O miestas? Tenai, kur sėdėjo keturios mašininkės, dabar pastatytas vienas kompiuteris, kur sąskaitas rašė penkios buhalterės, užtenka vienos kompiuteristės. Ar ne per daug pasikėlė darbiniai žmonės? Ar tikrai jų reikia tiek daug? Ar ne todėl kyla šitiek pasaulio problemų, kad žmonių priviso devynios galybės? Ar nereikėtų pamažinti?
Pamažinti, žinoma, galima. Ne taip, kaip ansksčiau, per šventuosius ir paprastuosius karus, per gulagus, konclagerius ir inkvizicijas. Kam šitaip grubiai? Galima juk šimtą sykių švariau, pigiau, efektyviau, pritaikant naujas technologijas, tarkim, genetiką. Gyvulių laikome tiek, kiek mums reikalinga, tai kam laikyti per daug darbinių žmonių? O atranka gal dar pagerintų rūšį, gal pavyktų išvesti kokią mažesnę, bet produktyvesnę veislę?
Sakykim, kad tai įmanoma. Tarkim, pasaulyje lieka keli šeimininkai, jie valdo būrį darbinių žmonių - visokių profesorių ir išradėjų, tie visokie profesoriai ir išradėjai kuria naujas technologijas, o technologijos kuria pašios save ir gamina, gamina, gamina… Įsivaizduojat? Gamina beveik be išlaidų - juk šerti darbinių žmonių kaip ir nebereikia!
Norėčiau išvysti tokius laikus. Tai būtų labai juokinga. Sėdi būrelis planetos savininkų ant savo gamybos šiukšlių krūvos ir klausia patys savęs: kas visa tai pirks?
Kuriems velniams visa tai reikalinga? Kam reikalingos prekės, jeigu nėra pirkėjų? Kam stadionai, jeigu nėra gladiatorių? Kam valstybė, jeigu nėra vergų? Kam visa šita kultūra, jeigu nelieka vartojimo?
Kam tada mes, vergvaldžiai, jeigu neturime ko pakinkyti?
Kitas gyvenimas
Rodyk draugams
Alius Sakinis ką tik buvo vandentiekis. Pūškėdamas speigo garais lyg garveržys parsigabeno tris didelius pilnus kibirus. O vakar, aptikęs užšalusį šulinio vamzdį, labai supyko ant siurblio, kad tas atsisakė siurbti į trobą vandenį. Kurį laiką Alius netgi svarstė, ar jam panikuoti, ar ne, bet apsisprendė džiaugtis ramybe. Ar jis koks civilizacijos invalidas, kad neparsineštų vandens iš prūdo? O gėrimui, kai pasibaigs atsargos, parsiveš iš artimiausio kaimyno.
Vandens yra, malkų yra, šaldytuvas jį išmaitins visą mėnesį. Ko daugiau reikia?
Labai geras jausmas - nieko daugiau nereikia, tiktai gyventi.
Kitas gyvenimas
Rodyk draugams
Na štai, pagaliau daržovės! Sausio viduryje pirmą sykį pavalgėme ką tik nuskintų salotų. Ne, mes jų nepirkome jokiame prekybos centre. Pasiskynėme savo darže. Jos nekainuoja nė cento - kainavo tik įranga.
Daržas štai čia, kambaryje. Jis yra ant sienos, bet nelabai matyti. Viskas - už tų piešinukais apklijuotų kartono lapų. Nuimkime vieną lapą ir pažiūrėkim, kas už jo:
Iš arčiau viskas atrodo taip:
Salotos susodintos mažuose vazonėliuose, kurie sudėti į vamzdžiuose išpjautas apvalias skyles. Tai du paprasčiausi plastikiniai 10 cm skersmens 2 metrų ilgio kanalizacijos vamzdžiai, tik apklijuoti aliuminio folija. Vamzdžiais nuolatos teka deguonimi prisodrintas vanduo su ištirpusiomis mineralinėmis trąšomis. Augalus iš viršaus apšviečia raudonos ir mėlynos diodinės lempos. Susimaišius mėlynai ir raudonai, atsiranda violetinė šviesa, kurioje lapai atrodo keistai, tarytum būtų nuvytę. Bet išjungi lempas, ir jie susigrąžina labai ryškią žalią spalvą. Raudonas ir mėlynas lempas parinkome todėl, kad augalams kitokia šviesa nereikalinga. Kam be reikalo švitinti baltą arba geltoną ir eikvoti elektrą?
Konstrukcija turėtų būti aiškesnė iš galo:
Vanduo atiteka iš už sienos, kur stovi jo indas, viršutiniu vamzdeliu pompos varomas jis srovena į viršutinį vamzdį, nubėga iki vamzdžio galo, persilieja į apatinį ir grįžta atgal. Išbėga apatiniu vamzdeliu. Ten, už sienos, vonios kambaryje stovi plastikinė 50 litrų statinė su vandeniu. Joje panardinta paprasčiausia akvariumų vandens pompa. Į statinę nuolatos orą varo akvariumo burbuliatorius.
Kad siurbtų šiltesnį orą, burbuliatorių pakabinome šalia šildymo “gyvatuko”. Kam reikalingas burbuliatorius? Jis vandenį prisodrina deguomini, kurį pasiima augalų šaknys. Be to, deguonis yra mirtinas puvimo ir kitų pavojingų bakterijų priešas. Jeigu vandenyje daug deguonies, jis neges.
