BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Ne kūnas gundo

“Žinau, kad reikėtų numestį svorio, bet neatsispiriu kūno pagundai ir persivalgau”, - poniučių forume guodžiasi viena dama.
“Melskime Dievą, kad jis padėtų atsilaikyti prieš tokias kūno pagundas, kaip alkoholis, narkotikai, azartiniai lošimai”, - priklausomybių kamuojamiems žmonėms pamokslauja kunigas, tokiu būdu sudarydamas įspūdį, tarsi alkoholizmas, narkomanija arba lošimai eitų iš kūno poreikių.
Kiek neteisybės girdime apie tobiliausiąjį Dievo kūrinį - žmogaus kūną!
Truputį keista, kad uoliausiai Dievo kūrinį kaltina ta pasaulio tarnaitė, kuri kalba Dievo vardu, - religija.
Norėdama išteisinti žmonių susikurtą pasaulį ir jo tvarką, religija pasistengė visą kaltę nukreipti kitur - į žmogaus kūną.
Dabar mums atrodo, kad kūnas kaltas dėl visko. Žmogus supriešintas pats su savimi ir nuolatos kurstomas kovoti su savo kūnu - jį suvaržyti, apriboti ir net kankinti.
Bet mūsų kūnas - ne priešas. Ir ne toks jis baisus, ne toks galingas, kokį piešia religija.
Mūsų priešai - visai kiti.
“Dvasia stipri, o kūnas silpnas” , - sakė Jėzus. Atrodo, pagaliau žmonės pradėjo matyti, koks iš tiesų yra silpnas ir koks pažeidžiamas, kaip beprasmiškai pasaulio lenktynėse nualinamas žmogaus kūnas.
“Tu gali būti pirmas!” - nuolatos mums kala į galvą reklamos virtuozai.
“Daugiau ryžto, ir tu nugalėsi!” - lyg botagu žodžiais mus pliekia tie, kurie nori matyti mus nuolatos bėgančius.
Tai iš kur mūsų noras pirmauti ir nugalėti?
Ar jis atėjo iš kūno, ar iš šalies?
Ar sotus mūsų kūnas tikrai norėtų dar kažkur bėgti?
Priėdęs liūtas antilopių nepuola, jam nereikia rekortų ir lyderio marškinėlių, jis nesiekia daugiau, negu reikia jo kūnui ir jo vaikams.
Negi žmogaus kūnas kitoks?
Yra sakoma, kad žmogus - vienintelis žvėris, kuris žudo, kai nėra alkanas ir jo niekas nepuola, kuris valgo, kada yra sotus, kuris geria, kada nėra ištroškęs.
Kas žmogų verčia elgtis ne pagal kūno poreikius? Argi pats kūnas?
Jeigu savo vaikų neišmokytume persivalgyti, jie nepersivalgytų.
- Paimk, vaikeli, dar gabaliuką, - ragina mamytė pasisotinusį kūdikį. - Gaila išmesti maistą.
Ir vargšas vaikelis per jėgą prievartauja save, kemša paskutinį kotleto gabaliuką į jau prikimštą pilvą. Ne todėl, kad kūnas norėtų, bet kad nori mamytė.
- Išgerk bent lašelį, - ragina jį, jau paugusį, vyresnieji draugai. - Koks vyras, jei negeri?
Vargšelis susiraukęs gukšteli. Ne todėl, kad kūnas norėtų - ne, jo kūnas priešinasi tokiai šlykštybei, purtosi visas, bet jaunuolis “turi išgerti”, nes tokia nustatyta tvarka - vyrai geria visi, o kurie negeria, tie tarsi ne vyrai.
Mūsų kūnui nereikia pačių madingiausių drabužių - jam užtektų pačių paprasčiausių, bet šiltų ir patogių. O kaip su pastoge? Negi kūnui svarbu, kad mūsų namas būtų pats didžiasias ir prašmatniausias? Ar jam neužtektų paprasčiausiai šiltos ir saugios vietos?
Lenktyniauja ne kūnas, o mūsų protas, kurį įkinkė šito pasaulio tvarka.
- Mano kompiuteris krūčiausias, - giriasi kaimynas, suplojęs keturis tūkstančius litų. - Krūtesnio parduotuvėj nebuvo.
- Ką žadi su juo daryti?
- Naršysiu po internetą, rašysiu tekstus…
Tokiam darbui užtektų kompiuterio už tūkstantį litų arba pigesnio.
- Bet pardavėjas sakė, kad tai - paskutinis žodis…
Aha, pardavėjas!
Ir pardavėjas, ir gamintojas nori kuo didesnės apyvartos.
Vargšas pirkėjas jų norus įvykdė.
- Mano mersas drąsiai traukia kokius du penkiadešimt, - pasigyrė pažįstamas verslininkas.
- O kur išbandei? - apsimečiau kvaileliu ir paklausiau, nors puikiai žinau, Lietuvoje tokių kelių nėra.
Žmogus įsižeidė.
- Ne visi turi važiuoti nutrintais golfukais, - atšovė atgal, nors aš nemanau, kad mano golfukas - pats geriausias sprendimas. Turėčiau atliekamą litą, nusipirkčiau mažesnį, lengvesnį, kuris rytų dujų dar mažiau.
Mes daug ką padarytume pigiau ir protingiau, jeigu neklaidintų rinka. Jeigu mūsų pečių nespaustų kultūros užkrautas prestižas.
Dar visai neseniai pirkau batus už 150 ar 200 litų, o už kelnes mokėdavau 50.
Po to, kai viena kolegė parodė daugybę pigių parduotuvių, gėda ir pagalvoti, koks aš buvau kvailys.
- Na, bet matyti, kad tavo drabužiai iš labdaryno, - palingavo galva viena ponia. - Geri drabužiai atrodo kitaip.
Nežinau - gal ir kitaip. Bet man atliko 200 litų, kuriuos išleisiu visai ne taip, kaip nori lengvoji pramonė.
Aš juos išleisiu taip, kaip reikalinga pačiam.
O kūnui dėl do - nei dzin.
Mano kūnas visai nenori pirmauti.
Labai dažnai jis nori tingėti.
Kartais atrodo - išeičiau į žmones, užsukčiau į kokią nors prezentaciją arba į baliuką, sublzgėčiau tenai savo sąmoju, o gal ir protu, visi sakytų och, ach…
Bet mano kūną traukia prie pečiaus.
Užsikūriau ugnį, ir jis murkia patenkintas. Kvėpuoja ramiai be mano žinios, savarankiškai mala skrandyje ką tik nurytą maistą.
Kažkada maniau, kad tai jis alkoholikas, kad jį traukia prie alaus, šampano ir vyno. Jau koks dešimt metų šitų nuodų jam nebepilu, o jis - nė burbt.
Neseniai sapnavau, kad įsiūlė kažkas ir prisigėriau. Prisitašiau juodai, net baisu pasidarė - šitiek metų gyventa ramiai, o dabar - vėl nuo pradžios!
Išsigandęs pašokau iš sapno, o mano kūnas buvo sukrėstas dar labiau.
Kelias minutes drebėjo lyg epušės lapas. Prisiminė vargšas, kas yra pagirios.
O jūs sakot - kūnas gundo išgerti!
Apskritai kūnas negundo.
Tai mes, pasaulio vaikai, gundome kūną.

