BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Nenorėti ar nežinoti

Kalbamės su dviem metusiais gerti alkoholikais.


- Dvylikti metai negeri, ir tau dar užeina noras išgerti? - klausė jie.


- Taip, būna. Rečiau, bet šį norą dar pajuntu. Vakar įjungiau golfuko langų valytuvus - nuo spirituoto ploviklio čiurkšlės padvelkė toks malonus sidro, atsuktuvo nar kažkokio kito nuostabaus gėrimo kvapas, jis nunešė akimirkai mane kažkur į kavinę, kur gerdavau iki nuvirtimo. Per vasaros karščius kartais užsinori vėsaus putojančio alaus. Rečiau, bet kartais išgeriu ir sapnuodamas. Aišku, dabar tą norą užčiuopti yra sunkiau, bet man pavyksta. Aš jį suvokiu ir suvaldau. Man juk negalima gerti alkoholio, kaip diabetikui negalima valgyti cukraus.


- Keista, - pasakė vienas. - Dvylikti metai, ir vis užsinori…


- O tu negeri keli mėnesiai ir jau nebenori? - nustebau ir aš.


- Aš apie tai visai negalvoju, - užtikrino jis. - Nei kalbu, bei galvoju.


Mes kalbėjomės antradienio vakarą.


Trečiadienį mano pašnekovai buvo girti kaip lapai.

Rodyk draugams

Komentarai (12)

deimantukas2008-02-13 14:31

Labai svarbu nemeluoti sau,nes jau ką,ką,bet savęs tikrai neapgausiu.O jei mėginsiu apgauti,kad ir ,kaip tie du pašnekovai,nematysiu savęs,neapčiuopsiu,ką jaučiu ir kaip jaučiuosi,vieną dieną gali pasibaigti liūdnai.Per keturis blaivėjimo metus šio to pramokau.Tik įvardinęs sau blogos savijautos priežąstį,aš galiu ją pašalinti ir neleisti susikaupti daugybei blogos nuotaikos priežąsčių,kurios tikrai prives prie užgėrimo.

Petras2008-02-13 19:57

Sakyčiau, tie žmonės dar neišmoko pažinti savo norų, potraukių, tikrųjų motyvų. Kaip paaiškėjo kitą dieną, juos sekiojo noras išgerti, bet jis tebebuvo paslėptas nuo jų akių, nustumtas toliau į pasąmonę, ir jie neužfiksavo pavojaus - nei galvojo, nei kalbėjo apie tai.

Panašiai atsitinka davatkai, kuri nuolatos smerkia kekšes, vis kalbėdama ir kalbėdama apie kitą galą, kurio jai atseit "nereikia". Neatpažintas ir nuolatos neigiamas jos potraukis išlenda komiškai persimainęs ir užsidėjęs šventumo kaukę ("aš juk smerkiu, kaip mane galit įtarti?").

Tikriausiai esate pastebėję, jog kartais neįmanoma suprasti, dėl kokių motyvų žmogus daro arba sako taip, o ne kitaip, nes jo skelbiami motyvai būna akivaizdi nesąmonė. Tarkim, žmogus pajunta reikalą važiuoti namo iš metusių gerti alkoholikų bendruomenės, nes atėjo laikas pasikeisti apatinius baltinius. Kai brolis atveža naujų baltinių partiją, žmogus netikėtai prisimena, kad kieme liko nesuneštos malkos. Brolis pareiškia malkas vakar sunešęs - tada sukuriamas naujas viešas motyvas dingti iš negeriančių alkoholikų kompanijos. O tikrasis, slaptasis motyvas lieka paslėptas nuo jo akių - tai noras kuo greičiau dingti iš ten, kur apie gėrimą kalbama kaip apie nepagydomą ligą, kur kyla grėsmė jo gyvensenai, tai net gali būti paprasčiausias noras kuo greičiai "padaryti gramą". Beje, tą pačią dieną, pabėgęs "į laisvę", jis "gramą padarė"…

Paprastai savo jausmų ir tikrųjų motyvų neatpažįsta ir vadinamieji "sveikieji". Tarkim, griaustinio baimės kamuojamas žmogus paprastai įtikinėja save ir kitus, kad jis bijo žaibo, bet iš tiesų išsigąsta dundulio, kuris atgriaudi gerokai vėliau, kai žaibas jau būna išnykęs. Kol jis nepažins savo baimės, tol baimė jį valdys lygiai taip pat, kaip ir alkoholiką valdo jo nepažintas potraukis.

