BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Neatpažinti norai

“Kartais mane traukia prie šaldytuvo, nors žinau, kad pilvas prikimštas. Negaliu suprasti, iš kur tas noras. Gal ne iš pilvo, bet jis tikrai kyla…” - rašo žmogus.
Panašiai būna ir man. Pradedu daryti šaldytuvo reviziją ir staiga atsitokėju, kad esu neseniai valgęs.
Sotus pilvas tokio noro tikrai negali sukelti.
Kartais pasinaudoju kažkada rastu patarimu sustoti akimirkai ir susigaudyti savo noruose. Ar aš tikrai noriu valgyti, kai lendu į šaldytuvą? Ar tas jausmas, kuris skatina imti maistą - tikrai alkis? Ko iš tiesų noriu?
Patyrinėjęs save sužinojau, kad ieškodamas maisto dažniausiai noriu ne valgyti, bet nusiraminti. Tipiška situacija: žiūriu filmą, televizija išmeta reklamos, susierzinęs pakylu, nueinu į virtuvę (kur daugiau eiti), atidarau šaldytuvo duris… Mes nuo vaikystės išmokyti stresą įveikti maistu. Žiūrėkite - kūdikis verkia, ir mamytė jam kiša buteliuką su pienu. Žįsdamas vaikas verkti negali.
Apsirijimas arba šaldytuvo revizija - išmokta reakcija, ji jokiu būdu nekyla iš kūno poreikių.
Atsispirti išugdytam refleksui galime tik sąmoningu veikimu. Tik tada, kai suvoksime viską, ką iki šiol darėme nesąmoningai, tik tada atsispirsime savo pačių beprotybei. Tam reikia ne tiek jau daug - truputėlio savistabos.
O štai vienas žmogus apkaltino mane, kad neigiu “aukštesniuosius” tikslus, tokius kaip šlovė ir pripažinimas.
Žinoma, neneigiu “aukštesniųjų”, specifinių žmogaus poreikių, kurie nebūdingi kitiems žvėrims - tik žmogui. Bet šlovės ir pripažinimo jokiu būdu nelaikau kažkuo aukštesniu. Mano galva, tai paprasčiausias išlikimo instinktas, kuris būdingas iš šuniui, ir driežui, tik žmoguje veikia truputį painiau.
Vis prisimenu vieną nevykusį pokštą, kurį kažkada iškrėčiau.
Atėjau į kolegų kabinetą ir pranešiau, kad kviečiu kavos
visus
, išsikyrus Onę.
Onė pastatė akis, o aš po pauzės maniau pasakyti, kad Onę kviečiu arbatos - kavos ji negėrė.
Bet nesuspėjau.
Onę ištiko isterija.
- Ką aš tau padariau? - ėmė ji šaukti ir apsipylė ašaromis. - Ar aš kokia raupsota?
Būti “raupsuotam”, “ryžam”, 'nenormaliam”, žodžiu, kitokiam - vadinasi, būti atstumtam nuo bandos. Iš genties išvytam mūsų protėviui belikdavo laukti mirties. Nereikia manyti, kad bandos instinktas išnyko - juo sėkmingai manipuliuoja mūsų kultūra ir religija.
Mano vaikytėj mokytojai taikydavo itin žiaurią psichologinę bausmę - statydavo vaiką į kampą visos klasės pajuokai. O vaikų darželiuose uždarydavo ir į spintą, kur paliktą vieną mažylį ištikdavo toks siaubas, kad trauma kitam atsiliepdavo visą gyvenimą. Kažkada kunigai prieš sudorodami neįtikusį žmogų atskirdavo jį nuo bažnyčios, tokia baime savo davatkas jie pagąsdina ir dabar.
- Jeigu nesutvarkysi kambario, aš su tavimi nedraugausiu, - perspėja mama, ir vaikelis išsigąsta, kad gali būti atstumtas.
O ką jis turi daryti, kad būtų mylimas, priimtas? Jis turi gerai elgtis, gerai mokytis, padėti mamai… Kai kurie tėveliai vaikus verčia ne tik mokytis, bet ir pirmauti, būti lyderiais, būti geriausiais. Vaikas patiki, kad būti mylimam - vadinasi, būti geriausiam. Patirti nesėkmę - būti kaip ir atstumtam, “nevertam” meilės.
Kai žmogus užauga, manipuliuoti jo baimėmis imasi rinka. Reklama nuolat perša vartotojui, kad jo drabužiai, mašinos ir kiti daiktai būtų patys geriausi ir madingiausi, kad jis neatsiliktų nuo rinkos tempo, kad šitų varžybų sėkmė yra jo gyvenimo tikslas.
Pagal tą pačią schemą veikia religija. Bažnyčia iškelia sąlygas: jeigu nori būti mylimas Dievo, turi sekmadieniais lankyti bažnyčią, garbinti jos hierarchiją, aukoti jai, laižyti jos stabus, tarnauti jai visa širdimi. Apie tai, kad Dievas myli be sąlygų, institucija kukliai nutyli.
Dievo baimė - kur kas pelningesnis dalykas.
Iš tiesų tai mirties baimė, tik pavadinta kitaip.
Jeigu kada nors turėsite progą pažinti kokį politiką,  verslininką, dvasininką ar kitą lyderiauti pasišovusį žmogų, neskubėkit susižavėti jo dirbtine šypsena. Paprasčiausiai stebėkite jį iš arčiau ir pamatysit, kokie tai įsitempę žmonės. Baimė prarasti poziciją, nerimas dėl ateities - nuolatiniai nelaimingųjų šešėliai.
Nemanau, kad baimė - kažkas “aukštesnio”, kažkas žmogui specifiško.
Baimė būdinga ir žmogui, ir hienai, ir kirminui.
Kiek žinau, kirminai aukštybių nemėgsta - jie lenda gilyn į tamsą.

