BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Naujieji tikėjimai

Kelintą sykį ateinu pas mašininkes, o jos dar nepradėjusios spausdinti mano šedevro. Tai buvo sunkiais ir tamsiais žilos senovės laikais, maždaug prieš 10 metų, kai neturėjom kompiuterių. Žurnalistai rašydavome ranka, mašininkės rankraščius perspausdindavo mašinėle, po to mašinraščius nešdavome į spaustuvę, kur darbininkai tekstą vėl rinkdavo linotipu.

Ilgas ir sudėtingas žodžio kelias, bet kur jis galėjo strigti.

Šį sykį užstrigo pas mašininkes.

Kai atėjau pažiūrėti, jos abi sėdėjo, ištenpusios nosis ir klausėsi kažkokios bobos. Ta boba kažką joms pasakojo labai emocingai ir sklaidėsi rankomis.

    - Aš matau kvantus, - gyrėsi ji. - Štai, aš kvantus pilstau ir saujos į saują. O jūs nematot?

    Atsistojęs žiūriu, kaip ta kvaiša pilsto iš tuščio į kiaurą ir jau suku galvą, kaip ją mandagiau išprašius lauk, bet ji netikėtai pasisuka į mane, baksteli pirštu  ir pirmoji pradeda kalbą:

    - Pažiūrėkit, štai dvasinis altruistas!

    Net loštelėjau. Boba visai suįžūlėjo – pradės dabar prie mašininkių narstyti mano kaulelius.

    - Tu pasisaugok dvasinių egoistų, - pradėjo ji man patarinėti. - Kadangi esi altruistas, dvasiniai egoistai gali išsiurbti visą energiją, visas vibracijas…

    - Ką, altruistas? - nusijuokiau. - Aš – dvasinis egoistas!

    - Negali būti! - papurtė ji galva. - Iš auros matau, kad jūs – altruistas.

    - Cha! - sušukau, atstatęs rankas sulenkiau pirštus ir iššiepiau dantis. - Nori, tuoj pat susiurbiu visą tavo energiją?

    Žengiau link nekviestos viešnios kelis žingsnius, bet jos energijos ir vibracijų išsiurbti nespėjau. Moteris pastatė akis, čiupo nuo stalo rankinuką ir pasileido laiptais žemyn. Bėgo taip greitai – išsigandau, kad paslydusi nenudardėtų.

    - Žinot, kas ji tokia? - paklausė mašininkės. Jos abi atrodė labai išsigandusios.

    - Kažkokia boba. Kai žmonės ima matyti kvantus, kažkas su protu negerai. Mūsų kaimynas Kelpševičius prieš perkūniją matydavo atomus…

    - Tai Varanavičienė! - sušuko jos choru.

    - Ir kas ji tokia?

    - Garsiausia Šiaulių ekstrasensė! - moteriškių akys dar buvo pilnos baimės.

    - Matot, aš – superekstrasensas, - pareiškiau joms. - Ir kad darbo metu be manęs nebūtų jokių kitų ekstrasensų!

    Kai tą istoriją papasakojau vienam savo pažįstamam, labai religingam žmogui, jis ne tik nenusijuokė – net nešyptelėjo.

    - Petrai, kam šaipytis iš žmonių tikėjimo? - pasakė jis. - Gerai, jeigu įtikėjai Dievą ar kokį kitą gerą dalyką. O jeigu ne? Kas Dievo nežino, tegu tiki horoskopu, paveikslu, šventintos duonos pluta, ekstrasensu, relikvijos kaulu…

    Kitas religingas žmogus, irgi katalikas, internete papasakojo kažkieno sukurtą istoriją, kurią pavadino „Baika“. Toje „baikoje“ pasakojama, kaip vienas žmogelis kas vakarą nešdavo aukoti pieno savo dievams. Padėdavo toliau nuo trobelės indelį su pienu, o rytą rasdavo tuščią. Žmogelis šventai tikėjo, kad tai dievai pasiima auką, bet vieną sykį užėjęs Mozė atskleidė tiesą: ne dievai, o lapės naktį atbėgusios išlaka pieną.

    Mozė tikėjosi, kad už tai jį Dievas pagirs, bet „baikos“ Dievas jam davė velnių – girdi, kam sugriovei žmogaus tikėjimą!

    Prisipažinsiu, man buvo keista tokius dalykus girdėti iš žmonių, kurie vadina save katalikais. Bet ką žinai – nesu bendravęs su jų dievu, negaliu sakyti, ar jis palaiko bet kokį, ar griauna tuščią tikėjimą.

    Šią žiemą jauną šeimą ištiko sunki nelaimė – dingo sūnus. Normalus, geras, mylimas paaugliukas. Jis buvo per lėtas, kad susidėtų su kokiais banditėliai ir žūtų muštynėse, per daug nedrąsus, kad susirastų paną ir pabėgtų pas ją.

