BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Nekaltųjų kaltė ir tobulas katinas

-         Teta, ar aš esu blogas? – klausia berniukas.


-         Taip, - atsako teta. – Deja, tu esi blogas.


Vaikas apsipila ašaromis.


-         Neverk, - ramina teta. – Mes visi blogi. Aš irgi bloga.


Išgirdęs tokią paguodą, vaikas apsipila ašaromis dar labiau.


-         Štai matot, kaip sunku žmogui susitaikyti su tuo, kad jis yra blogas, - papasakojusi šią istoriją, sako išmintingoji teta, kuri, pasirodo, dar yra  sektos ganytoja. – Mums trukdo puikybė, kurią atsinešame nuo kūdikystės.


Truputėlį stabtelkim.


Štai mes turime tipišką religinį vertinimą, kuris pasakytas Dievo vardu Jėzaus vardo bažnyčioje: atseit, mes iš prigimties esam blogi, nes mūsų prigimtis sugadinta nuodėmės.


O dabar pamėginkim sugrįžti prie berniuko, kuris taip išsigando. Kas jis toks?


Aš to nežinau.


Kodėl jis pravirko, išgirdęs, kad yra blogas?


Irgi nežinau. Bet prisiminiau vieną istoriją, kurią kažkada girdėjau iš tokios alkoholikės.


-         Aš kekšė, aš nešvari, - sakydavo ji kitiems likimo broliams, o mes negalėdavome suprasti, kodėl ji save taip vadina. Kurį laiką maniau, kad tai iš tiesų kokia nors kekšė, tarkime, samdoma prostitutė, kuri prasigėrė, o po to atsipeikėjo ir norėtų išsivaduoti iš priklausomybės. Savo išpažintis ji pradėdavo maždaug tokiais žodžiais: “Aš ir dar keletas kekšių nuėjome ten ir ten, padarėme tiek ir tiek alaus…” Ji sakė bendraujanti su abejotino elgesio moterimis, tačiau pastebėjome, kad kekšėmis vadinti buvo linkusi absoliučiai visas. Gal kekšei lengviau, kai būna tarp kekšių?


Pasirodo, ne! Sunku apsakyti, kaip buvau nustebęs, kai sužinojau, kad ši jauna nelaiminga moteris jokia kekšė ir apskritai neturi jokių reikalų su vyrais. Tai kodėl ji vadina save kekše?


Pasirodo, ją vaikystėje prievartaudavo tėvas! Šiandien viskas, kas susiję su vyrais ir vyriškumu, jai primena skausmą, pažeminimą ir nesuprantamą kaltės jausmą.


-         Aš kekšė, aš nešvari, - sakydavo ji. – Aš sangulavau su tėvu!


Ištarusi žodį “tėvas”, ji visa persimainydavo iš skausmo ir imdavo drebėti, o mes išsigąsdavome, kad jai prasidės priepuolis.


Jeigu ji būtų sutikusi aną sektos ganytoją ir paklaususi: “Juk aš nešvari? Aš sutepta, ar ne?”, pastorė jai tikriausiai būtų atsakiusi:


-         Taip, tu nešvari. Mes visi sutepti nuodėmės…


Kiek žinau, su tėvo auka dirbo vienas psichologas. Tikiuosi, jam pavyko užgydyti vaikystėje patirtas moters žaizdas.


Taip pat tikiuosi, kad ši nelaiminga moteris nesutiko anos ganytojos ir nepapuolė į jokios sektos nagus.


Po pamišusio tėvo sektos pamišimas vienam žmogui būtų per daug.


Pažinojau kitą alkoholiką, kurį už akių, o kartais ir į akis vadindavome “gailestingąja sesule”. Sutikęs kokį nors žmogų, jis pajusdavo norą kuo nors jam padėti arba ką nors atiduoti. Jeigu jo paprašydavai paskolinti tris rublius, turėdamas jis mielai paskolindavo dešimt. Bet dažniausiai pinigų neturėdavo – pragerdavo arba išdalindavo, o paskutinę savaitę iki algos gyvendavo iš skolų arba pusbadžiu. Daug kas piktnaudžiavo jo minkštumu – skolindavosi iš jo pinigų ir niekada negrąžindavo, nes žinodavo, kad šis kvailys nereikalaus, o gal ir pamirš skolą. Buvo auksinių rankų meistras ir daug kam dirbo pusvelčiui, už butelį arba veltui – žiūrint, kiek kas duodavo.


