BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Nuo tikėjimo iki beprotybės

Kodėl
Jėzaus vardas taip traukia ligonius? Neseniai
vieną rado netoli Baltarusijos sienos. Meldėsi pusplikis kažkokioj
sodyboj prie kryžiaus. Buvo dingęs
penkias dienas.
Greitoji parvežė tiesiai į psichiatrinę. Tai mano draugo sūnus. Turėjau
kaimyną, kurį apsėsdavo šventasis Jurgis ir paleisdavo per kaimą
laiminti kryželiu gyvulių. Kiekvienais metais mane elektroniniais
laiškais užpuola bent keletas sunkiai mąstančių sielos gelbėtojų…


Po viso šito imi galvoti, kad protingas žmogus negali rimtai žiūrėti į Evangeliją. Bet juk Evangelija - visai normalus
gyvenimo mokymas! Koks velnias viską apvertė aukštyn kojomis?

Mano draugas, svarstydamas šią problemą, ėmė kalbėti taip:

- Ligoniai ir lieka ligoniais. Jei neišsigydo, jie taip ir palieka su savo kliedesiais. Jie ir
traukiami Jėzaus, tik kaip mistinės būtybės, kuri yra jų fantazijoj, o ne tikrovėj.

Ligonius juk traukia visokios
fantazijos. O bažnyčia, kryželiai, paveiksliukai, stebuklinės pasakos šitaip dirgina jautrią fantaziją - tiesiog narkotikas…

Kitas mano draugas apie tai sako dar griežčiau:

- Petrai, juk tai ir yra liga! Tu nori, kad nekliedėtų ligonis? Bet tada jis nebus ligonis!

Jo
motina nuklydo į religinius kliedesius ir namuose degioja žvakes pagal
Marijos radijo ritmą, sūnų rado pusplikį prie to kryžiaus… Tai -
skaudi patirtis, kurios nenuneigsi.

Išeitų, religija - simptomas?

Vis dėlto taip nemanyčiau.

Turiu
dar vieną draugą, labai puikų žmogų, kuris mąsto logiškai ir elgiasi
itin racionaliai. Žodžiu, tvirtai stovi ant žemės, o ne skrajoja su
angelais. Jeigu religija būtų simptomas, aš jį turėčiau laikyti
puspročiu - juk mano draugas yra uolus katalikas. Ne davatka, žinoma,
su davatka negalėčiau sutarti, bet vienas iš tų “tradicinių”. Nueina,
sudalyvauja, atlieka… Biblijos neskaitė ir, matyt, neskaitys, į
religinius simbolius labai nesigilina: “Na, ten kažkur kažkas yra
tikriausiai…”

Vadinasi,
religingas žmogus gali būti ir blizgančių akių fanatikas, ir santūrus
liberalas, ir kliedintis ligonis, ir sveikas realistas, ir aršus
davatka, ir švelnus taikdarys…

Religija - per plati savoka žmogaus pasaulėjautai apibūdinti.

Bus truputėlį aiškiau, jeigu prisiminsim, kaip mes pažįstam, suvokiam ir jaučiam pasaulį.

Pažinimas,
aišku, prasideda pojūčiais. Matome, girdime, užuodžiame, jaučiame šiltą
ir šaltą, saldų ir sūrų… Neužtenka jausti - dar reikia suvokti. Dalis
pojūčių, beje, taip ir lieka nesuvokti. Dideliam šurmuly, miesto
triukšme mes tarsi atbunkam - jaučiame  ir matome tik tai, kas rėžia
ausį ir akį. Bet medituodami galime vėl sėkmingai sugrįžti į kūną - vėl
pajusti ir suvokti subtiliuosius pojūčius: išgirsti, kaip gyslose
tvinkčioja kraujas, kaip tiksi laikrodis kitam kambary, kaip gaudžia
aplink tyla…

“Kam
visa tai?” - sykį manęs paklausė viena angeliukų kaimynė. Tam, kad
grįžtum į kūną ir galėtum patirti realybės jausmą. Realybės jausmas -
savotiškas pamatas.

Turėdamas
realių žinių, gali juos rikiuoti tam tikra logika. Be empirinės
patirties loginis mąstymas būtų neįmanomas. Jei ką išprotauji
abstrakčiai, turi patikrinti praktiškai. Trūkinėja logika - trūksta
žinių arba padarei klaidą ir kažkokį faktą netyčia (tyčia) praleidai.