    Jo ieškojo visi – policija, ugniagesiai gelbėtojai, net kariuomenė šukavo aplinkinius miškus. Nė balso. Policija ėmė sakyti, kad yra vienintelė viltis – išvežė kas nors į užsienį. Bet tokia tikimybė labai menka – nebe kūdikis jau, pagavęs neįsisūnysi, ne mergina, viešnamyje neuždarysi. Kelias savaites Lietuvoje laikėsi dideli speigai, ir pareigūnai ėmė nedrąsiai mykti, kad tokiu oru tiek laiko paklydęs žmogus neišgyvens.

    Nepriimdama tokios žinios, bet neatlaikydamna ir nežinios, motina pajuto, kad eina iš proto. Išsigandusi nuėjo pas psichiatrą, o tas sakė labai panašiai:

    - Reikia pradėti laukti to, kas baisiausia. Vienais raminančiais gyventi negalima. Mėgink susitaikyti, tarsi jis būtų miręs. O jei atsiras – tegu būna stebuklas…

    Psichiatras dar kažką jai kalbėjo, ir atrodė, kad moteris patikėjo gydytojo žodžiais - parėjusi namuose ėmė kalbėti, kad reikėtų užpirkti mišias už mirusį. Bet kitą dieną neiškentė ir nulėkė pas ekstraseną.

    Gavęs pinigų, ekstrasensas kalbėjo visai kitaip – savo nepaprastais regėjimais jis pamatė visai kitus dalykus ir išpranašavo, kad sūnelis sugrįš.

    Į namus ji parlėkė švytinti.

    - Mano vaikelis sugrįš! - tvirtino ji visiems. - Kai jau niekas niekuo nebetikės, jis paryčiais pasibels į langą. Tai – išbandymas mūsų tikėjimui.

    Vargšelė per naktis negalėjo užmigti – jai vis rodėsi, kad sūnelis vaikšto po kiemą, braižosi apie duris, kelis sykius girdėjo, kaip jis beldžia į langą.

    Tėvas, ne mažiau prispaustas tokios nežinios, mėgino žmonai sakyti, kad ji eitų pas daktarą, gultųsi į ligoninę – negalima visą laiką gyventi vienomis haliucinacijomis. Bet nei jis, nei kiti nebegalėjo jos perkalbėti – moteris turėjo savo tikėjimą ir akyse nyko nuo nemigos.

    Pagaliau atėjo pavasaris, ir valstiečiai ganyklose rado apirusį sūnelio kūną.

    Per laidotuves motina atrodė geriau. Jau išsiverkusi ir susitaikiusi, ji lėtai ėjo paskui karstą, o veidas buvo šviesesnis – tarsi didžiulė našta nukrito jai nuo pečių. Dabar ji dėkojo Dievui, kad tas pagaliau išvadavo iš nežinios.

    Ar ji nenorėtų nuvykti pas ekstrasensą ir šarlatanui išdaužyti dantis?

    Ne, ji negalėtų matyti to niekšo. Visa kančia, kurią ji kentėjo per žiemą, tikriausiai sukiltų joje, ir ji to daugiau neatlaikytų. Arba ne, gal nesukiltų, bet ji nebenori liesti randų. Tegu lieka kaip buvę.

    Kurį laiką sėdėjau su ekstrasense viename kabinete ir pats to nežinojau. Tai buvo jauna, talentinga mergina, kuri rašė puikias apybraižas. Po to ji kuriam laikui dingo iš mūsų akiračio. Visažinės kolegės sakė, kad ji susidėjo su narkomanais, bet nieko tikro nežinojo ir jos.

    Pavasarį ji vėl atsirado, tik buvo gerokai pasikeitusi – veidas patamsėjęs, visa padžiūvusi, tarsi 10 metų senesnė…

    Ji vėl parašė kelias gražias apybraižas, bet po jų prasidėjo keisti dalykai. Apybraižų herojai ėmė skambinti į redakciją ir reikalauti paneigimo – nieko panašaus jų gyvenime nėra buvę, nieko tokio jie nekalbėję. Jai buvo pasiūlyta imtis paprastenių žanrų, bet ir po interviu arba žinučių žurnalistės pašnekovai ėmė reikšti pretenzijas, kad ta į jų lūpas įdėjusi tokius žodžius, kurių jie nesakę.

    Neiškentęs šefas nusivedė ją į kabinetą ir paklausė, kas ir kaip.

    Mergina prisipažino parašiusi tai, ko žmonės nesakė. Kodėl? Ji mačiusi iš akių, kad jie nori tai pasakyti, bet kažkodėl negali, todėl jiems padėjusi.

    Ne juokais išsigandome. Ką daryti? Laikraštyje padarytos klaidos – pakankama priežastis vyti iš darbo. Bet talentingi žmonės patvoriais nesimėto… Gal visa tai – kažkoks paūmėjimas?

