BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Nevilties tikėjimai

Savo svečius vežu prie Medvėgalio. Dabar jis sutvarkytas, labai išgražėjęs. Pamatę daugybę kalnų, kiti nustemba: kuris čia tikrasis?

- Jie čia visi tikri, - sakau. - Gal tik anas, piliakalnis, šiek tiek padirbtas. Jį mūsų protėviai pasididino, norėdami apsiginti nuo krikščionių antpuolių.

- Krikščionių?

- Na taip, gal ne nuo visų, o nuo Kryžiuočių ordino vienuolių. Matot, žemaičiai susipylė aukštesnę kalvos viršūnę ir ant jos pasistatė pilį. Kada krikščionių vienuoliai lipdavo tuo arba tuo šlaitu, mūsų protėviai pagoniai pylė ant jų galvų karštą smalą, rideno akmenis ir kitus daiktus…

- Kodėl vis sakai - krikščioniai, vienuoliai? - neiškentė svečias. - Kodėl nesakai - vokiečiai?

Kodėl aš turėčiau taip sakyti?

Vakare visi žiūrim savanos žmonių gyvenimą.

Baisu žiūrėti į televizorių - mažytį Afrikos kaimelį puldinėja liūtai. Jie naktį įsiveržia į šiaudines trobeles ir išsineša žmones. Dieną savo aukų tyko pakrūmėse, medžioja jas keliuose bei dirbamuose laukuose. Ne tik vaikai, bet ir suaugę vyrai bei moterys grėsmingajai katei yra lengvai pasiekiamas ir pakankamai sotus grobis.

Žmonės gyvena siaube.
Jie netiki, kad tai - tikrų liūtų darbas. Atsirado tikėjimas, kad tikri liūtai neužsiima kanibalizmu, kad žmones ryja ne liūtai, bet liūtų dvasios, kurias užsiundo kas nors, galimas daiktas - priešiškai nusiteikę šamanai. Be to, liūtų dvasios puola ne visus žmones, bet tiktai tuos, ant kurių kažkas užsiundė. Arba dvasios puola kažkuo nusikaltusius žmones už jų nuodėmes. Vadinasi, nuo užkerėjimų geriausia apsiginti atkerėjimais, maldomis bei įvairiais fetišais.

Valstybės samdomi medžiotojai, kuriems įsakyta apginti žmones nuo kanibalų antpuolių, netiki tais dalykais. Jie sako: mes turime remtis faktais, o ne pasakomis, naikinti realius kanibalus, o ne kovoti su dvasiomis. Gyvūniją tyrinėjantys mokslininkai irgi užsiima tikrai liūtais - stebi jų gyvenseną bei įpročius, ieško priežasčių, dėl kurių keičiasi liūtų elgsena ir vis labiau krypsta į kanibalizmą. Kaimiečiai mokomi statyti šiek tiek tvirtesnes lūšnas, kuriuos apsaugotų juos nuo žvėrių. Nuo žvėrių, o ne nuo dvasių. Kovoti su dvasiomis ir pasikliauti burtažodžiais būtų neatsakinga.

Viena liūtų tyrinėtoja palankiau žiūri į tikėjimą liūtų dvasiomis. Jos nuomone, magiška apsauga nuo įsivaizduojamų dvasių - irgi gynyba, tik psichologinė.
Įsivaizduokite savo gyvenimą savanos kaimelyje, kurio lūšnelės negali apsaugoti tavęs nuo galingo žvėries, o tų žvėrių knibždėte knibžda aplink. Vakar liūtas iš lūšnelės išsinešė vaiką, užvakar sudraskė kaimyną… Kam eilė šiąnakt? Kiek galima gyventi tokiame siaube?

Žmonės turi arba išprotėti, arba savo fantazijomis susikurti bent šiek tiek saugesnį ir protu paaiškinamą, vadinasi - nuspėjamą pasaulį.