Tai
va, kam tai reikalinga: pojūčiai, jų suvokimas garantuoja logišką
mąstymą ir sukelia realybės jausmą. Tvirtai ant žemės stovintys žmonės
mąsto logiškai. Psichoneurologai sako, kad už šį darbą atsako mūsų
kairysis smegenų pusrutulis. Jis atpažįsta ženklus, kuria sistemas,
garantuoja loginį mąstymą ir tvarko verbalinę kalbą.

Tačiau dar yra dešinysis pusrutulis.

Šalia empirinio pažinimo ir loginio mąstymo - mūsų vaizduotė.

Tikriausiai
visi pažįstam žmonių, kurie gali pasakyti tik tai, ką mintinai iškalė
ar užsirašė, padaryti tik tiek, kiek juos išmokė. Tai gali būti stropus
inžinierius, kuris visą gyvenimą braižys tipinį projektą, bet taip ir
nesugalvos, kad vieną detalę galima būtų pakeisti kita daug
paprastesne, įgudęs šaltkalvis, kuris visą gyvenimą sukios veržles, bet
taip ir nesumąstys, kad vietoj veržlės šį sykį būtų geriau kniedė…
Tai žmonės, kurių žvilgsnis nesiekia toliau pažintų faktų. Jie negali
pamatyti to, ko dar nebuvo, mintyse išmėginti sistemų, kurių dar nėra.
Trumpiau tariant, šitie žmonės neturi vaizduotės.

Specialistai
sako, kad už mūsų vaizduotę ir kūrybinį polėkį atsakingas dešinysis
pusrutulis. Jis kuria formas, jungia dalis į visumą. Neturėdami jo, mes
negalėtume suvokti visumos - pažintume kiekvieną medį ir suskaičiuotume
visus jų lapus, bet neįžiūrėtume miško.


Empirinis pažinimas ir vaizduotė labai įdomiai bendrauja. Vaizduotė
papildo tai, ko dar nežinome ar niekada nežinosime. Einame susitikti su
nepažįstamu žmogumi - galime įsivaizduoti jo veidą, ilgai žiūrime į
pašarvoto žmogaus veidą - ima rodytis, kad jis sumirksėjo ar ėmė
raukytis… Logiką pakeičia intuicija, nors mums atrodo, kad elgiamės
“logiškai”. Važiuojam per sankryžą ir “žinome”, kad mašina šalutiniam
kely mus praleis. Logiška? Ne. Mes to nežinom, tik tikim. Būna, kad
nepraleidžia… Einam į darbą ir tikim, kad mūsų kontora dar
nebankrutavo. Taip, mes to dar nežinom - sužinom tada, kai nueinam ir
patys pamatom.

Neturėdami
intuicijos arba numatymo, nes negalėtume atsiplėšti nuo empirinių
smulkmenų ir nepakiltume į kūrybines aukštumas. Antra vertus,
nepatikrinę savo spėlionių praktiškai, negalėtume nusileisti iš
padebesių ant žemės, o intuicija virstų prietaru. Prietarų niekas
netikrina (patikrinus jų nebeliktų) ir nesistengia pagrįsti logiškai
(tai neįmanoma). Kai ryšys tarp fakto ir vaizduotės nekoks, pažinimas
sutrinka.


mes jaučiame, kai fantazuojame būsimus faktus, o logiką pakeičiame
intuicija? Realybę? Jeigu fantazuojant ar spėliojant apima realybės
jausmas, sakyčiau, labai negerai. Ką pasakysite apie žmogų, kuris perka
krūvą loterijos bilietų, nes “tikrai žino”, kad laimės milijoną?
Važiuoja per sankryžą užsimerkęs, nes jį “tikrai praleis”? Užsako
restoraną aplaistyti premiją, kurią “tikrai gaus” už dar nesukurtą
mašiną? Gal tai dar ir ne kliedesys, bet…

Važiuojant
per sankryžą, lieka šiek tiek abejonės, kad šalutinės gatvės mašina
tavęs nepraleis, bandant naują mašiną, suvirpa ir kiečiausių inžinierių
širdys… Abejonė kamuoja tol, kol fantazijos ir intuicijos nepatikrini
praktiškai - kol neperleki sankryžos, kol neišbandai naujos mašinos,
kol nesusipažįsti su nepažįstamu žmogumi, kol nepatikrini loterijos
bilieto.