Kambario daržą įsirengėme dar lapkričio mėnesį, o pirmąsias nusiskynėme tik sausio viduryje. Kodėl tiek ilgai augo? Tiesą sakant, jos visai neaugo - trūko šviesos. Be šviesos nevyksta fotosintezė, ir augalai negali vegetuoti. Kai valgome agurkus, salotas ar duoną, iš tiesų mes pasistipriname saulės energija, kurią buvo sukaupę augalai. Nėra saulės - ką augalai kaups?
Kiek reikia šviesos? Mes to nežinojome. Pirkome šviečiančias diodines juostas ir klijavome ant savadarbio reflektoriaus, kurį išlenkėme iš cinkuotos skardos lapo ir pakabinome ant lubų. Klijavome vis daugiau ir daugiau diodinių juostų, kol pasiekėme normą. Vegetacija prasidėjo tik tada, kai 2 metrų ilgio šviečiančių juostų galia pasiekė 100 vatų. Šimtas vatų - tai 25 litai per mėnesį. Šviesos augalams duodame 18 valandų per parą. Lempas nustatytu laiku įjungia ir išjungia laikmatis.
Taupydami šviesą, ant sienos pakabinome senus sąvartyne rastus veidrodžius. Nuo kambario pusės vamzdyną su augalais atitvėrėme kartono lapais, lapus iš vidaus apklijavome aliuminio folija. Kad geriau atspindėtų šviesą, aliuminio folija apklijavome ir vamzdžius. Ko gero, taip aptaisyti jie atrodo netgi geriau.
Taigi kas reikalinga kambario daržui? Šiluma, švarus vanduo su ištirpusiu deguonimi ir trąšomis, stipri šviesa. Žemė?.. Ne, žemės nereikia. Daržovės pasėtos tarp keramzito granulių. Augalai, pasirodo, neturi dantų ir žeme nesimaitina, žemė jiems - tik gyvenimo terpė, iš kurios jie pasiima vandenyje ištirpusias trąšas bei deguonį. Vietoj žemės geriau naudoti keramzitą, žvyrą, netgi akmens vatą - tokioje terpėje neįsimes grybelis bei pavojingos bakterijos.
Ši technologija, kai augalai auginami vandenyje, vadinami hidroponika. Tai nėra naujas dalykas, jis išrastas dar praeitame amžiuje, bet dabar, atsiradus itin ekonomiškoms diodinėms lempoms, atsirado reali galimybė visą žiemą auginti daržą ir savo bute, katilinėje ar kitoje šiltoje vietoje. Jeigu augalus švitintume ne diodinėmis, bet senosiomis kaitinamosiomis lempomis, elektros prireikų ne 100 vatų, bet kelių kilovatų.
Augalams dar reikia daug anglies dvideginio, kurį jie pasiima iš oro, mainais grąžindami gryną deguonį. Garindami vandenį, augalai neblogai drėkina ir patalpą - tai žino visi gėlininkai.
Bet svarbiausia, žinoma, derlius. Mūsų ridikėliai dar maži, o salotos auga labai greitai. Tempas labai panašus į tą, kurį vasarą buvome pasiekę hidroponikos šiltnamyje. Kai parduotuvėse atsiras svogūnų gumbelių, sodinsime ir tuos. Agurkų kambaryje auginti neplanuojame - tam mūsų daržas truputį per mažas.
Hidroponikai reikia šiek tiek žinių, bet priežiūra labai paprasta: nei ravėti, nei laistyti. Kas dvi svaitės ph matuokliu patikrini vandens rūgštingumą, vandens elektrinio laidumo matuokliu - ištirpusių trąšų kiekį. Jeigu trūksta, įpili kelis mililitrus acto rūgšties, ištirpini kelis gramus trąšų. Nei vandens ph, nei elektrinio laidumo matuoklis, kuriuo nustatomas ištirpusių druskų kiekis, nėra brangūs, internetu kur nors iš Kinijos jų galima parsisiųsti už kelias dešimtis litų. Ten pirkome ir vandens pompą bei burbuliatorių. Pirkti Lietuvoje būtų brangu.
Beje, mums su sūnumi Vincu hidroponika nėra visiškai naujas dalykas. Vasarą savo šiltnamyje be jokio rūpesčio mes tokiu būdu auginome agurkus, salotas ir ridikėlius. Daržovės augo labai greitai, daug greičiau nei įprastame šiltnamyje, agurkai derėjo iki spalio vidurio. Tačiau, konstruodami žiemai hidroponikos daržą kambaryje, mes nebuvome garantuoti sėkme ir gerokai rizikavome.
Dabar - pagrindinis klausimas: ar pasimoka? Skaičiuokite patys: visos sąnaudos yra elektra, kurios per mėsenį išdeginsim už 27 litus (25 litai lempoms ir 2 litai pompai bei nurbuliatoriui). Ar daug daržovių viduržiemį nusipirksi už 27 litus? Šiek tiek nusipirksi, bet visą mėnesį tikrai nevalgysi.
Kainuoja įranga, o labiausiai - diodinės lempos. Jos ima mažai elektros, užtat yra labai brangios - joms išleidome 440 litų. Dar impulsinis 12 V maitinimo šaltinis, vamzdžiai, pompa, burbuliatoriai… Iš viso paklojome apie 600 litų. Bet nesigailime. Juk tai - vienkartinė investicija. Jeigu ne šią, tai jau kitą žiemą visa įranga mums atsipirks šviežiomis daržovėmis. Dabar tuo esame įsitikinę.