Keista paslaptis yra tai, kad kitas žmogus negali atskleisti neurotikui jo slaptųjų (tikrųjų) motyvų. Jeigu alkoholikas ar narkomanas pats neieško ligos priežasties, jis atkakliai neigs, kad yra alkoholikas ar narkomas, ir kuo atkakliau jį įtikinėsi, tuo jis atkakliau gins savo ligą. Panašiai yra ir su apsirijėliais, pinigų valdomais godžiais žmonėmis, religinių prietarų kamuojamais vargšais, bailiais ir kitais nelaimingaisiais. Jiems visiems tinka žodžiai, kuriuos kažkada sakė mano Mokytojas: "Žiūrėsite, bet nematysite, girdėsite, bet nesuprasite".

Žvynai jų akis dengs tol, kol jie patys nenorės prasikrapštyti.

Redagavo Petras 2008-02-13 19:58

eklipas2008-02-19 07:50

nesuvokia, kad gėrimas ne problema, o netikęs problemos sprendimo būdas kurį jie pasirinko (sukėlęs eilę kitų problemų: sveikatos sutrikimai, priklausomybė ir t.t….) iš nežinojimo. Metus svaigintis jį vėl iškyla (ta problema) ir reikės ją spręsti, arba vėl bėgti į nusigėrimą arba religijos ar AA ar psichoterapijos siūlomą opiumą (pastarųjų trijų pagalba galima net išspręsti PROBLEMĄ ir iššokti iš užburto rato, bet ne visiem).

Petras2008-02-19 12:04

Eklipas pastebėjo įdomų reiškinį - pariklausomybė nuo alkoholio ar narkotikų gali būti pakeista kitomis, ne tokiomis pavojingomis priklausomybėmis. Kartais manęs klausia, ar pavojinga girtavimą pakeisti priklausomybe nuo AA klubo. Paprastai atsakau, kad girtauti kur kas pavojingaiu, nei lankyti išsiblaiviusių alkoholikų klubą.

Dabar Lietuvoje įvairios religinės sektos (įskaitant katalikų) steigia blaivėjančių alkoholikų bendruomenes, tokias grupinės terpijos gydyklas. Nežiūrint bažnytininkų savanaudiško tikslo (užsiverbuoti naujų narių), rezultatas gali būti ir teigiamas. Juk žmogus, užsidaręs negeriančių alkoholikų bendruomenėje ir patirdamas labai stiprų kolektyvinį spaudimą, nukreiptą prieš jo pražūtingą potraukį, kuriam laikui tikrai prasiblaivo. Jeigu jis visą gyvenimą gyventų tokioje bendruomenėje, galimas daiktas, visą gyvenimą ir nebegertų. Mnyčiau, panašiai žmogų veikia ir vienuolynai - negalėdamas savarankiškai atsilaikyti prieš gyvenimo išbandymus, žmogus užsidaro nuo gyvenimo už aukštos vienuolyno tvoros ir ten sėkmingai sulaukia mirties (juk ir gyventi jis žada tada, kai mirs - pomirtiniame pasaulyje).

Bet visą gyvenimą negyvensi blaivėjančių alkoholikų bendruomenėje. Ateis diena, ir turėsi susidurti su gyvenimu. Atsidursi laisvėje, kur nebeliks jokių išorinių stabdžių, jokio socialinio spaudimo gyventi blaiviai. Kas tada?

Mano aprašyti likimo draugai buvo kaip tik iš tokios bendruomenės, kur jų blaivystę palaikė bendruomeninė nuostata. Kai atsidūrė laisvėje, kai nebeliko nuolatinio spaudimo negerti ir išnyko bet kokia išorinė kontrolė, jie atsilaikė tik vieną savaitę ir dvi dienas.

Išvada?

Išorinis (tarkim, religinis) spaudimas gali padėti tik laikinai. Norint būti laisvam nuo alkoholio (ar narkotikų), reikia būti LAISVAM.

Jeigu alkoholikų grupėje išsiblaivęs žmogus ima laisvėti, jis vaduojasi iš visų priklausomybių - ne tik alkoholio. Ateina laikas, ir pasidaro ankšta AA klube. Neteko sutikti laisvo žmogaus, kuris būtų religinės sektos vergas, kunigų už virvelės tampoma marionetė.

Vadinasi, alkoholiko gijimas gali susidėti iš dviejų stadijų: pirmiausia jis išsiblaivo prasipagiriojusių brolių bendruomenėje, po to ima laisvėti, darytis atsakingas, pats spręsti - gerti jam ar negerti. Išsilaisvinęs žmogus negeria ne todėl, kad "visi negeria", bet kad jis pats apsisprendė negerti.

