BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Nematomas advokatas II

- Na, kiek davė baudos? - paklausė Algis, kai parvykau iš aplinkosaugos.

- 150.

- Kiek? Šitiek mažai?

-
75 už nelegalią užtvanką ir 75 už menkaverčių medžių kirtimą.
Aplinkosaugos šefas kažkaip įsikalė į galvą, kad medžiai yra
menkaverčiai, nors esam nuleidę ir ąžuolų. Tai supratau, kad
inspektorius matė tik tuos, prie keliuko. Bet juk visai netoli buvo
suversti beržai ir ąžuolai!

- Visai ne! - kaimynas nušvito kaip pilnatis ir pasakė kažkaip gudriai: - Eime, ką parodysiu!

Jis
vedė mane pakrūmėmis, mažais gojukais, kol nutempė už kalniuko. Ten
mažoje aikštelėje tarp alksnynų gulejo krūva beržų ir ąžuolų.

- Štai! - pasakė jis išdidžiai.

Aš negalėjau atsitokėti.  Staiga supratau - pats Dievas man atsiuntė šitą kaimyną.

- Oho! - pasakiau tik tiek.

-
Šitų nė norėdami negalėjo rasti, - džiaugėsi savo darbu Algis.
- Bet jie neieškojo. Suskaičiavo tas puvenas prie keliuko ir sako:
vis tiek keistas žmogus - būtų bent patraukęs toliau nuo akių. Jie
pagalvojo: jeigu kvailys laiko medžius prie keliuko, tai nieko daugiau
nėra.

- Kada spėjai šitiek paslėpti? - pagaliau paklausiau.

-
Naktį. Pradėjau kokią vienuoliktą… Kai tik sužinojom, jog esi
apskųstas, pikta taip pasidare, nežinojau, ką ir sakyti. O tavo vizitkę
pametėm, paskambinti tau negaliu… Sėdau į traktorių ir iki paryčių
nuvilkau visus į slėptuvę. Ir dar vėžes kultivatoriumi panaikinau.
Atseit, sutvarkiau aplinką užtvankos teritorijoj. Girdėjau, jie taip ir
šnekėjo: žiūrėkit, bet aplinką jis gražiai susitvarkė!

- Algi!..
- pasakiau Algiui ir paliečiau jo alkūnę, nes mūsų kaime vyrams
nepriimta glebėsčiuotis ir rodyti visokias švelnybes. Kaimynas kažkaip
susijaudino, jo akyse pasirodė ašaros.

- Bet vis tiek tai neteisybė! - ėmė jis šaukti. - Ką tu blogo darai? Už ką tave reikėjo bausti?

- Tokia ir bauda, - raminau jį. - Simbolinė.

-
Vis tiek bauda! - spyrėsi Algis. - Miesteliui taip trūksta vandens,
vaikai neturi kur maudytis, tu atvažiuoji, kiši tūkstančius, darai mums
baseiną, o tie šmikiai ateina ir sako: bauda! Ne bauda turėtų būti, o
pirmas laikraščio puslapis! Manai, kas parašys?

Aš patraukiau
pečiais ir pasisukau į tvenkinį. Mudu stovėjome ant paties kranto.
Vanduo jau buvo nemažai pakilęs, pakrantėse davėsi koks pusšimtis
ančių, jos taip juokingai panirdavo, pastatydavo į viršų uodegas, o
snapais neršė po dugną, ieškodamos kirminų. Artėjo laikas išskristi, ir
jos prieš kelionę norėjo sočiai paūžti. Naujam tvenkiny antys rado
švediškus pusryčius.

- Ir už tai - reikalauti baudos? - netilo Algis ir protestavo toliau: - Ne, tai neteisybė!

Supratau,
kad jis lengvai nenurimins, ir prisiminiau vieną dalyką. Išsitraukiau
iš kišenės tokį popierių, išlanksčiau ir padaviau į rankas:

- Štai, žiūrėk! Leidimas tvenkiniui. Antspaudai ir parašai yra. Datą matai? Data šios dienos!

Dabar
Algis negalėjo atsitokėti mano sėkme. Jis žiūrinėjo antspaudus,
parašus, skaitė tekstą, o apniukęs veidas vėl ėmė šviesti iš džiaugsmo.

- Bet projektas kur? Visi juk sako - reikalingas projektas…

Mudu
susėdom ant kelmo, ir aš papasakojau, kas man nutiko pas aplinkosaugos
šefą. Pasirodo, tas biurokratas ne visai šmikis, o gal ir visai ne
biurokratas. Kai sumokėjau baudą, jis pasijuto kažkaip nepatogiai,
pasiūlė užrūkyti, paskui sako: “Manai, kad aš idiotas? Žinau pats,
tvenkinys - geras dalykas. Ir seniūnė sakė - tvenkinys liuks! Bet
popierių nesutvarkei. Tave bausti reikėjo, tu supranti? Dabar imi šį
lapą, nubėgi į tas kontoras ir surenki parašus. Jeigu spėsi, po pietų
turėsi leidimą”. Kaip matai, aš spėjau iki pietų!

Mano kaimynas
čiupinėjo popieriaus skiautę ir džiaugėsi kaip vaikas. Tiesą sakant,
jis džiaugėsi labiau už mane. Tarsi jis, o ne aš būčiau gavęs leidimą
visai paprastai, be jokio projekto.

- Na, Dievas gal ir yra… - pagaliau jis nusileido.

