BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Nei tikėjimas, nei žinojimas

“Tai tu tiki ar žinai?” - klausia žmogus, išgirdęs, kad mano tikėjimas nesipjauna sužinojimu. Jam pačiam kartais atrodo, kad jis 120 procentų žino tai, kuo tiki. Neseniai kita mano skaitytoja prisipažino, kad ji netiki jokiu Dievu - paprasčiausiai žino, kad jis yra.


Sakyčiau, painioti tikėjimą su žinojimu gali būti taip pat pavojinga, kaip ir priešpastatyti tuos dalykus vienas kitam.

Kai tikėjimas priešpastatomas žinojimui, imama tikėti su sveiku protu nesuderinamais dalykais: juodos katės “nešamais pavojais”, horoskopais, kortomis, ekstrasenasis, užkalbėtų akmenukų, pakabukų, kryžiukų ir kitų fetišų “galia”, gyvų žmonių “ėmimais dangun”, rasistiniu bažnyčios mokymu apie žydų - “Kaino palikuonių” - kolektyvinę “kaltę” ir panašiomis beprotybėmis. Žmogus net nesistengia tų dalykų derinti su protu - kam derinsi, jeigu tai vis tiek “nesuderinama”? Jis netgi dižiuojasi tvirtu, nepalaužiamu tikėjimu, kurio neįveikia net protas. Religijos profesionalai ir nepriklausomi šarlatanai palaiko tokią prieštarą, nes minta iš jos.

Ne ką geriau, kai tikėjimas supainiojamas su žinojimu - tada einama į fanatizmą, o kraštutiniu atveju pasiekiama riba, už kurios prasisdeda kliedesiai. Juk šizofreniko neįtikinsi, kad jis įsivaizduoja persekionatį šetoną - jis paprasčiausiai “žino” apie šėtoną, nes jį “mato” ir “girdi”.

Kai dvasingumas būna ne toks ūmus, žmogus dar nemato davasių, bet “puikiai žino”, kad velnias apsėda, o Marija apsireiškia. Pagyvenusią moterį išprievartavusio paauglio motina “žino”, kad šito paprasčiausiai “negali būti”, tikinčioji dauguma kažkada irgi “žinojo”, kad sukasi ne žemė, bet susisuko kvaišos Galilėjo galva. Iš dokumentinių kronikų matome, kad ir naciai, perėmę bažnyčios rasistinį mokymą bei suorganizavę dar baisenį žydų genocidą, puikiausiai “žinojo” apie žydų “nevisavertiškumą” ir net moksliniais eksperimentais mėgino įrodyti savo katalikišką kliedesį.

Gal tai stiprus tikėjimas, kai jį pasidaro sunku atskirti nuo žinojimo?

Ko gero - atvirkščiai. Jeigu tikėjimas tvirtas, kam jį painiosiu su žinojimu?

Skiriamąją ribą matau kitur.

Žinojimas nėra asmeninis. Mažai ką atradau pats - daugiausia žinių apie pasaulį gavau iš aplinkinių. O ką žinau aš, galiu pasakyti ar parodyti ir kitam. Jeigu tau kyla abejonių, galiu įrodyti. Juk gamtoje nėra “individualių” gamtos dėsnių ar kitų “individualių” tiesų. Juk negali būti, kad mano paleistas akmuo kranta žemyn, o musulmono kiltų į viršų. Bažnyčia degino raganas - tai irgi visuotinai žinomas istorijos faktas. Jeigu katalikai nori paneigti šį faktą, jie turi rasti konkrečių, visiems suprantamų įrodymų - Marijos “apsireiškimai” ir “pareiškimai” kur nors Šiluvoje ar Fatimoje šiuo atveju nepadės.

O tikėjimas - priešingai. Tai subjektyvus dalykas. Viena mano kaimynė po šiai dienai tiki, kad akmenys, kurių kiekvienais metais nurinkus vis atsiranda, paprasčiausiai auga. Visi aplink juokiasi, o ji viena tiki.

