BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Odė Nežinomybei

Vaikas buvau per mažas, kad galėčiau kartu su senučiu apeiti gimines, o senutis buvo per senas, gal galėtų mane nešti. Jis surado jėgą, kuri skraidinte skraidino kaimo keliukais, ir aš nepavargdavau kelis kilometrus.
- Kaip tu manai, kas galėtų būti už to kalniuko? - klausdavo jis.
- Nežinau. Gal Amerika?
- Eime, pažiūrėsim!
Už to kalniuko būdavo kitas kalniukas. Arba krūmas. O už to krūmo - dar kitas krūmas, ir kiekvienas vis keistesnis ir paslaptingesnis.
Taip žingsnis po žingsnio senutis mane vedė link Amerikos - kažkokio kito pasasulio, nematytos šalies, kurioje jis kažkada gyveno. Amerika manęs negąsdino, nes buvo panaši į dangų, kur visos dienos - sekmadienis, ir mes su senučiu valgysim riestainius užsigerdami pienu, o aš klausysiu jo pasakų. Kai senutis numirė ir  vėl iškeliavo į savo Ameriką, aš jau vienas apeidavau tolimiausius kaimus, ir mama nebegalėjo atbaidyti nuo tokio pomėgio.
Buvo tik kelios vietos, kurių bijodavau. Tai kryžius prie sankryžos, kur vaidendavosi, ir prie ąžuolo prikalta koplytėlė, kur kaimo vaikai irgi buvo matę vaiduoklių. Tos dvi vietos buvo lyg juodos skylės, panašiai, kaip ir palovis, kur naktimis susimesdavo daugybė vaiduoklių.
Pats dar nebuvau matęs vaiduoklių, bet žinojau, kad jų yra, kaip ir raganų. Gal todėl taip bijojau su jais susitikti. Senutis sakė, kaip nuo jų apsiginti: reikia apšlakstyti šventintu vandeniu arba mirusio žmogaus kaulu apibrėžti apie save ratą. Bet aš neturėjau nei šventinto vandens, nei mirusio žmogaus kaulo.
Dalį vaiduoklių iš mūsų namų išvaikė elektra. Prisimenu tą akimirką, kai virtuvėj pirmą sykį įsižiebė akinanti lemputė.
- Kiek šiukšlių! - sušuko mamaitė ir čiupo už šluotos.
Stiprioje šviesoje ne tik pasirodė šiukšlės ar kiti nematyti dalykai. Mano gyvenimą kur kas labiau pakeitė tai, kad dingo šešėliai. Anksčiau prie žibalinės jie būdavo tokie juodi, dideli ir grėsmingi, o dabar vietoj jų liko plika siena. Netgi po lova… Fi! Ir ten nieko ypatingo. Vaiduokliams nepatiko stipri šviesa, ir jie kažkur išsikraustė. Iš pradžių dar buvo susimetę į palėpę, ten kniaukdavo ir bildėdavo lyg katinai, bet po kurio laiko apleido ir tą vietą.
Man atrodo, namai be vaiduoklių prarado dalį romantikos.
Kai užaugau, mano vyresnysis sūnus ir sūnėnas jų buvo užtikę daržinėje.
Išgirdau, kaip jie šaukia, pro tarpdurį sukišę į daržinę galvas:
- Vaiduoklių nebijom, vaiduoklių nebijom!
Matyt, vaiduokliai kažką jiems pasakydavo, ir jie strimgalviais maudavo šalin.
Po kurio laiko šiek tiek pradrąsėdavo ir vėl eidavo gąsdinti daržinės pabaisų.
- Jis tikrai yra, toks baisus, aš beveik mačiau… - įtikinėjo vienas.
- Iš aš! Jis toks šnarantis… - pritarė kitas.
Nenorėjau, kad jie įsivarytų daržinės baimę, todėl pasakiau, kad jokio vaiduoklio nėra.
- Yra, yra, tu nematei! - sakė berniukai.
- Gerai, einu pažiūrėti…
- Neik! - išsigandę šaukė abu. - Jis tave sudraskys!
Tačiau daržinėje niekas manęs nesudraskė.
- Vaiduoklis ant tvarto, - tvirtino jie, vis bijodami. - Negi negirdi, kaip šnara?
Kažkas iš tiesų šnarėjo. Tačiau tai buvo višta. Aš palipau ir pakviečiau juos pažiūrėti.
- Visai ne višta! - pasipiktino vienas. - Anksčiau buvo vaiduoklis!..
- Nieko tu nesupranti! - įsižeidė ir kitas.
Tokių nusivylusių vaikų dar nebuvau matęs. Ko gero, vaiduoklių iš jų nereikėjo atimti.
Prisimenu laikus, kai rimtu veidu buvo kovojama prieš nežinomybę. Girdi, žmogus jau beveik nugalėjo gamtą, o mokslas tuoj tuoj viską ištirs, ir nebeliks jokių paslapčių.