Yra dalykų, kurių niekada nepatikrinsi.

Vadinasi, mes pasmerkti abejonei.

Turiu
galvoje sveikuosius. Tuos, kurie tikim, kad šiandien nežūsim kely, bet
žinom, kad tiktai tikim. Tuos, kurie dalyvaujame loterijoje (o gal
milijonas?), bet puikiai suprantam, kad šansai išlošti bent litą siekia
vos kelis procentus. Tuos, kurie skaitome apie pomirtinį gyvenimą, bet
neprarandame nuovokos, kad autorius negalėjo patikrinti faktų - juk
rašė dar būdamas gyvas. Tuos, kurie visą būtį mėginam suvokti kaip
suasmenintą Dievą, bet jo negirdim, nematom, neliečiam - gal tik sapne.

Tikim
ir žinom kad tikim. Toliau - kliedesys. Jei Švenčiausioji Mergelė
Marija Dievo Motina ateis prie tavo lovos ir atneš puodelį garuojančios
kavos, o tu būsi pabudęs, geriausia nedelsti ir kreiptis pas
psichiatrą. Jis neatims tavo tikėjimo, kad Dievas tikrai turi mamytę,
bet panaikins šmėklą - realybės jausmą, kuris apėmė fantazuojant.

Kai
mūsų kaimynė grįždavo iš psichiatrinės, mes, dar nesubrendę vaikai,
klausdavome, kaip jai būna, kada išprotėja. Kaimynė, dar jauna moteris,
imdavo verkti, dejuoti, kad tai baisiausia liga. Tada viskas, ką jis
sako ir daro, atrodo taip tikra, teisinga, tik žmonės aplink ima elgtis
keistai, kvailai - jie ima kažko juoktis, gaudyti ją, riša rankas be
jokio reikalo, veža kažkur… O kai praeidavo šizofrenijos priepuolis,
mūsų kaimynei būdavo gėda dėl to, ką ji sakė ir darė kvaištelėjusi. Jau
geriau būtų praradusi atmintį ir nežinojusi!

Ligoniai
nemeluoja, kai jie pasakoja apie savo regėjimus. Jie tikrai matė,
girdėjo, užuodė, lietė. Tiksliau - jautė tai, ką žmonės jaučia, ir
tiesų matydami, iš tiesų girdėdami, užuosdami ar liesdami. Pojūtis be
dirgiklių - jau kliedesys. Sako, išėję į dykumą toliau nuo žmonių ir
kurį laiką pabuvę be tam tikrų pojūčių, atsiskyrėliai gali imti regėti
žmones, kurių aplinkui nėra. Pojūčių badą kompensuoja fantazija.

Nėra
jokios abejonės, kad religinė pasaulėjauta kyla iš mūsų vaizduotės.
Dėsninga, kad itin religingi žmonės mėgsta visus dalykus, kurie dirgina
jų fantaziją: daugiaprasmius ženklus  (simbolius), simbolinius veiksmus
(magiją, ritualus), sudaiktintus simbolius (stabus ir fetišus),
stebuklines pasakas, paslaptingas istorijas, nesuprantamus žodžius,
neaiškius garsus… Nesutikau religingo žmogaus, kuris būtų
neprietaringas. O kas yra prietaras? Tai nesantys ryšiai tarp tikrų
faktų, tariamas dėsningumas, kuris egzistuoja tik mūsų vaizduotėj.

Bet
vaizduotė - ne kliedesys. Vaizduotė tik pratęsia mūsų realybės ribas,
užpildo prielaidomis dar nepatirtus dalykus, kartais su nepaprasta
įžvalga užbėga laikui į priekį. Mes nematome atomų, bet piešiame juos,
negalim suvokti šviesos greičio, bet žinom, kad ji nuo Saulės iki Žemės
eina penkias minutes. Mes negalim aprėpti savo būties ir pamatyti
Kūrėjo, bet kai medžio lape, šaltinio vėsoj ar gęstančioj žvakėj
pamatom nuolatinę kūrybą, mes labai aiškiai galim nujausti - Kūrėjas šalia.

Nujausti ar pamatyti, paspausti jo ranką, surūkyti su juo cigaretę? Arba ne - pabučiuoti jo ranką?.. Koks skirtumas!