    Tuo metu Mažeikių rajone dingo mergaitė. Dar visai maža, kad nueitų toli. Policija, gelbėtojai ir kariai jos niekur nerado. Įsijungė ekstrasensai. Jų patarimai irgi nepadėjo.

    Vieną rytą kolegės rado jaunąją žurnalistę kabinete šnekančią su kažkuo telefonu.

    - Jūsų mergaitė gyva, ji Palangoje, mačiau ją savo regėjime, - tvirtino žurnalistė. - Netikėkit Mažeikių policija, ugniagesiais netikėkit, aš surasiu jūsų vaikelį. Kitame regėjime sužinosiu tikslų adresą, kur ji yra, dabar ją mačiau Palangoje, ji bėgo linksma per Basanavičiaus gatvę. Nepraraskit tikėjimo, tai – išbandymas jūsų tikėjimo…

    Pasirodo, jau kelintą dieną ji skambino į Mažeikius ir kamavo vargšę motiną savo regėjimais.

    Pagaliau merginos tėvai įkalbėjo kreiptis pas gydytojus, ir ji atsigulė į psichiatrinę. Tikėjimas, kuriuo ji maitino nuskendusios, kaip vėliau paaiškėjo, mergaitės tėvus, buvo kažkokios rūšies šizofrenija, sumišusi su narkomanija.

    - Petrai, kuo pateisinti kančią, po kurios nieko daugiau nėra, tik mirtis? - vakar paskambinusi paklausė Lara. - Ar yra koks nors protingas paaiškinimas?

    Kelinta savaitė ji su motina kankinasi namuose prie tėvo lovos. Joms sunku patikėti tuo, kas įvyko per tokį trumpą laiką – buvęs stiprus vyras dabar guli lyg bejėgis skeletas ir negali pasikelti nė savais reikalais. Arba sunerimsta, su bepročio jėga ima keltis, nes jam reikia, matai, į namus, laikas sodinti bulves…

    Žmogus, kuris laikė tvirtai saujoje visus namus, savo žmoną ir dukrą, dabar kalba tik vėjus. Du jogurto šaukšeliai per dieną – nieko daugiau neįsiūlysi. Lūpos sudžiūvę, liežuvis suskilęs. Ima šaukti iš skausmo, bet nežino, kur skauda. Po minutės pamiršta, kad su juo kažkas negerai, norėtų vėl keltis ir eiti namo…

    Sunku net girdėti, o kaip visa tai matyti žmonai ir dukrai?

    - Gal tu žinai kokį paaiškinimą? - klausia Lara.

    - Ne, - atsakau tiesiai. - Nežinau jokio paaiškinimo.

    Kažkada pats sėdėjau prie mirštančio brolio lovos ir sukau galvą, kuo tai paaiškinti. Neradau jokio paaiškinimo.

    - Vaikinai, laikykitės, - pasakė psichologas grupelei vyrų ir moterų, kurie buvom šiek tiek sunerimę dėl to, kad per dažnai išgeriam, o išgėrę pridarom per didelių kvailysčių. - Iš to, ką žinau apie jus, galiu pasakyti tik tiek, kad jūs nepagydomi. Jūs visi – beviltiški alkoholikai.

    - Kaip tai? - mėginome protestuoti.

    Pirmą sykį susidūriau su tuo, kas neišvengiama. Ko niekaip nepakeisi – jokiais burtais ir jokiais tikėjimais.

    Tai ką mums daryti?

    - Susitaikyti, - pasakė tada psichologas. - Nesu religingas, bet žinau tokią krikščionių maldelę: „teesie tavo valia“. Kas netikit, gali sakyti: „tebūnie kaip yra“. Arba galva daužykite sieną. Abejoju, ar sieną įveiksit, bet galva tikrai suskils.

    Kiek žinau, didžioji dauguma nepatikėjo tokia baisia žinia, neprarado tikėjimo savimi ir pasiliko kovoti su nepagydoma liga. Keturi mano sugėrovai jau kada po velėna, neseniai numirė penktas.

    Nežinau, kaip susitaikysiu su mirtimi. Kol kas jos negalėčiau priimti.

    - Mes jau susitaikėme, - girdžiu ramesnį Laros balsą. - Tikrai nebėgsiu į bažnyčią parsinešti šventintos duonos plutos ar šlakelio užburto vandens, kuris padarytų stebuklą. Prašau Dievą, kad tęstųsi kuo trumpiau… Prašau tėvui mirties.

    Ar ji būtų galėjusi tai pasakyti prieš mėnesį?

    Ir po to, kai susitaikė, sėdėti prie mirštančio lovos ir stebėti svetimą kančią nėra malonumas. Bet jeigu, nuo pageltusio veido skusdama negyvus šerius ir žiūrėdama į pilkas tėvo akis, ji dar statytų smėlio namus, būtų kur kas sunkiau.