Reikia manyti, pirmykšiais laikais žmonės negalėjo skirti žinojimo nuo tikėjimo. Prietarai - tiek religiniai, tiek socialiniai, tiek paprasčiausi buitiniai - yra tokio “tikėjimo-žinojimo” atavizmas. Juk tikėjimas - individualus, jis atspindi subjektyvų pasaulio suvokimą, o tada individas dar nebuvo atsiskyręs nuo bandos. Jis gyveno ne asmeninį, bet bendruomeninį, religinį gyvenimą. Jam nereikėjo kuo nors tikėti ar netikėti - nuo gimimo jis paprasčiausiai “žinojo”, kad perkūnas saugo žemaičius, o kitus muša, kad žaltys yra šventas ir garantuoja namų gyvybę, kad mėnulio fazės sukelia vėjus ir keičia metų laikus…

Ir tik tada, kai vienais dievais tikinti bendruomenė susidūrė su kitą religiją “žinančia” bendruomene, bendruomenės nariui galėjo kilti abejonė: kuriuo žyniu man tikėti? Mūsų ar jų?..

Suabejojusiam senovės medžiotojui ar maisto rinkėjui teko apsispręsti.

Tikėjimas - tai apsisprendimo vaisius. Apsisprendimas - laisvės šauklys, o laivė visada susijusi su rizika. Žodžiu, apsispręsti ir būti laisva gali tik atsakinga, brandi asmenybė.

Kolektyvinis religijos kelias yra kur kas lengvesnis. Eini su visais ir tiek. Žinai, kad taip darė tėvai, taip darysi ir tu, ir tavo vaikai… Minia slopina sąmonės šviesą ir pajudina pasąmoninius tamsos demonus. Asmeninį tikėjimą pakeičia kolektyvinis religinis “žinojimas”. Štai kodėl įtūžusi katalikų minia galėjo pulti žydus - asmeniškai nė vienam tos minios padarui žydai nebuvo nieko padarę, bet visi “žinojo”, kad bažnyčios tėvas Augustinas teisus, o visi žydai - prakeiktieji žudiko Kaino vaikai.


Mus visada veikia kelios jėgos.

Nuo minios atsiskyrusią asmenybę baimė likti vienam traukia atgal į minią ir “nusisasmeninti”. Iš religijos kilusį tikėjimą ta pati rizikos baimė traukia atgal prie netikro “žinojimo”. Sumaištis - tiek moralinė, tiek pažinimo - yra bene pats ryškiausias nebrandaus žmogaus skiriamasis bruožas.


Štai kodėl niekada negali tikėti, ką tau sako religingas žmogus - minioje jis gali prabilti visai kitaip.


Kaip Jėzus vadindavo kunigus, Rašto aiškintojus ir fariziejus?


Veidmainiai - tai pats dažniausias epitatas, kurį Jėzus skirdavo religingiems miniažmogiams.


Kaip aš tikėsiu jais, jeigu jie patys netiki?


Ne tiki, bet žino.


Netiki.


O kaip su tikėjimu?


Tikėjimas gali būti toks stiprus, kad žmogus sutiks žūti dėl jo.


Pats žus dėl savo tikėjimo, o ne žudys kitus.


Pažiūrėkit į Jėzų.


Jėzus ne žudė - Jis žuvo pats.


Kunigai žudė - jie netikėjo.


Manė, kad žino.


“Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro”, - žūdamas sakė Jėzus.


Taip, tai ne žinojimas.


Nežinojimas ir netikėjimas.


Pirmapradis sielos chaosas.


Religija.

Rodyk draugams

Komentarai (14)

Anon2008-07-28 14:43

Nesuprantu, kodėl religingumas būtinai turi vesti į žudymą? Juk jokia religija nemoko žudyti.

Petras2008-07-28 18:49

Anon, iš kur tu ištraukei, kad religija nemoko žudyti? Neskaitei Biblijos?