Rodyk draugams

Komentarai (6)

Anonymous2006-12-07 08:30

O kas tie aukštesnieji tikslai? Jų kaip ir nėra, ar ne? Vidur tik baimė ir išlikimo instinktai…(:

Petras2006-12-07 10:58

Jokiu būdu nesakau, kad žmogus - tas pats bandos gyvulys, kaip ir šuo ar šimpanzė, nors jie turi daug bendro.

Aš savo akimis mačiau, kaip jaunas vaikinas puolė į degantį tvartą gelbėti kiaulių. Mes, kiti vaikinukai, nubėgom iš paskos, bet suklupome tamsoje, užkliuvę už gulinčio kūno. Tai buvo tas pats drąsuolis, įkvėpęs mus žygiui. Prieš tai jis jau buvo išnešęs iš ugnies kelis paršelius ir tiek prisitraukė smalkių, kad neatslaikęs susmuko.

Kai mes išvilkom jį lauk, degančios tvarto lubos įgriuvo.

Nuo žūties vaikiną skyrė kelios sekundės.

Kas vertė drąsuolį taip rizikuoti?

Kas vertė mano pažįstamus žmones pirmosiomis karo dienomis slaugyti daržinėj paslėtą rusų lakūną sulaužyta koja? Ideologija? Bet šitie žmonės buvo ūkininkai ir nekentė okupantų bolševikų. Kodėl jie neišdavė sužeistojo atvykusiems gestapininkams ir rizikavo patys būti sušaudyti?

Gal tai - garbės troškimas? Bet tie žmonės man uždraudė skelbti jų pavardes!

Kažkada pamačiau, kad mano jaunėlis sūnus leidžiasi katino braižomas. Jis taip mylėjo tą kvailą kačiuką, kad apsimaudavo pirštines ir jam duodavo ranką, o tas įsijautęs jam kąsdavo ir brėždavo užpakalinėmis kojomis.

Pirštinės mažai tesaugojo, ir vaikelio rankos buvo subraižytos.

- Kam tu jam leidi?.. - sykį paklausiau.

- Bet katinėlis pasibraižyti nori! - atsakė kačiuko mylėtojas.

Arba štai vaikas sėdi prie lango ir ilgesingai žiūri į dvi mažas zylikes, kaip jos už stiklo lesa pakabintą lašinių gabaliuką.

- Norėtum paglostyti? - paklausiau.

- O koks žmogus nenorėtų paglostyti zylės? - nustebo vaikas.

Šis nesuprantamas noras - paglostyti zylę - labiausiai skiria žmogų nuo katino. Arba nuo kito medžiotojo.

O ką jaučia kelyje stovinti motina, vis žiūrinti pavymui į iškeliaujantį vaiką? Galėjo sulaikyti, bet ji tiktai verkia, užaugusio vaiko nestabdo, paleidžia į laisvę, suteikia jam progą gyventi pačiam.

Vaiko laisvė yra jos netektis, bet ji pasirenka netektį.

Pasidairykit aplink, ir atrasite tai, ką be galo sunku paaiškinti.

Gal net išreikšti žodžiais.

Anonymous2006-12-07 20:18

Manau,kad žmogus kasdien sukdamasis vis tame pačiame rate,retai kada susimąsto ir dalina savo poelgius į aukštesnių tikslų siekimą ir kasdieninių poreikių tenkinimą.Retai kuris sustoja valandėlei ir analizuoja poelgius ir mintis. Ko gero, sustodami ir stebėdami save ir aplinką , daug įdomaus sužinotume .

aralzero

kinder2006-12-08 13:05

Puikus Petro komentaras. Tokį verta išskirti kaip atskirą straipsnį.

Petras2006-12-08 13:35

Gera mintis, Kinder. Taip ir darau.

deimantukas2006-12-08 15:32

:-D

Rašyti komentarą

Tavo komentaras