Sykį vienas draugas pasiguodė, kad sunkiai susirgo jo vaikas. Mūsų “gailestingoji sesulė” labai susijaudino, sutriko, po to išsitraukė iš kišenės suglamžytą banknotą ir pasiūlė:


-         Gal nori 25 rublius?


Šis žmogus jautė nenumaldomą pareigą kažkam atsilyginti, kažką išpirkti.


O išgėręs šnekėdavo, kad yra labai blogas žmogus. Kodėl – negalėjau suprasti. Na, yra paprasčiausias nevykėlis…


Keisčiausia buvo tai, kad šis talentingas meistras kartais imdavo šnekėti, kaip nieko nemoka daryti. Tiesą sakant, aš ir po to nesutikau kito žmogaus, kuris taip greitai būtų galėjęs perprasti bet kurį pirmą sykį pamatytą mechanizmą ir jį pataisyti, kaip šis auksarankis, o jis šnekėdavo, koks yra sugrubnagis.


-         Visa tai šūdas, ką aš darau, - sakydavo jis su apmaudu. – Aš esu šūdas, grynas šūdas…


Savo darbe ji ilgai tobulėjo, nes stengėsi bet ką atlikti gerai, tiesiog idealiai. Tačiau idealiai nepavykdavo, ir kitą dieną jis grauždavosi, kad galėjo ką nors padaryti geriau. Po to degtinėje skandindavo nesuprantamą skausmą, o pagiringam darbas tikrai krisdavo iš nagų.


Galų gale jį išmetė iš įmonės už girtavimą darbo metu.


-         Taip ir turėjo būti, - pasakė vargšas nevykėlis ir nė nemanė priešintis. – Mane turėjo išmesti.


Tai jai jam kartojosi nuo pat vaikystės.


Pasirodo, jo kažkodėl nekentė tėvas ir išmesdavo iš namų tarsi nereikalingą daiktą arba šunytį. Kartais jis miegodavo daržinėje ant šieno, kartais – didelėje kaimyno šuns būdoje, žiemą prisiglausdavo nakčiai pas gimines…


-         Aš esu blogas, - įsikalė sau į galvą berniukas. – Gero daikto niekas lauk nemes…


Kad ir ką dirbdamas, jis negalėjo įtikti tėvui. Ar skusdavo bulves, ar skaldydavo malkas, tėvas visada išjuokdavo, nes darbe rasdavo broko. Kitus vaikus tėvas mylėjo ir prie jų nesikabinėjo, todėl vargšas pastumdėlis įsikalė sau į galvą, kad yra už kitus blogesnis. Vėliau visą gyvenimą mėgino visokiausiai būdais išpirkti nebūtą kaltę, bet vis nepavykdavo, ir jis išgėręs sakydavo:


-         Aš šūdas, visiškas šūdas!


Gali būti, kad iš namų išvytas mažas berniukas kada nors sutiko kokią nors religingą tetą, išmintingą sektos vadovę ir nusiminęs paklausė:


-         Ar aš iš tiesų blogas?


-         Taip, tu blogas, - tikriausiai atsakė teta.


Kai pasaulis daro su žmogumi ką nors baisaus, jis turi pateisinti savo piktus darbus. Atseit, ne skriaudžia, o baudžia. Už ką?


Už ką bausti aną mergaitę, kuri gimė tyra kaip iš dangaus krintantis lašas? Už ką  ją prievartauti?


Už ką bausti aną berniuką, kuris gimė auksinės širdies, tačiau buvo mėtomas iš namų tarsi niekam netikęs daiktas?


-         Jie kenčia už nuodėmę, kurią padarė pirmieji žmonės Adomas ir Ieva, - seną Biblijos pasaką ima sekti smilkalų prisiuostę pasaulio tarnai. - Toji mergaitė ir tas berniukas tikrai nėra geri, nes visi žmonės blogi – jų prigimtis sugadinta nuodėmės…


Žmonės tokie blogi, kad nuo gimimo nusipelnę mirties. Jie beviltiški – tokie nešvarūs, kad negali patys stoti Dievo akivaizdon ir prašyti atleidimo. Tai kaip jiems išsipirkti kaltę? Na, reikaliuką šiek tiek pataisys tam tikri dileriai - tarpininkai kunigai. Jie moka ritualinius apsivalymus, todėl gali Dievui nunešti tavo auką kaip išpirką. Ne už dyką žinomą. Kunigas daro tau paslaugą, o už paslaugas reikia mokėti…


Dalį kūdikio kaltės galima nuplauti magiška krikšto apeiga. Bet ir po to jis visą gyvenimą turės eiti į šventyklą ritualiniams apvalymams, kuriuos jam atliks gerą gyvenimą mėgstanti Dievo tarpininkas.