Religinės fantazijos, kaip ir žinojimas, pretenduoja į visuotinumą. Tikrą dalyką gali parodyti arba įrodyti, o kaip tu parodysi, tarkim, Marijos ėmimą dangun arba duonos virtimą Dievu, kai kunigas kalba burtažodžius? Dievas - ne matematikos formulė, net jo buvimo negali įrodyti.

Randanti nuomonių įvairovei, religijai darosi vis sunkiau išlaikyti "tiesos" monopolį. Jeigu nepavyksta įtikinkti, belieka kitatikį arba priversti, arba sunaikinti. Kitatikių naikinimas ir šventieji karai - religinio gyvenimo banalybė. Biblija iki Jėzaus irgi draudė žudyti tik saviškius, "svetimiesiems" šis draudimas nebuvo taikomas.

O tikėjimas, būdamas asmeninis, nepretenduoja į visuotinumą. Kaip sakoma Evangelijoje, žmogus atranda dirvoje lobį, niekam nesakęs eina ir nusiperka tą dirva. Jis turi savo pasaulio pagrindą, ir jo pasaulis negriūva. Užtenka, jei ta paslaptimi pasidalija su artimiausiais broliais. "Kur du arba trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu", - ramino Mokytojas savo mokinius. Sunku įsivaizduoti, kad Jo mokiniai imtų ginklą ir verstų ką nors pirkti jų dirvoje paslėptą lobį.

deimantukas2008-07-28 18:55

Paskutinis sakinys visiškai įtikinamai skamba,Petrai.

eklipas2008-08-03 03:06

Vėl kažkaip viską užpainiojai… nesuprantu logikos. Be visų priešpastatymų ar suderinamų tarpinių variantų, jei tikėjimas nėra žinojimas, o žinojimas nėra tikėjimas vadinasi tai skirtingi dalykai. Nepainiojant nacių katalikų ir horoskopų, o kalbant apie Tikėjimą Dievu čia man lyg ir viskas aišku - Dievo egzistencija mes tikime (su visom iš to išplaukiančiom pasekmėm), o ne žinome apie Jo egzistavimą. Viešpats Dievas pasirinko tokį kontaktavimo, bendravimo būdą su mumis, nors galėjo pasirinkti ir žinojimą. Manau taip yra todėl, kad Dievas suteikė mums laisvą pasirinkimą, Tikėjimas turi laisvos valios prieladą (noriu tikiu noriu netikiu), su Žinojimu yra PRIEŠINGAI - ten Laisvos Valios nebėra (apie žinomą faktą negaliu pareikšti noriu žinau noriu nežinau - faktas egzistuoja atskirai nuo mūsų laisvos valios).
Summing up:
ŽINOJIMAS ELIMINUOJA TIKĖJIMĄ (todėl tai nesuderinami dalykai)

Petras2008-08-03 07:43

Labai gerai skamba Eklipo išvada:
"Vėl kažkaip viską užpainiojai… nesuprantu logikos."

Kai jaunesnysis sūnus ima aiškinti programavimo pagridus, mani irgi viskas atrodo taip supainiota… Aš juk nesuprantu programavimo logikos.

Iš tiesų, Eklipai, tu labai daug supratai - tu supratai maksimum, kiek leidžia angažuota religingo žmogaus, ir dar kataliko, mąstysena.

Tau gi aišku, kad tikėjimas - laisvos valios aktas. Žinoma, laisvos valio rasime ir žinojime (nenoriu ir nežinau, kad šventasis Augustinas sukūrė tikėjimą niekingais žydais - Kaino vaikais), bet tikėjimas be laisvos valio tikrai neįmanomas.

Kaip tu sakai: noriu tikiu, noriu - ne.

Štai čia gali prasidėti takoskyra su protu.

Juk aš galiu tikėti ir Dievu, ir Jėzaus mokymu, ir horoskopais, ir nacių perimta katalikų bažnyčios beprotybe, kad žydai yra paties Dievo prakeiktieji Kaino vaikai.