    Kartais pažaidžiu pats su savimi. Pasiimu Gerąją Naujieną, atsiverčiu bet kurį puslapį ir skaitau pirmas pasitaikiusias eilutes. Jos daug sykių skaitytos, bet aptiktos netikėtai, be konteksto, nuskamba kažkaip negirdėtai, sužimba nauja spalva.

    Skaitau:

    Taigi kiekvienas, kuris klauso šitų mano žodžių ir juos vykdo, panašus į išmintingą žmogų, pasistačiusį savo namą ant uolos. Prapliupo liūtys, ištvino upės, pakilo vėjai ir daužėsi į tą namą. Tačiau jis nesugriuvo, nes buvo pastatytas ant uolos. Ir kiekvienas, kuris klauso šitų mano žodžių ir jų nevykdo, panašus į kvailą žmogų, pasistačiusį savo namą ant smėlio. Prapliupo liūtys, ištvino upės, pakilo vėjai ir daužėsi į tą namą, ir jis sugriuvo, o jo griuvimas buvo smarkus“. Mt 7,24-27

Rodyk draugams

Komentarai (14)

Anonymous2006-08-14 16:00

Sutinku, kad geriau tikėti tikrais dalykais. Bet kaip atskirti, kur tikras, o kur netikras? Kodėl tavo tikėjimas savo Jėzumi tikresnis už kito tikėjimą horoskopais? Juk ir ten, ir ten - tik tikėjimas.

Pašalinis

Petras2006-08-14 17:45

Taip, vieni tiki Jėzumi, kiti - horoskopais, treti - džiovinta duonos pluta, dar kažkuo.

Mano Knyga, kuria tikiu, šaiposi iš burtininkų ir stabų, todėl tuos dalykus ir aš laikau netikrais.

Toje Knygoje rašoma, kaip atskirti tikrus ir netikrus dalykus. Medį pažinsi iš vaisių. Geras medis negali duoti blogų, o blogas - gerų vaisių.

Kai patikėjau savo Mokytojo mokymu, mano gyvenimas iš esmės pasikeitė. Kada manęs kas nors paklausia, ką davė tikėjimas, aš atsakau, kad buvau prasigėręs, o dabar štai dešimt metų esu išsiblaivęs, buvau praradęs sveiką nuovoką, karjerą ir sujaukęs visą savo gyvenimą, o dabar viskas stojosi į savo vietas. Maža to, aš dabar kitas žmogus ir dėkoju savo Kūrėjui, kad jis man leido į pasaulį pažvelgti naujomis, daug aiškesnėmis akimis.

Išeitų, kad nepagydomą ligą - alkoholizmą - Jėzus pavertė geru dalyku.

Beje, panašiai kalba ir kiti mano pažįstami išblaivėję alkoholikai. Bet nesutikau nė vieno, kuris būtų išsiblaivęs nuo horoskopų, šventinto vandens arba verbų šakelės.

Anonymous2006-08-14 18:31

Tiek daug buvo matyta gyvenime, tiek daug pergyventa. Turėjau artimą žmogų, kurį dažnai reikėjo guosti , o aš pykdavau ir bardavau ,kad geria, rodydavau į nuostabius mažus sūnus ir vis "grauždavau", kad tai blogas pavyzdys. Daug ko nesupratau ir negalėjau susitaikyti. Netikėjau , kad alkoholizmas liga. Maniau, tereikia užsispirti ir dings noras gerti, gyvenimas vėl bus šviesus. Juo labiau, kad po kiekvienų užgeriamų daugiadienių buvo pažadama vis, kad tai buvo paskutinis kartas.Bet, deja, tai būdavo eilinis kartas. Tai tęsėti daugiau nei dešimt metų. Tie kažkada mažyliai sūnūs užaugo , parnešdavo girtą tėvą namo.Bet tai dar nebuvo didžiausia bėda… tie patys sūnūs traukdavo vos ne kartą per mėnesį tėvą iš kilpos, nes jis visiems artimiesiems paskelbdavo, kad nebenori gyventi, niekos jo nebemyli…Žinoma, vienas sykis nemelavo. ir vaikai nespėjo išgelbėti tėvo. Tik kelios sekundės nežinios , kur jis yra, nulėmė jo likimą.Nors ir kaip gaila buvo žmogaus, bet visi suprato, kad kitos išeities nebuvo.Žmogus pasirinko mirtį, nors ir tikėjosi, kad tai bus eilinis pagąsdinimas.Kiekvienas išeina iš gyvenimo savaip. Jei negali paklusti Dievo valiai, leistis vedamas į šviesą, belieka pasitraukti iš gyvenimo. Nors tai yra labai sunku.Visiems.