Daugiau panašių dalykų rasite čia
Rodyk draugams
Jeigu speigas, vadinasi - saulė. Valio, įsijungia saulės kolektoriai!
Vakar paskambino Giedrius iš Šiaulių ir pasveikino su nauju saulės kolektorių sezonu. Pagaliau pasirodė saulė, ir ventuliatoriai pradėjo suktis, speiguotą dieną varydami į kambarį šiltą orą. Pažiūriu į saviškius - jie irgi sukasi! Nė nepamačiau, kada juos valdiklis įjungė…
Apie pirmą valandą saulė užlenda už eglių, bet apie antrą ima švitinti į vakarinę sieną ir šildo ją iki laidos.
Šiandien irgi saulė. Dabar, kai rašau šias eilutes, lauke yra - 13, o ventiliatoriai į kambarį varo + 22 laipsnių orą. Vakar po pietų iš vakarinės sienos jie varė į vidų +33 laipsnius. Giedriaus ventiliatoriai varė dar karštesnį orą. Mat jo kolektorius uždaro tipo, jis šildo tą patį kambario orą, sukdamas jį ratu. Vakar, siurbdami į save + 15 laipsnių kambario orą, grąžino atgal ššildytą iki 40 laipsnių (kartais temperatūra pakildavo iki +54). Maniškiai - atviro tipo, jie atlieka ir ventiliacijos funkciją - pašildo ir varo į kambarį šviežią lauko orą. Beje, vieną uždarą turiu pasidaręs ir aš - jis iš tiesų orą įšildo gerokai daugiau.
Išsamiau apie orinių saulės kolektorių tipus galite paskaityti čia.
Kartais manęs klausia: tai saulės kolektoriai namą šildo tik kelias dienas per žiemą, kai spygteli saulė? Ne, iš tiesų jie šildo sienas visą žiemą, net naktį, tik šilumos būna per mažai, kad galėtum įsiurbti į mano vidų. Jau keleri metai stebiu temperatūrą lauke ir saulės kolektoriuose. Netgi labai apniukusią žiemos dieną saulės kolektoriaus viduje oras būna bent 5 laipsniais šiltenis, nei lauke, keliais laipsniais jis šiltesnis net naktimis - naktį ant sienų pritaisyta skarda ir stiklo paketai atlieka šiltinimo funkciją. O dabar, kai speiguotomis dienomis sienos įšyla nuo saluės, jos ir naktį būna 10 - 12 laipsnių šiltenės už lauko ora. Beje, tai pats paprasčiausias ir pigiausias būdas žiemą pasiimti saulės energijos - apšiltinti namą stiklu. Kaip tik nuo to mes su Vincu ir pradėjome. Dabar mes jau mokame perteklinę šilumą ventiliatoriais susiurbti į vidų ir į pasidaryti elektroninius valdiklius, kurie ventiliatorius įjungia tik tada, kai oras saulės kolektoriuje yra bent keliais laipsniais aukštesnė, nei kambaryje. Veikia užtikrintai.
Aišku, vienais saulės kolektoriais namo nešildysi. Gruodžio ir sausio mėnesiais saulės beveik nebūna, paprastai ji pradeda pasirodyti vasario mėnesį. Kovo mėnesį savo namą saule šildau realiai - kiek trūksta šilumos, pridedu malkų virykle, gamindamas maistą ir šildydamas vandenį. Įdomus dalykas - per pačius speigus paprastai būna saulėta, tokia, kaip dabar, o saulė su kaupu kompensuoja itin didelį šaltį. Todėl drąsiai galima sakyti, kad oriniai saulės kolektoriai atremia speigus - speiguotą dieną namo sienos netgi šiltesnės.
Daugelis manęs klausia: o kiek tai kainuoja? Jeigu būtume pirkę savuosius (tokio pat galingumo, bet pramoninius) ir jais aptaisę pietinę bei vakarinę sienas, tas malonumas būtų kainavęs 20 tūkstančių litų. Patys pasidarėme už kelis šimtus.
Beje, didžiausia kliūtis pasiimti dykos saulės energijos yra ne kaina, bet neišmanymas ir fobijos. Dalis žmonių neišmano šitų dalykų - jie užsiėmę kitais reikalais. O kiti paprasčiausiai bijo būti “kitokie”. Absoliuti dauguma žmonių negali išsiskirti iš minios (vadinamieji miniažmogiai) ir bijo stiklu apsišiltinti savo trobų tik todėl, kad taip aptvarkyta troba išsiskirs iš kitų miniažmogių trobesių. Tai ir graudu, ir juokinga. Dykai saulės šilumą jie ims tik po daugelio metų - tada, kada ši technologija taps įprasta ir madinga. Manau, kada nors tai atsitiks - energetikų monopolis valstybės pagalba žmonėms jau neria dvigubą kailį, ir jie anksčiau ar vėliau turės ieškoti pigesnių išeičių.
Daugiau panašių dalykų rasite čia
Rodyk draugams
Jeigu nusipirkote kaimo sodybą arba turite ją nuo seniau, neskubėkite išgriauti senosios viryklės. Nors ji turi keletą trūkumų, bet yra puikus įrenginys, o trūkumus labai nesunku ištaisyti. Nedidelė rekonstrukcija, ir senoji viryklė virs dvigubo degimo krosnimi, kuri dar vadinama medžio dujų reaktyvine krosnele.
