BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Nepaprasti svečiai

Vakar savo namelyje turėjau nepaprastų svečių. Juozas kurstė ugnį,
kad židinyje atsirastų pakankamai anglių, Onutė, žemaitiškai Uonikė,
sudėjo ant grotelių mėsos gabaliukus. Man neužteko proto nusipirkti
iešmų, mėsos šašlykams irgi nenupirkau - jie atsivežė patys.

Paprastai
svečiams neleidžiu atsivežti maisto, bet šitiems žmonėms padariau
išimtį. Juozas dabar gyvena toli, bet, šiaip ar taip, liko vaikystės
draugas, o jo Uonikė kažkuo į jį panaši. Be to, nesu kepęs šalykų, tik
valgęs paskubomis, nes visada valgau kažko skubėdamas. Vakar pajutau,
kad šašlyką dar reikia užuosti - ko gero, kvapas tiek pat svarbu, kaip
ir skonis. Kol Juozas atsitūpęs rūpestingai vartė apskrudusią mėsą, mes
visi sėdėjom įsmeigę akis į palaimos šaltinį ir lyg kokie narkomanai
traukėm į nosį nepaprastą kvapą, kuris ėjo ligi pat smegenų.

Kol svečiai darė valgį, aš blykčiojau skaitmeninuku - kito darbo nesugalvojau.

Dabar
žinosiu, kas yra tikrieji šašlykai. Tai - ne tie keptos mėsos
gabaliukai, kuriuos padavėjas atnešęs deda ant stalo, o tu juos praryni
lyg šuo muilą. Tikrieji šašlykai - procesas, tūpinėjimas su draugais
apie židinį, uostinėjimas ir, aišku, laukimas.

Kitą sykį gal ir savo mėsos turėsiu. O dabar prisidėjau tik keliais pomidorais ir duonos rieke.

Valgymas
gal ir ne taip svarbu, nors ir jis užima kažkiek laiko. Bet kur kas
ilgiau mes sėdėjome prie tuščių lėkščių ir plepėjom niekus, Kęstis
atsisakė kavos, tai mes gėrėm vieni, mes ir plepėjom vieni, nes jų
Kęstis išmintingai tylėjo.

Šiandien visai nesvarbu, ką mes
plepėjom, kiek suvalgėme, irgi nesvarbu, nes jau reikia ieškotis
kitokio maisto. Ir draugų nebėra - sutemus jie išvažiavo namo, liko tik
drungnas židinys, eidamas gulti, pačiupinėjau plytas iš vidaus - jos
buvo beveik karštos.

Rytą atsikėlęs įsijungiau kompiuterį ir dar
sykį pažiūrėjau nuotraukas. Gal ir gerai, kad leidau jiems atsivežti
maisto. Štai Juozas rūpestingai žarstekliu maišo anglis, Uonikė jau
sudėjo ant grotelių mėsos gabaliukus, Juozas rimtu veidu juos neša prie
židinio, štai jie susikaupę varto žnyplėmis apskrudusius gabaliukus, o
jų Kęstis įtraukė svaigaus kvapo ir net prisimerkė.

Žiūrėjau į
juos ir staiga supratau, koks puikus dalykas vaišinti ką nors
šašlykais. Neturi šašlykų - ir duona gerai, ir obuoliais, gal ir
cukraus gabaliuku. Atsimenu, kai mes susitikdavom klasėje, tai jis
dažnai ką nors turėdavo atsinešęs - tai obuolių, tai saldainių, tai
cukraus. Jei obuolys būdavo vienas, jis duodavo pusę nukąsti.

Aha, dabar supratau - antroji pusė jam dar paskanėdavo!

Ir
su šašlykais - tas pats. Nueičiau šiandien į krautuvę,
nusipirkčiau indelį paruoštos mėsos, pasikepčiau, bet tai nebūtų
šašlykai.

Jeigu nori tikro skanėsto, reikia kepti ne sau.

Rodyk draugams

Komentarai (3)

MeNuLiUkE2005-08-07 20:55

nuostabus tekstas :) ir tikrai kazka vaisinant ne tik skaniau buna, bet ir jauti labai labai malonu jausma viduje :) tarsi siela sypsotusi

kielas2005-08-07 22:47

petrai, man patinka tavo požiūris. iš tiesų, kai kitam ką nors duodi, kai dalinies, kita pusė tikrai paskanėja. mes daug dabar apie tai kalbam, nes vakris mokosi dalintis… :-)

Anonimas2005-08-09 07:56

Taip, teks atvykti į Kaltinėnus paskanauti šašlykų ir pasimėgauti draugija, juo labiau, kad šašlykų galima atsivežti ir patiems svečiams. Juk svarbu ne rezultatas, o pats procesas:)

Aralzero

Rašyti komentarą

Tavo komentaras