Tikėjimas padeda išgyventi, susitaikyti su tuo, kas įvyko. Viskas Dievo valioje- gyvenimas ir mirtis. Teesie jo valia visuose mūsų gyvenimo keliuose. Kova su tuo yra beprasmė , kaip ir kankinantis ieškojimas atsakymų į klausimus, kodėl taip turėjo man įvykti. Teesie Tavo valia…Ir tik tada atėjo ramybė, kai tai supratau…

aralzero

Anonymous2006-08-18 11:07

religingas, kaip tu tai traktuoji. Manau esu Krikščionių religijos stovykloj. Sutinku su tavim šimtu procentu, kad šamanizmas paklaidina žmones, nuveda klystkeliais, toliau nuo Jėzaus. Burtų ištroškę vargšeliai eina pas extrasensus į katalikų, ar kitą kokią, bažnyčią ir ten kunigai juos "aptarnauja". Vieni kunigai patys tiki burtais, kiti "skersą padėję" gyvena sau nes jaunystės susižavėjimas taip ir nevirto tikėjimu (arba jį pražudė teologonės studijos seminarijoj), yra ir tokių kurie tikrai siekia padėti žmogui pažinti Jėzų (atgręžti į Jį, į Šviesą), bet labai mažai… Manau ir ta kraujuojanti moteris labiau tikėjo burtais iki neprisilietė prie Kristaus apsiausto. Apiė savo tikėjimą Jėzumi dabar galiu pasakyti tik tiek, kad jis dabar visiškai nepriklauso nuo mano valios ar pastangų (tu tai žinai, lyg nušvinta.. ir viskas aišku ir paprasta per Jį, o būna - grabinėjiesi patamsiais..) ar dalyvaučiau Mišiose ar sėdėčiau tualete ar vairuočiau mašiną. O ta BAIKA tai ne apie tikėjimą burtais, o apie tai, kad Mozė pasijuokė iš žmogelio vietoj paaiškinęs, tai - apie blogą apaštalavimą. Nemėgstu fanatizmo…

p.s. Pabandžiau tą tavo triuką su pojūčiais, važiuodamas mašina, - JĖGA! nors gaunasi dar labai trumpai.. Ačiū

yonanoy

Petras2006-08-18 22:22

Jeigu padėjo mano pasiūlytas "triukas" su pojūčiais, į sveikatą! Iš tiesų jis ne mano ir joks "triukas", o geštalpsichologijos studentams siūlomas pratimas gerinti suvokimą. Pagerinęs propriocepcijos ("vidinių") ir eksterocepcijos ("išorinių") pojūčių suvokimą, ne tik aiškiau suvoksi savo kūną (kaip dirba skrandis, juda raumenys, lankstosi sąnariai ir t.t.) bei aplinką (ateis laikas, ir imsi suvokti, kad "išorinis" pasaulis ir "vidiniai" pojūčiai, toli dundantis traukinys ir čia pat urzgiantis skrandis, iš tiesų yra vientisa, viena, harmoninga), bet galėsi aiškiau suvokti ir savo emocijas, norus, baimes, troškimus, pagaliau galėsi tarsi iš šalies stebėti savo minčių vingius.

Tai nėra savitikslis užsiėmimas ar pramoga. Tik iš pradžių atrodo, kad daryti tai labai paprasta, bet netrukus susiduri su itin stipriu pasipriešinimu, ypač tada, kai tenka susitikti su "draudžiamais" norais, baimėmis, kitomis negatyviomis emocijomis. Esu daug kam siūlęs atlikti suvokimo pratimus, bet labai nedaug kas ryžtasi susitikti akis į akį su savimi.

Manau, kad tai naudinga, ypač - sprendžiast įvairias vidines problemas. Tarkim, tai gali padėti geriau suprasti savo tapatybę ir paprasčiausiai "sužinoti", ar esi religingas, ar nereligingas, ar tik tokiu laiko kiti arba pats save laikai. Tiesą sakant, nelabai suprantu, ko nereligingam žmogui eiti į bažnyčią (nebent numirė kas nors iš giminių), o jeigu žmogus netiki burtais - tai ko jam dalyvauti magiškame mišių rituale?

Tik nemanyk, kad agituoju būti religingu ar nereligingu. Tai - ne mano reikalas. Aš net savo likimo draugų alkoholikų neagituoju mesti gerti, nors žinau, kaip tai žalinga. Aš tik siūlau žmonėms susivokti, kas ir kaip, o tada patiems apsispręsti.

Mano supratimu, indusas, krišnaitas ar koks kitas stabus garbinantis pgonis yra arčiau Tiesos už vadinamųjų teologijos mokslų uosčiusį vienuolį, kuris lygiai taip pat garbina stabus, tik užsispyręs apgaudinėja save, kad jo statulos - jokie stabai, bet "langas" į dievybę. Indusui ar krišnaitui stabas yra lygiai toks pat "langas", tik jie nemaluoja sau ir kitiems, patys suvokia ir kitiems praneša, kad jie - stabmeldžiai, ir tuo didžiuojasi.