Pirmiau - apie senosios viryklės privalumus. Ji kūrenama pačiu pigiausiu kuru - malkomis, o tai, brangstant iškastiniam kurui, darosi vis svarbiau. Viryklė Lietuvoje paprastai statoma su kokline sienele, o ji - puikus šilumos akumuliatorius ir kamino dūmų ekonomaizeris. Ekonomaizeris - naujas ir mandras žodis, bet liaudies meistrai jau seniai žinojo, kaip surinkti kamino dūmų šilumą. Eidami pro sienelę, dūmai labai neblogai ataušinami, ir į lauką vėjais nueina nedaug šilumos. Pavadinkim kaimo viryklės sienelę ekonomaizeriu, ir jūsų viryklė atrodys daug moderniau. Be to, sienelė - dar ir šilumnos akumiliatorius, per dieną, gaminant maistą, jos sukaupia nakčiai.
Tačiau senoji viryklė turi keletą trūkumų. Degimo kamera paprastai būna didoka (kad tilptų daugiau malkų), liepsna eina tiesiai į kaminą arba į sienelę, aplenkdama užkaistą puodą. Todėl tenka ilgokai laukti, kol jis užvirs. Norint padidinti liepsną, tenką pridėti daug smulkesnių malkų ir padidinti oro trauką. Kol išsivirsi arbatinuką, sudeginsi glėbį malkų, Bet tai - dar ne viskas. Padidinus oro trauką, pro kaminą išlekia nespėjusios sudegti medžio dalelės. Degimas neefektyvus, o sienelė labai greitai prisikaupia suodžių. Neefektyvus degimas - didelės kuro sąnaudos.
Kaip ištaisyti trūkumus?
Tai gana paprasta. Jeigu suvaldysime liepsną ir ją nukreipsime tiesiai į puodo dugną, puodą užvirinsim keliais smulkiais pagaliukais, o malkų sąnaudos sumažės perpus. Imkimės rekonstrukcijos. Tai nekainuos nė pusantro šimto litų.
Štai nerūdijančio plieno pypkė, kuria sumoviau iš 15 cm skersmens 50 cm ilgio dūmtraukio vamzdžio ir tokio pat skersmens alkūnės. Man jie kainavo 130 litų. Jeigu šią pypkę įkišime į viryklę, ji liepsną nukreips į viršų - tiesiai į puodo dugną. Be to, pagerės degimas, nes tokiame vamzdyje pavyks pasiekti kur kas aukštesnę temperatūrą.
Matuojame. Pypkė ilga, į viryklę ji niekaip netelpa. Pamatavę nupjauname iš abiejų galų.
Štai dabar ji tilpo kaip tik. Vienas galas remiasi į dureles, kitas beveik siekia viryklės viršų. Tarp vamzdžio ir puodo dugno tegu lieka bent keli centimetrai - oro srautas turi praeiti laisvai.
Štai ir viskas. Vamzdį įtvirtiname, kad jis neklibėtų. Paprasčiausia tai padaryti, tarp vamzdžio ir v iryklės šonų įrėmus plytgalius. Galima plytgaliais apdėti ir visą vamzdį, kad kamino siurbiamas oras eitu tik vamzdžiu, bet ne pro šoną. Vamzdžio dugne įdėjau ketaus plokštelę, joje prigręžiojęs skylių. Tai - labai svarbi detalė. Po ta plokštele eis oras ir įšilęs pateks tiesiai į vamzdžio alkūnę - ten, kur smarkiausias degimas.
Sauja smulkių pagaliukų įsidega greitai. Iš pradžių ugnis dega vamzdžio pradžioje, bet oro srautas ją nutraukia toliau, į pačią alkūnę, kur ji gauna papildomai oro ir įsiplieskia labai smarkiai. Karštas oras yra lengvesnis, jis kyla pypke aukštyn ir dar padidina srautą. Liepsna plieskia tiesiai į arbatinuko dugną.
Netrukus vamzdis įkaista, ir liepsna pasidaro nebe raudona, bet melsva. Tai - aukštos temperatūros požymis. Prasideda įdomus dalykas. Vamzdžio pradžioje malkos dar nedega, jos tik kaista ir smilksta, o moksliškai tai vadinama pirolize - iš medžio išsiskiria degios dujos, jos oro srauto traukiamos į degimo kamerą (alkūnę), kur beveik idealiai sudega. Pro kaminą beveik neišeina dūmų. Pakeli arbatinuką - iš po jo plieskia liepsna, o dūmų nėra. Jie paprasčiausiai sudega. Štai kodėl malkų reikia perpus mažiau - dvigubas degimas efektyvesnis, o šiluma geriau išnaudojama. Beje, panašiu principu veikia ir medžio dujų viryklė, apie kurią esu rašęs anksčiau.
Tačiau, kūrendamas malkomis, dūmų visai neišvengsi. Kad neaprūktų puodai, galima naudoti ketaus dangčius. Ant jų puodai ir arbatinukai išliks dar švaresni, nei virtumėt dujine virykle.
Maniškė viryklė yra dviejų skylių. Antroji kaip ir nereikalinga - ten nieko neverdu. Tą skylę uždengiau ketaus dangčiu, o ant viršaus uždėjau skardinę dėžė su skyle ventiliatoriui. Tai - puikiausias šilumos kolektorius ortakiui. Į ortakį karštą orą varo 12 V ventiliatorius ir šildo gretimą kambarį. O ant kolektoriaus uždėjau groteles, ant jų dedu džiovinamas malkas. Rudenį taip džiovinau grybus ir obuolius. Obuolių prisidžiovinau tiek, kad užteks iki kito derliaus. Obuoliams džiovinti gaminamos elektrinės džiovyklos, bet jos, palyginus su maniške, yra labai negalingos ir ryja elektrą. O aš džiovinu be papildomų sąnaudų.
