BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Nepadalijamas miškas

Senutis
sėdėjo
ant kelmo ir kurstė ugnį, o aš tupinėjau aplink. Čia pat bėginėjo
didelės raudonos skruzdės, ir senutis komentavo jų gyvenimą: štai ta –
darbininkė, neša už save didesnį rastą, šita – latrė, ji bėginėja į
šalis, nes girta negali paeiti tiesiai, o toji – baisi pliotkininkė,
liežuvninkė, tikra davatka. Ji bėginėja nuo vienos prie kitos ir vis  skundžia kažką…

Staiga senutis pasikėlė nuo kelmo, apsidairė aplink ir tarė:

-         Petruk, aš tau palieku šį mišką.

Tai buvo labai iškilmingas momentas, bet tada dar negalėjau suprati.

-         Tai kas? - paklausiau.

-         O
tas, kad visas šis miškas – tavo. Su visais ąžuolais, kelmais ir
skruzdėlynais. Kai užaugsi ir pasikeis valdžia, atsiimsi jį sau.

-         Oho, skurdėlės! –apsidžiaugiau.
Labiausiai patiko, kad miškas man atitenka su skruzdėlynais,
o kelmai irgi patogūs sėdėti. Kai aš
pasensiu, būsiu toks kaip senutis, ir man skaudės kojos, aš irgi
sėdėsiu ant kelmo ir stebėsiu
skruzdžių gyvenimą. O šimtamečiai ąžuolai rūpėjo mažiausiai - kur jų
nėra? Neturėjau nė žalio supratimo, kas ta valdžia ir kodėl ji turėtų
pasikeisti, kad miškas vėl būtų mūsų, tai yra mano. Ar neužtenka, kad
mes abu sėdim ant kelmo?

-         Ar tu žinai, kodėl palieku tau?

-         Nea.

-         Todėl, kad tu – mylimiausias mano anūkas.

-         Tu matai…

-         O žinai, kodėl mylimiausias?

-         Nu?

Senutis apsikabino mane ir tarė:

-         Todėl, kad mažiausias. Tu mano mažiausias, pats mylimiausias anūkas!

-         Aha!

Dabar aišku, kodėl namuose ir kaime visi už mane didesni – todėl, kad būčiau mažiausias ir mylimiausias.


patį
rudenį senutis su pirmuoju sniegu išėjo į dangų laukti manęs, o aš
likau su savo mišku ir visais jo kelmais bei skruzdėlynais. Dar
negalėjau suprasti, koks keistas yra šis palikimas ir kokio gudraus
būta to senio, kuris vyniojo mus apie pirštą.

Praėjo daug metų, ir vieną pavasarį valdžia iš tiesų pasikeitė.

-         Vaikai, jums reikia atsiimti mišką, - pasakė mamaitė.

Mes tingėjom tvarkyti dokumentus ir žiūrėjom vienas į kitą.

-         Kada man reikės, tada ir atsiimsiu, - numojau ranka.

-         Kodėl tu? – paklausė kažkas.

-         Tai negi neaišku?

Pasirodo, tie žiopliai nežinojo, kad miškas paliko mylimiausiam senučio anūkui.

-         Dėl mylimumo tai aš buvau mylimiausia, – pareiškė viena sesuo. – Mes sėdėjom prie laužo, kurstėme ugnį, ir senutis viską paliko man.

-         Tau? – pašokau nuo kėdės. Kaip ji galėjo palikti jai, jeigu aš - mažiausias ir mylimaiusias anūkas?

-         Mano plaukai auksiniai!

-         Didelio daikto! – neištvėrė kita sesuo. – O
mano plaukai sidabriniai.
Tai aš buvau mylimiausia,
ir visą mišką senutis paliko man – su visais kelmais ir skruzdėlynais.

Tai
buvo siaubinga. Kaip jis galėjo sėdėti su jomis ant kelmo, tyrinėti
skruzdžių gyvenimą ir viską žadėti joms, jeigu viskas palikta man?

-         Ko
čia riejatės dėl mano miško? – įsiterpė brolis. – Kiekvienas kelmas,
kiekviena skruzdė, ar ji darbininkė, ar tinginė, ar pliotkininkė
davatka, viskas paliko man, mylimiausiam anūkui.

Pasirodo, jis visą mišką gavo todėl, kad buvo vyriausias ir mylimiausias.

Nieko sau!..

Jie
buvo nusivylę kaip aš. Kaip jis šitaip galėjo? Vedžiotis po mišką,
myluoti, atiduoti viską iki paskutinės skruzdės, o paskui sakyti kitam,
kad tas mylimiausias?

-         Nežiūrėkit
į viską taip rimtai, - mėginau gelbėti senučio reputaciją. – Argi nežinom, koks
buvo mūsų senutis? Jis viską vertė juokais.  Šiek tiek su jumis pajuokavo,
ir viskas. Argi negalit suprasti tokio paprasto pokšto?

Išgirdę tokius visai taikius mano žodžius, jie pašoko tarsi vilkai.

-         Tai  su
tavim
pajuokavo! – jie šaukė lyg susimokę. – Atsirado geriausias ir
mylimiausias!.. Ar nežinai, kaip tave visi vadino? Mažius, pupa ir
prišiktkelnis! Kas tave nuo gaidžio apgindavo - argi ne mes? O dabar,
matai, jis kokia brangenybė!

Aišku, jie pavydėjo. Tai buvo baisu.

Šitos temos daugiau nenorėjo ir jie.

Mišką atsiėmėm mamos vardu, bet jis liko nepadalintas.

Dabar
suprantu, kad senutis galėjo ir nemeluoti. Kai jis buvo miške su
broliu, tai  brolis galėjo būti geriausiais ir mylimiausias. Arba kai tampė už rankos kažkurią sesę, tada sesė
galėjo būti pati mylimiausia. Bet visų mylimiausias tai, žinoma, aš.

-         Tai jūs dalinsitės mišką ar ne? – klausė mamaitė.

Ta kalba nepatiko, ir mes vėl nusukom į šalį.

Miškas ir dabar nepradėtas dalinti.

Mamaitė to nesupranta - ji nežino mūsų didžios paslapties.

Dalinti šį mišką būtų didžiausia kvailystė.

Kol nepradėtos dalybos, kiekvienas jį turime visą.
Man paliktas visas pasaulis, o jis nepadalijamas.

Rodyk draugams

Komentarai (2)

Anonymous2006-06-20 09:19

Taip, senutis buvo labai išmintingas.Kiekvienas iš Jūsų, anūkų, buvote jam labai svarbus ir vienodai mylimas( nors kiekvienas manėte, kad tik Jūs vienas esate mylimiausias).

Ir būtų nuostabu,kad tas miškas su visais kelmais ir skruzdėlynais neliktų vien graudus prisiminimas kaip vientisas ir nepadalijamas.

aralzero

Anonymous2006-06-20 10:38

Meilė nedalijama. Susipyko daugybė brolių ir seserų, besidalindami atgautą žemę. Kiekvienas gavo žemės po saują, o meilės neliko nė trupinio.

Rašyti komentarą

Tavo komentaras