- Tai aišku! - nusijuokiau.

-
Kiek tau būtų kainavęs projektas? - ėmė skaičiuoti Algis, kuris
dar buvo labai praktiškas ūkininkas. - Pusantro tūkstantuko, ar ne? O
tu sumokėjai pusantro šimto? Žinok, labai apsimoka tokia bauda!..

Mes atsisveikinom, nes turėjau važiuoti atgal į Šiaulius.

-
Tu žinai, jis tau nemažai pridėjo, - pasakė Algis pavymui, mintyse vis
kažką skaičiuodamas. Labiausiai jį paveikė tai, kad bauda buvo kokį
dešimt kartų mažesnė už projektą. Abu supratom - iš tiesų tai ne bauda,
o premija.

Nenorom sėdau į mašiną. Algis liko stovėti prie
kelio, jis tolo, mažėjo veidroduke, bet vis negalėjo suprasti, iš kur
man nukrito tokia sėkmė. Važiuodamas į Šiaulius, visą
kelią gailėjausi, kad nepasakiau, kas nutiko tą naktį mano bute.
Galėjau pasakyti, bet kažkodėl nutylėjau.

O nutiko viskas labai
paprastai: tą vakarą dar nežinojau, kad esu apskųstas, todėl ramus
labai anksti atsiguliau, įsijungiau lempą ir pasiėmiau knygą.
Susidomėjęs skaičiau vieną psalmę kelis sykius, skaičiau tol, kol
užmigau. Kaip visada, užmigus knyga nubildėjo žemėn prie lovos, o aš
knarkiau toliau. Tuo metu išsigandęs mano kaimynas Algis traktoriumi
vilko į slėptuvę beržus ir ąžuolus, po to prisikabino kultivatorių,
panaikino vėžes ir iššliaužas, o kad nekiltų įtarimo, ėmė kultivuoti
tvenkinio teritoriją. Visą tą laiką ramiai parpiau, sapnavau kažką
malonaus, šalia lovos mėtėsi knyga su atverstu puslapiu, kuriame buvo
eilutės specialiai man:

Tuščia jums anksti keltis

ir eiti vėlai gulti, -

jums, kurie valgote sunkiai uždirbtą duoną, -

nes Viešpats tais, kuriuos myli,

pasirūpina jiems tebemiegant.

 

Rodyk draugams

Komentarai (4)

Joakimas2005-04-08 13:32

Nu atrodo kaip ir nelabai pagal priimtus visuomenėje dėsnius, nu bet faktas kaip blynas. Toks jau tas mūsų Advokatas :)

mouche2005-04-08 20:08

man ištikrųjų labai sunku komentuoti. jei vertinčiau tekstus (abi dalis) kaip meno kūrinį, tikriausiai galėčiau prikibti prie kai kurių dalykų. tiksliau, gal išsakyti savo nuomonę, nes tokia iš manęs kritikė. visų pirma, labai gaila, kad kūrinyje vyrauja veiksmų pasakojimas, o ne veikėjo išgyvenimai. nors vyrai niekada nelinkę akivaizdžiai reikšti savo jausmų ("paliečiau jo alkūnę, nes mūsų kaime vyrams nepriimta glebėsčiuotis ir rodyti visokias švelnybes.") man būtent ir pritrūko to jausmo, gal net to visokių į galvą lendančių minčių antplūdžio, kurio aplinkosaugininkui petras neišsakė. ir čia turiu minty ne tuos nusižengimus ar kur kas kokius medžius nukirto.

"Pasirodo, tas biurokratas ne visai šmikis, o gal ir visai ne biurokratas." jei jis priklauso kokiam nors valstybės organui, jis jau savaime ir yra biurokratas. Žodis "biurokratija" nepagrįstai naudojamas tik kaip neigiamą reikšmę turintis terminas.

"labai ir labai" :)) mano galva dabar išūžta kalbos kultūros taisyklėm, žinau, kad čia tiesioginė veikėjo kalba, o jis gali kalbėti kaip nori, bet mokytoja padarė savo - man tokie žodžiai tiesiog iškyla prieš akis, skaitant tekstą.

O jei dabar pasakyčiau savo nuomonę, kaip apie dienoraščio ištrauką, tai prisipažinsiu, kad mane labiausiai paveikė teksto pabaiga. Išties, kartais atsitinka tokių dalykų, kurių įspūdžiai nenorėčiau viešai dalintis, bet jei Jus tai domina, galite sužinoti mano el.pašta iš Alvydo.

Dar nespėjau perskaityti kitų Jūsų rašinių, bet manau, kad artimiausiu laiku su malonumu tai padarysiu.:)

Anonimas2005-04-08 20:50

Biurokratas (pranc. bureucrate): 1. Pareigunas, atliekantis savo pareigas formaliai, aukojantis reikalo esme del formalumo; formalistas, vilkintojas; 2. Asmuo, priklausantis biurokratijai.

Kaip matome, zodis "biurokratas" turi dvi reiksmes, autoriaus teise rinktis. Recenziju autoriai neturetu daryti dalykiniu klaidu ir klaidinti skaitytojus. Recenzijoms reikia tam tikro pasirengimo. Kur kas paprasciau kurini papildyti savo isgyvenimais - tai gali padaryti kiekvienas, nepriklausomai nuo isprusimo.

Arbata2005-04-13 10:53

Posmas, vertas gyvenimo..:)

Sujaudino..

Rašyti komentarą

Tavo komentaras