Jeigu ant viryklės užkaistą puodą užvošite kitu puodu, turėsite puikią orkaitę. Tokioje orkaitėje puodas užverda daug greičiau, negu ant dujinės viryklės. Aš joje kepu vėdarus ir pyragus. Manau, būtų galima kepti ir duoną.
Įkaitęs ketaus dangtis skleidžia šiluminius spindulius. Jeigu virš jo padėsit groteles, galėsite skrudinti duoną, kepti obuolius. Šiluminiai spinduliai labai giliai skverbiasi į kūnus, todėl obuoliai juose kepa tolygiai, o duona skrunda nesvildama. Kas mėgsta česnakinę duoną, tas turi puikmiausią prietaisą.
Bet tai - dar ne viskas. Nors dvigubas degimas skleidžia labai mažai dūmų, bet jų rūkyklai užteks. Mano namuose antrame aukšte stovi dujinė viryklė. Viryklė veikianti, bet nesinaudoju orkaite. Ją perdirbau į rūkyklą. Toks ir perdirbimas - padariau, kad viryklės dūmai pirma užsuktų į rūkyklą, o tik po to - į šalia esantį kaminą. Dujinių viryklių orkaitės būna sandarios, jos nepraleidžia dūmų, o viduje telpa nemažai mėsos - tereikia iš storos vielos pasidaryti groteles. Rudenį ant tų grotelių dzūkų pavyzdžiu rūkiau grybus. Tai - bene pats paprasčiausias grybų konservavimo būdas. Nuvalęs sudėjai ant grotelių (plauti negalima) ir jokių rūpesčių.
Tai štai koks efektyvus ir universalus dalykas gali būti senoji kaimo viryklė - ji labai efektyviai dvigubu degimu sudegina malkas, liepsną nukreipia į norimą tašką, greitai išverda arba improvizuotoje virtuvėje iškepa maistą, džiovina malkas, grybus, obuolius, šildo gretimą kambarį, sukaupia šilumos nakčiai, skrudina duoną, o antrame aukšte rūko mėsą. Beje, maniškė viryklė jau ir anksčiau buvo modernizuota - joje įtaisytas šildymo sistemos katilas. Taigi virdamas maistą aš ne tik rūkau lašinius, bet dar ir šildau vandenį bei kitus kambarius. Vos nepamiršau pasakyti - viryklė dar ir vėdina trobą! Kai užkuri ugnį, kaminas ima veikti kaip galingas ventiliatorius ir siurbti iš trobos orą. Kaminas išsiurbia senąjį, prikvėpuotąjį, o iš lauko pro plyšius arba specialias ventiliacijos angas į vidų veržiasi šviežias.
Ne, ar nė už ką negriausiu senosios kaimo viryklės!
Daugiau panašių dalykų rasite čia
Rodyk draugams
Kaltinėniškis Bronius Letukas nebeturėjo vilties, kad Lietuva dar kada nors stosis. Gal tą mintį NKVD tardytojai Tauragės kalėjime mušte išmušė jam iš galvos? Ne, sako žmogus, kaip tik tada viskas atrodė apsirikimas. Kaip jo byla ir katorga. O po to praėjo per daug laiko, per daug viskas nutolo, kad būtum galėjęs tikėtis… Bet Lietuva grįžo, o džiaugsmas labai greit išsilakstė. “Nebus teisybės - nebus Lietuvos”, - šiandien sako žmogus apie savo valstybę.
Pagaliau dienos nurimo
Jadvyga pakyla pirmoji. Užkuria ugnį, užkaičia pusryčius. Bronius tegu pasnaudžia. Jis ką tik išsilaižė plaučių uždegimą. Vakar jau buvo pakilęs iš lovos. Jadvyga sveikesnė - jai abu kelėnų sąnariai pakeisti į dirbtinius, bet laksto tarsi jauna. Parsinešti iš daržinės malkų yra grynas juokas. Broniui sunkiau. Na, ji aštuoneriais metais jaunesnė, o Broniui spalio mėnesį suėjo 90.
O, štai ir jis! Kaip sveikata? Sveikata šiaip, bet gyventi gali.
- Aš jau ruošiuosi namo, - sako jis filosofiškai. - Laikas išvykti ir nebeparvykti.
- Nu tu baik, - tildo žmona. - Juk esam sutarę, kad mirsim sykiu. Vienas numirsim, kas prižiūrės antrą? Kur tada eiti antram - į ubagyną?
O kur Broniui skubėti? Dar malkų yra. Kažkada jų priruošė visą daržinę. Aštunti metai kūrena iš atsargų ir dar kažin kiek kūrens. Ir dujų tris balionus atsargai turi. Ką žinai - gal pabrangs, o gal nebus kam atvežti? Geriau gyventi be rūpesčio. Ramiai ir tyliai eina jų dienos.
Ar jie norėtų atgal, į anuos laikus?
- Taip, žinoma, - nesvarsčiusi sako Jadvyga.