Man atrodo, kad tasai tavo tėvas ir tie prakeiktieji žydai yra didžiausia kliūtis suvokti, kad tikėjimas gali prieštarauti sveikam protui. Nesuvokęs to, negalėsi pripažinti, kad tikėjimas su protu gali ir puikiausiai derėti. Tarkim, visi Jėzaus pamokymai, nors labai originalūs ir prieštarauja mūsų stereotipams, puikiausiai suderinami su sveiku protu, o štai katalikų bažnyčios mokymas, kad žydai yra niekingi žmonės ir dar Kaino vaikai, man atrodo tokia pat nesąmonė, kaip ir nacių mėginimas šią dogmą pagrįsti medicinos eksperimentais su gyvais žmonėmis.

Kas tiki beprotybe, vargiai patikės, kad tikėjimas gali būti ir beprotiškas, ir racionalus. O iracionalus tikėjimas turi labai daug panašumų į žinojimą. Pirmiausia - laisvo valios stoka. Juk žmonės augdami patys nekuria nei horoskopų, nei kvailų pasakų, kad žydai kepa macus iš krikščionių kraujo. Juk visas tas beprotybes jie GAUNA iš aplinkos tarsi žinojimą - štai kodėl daugelis tvirtina, kad jie "žino", jog juoda katė neša nelaimę, o Dievas gyvena jų bažnyčioje virš altoriaus…

Vis dėlto, Eklipai, turiu tave pagirti - supratai labai daug. Matyt, dabar daugiau negali. Aš irgi kažkada negalėjau suprasti, kad mano gyvensena susijusi su beprotybe. Žinau, ką tai reiškia - priimti skausmingą žinojimą.

eklipas2008-08-04 01:19

ne.. daugiau suprasti dabar negaliu.. didžiausias mano supratimas yra jog tas mano supratimas ribotas. Kažkada nuo šio atradimo ir prasidėjo mano Dievo pažinimas, kai subliuško mano egocentriška puikybė, kurios, naiviai, maniau neturys. (Tai buvo Šventosios Dvasios krikštas.) Tame ir kampas jog Žinojimas reikalauja supratimo, o Tikėti galima Žinant savo supratimo menkumą (dar kartą primenu jog kalbu apie tikėjimą Dievu, o ne apie socialiniai-politinius diskursus ir prietarus).
Beje, niekur neminėjau jog šioj konstrukcijoj ("žinojimas eliminuoja tikėjimą") Tikėjimas priešpastatomas protui.

Petras2008-08-04 17:11

Eklipai, aš irgi kalbu apie tikėjimą Dievu, o jis gali būti toks pat beprotiškas.

Rusijos pamišėlių sekta, kuri šiemet užsikasė urve laukti pasaulio pabaigos, tikėjo Dievu. Nežinau, ar visi sektos nariai yra psichiniai ligoniai, ar tik nusekė paskui beprotį ganytoją, kuris jau pripažintas nepakaltinamu ir negalės būti teisiamas.

Tikėjo į Dievą ir mano kaimynas, kuris prieš perkūniją pasiversdavo šventuoju Jurgiu.

Tikėjo Dievu ir tavo bažnyčios šventasis Augustinas, kai jis kūrė beprotišką teologinę doktriną apie žydų tautos - Kaino vaikų "niekšingumą", ir tavo bažnyčios popiežius, kai jis tą beprotybę paskelbė tavo bažnyčios mokymu ir liepė žydus žymėti gėdos ženklu. Ir naciai savo kariams ant diržo sakčių rašė: "Dievas su mumis"…

Kai tikėjimas susipyksta su protu, jis arba nuveda žmones paskui kliedesius, arba užblokuoja pažinimą, ir trukdo priimti tam tikrus jų tikėjimui prieštaraujančius faktus. Tarkim, žmogus negali priimti informacijos apie savo bažnyčios nusikaltimus, nes jis esąs "pakrikštytas šventosios dvasios". Nežinau, kas tai per dvasia, kuri blokuoja žinojimą. Ko gero, tai ta pati "šventoji dvasia", kuris Rusijos sektantus nuvedė į urvą laukti pasaulio pabaigos, kuri mano kaimyną paversdavo šventuoju Jurgiu, kuri paskatino tavo šventąjį Augustiną sukurti beprotišką teologinę doktriną o Romos popiežių - paskelbti beprotybę visuotiniu mokymu ir pasėti Europoje baisiausio genocido sėklą.