Mes
pilni dėkingumo ir meilės, bet neturim meilės objekto. Arba pilni
baimės, ir nematom baimės šaltinio. Deficitą užpildo vaizduotė. Su
kultūra ir religija gauname tam tikrus gatavus štampus: kitų seniai
padarytus simbolius, surežisuotus ritualus, įtvirtintas tradicijas,
paveldimus fantastinių būtybių vaizdinius. Menkesnės fantazijos žmogui
tai gali būti vienintelis būdas išreikšti savo pasaulėjautą.

Beje,
mes galime būti dėkingi ne tik Dievui, bet ir partijai, tėvynei,
prezidentui, popiežiui, galime bijoti ne tik Šėtono, bet ir tariamo
žydų arba masonų sąmokslo, išnykusių valstybių specialiųjų tarnybų,
seniai išnaikintų vilkų…

Čia
prasideda paradoksas: kuo tie simboliai ir vaizdiniai atrodo tikresni,
tuo mes toliau nuo realybės. Kuo neaiškesni ir abejotini - tuo tvirčiau
stovim ant žemės.

Mes pasmerkti ieškoti, fantazuoti ir tikrinti. Gali būti - visą gyvenimą.

Kur
riba tarp “normalios” vaizduotės ir kliedesio? Labai griežtos ribos
tikriausiai nėra. Pats žmogus jos ir nepajunta - jei išprotėsim, už mus
spręs aplinkiniai… O kol esame čia, ne angelų šaly, mes puikiai
suprantam, kad fantazuojam, kad tikim, kad prielaida - dar ne tiesa.

O
kaip su kitais? Jeigu sūnus ar brolis po ritualo grįžta į realybę -
viskas tvarkoj. Jeigu pasilieka ilgiau ir ilgiau, užsidaro tarp
simbolių ir mistinių knygų - jis gali pabėgti nuo mūsų.

Esu
pastebėjęs, kad liguistos fantazijos žmonės mąsto sunkiai, nors patiems
taip neatrodo. Jie man ima rašyti ilgus ir painius laiškus, kuriuose
labai daug “išprotautų faktų” ir labai mažai elementarios logikos.
Kartais jie nepastebi akivaizdžių faktų arba kažkokiu būdu “ištrina”
juos iš sąmonės, kartais įžiūri tariamus priežastinius ryšius, dėsto
mintį nerišliai, nenuosekliai, neišvengdami minties šuolių ir vidinių
prieštaravimų. Tokių žmonių kalboje vienas žodis labai dažnai
prieštarauja kitam, o vienas sakinys paneigia kitą. Šnekamojoje kalboje
vidiniai prieštaravimai neišvengiami, bet jei prieštaravimo žmogus
nemato ir tada, kai jį parodai, mąstymas gali būti sutrikęs.

Gal tai - tikėjimo rezultatas? Gal mūsų vaizduotė prieštaringa loginiam mąstymui, o tikėjimas nepaklūsta protui?

Tai
didžiausia nesąmonė, kurią esu girdėjęs iš ateistų ir kai kurių
pranašų. Iš esmės jie kalba tą patį: vieni neigia tikėjimą, nes jis
“prieštarauja protui”, kiti liepia paklusti “širdžiai - ne protui”.
Tarsi smegenų pusrutuliai būtų du mirtini nesutaikomi priešai…

Gali būti, jų atveju tai tiesa.

Rodyk draugams

Komentarai (10)

beprasmis2008-06-29 22:53

Kaip ir kokiu būdu šiame įraše Tu Petrai liudiji Jėzų?

Petras2008-06-29 23:18

Neįstengei suprasti, Beprasmi? O tu pamėgink dar kartą. Dabar palik tą straipsnį ramybėj, nusiramink, nueik miegoti, o rytą atsakymas gali atsirasti tarsi savaime. Juk rytas protingesnis už vakarą.

Svarbu, kad neįsipainiotum į diskusijas ir nesulaužytum žodžio nebediskutuoti. Aišku, to nebeprisimeni, bet aš tau priminsiu.

beprasmis2008-06-29 23:27

(Išvalyta. Padedu Beprasmiui laikytis žodžio ir nebedalyvauti diskusijose.)

Redagavo Petras 2008-06-29 23:38

Petras2008-06-30 07:07

Šiek tiek pailsėjai, Beprasmi? Dabar atsakysiu į tavo klausimą.