Rodyk draugams

Komentarai (6)

Anonymous2006-12-06 12:43

Kartais mane traukia prie šaldytuvo, nors žinau, kad pilvas prikimštas. Negaliu suprasti, iš kur tas noras. Gal ne iš pilvo, bet jis tikrai kyla…

Petras2006-12-06 13:24

Panašiai būna ir man. Pradedu daryti šaldytuvo reviziją ir staiga atsitokėju, kad esu neseniai valgęs.

Sotus pilvas tokio noro tikrai negali sukelti.

Kartais pasinaudoju kažkada rastu patarimu sustoti akimirkai ir susigaudyti savo noruose. Ar aš tikrai noriu valgyti, kai lendu į šaldytuvą? Ar tas jausmas, kuris skatina imti maistą - tikrai alkis? Ko išį tiesų noriu?

Taip sužinojau, kad ieškodamas maisto, dažniausiai noriu ne valgyti, bet nusiraminti. Tipiška situacija: žiūriu filmą, televizija įmeta reklamos, susierzinęs pakylu, nueinu į virtuvę (kur daugiau eiti), atidarau šaldytuvo duris…

Mes nuo vaikystės išmoklyti stresą įveikti maistu. Žiūrėkite, kūdikis verkia, ir mamytė jam kiša buteliuką su pienu. Žįsdamas vaikas verkti negali.

Apsirijimas arba šaldytuvo revizija - išmokta reakcija, ji jokiu būdu nekyla iš kūno poreikių.

Atsispirti išugdytam refleksui galime tik sąmoningu veikimu. Tik tada, kai suvoksime viską, ką iki šiol darome nesąmoningai, tik tada atsispirsime savo pačių beprotybei.

Exuss2006-12-06 15:23

Straipsnio autoriui: ar jūs domėjotės Maslou (Maslow) poreikių piramide? :) Jūs savo žinute bandote tai paneigti, ką teigė Maslou. Nors, gal ir ne. Tiesiog jūs apsistojate ties žemiausiais dviem lygiais, tai fiziologiniai ir saugos poreikiai. Turėti ką valgyti ir stogą virš galvos.

O aukštesni tikslai, pripažinimas, bendravimas, šlovė yra neigiama.

Petras2006-12-06 15:32

Maslou (Maslow) poreikių piramide domėjausi, jos neneigiu.

Aš neigiu nepagrįstus religijos kaltinimus kūnui ir nieko daugiau.

Jeigu pripažįstu fiziologinius poreikius, tai dar nereiškia, kad nėra kitų poreikių. Aš tik sakau, kad puikybė, godumas ir kitos ydos kyla ne iš fiziologiujos, o iš pasaulio (religijos ir kultūros) spaudimo.

Jeigu mėgstu cepelinus, tai dar nereiškia, kad nekenčiu torto.

Anonymous2006-12-07 20:25

Taip sunkiausia yra atsispirti…Mmm kaip skanu - torčiuko gabaliukas.Na nors truputi, juk nusipelniau… diena buvo sunki, reikia save palepinti. O tada prasideda rijimas, ir taip sunku sustoti.Atrodo, kad valgant dings rūpesčiai, bloga nuotaika. O išeina viskas atvirkščiai- ir persivalgiau ir rūpesčiai nedingo ir nuotaika dar blogesnė,nes nesugebejau sustoti.

aralzero

cleo2006-12-08 18:27

taip, būna….kartais valgau ne maistą, o nerimą…:/ O paskui stebiuosi neatsistebiu- iš kur išlindo tokia ar kitokia "kvaraba"…:)

Rašyti komentarą

Tavo komentaras