Daugelis žmonių pirmąją stadiją praeina sėkmingai, bet suklumpa antrojoje. Vadinasi, prilausomą žmogų reikia pastūmėti individualaus laisvėjimo link. Tačiau jokia religinė bendruomenė negali to padaryti, nes pati religija yra pamipuliuojanti, varžanti, kritišką mąstymą naikinanti sistema.

Antroji stadija - individulaus laisvėjimo kelias. Aišku, kažkas turi padėti, šalia turi būti kažkokia stipri jėga, stipresnė už tavo potraukį. Man ta jėga buvo ir tebėra Mokytojas, kurio nemainysiu į jokius filosofus, teologus, kunigus, vyskupus ir kitus pasaulio mokytojus.

Kai manęs klausia, ar Jėzus ir jo mokymas yra vienintelis Kelias, visada atsakau, kad aš neturiu kito Kelio. Kiti gal turi, bet aš neturiu.

Skeptikas2008-02-19 13:06

Petras gražiai rašo apie laisvę, bet pabaigoje prasitaria, kad jis irgi priklausomas - ne nuo AA, ne nuo sektos, ne nuo kunigų, bet nuo "kitokios jėgos". Kam tada vartiti žodį laisvė?

Petras2008-02-19 13:31

Reikėtų skirti išorinę ir vidinę jėgą. Daugelį dalykų darome, verčiami išorinių jėgų - tarkim, nenoromis einame į darbą darbdavio nustatytu laiku, lankome nemėgstamus vakarėlius, nes "taip reikia", šypsomės uošvienei, nes "taip priimtina"…

Tačiau kartais elgiamės stumiami ne išorinių, bet vidinių jėgų: dirbame kažkokį nemokamą darbą "iš idėjos", perkame moteriai gėlių, nes ji patinka, padedame vargšui, nes tai yra malonu, metame gerti, nes taip apsisprendžiame. Kartais žmonės aukoja gyvybę dėl savo įsitikinimų…

Evangeliją galima skaityti todėl, kad "visa bendruomenė skaito", bet galima skaityti ir todėl, kad ji patinka. Evangelija tampa vidine jėga, kai Jėzaus nuostatos tampa tavo paties nuostatomis. Jėzaus mokymu imi tikėti ne todėl, kad taip verčia daryti bažnyčios autoritetas (kaip Augustinas), bet todėl, kad iš tiesų tiki. Tiki, o ne paklūsti išriniam autoritetui.

Kam Jėzus tampa vidine jėga, tas darosi laisvas nuo išorinių vėjų, kurie norėtų blaškyti tai ten, tai ten. Alkoholikui nebereikia draudimo, išorinės kontrolės - jis negeria todėl, kad taip apsisprendė, kad tapo laisvas.

eklipas2008-02-19 15:04

pradinėje blaivėjimo stadijoje, ne taip svarbu kas palaiko norą nesisvaiginti (ar AA, NA, ar religinė bendruomenė ar psichoanalitinis šamanas, ar reabilitacija [teismo potvarkiu], ar baimė). Bet ką norėjau akcentuoti…, anksčiau ar vėliau žmogus susidurs su klausimu KODĖL jo netenkino būtis blaivia sąmone? Kodėl gyvenimas buvo neįdomus, o gal nepakeliamas nesisvaiginant. Iškils neišspręstos praeities psichinės problemos, kaip taisyklė, - žema savivertė, gal būt ,pyktis, baimės, kompulsyvus noras manipuliuoti kitais, nesaugumo jausmas, Čia yra keli sprendimo būdai:
1. atkristi ir vėl pradėti svaigintis (gerti, kaltis, rūkyti, lošti..) [čia blogiausias variantas]
2. "užsiliūliuoti" AA susirinkimuose, šlovinimo grupelėse, psichoterapijoje [nėra taip blogai, žmogus lieka blaivas]
3. išsilaisvinti.. tai galima padaryti ir augant AA programoje ir studijuojant Šventą Raštą ir lankant psichoterapiją TAIP PAT, bet gaunasi tik tiems kurie to tikrai NORI.
p.s. Sceptikui: Sakydamas LAISVĖ turiu, omenyje ne tavo minėtą ČeGevarišką ar T.Blindos laisvę.. Kalbėjau apie tikrąją LAISVĘ. Žmogus ir sėdėdamas lageryje gali būti laisvas, ir plaukdamas nuosava jachta kur akys veda jaustis kaip kalėjimo vienutėje.

Petras2008-02-19 16:01

Tai, apie ką rašo Eklipas, pavadinčiau trečiąja gijimo stadija. Nežinau, ar jis privaloma, bet iš tiesų yra, nors ir ne visiems pasiekiama.