Ką padarysi, jeigu žmogelis esi išvarytas iš rojaus – kaip tas vaikelis, kuris buvo nutvertas už pakarpos ir išmestas iš savo šiltų namų…


O siaube! Kiek dar ilgai turėsiu klausytis tos atgyvenusios pasakos?


Jau 2000 metų, kai atėjo pats Dievo Sūnus ir pasiūlė grįžti atgal. Visi galime grįžti, nes visi esame mylimi, ir Tėvas apsidžiaugs kiekvienu grįžusiu sūnumi paklydėliu. Laikas mesti ritualinius žaidimus, nes gimstame švarūs, o kūdikiai yra lyg angelai, kurie regi Dievą. Kam švariam kūdikiui magiški krikšto ir kitokie apvalymai?


-         Vargas jums, veidmainiai Rašto žinovai ir fariziejai! Nes jūs valote taurės bei dubens išorę, o viduje esate pilni gobšumo ir nesusilaikymo, - šaipėsi Jėzus iš ritualų. Mt 23:25


-         Puikiai jūs paverčiate niekais Dievo įsakymą, kad tik išsaugotumėte savo tradicijas!  šlavė Jis grįžtantiesiems Dievo vaikams nuo kelio religijos papročius. Mk 7:9


Jėzus nebuvo naivus ir matė, su kokiu bizniu susidūrė. Tačiau neišsigando – čiupo botagą ir ėmė vaikyti prekijus iš savo Tėvo namų.


Kunigai, Rašto aiškintojai ir davatkos už tai negalėjo atleisti.


Prikalė Dievo Sūnų prie kryžiaus ir manė atsikratę visiems laikams.


Bet iš kažkur atsirado kitas pasiuntinys ir ėmė skelbti religijai paskutinį nuosprendį:


-         Dabar esate nuplauti, pašventinti, išteisinti Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu ir mūsų Dievo Dvasia. 1 Kor 6:11


Įsivaizduojat? Jeigu esame nuplauti kunigų nužudytojo Jėzaus krauju ir patys galime drąsiai stoti Tėvo akivaizdon, tai kam mums tarpininkai kunigai ir visa jų religija?


Kuo dabar religija pateisins piktus darbus, kuriuos pasaulis išdarinėja su nekaltais Dievo vaikais?


Vaikai nekalti, kad atsidūrė į neteisingą pasaulį.


-         Vaikai gal nekalti, - girdžiu sakant kažką. – O jų tėvai? Ar jie prievartautų savo vaikus, mėtytų juos kaip sugedusius daiktus, jeigu būtų sveikos prigimties?


Jėzus sako, kad jų prigimtis sveika – juk sveikojo Dievo vaikai.


Tačiau niekas nežino, kokia buvo tėvų vaikystė, kas juos mėtė pačius lyg daiktus ir kas prievartavo kaip gumines lėles.


Tuos žmones irgi sužeidė neteisingai sukurtas pasaulis. Ne Dievo – žmonių susikurtas pasaulis.


Todėl neieškokim pasauliui jokio pateisinimo.


Pasaulio brokui pateisinti neieškokim aukos kalčių ir “nešvarumų”.


Dievo vaikai tobuli tarsi gamta.


Prisimenu katiną, kuris naktį prisvilo prie mūsų. Mes ėjome su mama iš laidotuvių, o jis sekė per speigą iš paskos ir verkė kaip vaikas. Tai buvo mažas kažkieno išmestas kačiukas, ir jeigu būtų mokėjęs kalbėti, jis tikriausiai būtų pasakęs:


-         Aš esu blogas. Jeigu būčiau geras, manęs nebūtų išmetę…


Kad jūs žinotumėt, koks tai užaugo katinas! Didelis, gražus ir drąsus – jis gaudė ne tik peles, bet ir žiurkes, kurių kiti katinai paprastai privengia. Tai buvo pirmas katinas, su kuriuo taip artimai susidraugavau.


Labai nustebau pamatęs, kad katinas – visai ne šuo.