Žinojimas eliminuoja iracionalų tikėjimą, tačiau tai įvyksta tik išsigelbėjimo atveju, kai žmogus netikėtai praregi ir pamato beprotybę. Nežinau, kodėl, bet tai būna labai retai. Kaip fariziejams kažkada sakė mano Mokytojas, jūs žiūrėsite, bet nematysite, girdėsite, bet nesuprasite. Šių dienų terminais kalbant, jūsų pažinimas užblokuotas jūsų tikėjimo. Jeigu fariziejai būtų pamatę ir supratę, jie nebebūtų tikėję kunigais ir Rašto aiškintojais (tų laikų teologais).

Dvasia, kurią atnešė Jėzus, nesipyksta su protu, neužblokuoja pažinimo ir netrukdo pažinti tiesą, nes ji pati yra Tiesa. Šiuo atveju žinojimas tikėjimą "eliminuoja" tiek pat, kiek daigas "eliminuoja" grūdą.

Ko gero, tai geriausias kriterijus, pagal kurį galima skirti gydantį, keliantį tikėjimą nuo tikėjimo beprotybe - ar jis yra nesuderinamas su pažinimu, ar dera su žinojimu lyg grūdas su daigu? Niekada apie tai nebuvau pagalvojęs, todėl dėkoju Eklipui, kad jis išprovokavo mane tokiam svarstymui.

eklipas2008-08-05 01:51

Ir tau ačiū.. mane taip pat išprovokuoji svarstymui, bet išvadų čia nerašysiu… vis tiek ištrinsi :)

Petras2008-08-05 03:05

Taip, Eklipai, jeigu negalėdamas argumento atremti argumentu fariziejų pavyzdžiu pulsi autorių, būtinai trinsiu. Aršiausius fariziejus nuo šiol ne tik trinu, bet ir blokuoju.

deimantukas2008-08-05 10:55

Kai vieną 2003m.rytą aš pabudau iš neblaivaus miego ir atsisėdęs ant lovos krašto pasakiau,kad daugiau nebegaliu,padėkit man-įvyko kažkas,ko iki šiol iki galo nesuvokiu,bet suprantu,kad aš suvokiau,kad rituosi ir nebevaldau ne tik gyvenimo,bet ir gėrimo.Mano tikėjimas svaigalais ir ,kad jie man padeda sėkmingiau,neva be kompleksų gyventi,atvedė mane į aklavietę.Pasirinkimas buvo vienas.Nors tokiais atvejai sako,kad jų būna du(kitas-nusižudyti),kilpos nemėginau nertis,o kažkodėl pasirinkau kilimą iš dugno.Kas dieną pradėjau blaivėti.Tikėjimas alkoholiu vis menko,o augo tikėjimas kitokiu gyvenimu,kuris man atrodė labai sunkus ir nesuvokiamas.Sunkus-be senojo tikėjimo.Vyko skaudi smegenų operacija be narkozės.pradėjau keistis.Pamažu supratau,kur aš ritausi.Kasdienės smulkesnės ar stambesnės nesėkmės geriant neatrodė tokios baisios ir nemaniau tiek degradavęs,kaip pažvelgus kelias savaites negėrus į savo senąjį gyvenimą.Bet ne kiek ne lengviau buvo žvelgti pirmyn-į naują nežinomybę.Bet aš tikėjau.Tikėjau,kad nugalėsiu potraukį,kuris buvo žadamas ateity,kuris turės mane persekioti,bet pamažu vis slops.Baimė,kad neišlaikysiu persmelkdavo smegenis kelis kart per dieną.Tačiau geresnio pasirinkimo aš neturėjau.Šviesa tunelio gale buvo labai nedidelė,bet ji buvo.Aš tikėjau,bet nieko apie tai nežinojau.Man kalė į galvą žinias,o aš jas rijau,kad po to jas įsriegčiau praktiškai.Pamažėle žingsniuodamas,taikydamas žinias,kaip gyventi be alkoholio,skausmingai sužinodamas tikrovę ir tikėjimą paversdamas suvokimu,kad aš galiu be jo-jau virš keturių metų aš žinau daug dalykų,kuriais tikėjau tą lemtingą rytą.