Jeigu alkoholizmas - tam tikra neurozės rūšis (išstumtas, neatpažįstamas, nesąmoningas ir žmogų iš pasalų valdantis alkoholio potraukis tikrai neurotinis), tai mesdami gerti, mes pašaliname tik simptomą. O neurozė išgydoma, panaikinus jos giluminę priežastį. Koks velnias mus vertė gerti? Eklipas teisus - ateina laikas tai sužinoti ir ištaisyti.

Taip, laikas tikrai ateina. Labai daug laiko… Juk negeri vakarais ir naktimis, nesibalaškai rytais po taškus, ieškodamas pagirių. Lieka ne tik laiko, bet ir jėgų. Ką daryti, kuo užsiimti?

Gal savimi?

Kas užsiima savimi, tie padaro stebėtiną pažangą. Išnyksta ne kik kompleksiukai ir nerimo priepuoliai - ateina supratimas, kad negėrimas - dar ne vertybė. Tai tik galimybė kažkokiam kitam, pozityviam žingsniui. Liaudiškai sakant, tą vietą, kurioje buvo degtinė, reikia užpildyti kažkuo kitu. Kuo - pasirenka kiekvienas žmogus pagal save.

Maslovas (amerikonų psichologas) tai dar vadina savęs aktualizavimu, nors kalbėjo ne apie alkoholikus. Kurdami save, gyjantys alkoholikai ima neatpažįstamai keistis, iš mazgočių tampa unikaliomis, tvirtomis asmenybėmis. "Aš laimigas, kad esu alkoholikas", - prisipažino man vienas likimo brolis. Jeigu ne liga, jis nebūtų persimainęs, jis nebūtų tuo, kuo dabar yra.

Taigi alkoholizmas - ne tik liga, bet ir galimybė. Tai didelis šansas pradėti kur nkas turtingesnį gyveniumą, negu gyvenai iki gerdamas.

eklipas2008-02-22 13:33

kad gerti pradedama, siekiant "susitvarkyti" su JAU ESAMA neuroze.., pabėgti nuo jos, užsimiršti. Nustojus gerti, senoji neurozė niekur nedingsta… tenka spręsti kitais būdais. Taip, kad alkoholizmas ne "tam tikra neurozės rūšis", o bandymas nuslopinti jau esamą neurozę, tikriausiai todėl alkoholikai ir geria taip neurotiškai :)

Petras2008-02-22 21:49

Taip, žinoma, daugeliu atveju alkoholizmas yra kitos problemos padarinys. Bet jeigu neurozė - bėgimas nuo savęs į ligą (čia Froido žodžiai), tai ir pats alkoholizmas laikytinas neuroze. Aišku, neverta ginčytis dėl terminų, bet, stebėdamas save ir kitus alkoholikus, pastebėjau svarbiausias neurotines reakcijas.

Bene ryškiausias yra neigimas. Bet kurį alkoholiką sunku įtikinti, kad jis serga. Aš irgi tai neigiau iš paskutinių, mano likimo broliai, apie kuriuos čia rašiau, irgi, kiek prisimenu, man nesakė, kad yra ligoniai. Jie kalbėjo, kad "geria per daug" (gal reikėtų gerti mažiau, ir būtų tvarka?), bet netvirtino, kad nebegali gerti.

Kitas labai svarbus neurotinis veiksmas - išstūmimas. Alkoholikas neapsimeta - jis iš tiesų nebejaučia potraukio gerti, tas potraukis jau išstumtas pasąmonėn. Atsimenu, kaip tas potraukis kažkada vedžiodavo mane po smukles ir landynes, o aš sąmoningai jo nejaučiau - man atrodė, kad noriu "prasiblaškyti", "atsipalaiduoti", "susitikti su draugais", bet jokio noro prisigerti sąmoningai nejaučiau. Aprašytieji likimo broliai irgi sakė, kad jie apie tai "negalvoja ir nekalba". Kaip jie kalbės, jeigu neturi apie ką - klastingasis potraukis jų sąmonės kol kas nepasiekia.

Nesunku alkoholiko mąstysenoje pastebėti ir projekciją. Kai pakalbi su sunkiu alkoholiku, netrunki pamatyti, kad jis smerkia alhokolizmą ir visus girtuoklius. Ką konkrečiai? Ogi Joną, Petrą, Simą ir kitus chronius, bet jokiu būdu - ne save, nes jis pats tai joks alkoholikas! Labai tipiška yra tai, kad alkoholikai smerkia narkomanus, o narkomanai - alkoholikus. Labai narkomanus smerkė ir minimieji mano likimo broliai, nors mėginau įtikinti, kad narkomanai - tokie pat ligoniai, kaip ir mes, nei kiek ne prastesni.