Lygiai taip pat nuo katalikų atskilęs ir nerelingą žmogų vaidinantis protestantų sektantas yra daug toliau nuo Tiesos už aršią katalikų davatką, jeigu ta davatka suvokia esanti davatka ir įstengia bent pati sau pripažinti savo neapykantą aplinkiniam pasauliui.

Mano manymu, suvokimas yra pirmasis žingsinis Tiesos link. Kol nesuvokiau savo noro išgerti, kol jį slėpiau nuo savęs, tol jis mane timčiojo už virvučių tarsi marionetę. Eidavau į darbą - kažkokiu būdu atsidurdavau aludėje, važiuodavau namo - su kažkokiais žmonėmis nuvažiuodavau visai į kitą miestą, ten, kur nėra namų, bet yra sugėrovų kompanija.

Ilgai negalėjau suprasti, kaip atsitinka tokie nuotykiai. Religijos prietarai moko, kad tai daro kažkokios pašalinės, piktosios jėgos. Kol bijojau suvokti savo potraukius, aš irgi apgaudinėjau save, irgi melavau sau, kad mane nutempia kas nors "iš šalies" - draugai, atsitiktinumai, kitos aplinkybės, netgi blogas oras ar sunkus darbas…

Štai kam reikalingas suvokimas - kad tavo paties vidinės, bet nepažintos jėgos nevedžiotų tavęs už nosies ir negąsdintų lyg vaiką babaužiai.

Jeigu tau iš tiesų įdomus šis kelias, parašyk man, ir galėsiu atsiųsti visą rinkinuką tokių pratimų, kurie skaitomi geštalpsichologijos studentams.

Bet jeigu nori tvirtinti "aš ir taip žinau, kad viskas yra viena ir harmoninga", tai jau blokavimas. Daug kas žino, kad šiandien gali neišgyventi iki vakaro, bal labai mažai kas tai jaučia. Daug kas pagalvojęs pasakys, kad šią gėlę tikriausiai mato paskutinį kartą gyvenime, bet labai nedaug kas tai suvokia. Žinoti, kur yra skrandis ir jausti, kaip jisai dirba - du skirtingi dalykai.

Anonymous2006-08-19 12:47

Tikrai, labai sudominai mane su ta geštaltpsichologija. Domina bet kokia informacija apie tai. Kažinkaip ji praslydo pro mane (gal prieš 30 metų domėjausi autotreningu), permečiau akį ir, kaip dažnai būdavo, nusprendžiau - ne man. Labai buvo patraukęs vienas šamanas iš Vienos, bet kaip jau jį bekritikuotų - metodas fantastiškas. Na, ir, žinoma, transakcinė psichoanalizė, žaidimai, scenarijai, tėvų prakeiksmai ir t.t. Domėjausi, aišku, tuo mėgėjiškam lygyje (..ir iš vis, psichoanalizėj galima prisikasti iki tokių dalykų kurių gali ir nebesuvaldyti), buvau pradėjęs žaidimą "saloninis psichiatras :). Dabar suprantu, kad ne viską suprantu. O dėl mišių ritualo, tai dėl anamnezės, kai dingsta laikas ir būnu pakviestas prie Paskutinės Vakarienės puotos stalo… bet paskutiniu metu ten tai būna taip retai, tai ir refleksuoju. O gal tai dėl tų kelių vienuolių kurie kartais meldžiasi kalbomis, deda rankas ir pirmi man Liudijo Jėzų. Juk Tikėjimas, bent pradžioj, dažniausiai remiasi kito Liudijimu. Gal mano Tikėjimas ir silpnas, bet tada kai mažiau vilties dedu į save ir labiau pasitikiuo Juo, žiūriu į pasaulį ramiai ir atlaidžiai, jausdamas, už savo pečių, į pakaušį alsuojant TOKIĄ GALYBĘ… norėtusi, kad taip būtu visada, bet deja.. dar kartais tebesu godus vergas.

yonanoy

Petras2006-08-19 16:06

Geštraltpsichologija yra mokslo šaka, ir nelabai suprantu, ką ji bendro gali turėti su šamanizmu, kunigų burtais ir kitų šarlatanų išsidirbinėjimais ar vienolių vaikiškais nusišnekėjimais (beje, vaikas aš irgi kalbėdavau "kalbomis", apie tai jau rašiau).

Psichologija, skirtingai nuo religinės psichozės, stengiasi atidengti tiesą, o ne paslėti ją po tariama smilkalų misterija, sudėtingus dalykus ji stebgiasi paaiškinti kuo paprasčiau, o ne vieną paslaptį apraizgyti dar didesne paslaptimi.