- Ką mokslas darys tada, kai viską ištirs? - paklausė kažkas iš mano klasės.
- Na, tai bus negreitai… - sutriko mokytoja, nežinodama, kaip atsakyti į vaikiška klausimą, kuris vienu akimirksniu sugriovė absurdišką visažinystę.
O kas bus, jei prieisime horizontą?
Ar ne kita pažinimo linija?
Kai pakilsim aukščiau, pamatysim daugiau, bet prasiplės ir Nežinomybė.
Mes eisim ir eisim lyg sužavėti vaikai, nešami šitos begalinės idėjos.
Kas ten, už ano krūmo?
Turėjo praeiti nemažai laiko, kol pamačiau, kad horizintas gali ir trauktis.
Kai pavargęs ar išsigandęs sustoji, sustoja ir horizontas, o kai susigūži, jis gali nertis lyg kilpa.
Nežinomybė ne tik vilioja - ji gąsdina.
Kai bėgi link jos, ji traukia tarsi vaivorykštė, o kai bėgi šalin, ji vejasi tarsi šešėlis.
Šiek tiek pažįstam kelius ir gatves, bet nieko nematom laike.
Kas laukia rytoj, kokia bus kita akimirka?
Mes išeinam į kelią ir nežinom, ar grįšim, trumpam išbėgame į parduotuvę ir nesam tikri, ar kelyje nepartrenks mašina.
- Aš grįšiu, žinoma, būtinai grįšiu, - atsisveikinami raminame savo vaikus, bet iš tiesų tai tik saviapgaulė. Vaikai išsigandę, nes dar neatprato matyti. Jie mato, kad mes išnykstam.
Mes galim išnykti bet kurią akimirką.
Danguje regim žvaigždes, kurios gal užgeso prieš milijoną metų, bet šviesa dar eina ir kurį laiką eis iki mūsų. Mano tėvas susitaupė senatvei kelis tūkstančiu rublių, bet jų nereikėjo, - dar tada, kai jis nešiojo maišus arba arė žemę, vėžio ląstelės jau dirbo pagal savo programą ir kūrė kitokią ateitį - ateitį be jo senatvės. Po daugelio metų radau nebaigtą plaktuko kotą, kurį jis užkišo už gegnės. Ar galėjo tėvas žinoti, kad to pagaliuko daugiau niekada nepaims į rankas?
Kaip gyventi su amžina Nežinomybe?
Susitaikyti ar ignoruoti?
Nustumti baimes šalin, į palovius, o sau pasilikti tai, kas aišku ir matoma?
Nežinomybei palikti tik vieną dieną savaitėj, tik valandėlę ar dvi, o visa kita tegu būna aišku ir paprasta?
Radau dvi vietas, kur uždaryta arba užkasta Nežinomybė. Jos abi aptvertos aukšta mūrine tvora, už abiejų stovi šalti akmeniniai kryžiai. Yra ir medinių, kaip toje sankryžoje.
Kam tokia aukšta tvora? Nežinomybė neperlips per ją ir neateis iš kapinių į vidurnakčio sapną? Ar ji nežiūrės į mus pro bažnyčios rakto skylutę, kaip mes žaisdami užsimirštame?
Ar ji tokia baisi, kad šitaip su ja kovotume?
Ar ji nėra graži ir saldi, ar ji nesvaigina kaip vynas?
Ar ji nėra dosni ir nemaitina lyg duona?
Juk tai, ką sužinosim rytoj, mes gausim iš jos - lyg atsikąsim nuo didelio kepalo. Įtrauksime jos į plaučius ir apsvaigsim iš džiaugsmo, kad mes iš tiesų gyvi.
Kas norim, galim kas dieną misti jos kūnu, kiekvieną akimirką svaigti šituo vynu.
Ir ji niekada neišseks.
Ateikit pas ją ir gerkit.






Rodyk draugams

Komentarai (1)

deimantukas2006-12-27 19:34

mintys.Ypac keistai dabar man atrodo,kai manes klausia ar as eisiu i Kaledu darbo vakareli,kuris bus tik po dvieju savaiciu.Daznaiusiai atsakau-nezinau,tai dar labai toli.Na kur toli,jau cia pat,tik po 10 dienu,-patikslina pasnekovas.Ir dar priduria,-tu ka neplanuoji tokiu dalyku?Dar daug kas gali atsitikti per tas 10 dienu,-sugebu pasakyt ir nueinu savo keliais tvarkyti dabar esamu rupesciu.O i vakareli nenoriu eiti.Ne toks labai svarbus tai dalykas,kad ,viska metes,nusikelciau kazkur i ateiti ir dar nieko per tai nenuveikciau siandien,o dar pazadejes ateiti-nenueiciau,nes mirciau nuo sirdies smugio ar buciau partrenktas automobilio.Siandien neplanuoju beveik nieko.Beveik. Ir viskas kuo puikiausiai sekasi.

Rašyti komentarą

Tavo komentaras