Įsivaizduotas dvasių pasaulis irgi baisus, bet nebe toks. Juk pagal susikurtą tikėjimą  su vaiduokliais galima susitarti arba nuo jų apsisaugoti labai paprastais magiškais būdais.

Mokslininkė mano, kad tokia psichologinė apsauga padeda žmonėms išgyventi visuotinio siaubo sąlygomis.

Žiūrėdamas tą šiurpų “Nacionalinės geografijos” filmuką, kuris daugiausia laiko pasakojo apie liūtus kanibalus ir jų medžioklę, negalėjau atsistebėti labai ryškia psichologine linija. Juk liūtų kanibalų puldinėjami kaimeliai prieš savo valią tapo savotiškomis religijos laboratorijomis. Stebėdami nelaimės ištiktą kaimą, gamtininkai ir kino dokumentininkai užfiksavo, kaip pasikeitusi gyvensena keičia įsivaizduojamą dvasinį pasaulio apvalkalą, o iš jo randasi nauji tikėjimai. Vieno Afrikos kaimo istorija - visų religijų gemalas.

Negi mūsų valstybės palaikoma religija atsirado kitaip?
Kai užlipu ant Medvėgalio ar kokio kito piliakalnio, pažiūriu žemyn nuo šlaito ir mėginu įsivaizduoti, koks siaubas turėjo apimti senovės žmones, kai jie matė artėjančias gerai ginkluotų vienuolių ordas. Tas siaubas turėjo būti toks didelis, neviltis tokia siaubinga, kad auka pamilo budelį, susidėjo su juo ir ištrynė iš atminties užpuoliko pavidalą.

- Krikščionybė - taika ir meilė, - sako mano svečiai. - Vienuoliai meldėsi, o ne kariavo.

- Žmonės puola ne liūtai, o dvasios, - tvirtina Afrikos kaimelio gyventojai.

Beje, Kryžiuočių ordinas tebeveikia po šiai dienai. Seniai nuginkluotas, bet vienuolių turi. Jo centras Vienoje. Jeigu kada nuvažiuosit į Austriją, galit užsukti.

Jeigu to ne per daug, žinoma.

Patiko (0)

Rodyk draugams

Komentarai (11)

baste2009-08-02 13:46

Bet gi tai kasdienybė!
Žmonės taip bijo gyvenimo, realybės, atsakomybės, kad beveik viską įvelka į iliuzijų rūbą, užtverdami sau kelią į pažinumą.

Petras2009-08-02 14:42

Tikrai taip, deja, tai įprastas reiškinys.
Kai pirmą sykį pamačiau senus kino kronikos kadrus, kaip Stalino iškankinti rusai verkia dėl Stalino mirties, negalėjau tuo patikėti. Pasirodo, jų siaubas buvo toks didelis, kad uždengė akis nuo realybės. Jie ėmėsi garbinti savo budelį.
Nukariauti pagonys kažkada ėmė garbinti vyriausią romėnų šventiką, ir dabar aš juos suprantu.
Kur kas sunkiau man suprasti tų nukariautų pagonių ainius. Kurių galų tie?..

baste2009-08-02 16:15

Žmogui būdinga saugumo ieškotis išorėje, o ne savyje. Tūkstantmečiai nieko nepakeitė. Tik religijų kūrėjai labai išradingai ir negarbingai tuo pasinaudojo. Net šeimos institucija, susikūrusi palikuonių saugumui užtikrinti, virto vienas kito ramstymu”kad dviese būtų lengviau pakelti atsakomybės naštą” ir t.t. Žmonės bijo būti atsakingi už save, ir ieškosi, kas būtų už juos atsakingas.
Mano močiutė, jos broliai pasakojo, kad irgi verkė, kai mirė Stalinas. Mirė propaganda jiems įdiegtas saugumo garantas.
O man baisiausia tai, kad nesugebama vertinti pagal darbus, nemąstoma, o priimama tai, kas pasakoma. Kaip dogma. Ir kad tai vyko prieš tūkstantmečius, tai vyksta ir dabar.