Kitas aklas tikėjimas buvo mano automobilio markė.Kitus automobilius tiesiog be argumentų nurašydavau ir nieko nenorėdavau apie juos girdėti.Man nieks negalėdavo kažką blogą pasakyti apie manąjį ir nenorėdavau nieko teigiamo išgirsti apie kitus.
Kažkokios mano smegenų durys buvo užrakintos.Citroenfanatizmas mano smegenyse buvo užblokavęs bet kokį norą sužinoti tiesą.Dabar kažkaip praėjo.Palaipsniui.Nieko ypatingai nereiškia man vėliava,neaukštinu modeliukų ir pačio automobilio.Net matau rūdis,kurios graužia jo skardas ir nemėginu paslėpti,kad sau pasakyti po to-kaip gražu ,kad jų nėra.Jis ir genda ,ir gerai važiuoja.Aš tikiu juo tiek,kiek apie jį žinau.Kiek žinau apie jo mechanizmus.Jei kažkokio mechanizmo nesu ardęs ir apie jį nežinau-negaliu juo nei tikėti,nei netikėti-nežinau,kiek jis tarnaus.

Nesenai keičiau draugo automobilio variklį.Nupirko savartyne ir paprašė-pakeisk.O tu ar tiki,kad jis veiks,-paklausiau.Tikiu,nes užtikrino pardavėjas,-atsakė draugas.Žinai,-pasiūliau jam,-praardykim jį ir patikrinkim,o tada bus ramu.Praardęs ir pamatęs aš supratau,kad vis tik reik pakeisti keletą svarbių dalių.Pasiūliau jam tą padaryti ir jis suglumęs sutiko.Jo tikėjimas pardavėjo garantija subliuško ir jis pradėjo tikėti manim,kai parodžiau jam,kas galėjo nutikti nesutvarkius blogų mazgų.Dabar jis neaklai tikėjo,kaip ir aš,kad šis variklis jam tarnaus,nes pamatė savo akimis jo vidų.

Petras2008-08-05 12:51

Tai va, tikėjimą beprotybe pažinimas sunaikina kaip pernykštį sniegą. Eklipo žodžiais - eliminuoja. Jie iš tiesų nesuderinami - žinojimas ir iracionalus tikėjimas.

O sveiką, protui neprieštaraujantį, gydantį tikėjimą pažinimas patvirtina ir praturtina, tarsi pakelia jį aukštesniu laipsniu. Sakyčiau, tikėjimas eina pirma žinojimo tarsi koks žvalgybininkas ar išminuotojas. Juk pirma Deimantukas pradėjo tikėti, kad jis gali gyventi blaivus, o po to pamėgino ir sužinojo - tai tiesa, iš tiesų galima gyventi kitaip. Labai panašiai buvo ir man. Mane sužavėjo Jėzaus žodžiai: "Tegu tau būna, kaip tu tiki". Neturėjau už ko daugiau užsikabinti - tik už tų žodžių. Pradėjau galvoti - jeigu labai tikėsiu, kad įmanoma, tai juk įveiksiu beprotybę. Prasidėjo keisti sapnai, kur pats Jėzus mane mokė skraidyti kaip paukštį ir vis tvirtino: "Matai? Ar nesakiau - tu gali!.."