Jeigu vieną neurozę žmogus turi iki alkoholizmo, tai tikriausiai jam dar blogiau… Tai jau kažkokia dviguba problema.

Kaip ten bebūtų, bet kuriuo atveju susiduriame su liguistu bėgimu nuo realybės į saviapgaulę ir svaigulį.

Beje, vienas iš tų mano brolių yra labai religingas ir jaučia nepaprastą potraukį lik stabų, ritualų ir kitų paslaptingų "anos realybės" dalykų. Nors tai kita tema, bet akivaizdu, kad bėgimas į svaigulį link baltų arklių ir bėgimas į fantazijų šalį link angelų yra bėgimas nuo kažkokios pernelyg sunkios realybės.

Regina2009-06-27 06:55

Laba diena.Susidomėjusi paskaičiau visa, kas parašyta.Turiu problemą.Penkiolikmetis sūnus antrąkart parnešamas į namus girtas.
Sūnus sakosi, kad jam patinka liūdesys, saulėlydis, svaigulys, nori riebiai keiktis, nori išbandyti tai, kas draudžiama.Jis nelaiko savo potraukio nusikaltimu savo organizmui ir atvirai sako, kad nori išbandyti.Pasidižiavimo tuo nejaučia, gėdą truputį, bet labai aršiai dar išlieka orus.Po pastarojo įvykio sūnus verkė ir sakė, kad jam gaila manęs-mamos(kai prasiblaivė), kad bijo mano griežtumo(man neatrodo, kad aš griežta, tik stengiuosi prižiūrėti su kuo draugauja, kuo domisi.Tai netgi ne priežiūra, o nuoširdus motiniškas rūpestis ir domėjimasis vaiko reikalais.Bet sūnus uždaro būdo, nepasakoja, ko mano esant-nereikia pasakoti.Ką mums daryti?Vaikas nemano, kad tai bėda.O aš jaučiu, kad trečias kartas nuves jį į liūną.Padėkite

Petras2009-06-27 10:14

Nepažįstu nei Reginos, nei jos sūnaus. Du ar tris kartus prisigerti, patikėkite, tikrai ne alkoholizmas. Negali būti, kad taip greitai subirtų žmogaus apsauginė sistema, ir ji nebegalėtų skaidyti alkoholio.
Vadinasi, reikia kalbėti ne apie alkoholizmą.
Ką rašo motina apie sūnų - tai dviejų žmonių santykiai. Dviejų žmonių tarpusavio santykius kuria ABU žmonės lygia dalimi, nors tėvams kartais atrodo, kad jie gali ką nors nulemti.
Pažiūrėkime į tuos mažus truypinėlius, kurie prieš akis.
“Sūnus sakosi, kad jam patinka liūdesys, saulėlydis, svaigulys, nori riebiai keiktis, nori išbandyti tai, kas draudžiama.” Sakyčiau tai - labai stipriai slopinamo žmogaus reakcija. Kartais norisi priešintis ir protestuoti (bent keiksmais nuleisti garą), kartais neužtenka jėgų, ir norisi pabėgti nuo realybės - traukia liūdesys, svaigulys, norisi užsimiršti. Noras pabėgti nuo kažko ir užsimiršti - labai dažnas geriančiųjų motyvas. Pavojus realus.
Nuo ko gali bėgti sūnus?
“Po pastarojo įvykio sūnus verkė ir sakė, kad jam gaila manęs-mamos(kai prasiblaivė), kad bijo mano griežtumo…”
Sūnaus jausmai susipriešinę, jis visas tarsi suskaldytas - jis ir myli motiną, ir bijo jos griežtumo.
Ar motina gali pasidaryti ne tokia griežta?
Kol kas - tikrai ne. Kaip ir alkoholikaas nenori ar negali pripažinti alkoholizmo, taip ir griežtas žmogus - savo greižtumo:
“Man neatrodo, kad aš griežta, tik stengiuosi prižiūrėti su kuo draugauja, kuo domisi.Tai netgi ne priežiūra, o nuoširdus motiniškas rūpestis ir domėjimasis vaiko reikalais”.
Kol motinai taip atrodys, jos ir sūnaus santykiai nei kiek nesitaisys.
Kai sutrinka dviejų žmonių santykiai, vienam dažniausiai atrodo, kad reikia pataisyti kitą. Bet iš tiesų pagalbos visada reikia abiems.

Rašyti komentarą

Tavo komentaras