Mūsų šuo Bobikas buvo paties Dievo atsiųstas ištikimybės ženklas, jis laukdavo manęs grįžtančio iš mokyklos, pripuolęs šokinėdavo iš laimės ir glėbėsčiuodavo savo purvinomis letenomis. Vaikai dalindavomės su juo visais skanėstais, įskaitant ir saldainius, kurių nelabai daug turėjome, o jis leisdavo iš savo dantų paimti kaulą…


Katinas buvo kitoks. Net nežinau, ar jis manęs pasiilgdavo – kai pareidavau iš mokyklos, jis paprastai gulėdavo ant kėdės prie pečiaus, išgirdęs žingsnius, pramerkdavo akį ir toliau parpdavo į sveikatą. Kai jam būdavo šalta, įsiropšdavo pas mane po patalais ir garsiu murkimu neduodavo užminti, bet kai aš pasiilgdavau švelnumo ir pašaukdavau jį, tas savanaudis dažniausiai papūsdavo uodegą ir išdidžiai nueidavo. Ne sykį yra nunešęs iš mano lėkštės dešros ar mėsos porciją, bet kai Bobikas per arti prieidavo prie jo lėkštutės, tuoj pasišiaušdavo visas, atsistodavo ant dviejų kojų ir imdavo spjaudytis.


Nesu matęs didesnio egoisto už jį.


Praėjo daugybė metų, o aš jį prisimenu.


Kito tokio katino nesu turėjęs.


Nuostabus katinas – tiesiog idealas.


 


Religija prieš Jėzų


 


 


Rodyk draugams

Komentarai (8)

Anonimas2006-05-20 10:36

Baisus dalykas yra savigrauža… o jei dar ji palaikoma iš šalies… žmogus visai sugniuždomas ir ne tik kad nebegali , bet ir nebenori išsitiesti.Tačiau Dievas sukūrė žmogų ne tam ,kad jį žemintų ir juodintų. Jo kūrinys turi būti gražus. Toks ir yra .Todėl turi būti išdidus. Savimi pasitikintis.Save gerbiantis.Save mylintis.Tikrai, kaip tas Jūsų katinas, kuris žinojo savo vertę, ne padlaižiavo, bet ieškojo prieglobsčio ir šilumos , kada jam to reikėjo ir norėjosi.Ir nieko už tai nereikalavo, tiesiog mėgavosi, būdamas šalia.

aralzero

kinder2006-05-20 18:42

Graudu ir man klausytis tų pasakų apie tai, kokie mes blogi ir gimę nuodėmėje, ir kaip dabar visi turėtų kentėti už Ievos ir Adomo pirmąją nuodėmę. Taip ir įsisuka ratas - mes blogi ir dėl to blogai elgiamės, o blogas elgesys tik ir patvirtina tai, kad mes blogi. Tai vadinama save išpildančia pranašyste.

Gaila, kad tiek daug žmonių ja tiki.

Kiek pastebėjau sektos dažnai naudoja kaltę (visi žmonės nuodėmingi ir prasikaltę prieš Dievą ir mes žinome kaip kaltę išpirkti) ir baimę (tik per mus pasieksi išganymą, visi kiti pasmerkti) tam, kad pritraukti žmones į savo gretas.

Vilija2006-05-22 06:46

Kinder, Kinder, jeigu tie žodžiai „< … > kokie mes blogi ir gimę nuodėmėje, ir kaip dabar visi turėtų kentėti už Ievos ir Adomo pirmąją nuodėmę < … > išplaukė iš Tavo paties širdies, o ne atkartoti kažkieno, tai turiu pasakyti, kad ir Tu pats esi dar labai stipriai įrėmintas religijos rėmuose. Prie ko čia Ieva? Tie kurie meta akmenį į Ievą, tie ir suokia labai gražiai, kad per šv. Mergelę Mariją ateina išgelbėjimas. Melskitės jai ir būsite išgelbėti… Juokinga!.. Raštas sako (o jis man yra AUTORITETAS), „Kaip Adome visi miršta, taip Kristuje visi bus atgimdyti"(1 Kor 15,22), ir dar „ < … > taip ir parašyta: „Pirmas žmogus Adomas tapo gyva siela"; paskutinysis Adomas-GYVYBĘ TEIKIANTI DVASIA" (1 Kor 15,45-49). Galite melstis šv. Mergelei Marijai visą amžinybę-išgelbėjimą matysite kaip savo ausis ir jokia Dievo Dvasia Jums niekada nieko nekalbės…Gal kokia kita dvasia ir kalbės, bet tikrai ne Dievo…Dievo Dvasia yra TIESOS dvasia, o kad per šv. mergelę Mariją ateina išgelbėjimas-tai yra MELAS!