Dabar aš jau žinau, kad tie žodžiai - Tiesa.

Sykį, kad ir šiek tiek abejodamas, išmėginau Jėzaus patarimą atsukti kitą žandą. Pats nustebau, kaip stipriai tai veikia ir paralyžiuote paralyžiuoja agresyviai nusiteikusį priešą. Apie tai galite paskaityti mano liudijime "Neperšaunama eilutė".

Tačiau Evangelijoje dar yra daugybė dalykų, kurių nesu išbandęs ir kol kas galiu jais tik tikėti. Tačiau po kiekvieno sėkmingo "bandymo" mano tikėjimas Jėzumi auga. Jeigu Jo žodžiai pasitvirtino du ar tris kartus ir niekada neapvylė, tai kodėl turėtų nuvilti dabar?

Sakyčiau, pirmosiomis dienomis kiekvienam žmogui, kuris ryžosi kažko išmokti iš Jėzaus, nieko daugiau nelieka, tik pasikliauti tikėjimu. Jėzaus mokymas niekur nėra priimtas už gyvenimo normą, jokia tauta, jokia bendruomenė nesiryžo gyventi pagal Jo Mokymą - išskyrus, žinoma, pirmuosius mokinius, tačiau jų bendruomenės gyvavo labai neilgai ir paliko apie save nedaug žinių, kurios vėlgi apipintos legendomis… Taigi tenka bandyti savo kailiu. Bet tai atlyginama nuostabiais vaisiais. Daugybė žmonių nusivilia bažnyčiomis ir religija, bet nesu girdėjęs, kad kas nors nusiviltų Jėzumi. (Atkreipiu dėmesį - Jėzumi, o ne bažnyčios mokymu).

eklipas2008-08-06 01:22

Tai, kad nematau argumentų kuriuos reikėtų atremti, mano teiginį jog tikėjimas ir žinojimas yra skirtingi dalykai tu nei paneigei nei patvirtinai, tik "suvėlei" viską (įtariu, kad išvengt konkretaus atsakymo ir svarios argumentuotės :). Visa kita ką rašei - balastas ne į temą (išskyrus kur apie Jėzų).
Gerai… Nušvarinam sąvokas (vėliau eisim toliau) :
kalbam apie TIKĖJIMĄ ir ŽINOJIMĄ kaip žmogaus proto-sąmonės-dvasios aktą (procesą).
Mano teiginys buvo: ŽINOJIMAS ELIMINUOJA TIKĖJIMĄ (t.y. kai žinai tikėti nebėra kuo).
Suprantu, kad tai absoliučios sąvokos ir nei tikėjimas nei žinojimas nebūna 100%. Negalima nieko žinoti iki galo, tą nežinomą dalį (žinojimo objekto nežinomą dalį, kuri būtinai turi artėti prie nulio, nes kitaip ojektą negalėsime pavadinti "žinomu") vadiname 'prielaida' kurią laikome nereikšminga, pvz. aš žinau jog priešais mane kompiuterio displėjus, bet yra prielaida jog aš miegu ir sapnuoju tą displėjų, tačiau ji mažai 'tikėtina' ["tikėtina" nėra 'tikėjimas' ar jo dalis]. O TIKĖJIMO dalį sudaro 'abejonė', taip pat artėjanti į nulį (antraip tai būtų NETIKĖJIMAS). Iš pirmo žvilgsnio šios sąvokos egzistuoja paraleliai (gyvena atskiruose nameliuose - viename TIKĖJIMAS ir jo antonimas NETIKĖJIMAS, o kitame ŽINOJIMAS ir jo antonimas NEŽINOJIMAS). Ir čia niekas "nesipjauna", paprasčiausiai ŽINOTI ir TIKĖTI vienu metu nešeina, arba tiki arba žinai. Aišku TIKĖJIMAS gali būti toks stiprus jog atrodo, kad ŽINAI, bet tai tik jausmas. Pats Petrai rašei: "…ir man kartais atrodo, kad ŽINAU, jog Dievas yra." atkreipiu dėmesį į 'ATRODO, KAD ŽINAU'… jei tikrai ŽINOTUM - nebeATRODYTŲ - t.y. NEBETIKĖTUM, nes to nebereikėtu - tu ŽINOTUM. Štai kodėl sakau jog ŽINOJIMAS ELIMINUOJA TIKĖJIMĄ.