Į pokarį? Taip, ji norėtų į pokarį. Juk tada jie gyveno linksmai. Sunku patikėti, bet ji pakartoja:
- Taip, mes buvom jauni ir gyvenom linksmai.
O Bronius? Bronius - irgi. Žinoma, Tauragės tardymus, teismus ir Vorkutą būtų gerai išmesti. Bet juk neišmesi.
Atėjo baimės laikai
Tą rytą viskas atrodė keistai. Gimtieji Iždonai - tarsi išmirę. Trobų ir tvartų durys atlapos, guvuliai vaikšto po kiemą, bet niekur nė vieno žmogaus. Tarsi koks uraganas visus išnešiojo.
Apie pietus atsirado stribai, visas karves, telyčias, veršius ėmė varyti į krūvą. Paskui keliu - į Kaltinėnus. Žilių dvaras jau seniau buvo tuščias. Ten ir suvarė visą Iždonų bandą.
O kur šeimininkai? Net šnekėti apie tai buvo baisu.
- Po tų vežimų bijodavau mašiną išgirsti, - prisimena Jadvyga. - Išgirstu mašiną - atvažiuoja išvežti!
Jadvyga kilusi iš Nuomininkų, bet ir ten buvo tas pats. Dėdes ir tetas išvežė, tik jos su mama paliko. Paliko bijoti: kada mus?..
Jadvyga dar bijojo ateiti į Kaltinėnus Kražių gatve. Prieina miestelį ir pasuka į daržus, tada daržais, bulvienojais, kad tik aplenktų žydų šiūlėj įsikūrusią stribaitynę. Atrodo, tuoj pamatys stribų vadas, vėl nusitemps tardymui. Iš kur gavai sąsiuvinuką? Kokie banditai davė? Sakyk jų pavardes! Sąsiuvinuką su partizanų dainomis ji buvo gavusi paskaityti iš tokios draugės, jokių ryšių su jokiais partizanais ji neturėjo. Bet kas tau tikės?
- Kai po paros išleido, man jau atrodė, kad buvau amžinybę, - prisimena Jadvyga.
- Tau dar gerai pasibaigė, kad negavai į plutą, - sako Bronius. Tada ir jis dar nebuvo gavęs į kailį.
Nauji žodžiai, nauja tvarka
Bronius pradėjo dirbti pieno surinkėju Iždonų punkte. Punktas buvo įsikūręs ūkininko name ir liko be šeimininkų. Juk visus stambesniuosius išvežė. Pieno surinkėjos irgi neliko - ir ta kartu su tėvais išvažiavo į Sibirą. Tada surinkėju kolūkis paskyrė Bronių.
Kolūkis - tai kažkokia keista nematyta valdžia. Tuos gyvulius, kur atėmė iš žmonių ir suvarė į Žilius, išdalijo kolūkiams. Pirmieji kolūkių tvartai, daržinės - irgi iš žmonių atimti. Atsirado atimto turto - niekas nenori valdyti. Į tokią valdžią niekas nesiveržė. Šiandien pirmininkas, o rytoj gal jau lavonas. Bet vieną moterį privertė.
Broniaus sesuo Antosė gavo normą sustatyti į guobas miežių lauką. Norma - irgi negirdėtas žodis. Anksčiau visi kiek galėjo, tiek dirbo, kiek spėjo, tiek ir padarė. O už dyką taigi nedirbs. Norma - tai toks kaip ir lažas. Kiek pasakė, tiek turi padaryti. Antosė savo normą tikriausiai būtų padariusi, bet iš alksnyno išlindo miškiniai. Eik, išvirsi pietus, atneši į mišką.
Ką Antosė darys? Eina ir verda - negi ginčysies? Kol išvirė, kol nunešė, kol pavalgydino - jau ant nosies ir vakaras. Ateina pirmininkė - nieko nepadaryta.
- Banditams verdi pietus, neši į mišką, o kolūkiui nedirbi? - šaukia pirmininkė. Matyt, užmatė kažkas, įkišo liežuvį.
- Dirbsi, kol padarysi. Nors iki ryto!..
Tačiau rytą nebeliko pačios pirmininkės. Susirado sunkvežimį, susikrovė daiktus ir dingo kažkur į Šiaulius. Tiek ją čia ir bematė! Po kaimą pasklido kalbos, kad ji išvažiavo ištarkuotu užpakaliu.
Pasirodo, tą naktį ji sulaukė ginkluotų svečių. Tų pačių, kurie valgė Antosės virtus pietus. Pavalgę jie liko alksnyne ir viską girdėjo. Aha, užsipuolei žmogų, kuris mums padėjo? Sijonas - ant galvos, tarka - į rankas. Ištarkavę pirmininkei užpakalį, jie dar ir druska žaizdą pabarstė. Tai irgi buvo nauja tradicija.
Jaunystės nesustabdysi
Šį vakarą šokiai Požerės kaime. Bronius turėjo bandoniją. Dar kas nors atsineš smuiką, būgną - kuo ne orkestras? Kartais ir birbynės užtekdavo. Pasibaigia darbas, kas nors išsitraukia birbynę, pradeda groti - kojos pačios kilnojasi. Jokio nuovargio! Sekmadienį po bažnyčios jaunimas ima būriuotis: kur susimesim šokti? Požerėj? Gerai, einam į Požerę!
O per patį linksmumą į salę įpuolė ginkluoti vyrai.
- Gult!
Visi krenta ant grindų. Bronius žiūri - pažįstami vyrai. Jų pačių kaimo!