Manau, tu labai nusivilsi. Tai visai kitas kelias.

Anonymous2006-08-20 01:58

kažkada klausė vienas toks prokuroras. Man regis mokslas ir bando įžiūrėti būties chaose tvarką, logišką ornamentą, valią ir prasmę suvokiamą mūsų ribotam protui. Psichologijai teko nelengva našta, nes tyrimų objektas pats stebėtojas, o dar tiksliau ta jo dalis kurią jis naudoja stebėjimui, todėl paradoksali situacija… kaip išlikti objektyviam? Tikėjimui priešingai - jokių įrodymų nereikia. Bet abu šie dalykai turi vieną intenciją, gal net "kategorišką imperatyvą". Taip, kad kelias vis tiek gaunasi tas pats, gali skirtis tik noras kam tai panaudosi..Bandysiu pasiieškoti literatūros apie geštalt-psichoterapiją, būčiau dėkingas jei parekomenduotum ką nors.

p.s.anekdotas:

skrenda pilnas lėktuvas psichologų į kažkokį simpoziumą ar seminarą. Visi vienas kitą, daug maž pažįsta, jei ne iš matymo tai iš veikalų. Lėktuvas pakyla, galima atsisegti diržus… "Kiek dabar valandų? -klausia vienas kaimyną. Anas iš lėto atsisuka, įdėmiai pažiūri klaususiam į akis ir sako tyliu maloniu balsu: "Nori apie tai pakalbėti?"

yonanoy

Petras2006-08-20 03:24

Taip, kitam žmogui nereikia jokių įrodymų, kad jis galėtų tikėti savo chaosu. Kai viduje chaosas, kai kunigą keičia burtininkas, o pasipiktinimo komentarus - padėkos, chaosą imi matyti ir aplink. Atsimėnu, visą mėnesį gulėjau ligoninėje, o išėjęs labai nustebau, kad pasaulyje gyvena sveiki žmonės.

Nežinau, ar patikėsi, bet man nėra jokio prieštaravimo tarp mokslo ir tikėjimo. Mano tikėjimas turi įrodymų, kuriuos nuolatos liudiju ir dėl kurių mane jau prakeikė ne viena davatka, negalėdama numeigti, kad buvau prasigėręs ir išsiblaiviau, buvau visas tapęs chaosu, ir mane pasiekė ramybė.

Chaoso būsena man labai gerai gerai pažįstama, dažnai ją prisimenu, bet tik tam, kad vėl į jį nenuklimpčiau. Labai gaila, bet jeigu žmogus iš vidinių problemų susikūrė ideologiją, padėti niekuo negaliu. Paradoksas, bet aplink daugybė prasigėrusių mano likimo draugų, aš jau išsikpastęs iš balos, bet padėti negaliu nė vienam, jeigu tie iš gėrimo pasidarė "visuotinę" idelogiją.

Mes visi laisvi pasirinkti. Kas eina pas Jėzų, o kas pas šamaną arba į bažnyčią, kas studijuoja psichologiją, o kas - burtus…

Ką galėčiau patarti dėl geštalpsichologijos? Na, ko gero reikėtų pradėti ne nuo jos, o nuo bendrųjų dalykų, nuo psichologijos abėcėlės. Tarkim, nusipirkus akademinį vadovėlį, galima pradėti kad ir nuo terminų. Nelabai įsivaizduoju, kaip būtų galima dengti stogą, neturint pamato. Anekdotai - geras dalykas, bet jie nepakeis studijų.

yonanoy2006-08-20 10:54

Petrai, pasakyk kokį šaltinį apie geštaltpsichologiją. Man nėra sunku tai surasti pačiam, man svarbi tavo nuomonė ir patirtis (kaip supratau tai naudoji praktikoj). Su "psichologijos abėcėle" viskas tvarkoj, paprasčiausiai tą temą (labiau domėjausi analitine psichologija) ignoravau nes aprėpti visko neįmanoma, be to mano veiklos sritis toli nuo psichologijos (3D animacija, reklama {chia Eric Bern padėjo} ir dizainas). Beje, nuoširdžiai atsiprašau dėl savo nemandagaus elgesio, buvau kiek pritrenktas, susiduręs su tavo blog'u. Tie profesionalūs laikraštiniai klishé (na yra ir kita pusė - aš labai vangiai dėstau mintis "ant popieriaus" kurios sukasi galvoje). Negalėjau patikėti savo akimis, kad tom pačiom frazėm… ir t.t. ir pan. Tiek tepamačiau, pasidaviau emocijai, pasidariau skubotas išvadas (nemėgstu tos savybės, nei savyje nei kituose) ir, štai, rezultatas: neapykantos kupinas "viduriavimas". ATSIPRAŠAU dėl jo. Man tikrai įdomu skaityt tavo blog'a ir komentarus, rašai gal kiek kietai, bet tikrai gerai. Ir šiaip, daug kas miega, kas ant laurų kas dumble, todėl toks kontrastinis dušas tik į naudą.