Netgi realybės suvokimas nėra realybė. Jis labai priklauso nuo mūsų gebėjimo skirti dirgiklius ir yra apribotas pojūčių organų galimybių. Mes matome šviesą, bet ne visą - neįžiūrime nei ultravioletinių, nei infraraudomųjų, nei rentgeno spindulių. Jeigu pradėtume užsuosti ir girdėti tiek, kiek užuodžia ir girdi šuo, o girdi jis altragarsą, tai pamatytume alink kiek kitokį pasaulį.

Tuo labiau nėra realybė mūsų vidinio pasaulio reiškiniai: mūsų svajonės, įsivaizdavimai, hipotezės, prielaidos… Nors tavo tikėjimo brolis Kostia su krikščioniška meile laukia, kada vėl užgersiu, jo lūkesčiai gali neišsipildyti, jeigu jis mano asmenyje pamato komsomolo darbuotoją arba šikšnosparnį, tai dar nereiškia, kad taip iš tiesų yra.

Gal tau ir sunku, bet pamėgint po truputėlį skirti išorinės realybės faktus ir vidinės realybės reiškinius.

O Dievas? Biblija sako, kad Jis gyvena ne žmonių rankomis statytose šventovėse, bet žmonių širdyse. Vadinasi, tai - ne išorinės realybės faktas. Išorinė realybė yra tik medinė ar akmeninė tavo bažnyčia, po ją vaikštantis sutanuotas tavo dvasios ganytojas, kryžiukai, statulikės, smilkalų kvapas, vargonų gausmas… Vaizdiniai, kurie tau kyla, žiūrint į kičinį Marijos paveiksliuką arba nutukusį kunigo veidą, reikšmė, kurią suteiki ritualams - jau tavo vidinės realybės dalykai. Manęs gali nejaudinti nei pasmailintas kunigo balselis, nei molinis dievukas. Jeigu kada nors išvysi Švenčiausiąją Mergelę Mariją, tai dar bereiškia, kad ją privalo matyti ir kiti palatos kaimynai. Jeigu savo bažnyčią pavadinai "Dievo namais", tai dar nereiškia, kad Dievas iš tiesų tenai įsikūrė.

Suprantu, kad tavo vaizdiniai gali būti "gyvi". Bet nelinkėčiau, kad jie pasidarytų pernelyg "savarankiški" ir pradėtų vaikštinėti po kambarį, kada jau esi pabudęs. Tada ateis blogiukai sanitarai ir apvilks tramdomuosius marškinius.

Geriau laikykis Jėzaus mokymo, kad Dievas ir visa jo karalystė yra mumyse pačiuose.

deimantukas2008-06-30 07:30

Šiąnakt sapnavau savo pusbrolį,kurį seniai mačiau ir mudu kambaryje žaidėme krepšinį.Viso sapno neprisimenu,bet dar sapnavau kažką baisaus.5.00 suspurdėjo žadintuvas.Pabudau.Sapnas dingo.Sapnu dar gyvenau,kol nusiprausiau ir atlikau kitas rytines apeigas.Kai gėriau kavą jau suvokiau,kad eisiu į garažą ir teks visą dieną dirbti.
Retokai sapnuoju , bet pastaruoju metu sapnai padažnėjo.Man tai nepatinka.Labiau patinka eiti į garažą,išsitraukti iš jo mašiną ir važiuoti darban.
Petrai,gal gali patarti,ką daryti,kad nieko nesapnuočiau.

Petras2008-06-30 07:40

Deimantukui. Jeigu nebenori sapnuoti, pasiimk iš garažo mašiną, užvesk variklį, pradėk važiuoti, po to gerai įsibėgėk ir trenk į namo sieną. Manau, po to niekada nebesapnuosi.
O gyvi žmonės sapnuoja. Būna, kad neprisimena, bet sapnuoja.

deimantukas2008-06-30 07:43

Ačiū.Labai miela.Tada nereikia.Tu tikras realistas :-).

beprasmis2008-06-30 09:27

O kodėl nenori diskusijos? Diskusijose gimsta tiesa.

Petras2008-06-30 11:32

Nekliedėk Beprasmi, kad aš nenoriu diskusijų. Tu paprasčiausiai pasižadėjai jose nebedalyvauti, o aš nemėgstu būti vedžiojamas už nosies. Dabar tau padedu laikytis duoto žodžio.

beprasmis2008-06-30 13:33

(Išvalyta. Padedu beprasmiui laikytis žodžio.)

Redagavo Petras 2008-06-30 13:41

Rašyti komentarą

Tavo komentaras