Petras2009-08-02 17:42

Tikrai keistas dalykas atsitinka žmoaus sąmonėje - realaus aresoriaus vaizdinį pakeičia įsivaizduojamo Globėjo, Ganytojo, Tėvo ar Vado įvaizdžiu. Taip atsitinka ir mušamiems vaikams, ir mušamoms žmonoms, ir žmonų mušamiems virams, ir apskritai visoms aukoms, kurios, neradusios saugumo išorėje, susiranda jį savo fantazijose.

Edita2009-08-02 17:53

Įdomus įrašas. Ar nori pasakyti, kad žmonės, tikėdami Dievu, iš tikrųjų fantazuoja iš nevilties?

Petras2009-08-02 18:42

Ne, Edita. Aš noriu pasakyti ne tai. Aš sakau, ir tai patvirtina mano ir vienos komentatorės parteikti faktai, kad žmonės iš nevilties ima agresorių tapatinti su Globėju, Tėvu, Ganytoju, Vadu, tuos įsivaizduotus “geriečius” gali tapatinti netgi su Dievu. O aš jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad tikėjimas į puldinėjančius liūtus ar vienuolius yra tikėjimas į Dievą. Aš agresorių negarbinu, jie man nėra Dievas.
Dievą kiekvienas suvokia įvairiai. Vieniems tai ant debesų sėdintis griežtas viršininkas ar priekabus teisėjas, kuris skrupulingai lyg buhalteris skaičiioja kiekvieną nusižengimą, trečiam tai baudėjas, žiaurus lyg invizitorius… Galimas daiktas, toks Dievo įvaizdis tikrai susikuriamas iš nevilties. Beje, tokį Dievo įvaizdį perša religijos - juo labai patogu gąsdinti valdomus žmones.
Bet Dievą galima suvokti ir kaip Kūrėją, Visa apimantį Gėrį, kaip Harmoniją, kaip Absoliutą, kuriame labai jauku būti - taip jauku, kaip mūsų planetai po šiltais atmosferos patalais. Toks Dievo įvaizdis mažai ką bendro turi su išsigalvota ar tikra neviltimi.

Edita2009-08-02 19:17

Ačiū! Dabar man tikrai aiškiau ir visiškai sutinku.

toks (Tadas)2009-08-19 15:07

Taip, kaip ir kiti ššis įrašas verčia pamąstyti. Tik keistai vartojamas žodis kanibalas. Ar jį pats autorius taip vartoja ar jau jis netiksliai buvo vartojamas televizijos laidoje. Kanibalas yra žmogus valgantis žmogieną, o zoologijoje kanibalas - tai gyvūnas mintantis kitais savo rūšies individais. Tad liūtas kanibalas - tas kuris suėda kitą liūtą (taip kartais pasitaiko). O šiuo aprašytu atveju liūtai vadintini žmogėdromis (net ir angliškai jie vadinami “man-eater” , o ne “cannibal”).

Petras2009-08-19 21:17

kanibãlas [pranc. cannibale < isp. canibal]: 1. žmogėdra; 2*. žiaurus, kraujo trokštantis žmogus.

VYTS2009-09-29 18:38

Liūtai kanibalai - liūtai ėdantys kitus liūtus. Liūtai žmogėdros - liūtai ėdantys žmones.
Kanibalizmas – reiškinys, kai vienos rūšies atstovai valgo vieni kitus, sako http://lt.wikipedia.org/wiki/Kanibalizmas .

Petras2009-09-29 19:31

Neužsiciklink, Vytai. Vikipėdija sako vienaip, tarptautinių žodžių žodynas sako kitaip. Svarbu, kad tu supratai, apie kalbama. Tai - pagrindinė kalbos funkcija. Jeigu nepatinka straipsnio idėja, apie tai verčiau ir kalbėti. Ieškoti šalutinių kabliukų nėra drąsos ir analitinio proto požymis.

Rašyti komentarą

Tavo komentaras