Petras2008-08-06 05:15

Eklipai, arba tu diskutuoji nesąžiningai, arba tikrai nesupranti logikos.

Aš ir pats tvirtinu, kad tikėjimas ir žinojimas yra skirtingi dalykai - painioti juos yra taip pat pavojinga, kaip ir priešpastatyti vienas kitam. Todėl nėra ko man "gryninti" sąvokų.

Problema tau kyla dėl to, kad tikėjimą ir žinojimą priešpastatai vieną kitam, t.y. laikai nesuderinamais dalykais. Štai tu rašai: "ŽINOJIMAS ELIMINUOJA TIKĖJIMĄ (todėl tai nesuderinami dalykai)"

Tik iracionalūs tikėjimai nesuderinami su žinojimu kaip ugnis ir vanduo. Pavyzdžiui, prietarų niekaip nesuderinsi su žinojimu. Jeigu žmogus priimtų socialinių psichologų seniai nustatytus faktus, kad mėnulio fazės neturi jokios įtakos nelaimingiems atsitikimams ir ligoms, jis nebegalėtų tikėti mėnulio fazių mistine galia. Jeigu žmogus pamatytų popiežių klaidas, nebegalėtų tikėti jų neklystamumo dogma, jeigu pamatytų bažnyčios nusikaltimus, nebegalėtų tikėti savo bažnyčios šventumu ir t.t. Štai kodėl iracionalūs tikėjimai blokuoja žinojimą.

Būna, kad žinojimas sunaikina iracionalų tikėjimą - žmogus netikėtai praregi ir pamato, kad gyveno iliuzijoj. Tačiau tai pasitaiko labai retai - tik išsigelbėjimo atveju. Kodėl taip yra - nežinau. Tikėjimai paprastai būna stipresni už žinojimą. Kai protas susikerta su jausmais, nugali jausmai, kai iškyla konfliktas tarp sąmonės ir pasąmonės, pralaimi sąmonė. Todėl geriau neįsivelti į tokius konfliktus ir stengtis tuos dalykus suderinti. Tai irgi yra skirtingi dalykai, bet gali derėti lyg kirvis ir kotas.

Racionalūs tikėjimai dera su protu kaip grūdas ir sėkla. Aš tikiu Jėzumi ir puikiai žinau, kodėl tikiu - patikėjęs Jo žodžiais, aš išsigelbėjau. Deimantukas turi pagrindo tikėti kažkokia mistine jėga, kurios niekaip neįvardija - ta jėga jį išgelbėjo, sunaikindama iliuzinį tikėjimą.

Tai va, Eklipai, tikėjimas ir žinojimas yra skirtingi dalykai, bet skirtingi nebūtinai yra nesuderinami. Jie iš tiesų gali nederėti tarpusavyje ir naikinti vienas kitą kaip ugnis ir vanduo, bet gali derėti kaip kirvis ir kotas, kaip grūdas ir daigas.

Reikšminga yra tai, kad religingi žmones ir jų mąstyseną reguliuojantys teologai tikėjimą ir žinojimą paprastai laiko nesuderinamais. Jų atveju, matyt, taip ir yra.

eklipas2008-08-08 20:29

čia su tavim sutinku, gal būt aš ir per ne lyg priešpastačiau tikėjimą žinojimui. Tik man nelabai aiškios sąvokos "racionalus tikėjimas" ir "irracionalus tikėjimas" kurias mini. Tai labai subjektyvus dalykas…

Rašyti komentarą

Tavo komentaras