Beje, nežinau, ar per daug nerangiai mintis dėstau (čiukčia čitatelj a nie pisatielj :D), bet niekur neminėjau, kad mokslas tai šamanizimas (jei turi omenyje apie Z.Freud "šamanas iš Vienos" tai čia Nabokovą citavau) ir man mokslas su tikėjimu nesikerta, bet 'newage' kai mokslas tampa tikėjimu ar atvirkščiai man nepriimtinas (čia labiau sutinku su kai kuriais Ignaco Lojolos teiginiais).

p.s.

Dauguma kryželį nešioja kaip amuletą, kai kurie "dėl grožio", kai kuriems jo nereikia, o kai kuriems jis nebūtinas… tokie jau tie žmonės.

su pagarba

yonanoy

Anonymous2006-08-20 20:13

Pagirtinas atkaklumas.

Pradėti gali nuo D.G. Myers "Psichologijos" (Poligrafija ir informatika, 2000). Atsiversk 186 psl. ir zulink skyrių "Suvokimo kūrimas". Ten paaiškinta geštalto sąvoka (pojūčių suvokimas kaip vientiso darinio), nagrinėjamos kai kurios optinės iliuzijos.

"Atviros Lietuvos knyga" neseniai išleido Wolfgango Köhlerio GEŠTALTPSICHOLOGIJĄ. Tai trečioji serijos „Psichologijos klasika" knyga, joje vienas iš geštaltpsicilogijos pradininkų dėsto šios psichologijos teorinius pagrindus. K.G. Jungas savo analitinėje psichologijoje yra pripainiopjęs nemažai mistikos, todėl turiu dar sykį perspėti, kad geštalpsichologijoje nieko panašaus nerasi.

Praktiniams dalykams, pojūčių, emocijų ir minčių suvokimui pagerinti aš naudoju Fegediko Perlso studentams pasiūlytus pratimus, apie kuriuos viename komentare užsiminiau, ir kurie patraukė tavo dėmesį. Aš juos radau vienoje rusiškoje knygoje ir išsiverčiau į lietuvių kalbą, po to įsigarsinau. Dabar atostogauju kaime, o knyga liko Šiauliuose, todėl negaliu atsiųsti nuorodos.

Bet jeigu labai reikia, parašyk į mano pašto dėžutę, ir aš, žinodamas tavo adresą, galėsiu atsiųsti ne nuorodą, bet patį "produktą".

Dėl užgauliojimų esu ne įsižeidęs, bet susidomėjęs keistu reiškiniu, kurio iki šiol negaliu suprasti. Jau ne pirmas žmogus susijaudinęs viešai išpila ant manęs savo afektus, o kai dėl šventos ramybės užtrenkiu duris, po kurio laiko ima kniaukti prie slenksčio ir apgailestauti, kad išprašiau lauk. Girdi, jie pasiilgo dvasinės atgaivos…

Nors tau nebuvo užtrenktos durys (tiesą sakant, nedaug trūko), bet atsitiko kažkas labai panašaus. Gal kada nors padėsi suprasti, kas atsitinka su žmogumi, kai jis paskaitęs šį puslapį pratrūksta pykčiu, o po kurio laiko čia ima ieškoti "dvasinės atgaivos". Man tai labai įdomus, bet nesuprantamas dalykas. Nesuperantamas dar ir dėl to, kad visi "pasisukę" žmonės man yra absiliučiai nepažįstami, ir nieko negaliu pasakyti apie jų motyvus.

Petras

Redagavo Petras 2006-08-20 20:25

yonanoy2006-08-21 03:54

Geštaltpsichologija man, dar totalinio smalsumo ir naivumo laikais, kažkaip pasirodė panaši į Pavlovo refleksą, tai ir įsijungė išankstinė nuostata, todėl ir praleidau "pro ausis". Pabandysiu surasti laiko "įkirsti" kas tai, nors dabar tv prasideda naujas sezonas ir darbo bus tiek, kad visi atrodys nepakaltinami :) O dėl tokios ambivalentinės reakcijos į tavo teiginius, tikriausiai neturėtum stebėtis, kartelė užkelta aukštai todėl ir nelengva iš kart susivokti. Svarbu, kad abejingų mažai ir, kad tu laikaisi savo..

yonanoy2006-08-21 09:20

vėl atgimsta, tavo e-mail'o neradau. Mano: yonanoy@gmail.com

p.s. nerustauk dėl anonimiškumo, nobles oblige

Petras2006-08-21 09:30

Tarp mano puslapio nuorodų yra nuoroda "Apie mane". Tenai slepiasi mano adresas ir prisistatymas.

Rašyti komentarą

Tavo komentaras