- O tu kas per bajoras? - užrinka pažįstami vyrai. - Negirdėjai komandos?
Bronius krenta irgi. Ir dar gauna bizūno. Nesmarkiai - tik dėl akių. Būtų negavęs - būtų kas nors įskundę. Su miškiniais jokių draugų, jokių pažinčių negalėjai turėti.
- Visiems nusimaut kelnes!
O, čia tai bent! Negi ir jiems - kaip tai pirmininkei?..
Bet komanda atšaukiama:
- Šį sykį - ne. Laiko nėra. Visi - ant kelių!..
Suklupdyti ant kelių jie išklausė griežto pamokslo:
- Mes liejame kraują, kenčiame alkį miške, o jūs čia linksmybes keliate? Jokių šokių daugiau. Tai - paskutinis sykis!
Visi labai išsigando, bet paskutinis sykis nebuvo.
- Sueidavom ir pasišokdavom, - prisimena Bronius. - Po kūlės, po mynės - kaip nepašoksi? Ir šiaip visokie patalkiai… Patefonų nebuvo - patys grojome, patys dainavome.
- O mus sustabdė po gegužinių maldų, - prisimena Jadvyga. - Gegužės vakarais susirinkdavome pas kurį nors kaimyną giedoti. Na, kur troba didesnė… Einam būriu namo - sustabdo juodi šešėliai. Pasišaukia pusbrolį, pasiveda į šalį, paaiškina, kas ir kaip. Tas grįžta labai išsigandęs. Daugiau - jokių susiėjimų!
Kodėl partizanams užkliuvo giedojimai?
- Manau, kliuvo ne giesmės, - svarsto Bronius. - Jie nenorėjo, kad žmonės būriuotųsi. Juk būryje prasideda kalbos. Tas taip, tas anaip. Tas pabėgo nuo kariuomenės, o tas išėjo į mišką. O užverbuotos ausys girdį, raportuoja stribams… Bet nemanau, kad tas draudimas suveikė. Mes buvom jauni ir gyvenom savo linksmybe.
“Broniau, atleisk!”
- Jei Stalinas nebūtų pakratęs kojų, nei vienas lietuvis nebūtume grįžęs, - sako Bronius dabar. - Nei vienas lietuvis nebūtų pamatęs namų.
Bet štai jis eina namo. Ne po mišių, ne po talkos - po ilgos ir sunkios katorgos. Aplaužytas, nuo vargo susenęs. Iki Kaltinėnų parvažiavo autobusu, o į savo Iždonus drožia pėsčias. Kojos neša nešte. Neįtikėtina. Dešimt metų pragaro, o jis dar gyvas, eina pas savo mamą. Iš tiesų jis turėjo sėdėti dvidešimt penkerius, o paskui dar penkeri metai - tremties. Bet nusibaigė Stalinas, atsivėrė kalėjimų vartai.
Jam dar ilgai vaidensis sėdėjimas ant taburetės. Pasakyk banditų vardus! Kur jūsų gauja? Ko tyli, liežuvis prikepė? Bet jis nebegali kalbėti. Galva ūžia, liežuvis pinasi. Kad būtų greičiau, stribai užpila vandens. Nuo šalto vandens jis greičiau atsigauna. Sakysi, ar ne? Smūgis į šoną, ir jis vėl lekia nuo taburetės lyg svėdinys. Bet jie kelia už sprando, sodina vėl. Kai spardo kojomis, sutrata šonkauliai. Akyse susilieja viskas. Dar jis prisimena, kaip nuriedėjo laiptais. Nuo antro aukšto - lyg maišas.
Ir štai akyse ima ryškėti kameros vyrų veidai.
- Kiek tu guli? - klausia jie. Matyt, norėjo suprasti, ar tas atsipeikėjo.
- Nuo vakar. Vakare mane tardė.
- Žmogau, tu ne nuo vakar, tu jau trys paros guli!
Bronius to neprisimena. Jis nejuto, kaip stribai parvilko be dvasios ir paliko gulėti lyg skudurą. Nematė nei slaugės, kuri atėjo pasižiūrėti, ar gyvas. Kameros vyrai pasakojo, kad ji vis ateidavo, uždėdavo ant galvos šlapią skudurą. O Bronius nieko nejaučia. Galėjo ir nepabusti.
Tą kelią atgal į namus jis mena kaip vakar. Dešimt metų per savo kančias, teismus ir Vorkutos šachtas. Vorkutoj bent nemušė…
Iždonai jau netoli. Prieky ateina žmogus. Susenęs, apdriskęs. Sunku patikėti - juk tai jo kaimynas Milius! Pirmasis žmogus, kurį jis sutiko visai netoli namų. Ir štai jie stovi vienas prieš kitą. Jie žino daugiau už kitus. Tiesą sakant, jie žino viską.
Milius neištveria, puola ant kelių:
- Broniau, atleisk! Padariau didelę klaidą, įskundžiau nekaltą!..
Ir dar apsipylė ašaromis. Labai šlykštus vaizdas.
O tada, prieš dešimtį metų, karinis tribunolas prieš Bronių nieko daugiau neturėjo, tik šio atgailautojo skundą.
Teismas nuteisė, teismas paleido. Už nieką nuteisė, be nieko paleido. Byla baigta, kraukitės daiktus. Tarsi nebūtų buvę tų dešimties metų!..
Bet ar tikrai nieko nebuvo?
- Broniau, atleisk!..