Raštas sako, kad Dievas sukūrė ŽMOGŲ: JĮ IR JĄ SUKŪRĖ DIEVAS. Paskaitykit patys Pradžios knygoj. Tai gal tada galite man atsakyti, kur tada šlaistėsi Adomas, palikęs vieną Ievą, kuomet prie jos prišliaužė žaltys? Juk Dievas juos sukūrė tobulus būti visur ir visada VIENAME. O Adomo šalia Ievos tuokart nebuvo. Ar kitaip jis būtų leidęs žalčiui priartėti prie Ievos?! Jį ir Ją (ŽMOGŲ) Dievas sukūrė tobulą. Tikrai tobulą. Meluoja tie, kurie sako kitaip…

Anonimas2006-05-22 11:03

Vilija, man atrodo, tu Kinder priskyrei mintį, kurią jis pats kritikuoja: "Graudu ir man klausytis tų pasakų apie tai, kokie mes blogi ir gimę nuodėmėje, ir kaip dabar visi turėtų kentėti už Ievos ir Adomo pirmąją nuodėmę".

Taigi jam "graudu klausytis pasakų".

Po to, kai grįžti pas Tėvą žmones pakvietęs Jėzus buvo kunigų, Rašto aiškintojų ir davatkų prikaltas prie kryžiaus, po šitos aukos daugiau nebereikia jokių aukų, nes visi tapome nuplauti nekaltu krauju, ir pasaka apie Adomo ir Ievos pirmąją nuodėmę tikrai atgyveno.

Tačiau religija negali išgyventi be jos, ją vis atkakliai kartoja, gąsdindama žmones ir verbuodama sektų narius. Bet pikčiausia yra tai, kad šia pasaka pateisinamos pasaulio žiaurybės ir neteisybė. Kai žmogus neteisingai skriaudžiamas, žalojamas ir žudomas, pasaulio klapčiukai tai paaiškina kaip bausmę už "prigimtinę nuodėmę".

Esu radęs vienos nuosavos sektos vado straipsnį, kuriuo jis mėgino įrodyti, kad ir čečėnų teroristų vienoje mokykloje išžudyti vaikai nebuvo tokie nekalti, nes kažkada jų tėvai žudė čečėnus. Katalikų šventoji inkvizicija savo pradėtą žydų genocidą teisino Dievo "bausme už nekaltą Jėzaus kraują", daugelis kunigų antrojo pasaulinio karo metais šia pasaka teisino ir nacių vykdytą genocidą. Stačiatikiai ir katalikai po šiai dienai atlikinėja magišką "mišių auką", nors Jėzus viso labo liepė valgant duoną ir geriant vyną prisiminti, kad tai yra Jo kūnas ir kraujas, ir tai daryti jo atminimui, o ne "aukojimui".

Kunigai, Rašto aiškintojai ir davatkos Jėzų nužudė prieš 2000 metų, ir mūsų išlaisvinimui šitos aukos gana. Dabar viskas priklauso nuo mūsų - ar mes patikėsime Gerąja naujiena, ar ir toliau žaisime magiškus religijos žaidimus.

Vilija, man atrodo, taip mąstai ir tu, ir Kinder, ir aš. Esminio skirtumo nematau.

Petras

Redagavo Petras 2006-05-22 11:55

Vilija2006-05-22 12:52

kai permetu skubėdama akimis, o ne įsiskaitau kaip reikiant. Pradėsiu save kontroliuoti ir atidžiau skaityti arba bent jau nerašyti, kai aplinkui pašaliniai zuja. Kinder, tai ne Tavo mintis, ir aš pasisakau ne prieš Tave, o prieš melagius. Atsiprašau. Ar atleidi?

Vilija2006-05-22 13:14

t. y. pasisakau ne prieš melagius, o prieš MELO TĖVĄ ir jo tarnus. Visiškas išsiblaškymas . Mano šeimos nariai konstatuotų faktą: „Įsimylėjai…"

Tikrai tuo laikotarpiu galva pametama…

kinder2006-05-22 16:16

Atleidžiu, jei jauties prasikaltus. Nors aš tai nemanau, kad ką negero padarei - visiems pasitaiko apsirikti. Ne iš blogos valios gi :)

Anonimas2006-05-22 16:44

Vakar per televizorių girdėjau tokį anekdotą.

Šuo mąsto: koks geras tas šeimininkas, jis su manim pažaidžia, duoda man ėsti labai skaniai — turbūt jis Dievas!

Katinas mąsto: šeimininkas neša man ėsti, pripila pieno iki valiai — turbūt aš Dievas!

Rita

Rašyti komentarą

Tavo komentaras