Lietuva be teisybės - ne Lietuva
Šiandien - ne tie laikai. Jadvyga jau nebebijo mašinos ūžesio. Bronius už savo kančias gauna kelis litus prie pensijos. Anksčiau gaudavo 200, po to Kubilius 20 atėmė. Iš ko daugiau atimsi, jeigu neiš mažųjų? Jeigu ne iš tų, kurie visada buvo spardomi? Toks yra teisingumas.
Na, bet jie išgyvena. Abu - po mažytę pensiją. Bet ne dėl to apmaudu.
- Nėra teisingumo - nieko iš to nebus, - sako Bronius apie savo valstybę.
Tada Iždonų kaimas ištuštėjo per vieną naktį, dabar labai pamažu tuštėja visa Lietuva. Žmonės bėga iš savo šalies, važiuoja ten, kur teisybės daugiau. Tada neteisybę atnešė svetimųjų valdžia, dabar lietuvius iš Lietuvos veja savieji. Ar tai teisingumas, jeigu žmogus negali turėti tėvynės?
- Kad atsistojo tokia, verčiau nebūtų stojusis, - sako Jadvyga, o Bronius tylėdamas pritaria.
Kokios Lietuvos jie norėjo?
- Aš visada maniau, kad lietuviai būsim vieningi, laikysimės vienas kito, - sako Jadvyga. - Supriešinti žmonės - kas gali būti baisiau?
Dabar vienas iš kito jie atima duoną, po karo atimdavo dar ir gyvybę. O iki pokario nebuvę tokių piktumų. Ir su Miliais Letukai gyveno gražiuoju. Kas būtų tada pagalvojęs, kad Milius įduos Bronių stribams?
Ar Broniui nekilo mintis pačiam atstatyti teisybę?
- Ką tu sakai? - jis net nesupranta klausimo.
Na, ar tada, susitikus kely, jam nekilo mintis atsiskaityti su skundiku? Paprasčiausiai uždrožti į snukį, kai tas klūpėjo ant kelių?
- Kas? Ar aš? - pagaliau jis supranta klausimą, o akyse pasirodo ašaros. - Aš gyvenime žmogaus nesu pastūmęs! Kaip aš taip su kitu?..
- Kur jis kerštaus, jis musės nėra nuskriaudęs, - įsiterpia Jadvyga. - Amžinai jam gaila visų, kad tu žinotum, koks tai jautrus žmogus! Broniau, baik, nepradėk ašaroti…
“Aš nebuvau didvyris”
Bronius ir šiandien negali suprasti: už ką?
Dabar jis galėtų vaidinti didvyrį. Juk taip kentėjo dėl Lietuvos! Juk nieko neišdavė. Mušamas krenta ant žemės, sėda vėl ant kankinimų suolo, vėl krenta ant žemės, bet neišduoda nė vienos pavardės. Ar ne didvyris?
- Kaip aš išduosiu, jeigu tikrai nežinojau? - stebisi Bronius. - Juk nebuvau nei partizanas, nei ryšininkas!
Truputį keista girdėti tokius žodžius. Dabar, kur eini, visur sutinki didvyrį. Visi kovojo dėl Lietuvos, tik jis: nebuvau nei didvyris aš, nei partizanas…
Politinė Broniaus byla, pasirodo, visai be politikos! Tai paprasčiausias absurdas. Naktį kažkas apiplėšė Milius, o įtarimas kilo ant Broniaus. Įtarimas tada buvo už nuosprendį. Po šonkaulių laužymo, žinoma, po tos baisios inkvizicijos.
- Žinojau, kad Milius pardavė bulių - to ir užteko… Kaip nežinosiu - pats jį pirkau atiduoti prievolei.
Ir viskas? Taip, teisme - kaimyno skundas, nieko daugiau. Jokio pogrindžio, jokios politikos, jokių ryšių su partizanais.
- Kokie esam, tokie, - sako Jadvyga.
- Be teisybės nieko nebus, - įsitikinęs Bronius.
Savo skundiką jis matė negyvą, bet tai nebuvo joks teisingumas. Vieną sekmadienį Miliaus dukros laksto po kiemą, klykia tarsi pakvaišusios. “Ko čia lakstot, eime į bažnyčią, pavėluosim į pamaldas”, - sako joms Bronius. “Kokios pamaldos - tėvo nebėr!” - šaukia kaimyno dukros.
- Žiūriu į langą: žvakelė dega! - prisimena Bronius. - Atėjo naktį ginkluoti vyrai, atėmė šautuvą, o šeimininką nušovė. Milius priklausė apylinkės aktyvistams, turėjo ginklą. Dažnai kalbėjo kaimynams: “Apsiginkluokim, išmuškim iš miško paskutinius banditus!” Prisišnekėjo žmogus…
Bronius net neprisimena, kaip reagavo į tai. Kaimyno mirtis visada buvo baisi netektis, o čia… Nei liūdėti, nei džiaugtis.
- Tada, kai susitikom kely, aš jam paskiau: Miliau, aš nepažinsiu tavęs, o tu manęs nepažink!
Du kaimynai, o nepažįstami. Bronius grįžo atgal, o Lietuva - ne ta. Jis ir pats iš vidaus sudraskytas.
- Labai norėčiau, kad to nebebūtų, - sako Jadvyga. - Kad žmonės laikytųsi vieni kitų…
- Nebus teisybės - nebus Lietuvos, - tyliai kartoja Bronius.
Kitas gyvenimas
Rodyk draugams
