BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Mirties liudijimas

- Nešam? - paklausė kažkas, bet visi šurmuliavo aplink be jokios tvarkos.

Keli
žmonės priėjo artyn ir pažiūrėjo į mane iš viršaus. Aš gulėjau
aukštėlnikas, susinėręs ant krūtinės rankas. Buvo apėmęs toks tingulys,
kad nenorėjau pajudinti piršto.

- Kas jam atsitiko? - paklausė laiptinės kaimynas, apžiūrinėdamas kažkokiu išsigandusiu veidu. - Dar visai jaunas…

- Kitaip negalėjo būti, - atsakė žmona. - Tokiu gėrimu negalėjo ilgai atlaikyti.

Keturi
vyrai priėję pakėlė mane ir vėl padėjo ant stalo. Jie buvo persirišę
per pečius tautines juostas ir atrodė kaip laidotuvių nešikai.

- Oho, jis sunkus! - pasakė vienas rūškanu veidu. - Reikia šešių vyrų.

Jie nuėjo ieškoti dar dviejų vyrų, o aš negalėjau suprasti, kas vyksta.

- Dabar visi atsisveikinam, - pasigirdo spigus mokyklos direktorės balsas. - Tuoj išneš!

Keli
žmonės praėjo pro šalį, abejingai apžiūrinėdami mane lyg pro stiklą. O
pirmojo aukšto senikė išsigandusi persižegnojo. Aš jai būčiau
mirktelėjęs, bet ji nežiūrėjo man į akis. Visų kitų žvilgsniai irgi
klaidžiojo kažkur pro šoną, tarsi jie manęs nepažintų ar nenorėtų
sveikintis. Tik mažasis sūnus matė, kad esu gyvas žmogus - jis priėjo,
sustojo, norėjo kažko paklausti, bet uošvė paėmė už rankos ir nutempė.

-
Kada tai buvo?.. Tikrai, dar visai jaunas… Vakar su juo pasisveikinau
ir pakalbėjau… Kas galėjo pagalvoti?.. - šurmuliavo namai lyg avilys
ir šnekėjo keistus dalykus.

- Kur, po velnių, nešikai? - paklausė kažkas piktai.

Pagaliau
atsirado šeši vyrai ir vienu ypu pakėlė mane nuo stalo. Tai buvo panašu
į nevykusį pokštą. Priguliau šiek tiek atsipūsti, o jie ateina ir daro,
ką nori. Dar gerai, kad guliu ne su apatiniais. O kada apsivilkau
išeiginį kostiumą? Aš jo šitaip nemėgstu… Visada sakiau, kad bus
įkapinis. Kas, po velnių, apvilko man tas sumautas įkapes? Kur jie mane
neša? Kam šitas karstas? Kai atsiguliau, galėjo kas nors atsitikti su
širdimi, kelis sykius buvo užėję tokie kvaili svaiguliai, bet juk
visada atsigaunu! Kodėl jie staiga susimokė, kad būtinai numiriau?
Prileistų mažių, aš jam pasakyčiau, kad reikia pakvieti daktarą, man
kur būt koma ar kas, o jie tuoj neša į kapines! Po velnių, jeigu
laidoja, tai bent užgiedotų!..

Vos spėjau apie tai pagalvoti,
vyrai užbaubė “Viešpaties angelą”, ir tas garsas sudrebino mane visą.
Supratau, kad laikas sėstis, nes jie iš tiesų padarys kažkokią
nesąmonę, bet viskas aplink susiūbavo, aš negalėjau atgauti lygsvaros
ir supratau, kad jie leidžia mane žemyn atviru karstu.

Žmonės
juodais drabužiais žiūrėjo iš viršaus, bemat atlėkė keli kastuvai
žemių, bet žmona ir kiti tylėjo, tik mažius staiga suprato, kas vyksta,
jis ėmė draskyti mamą už rankos ir klykti:

- Mama, mama, žiūrėk, tėtį užkasa!..

Tas klyksmas ėjo kiaurai per širdį, bet jo niekas neklausė.

-
Mano tėtuką užkasa! - klykė vaikas, aš norėjau suklykti irgi, atsisėsti
ir keltis, bet supratau, kad oro nebėr, norėjau įkvėpti, bet oro visai
nebebuvo.

O siaube, jie vos neuždusino!..

Šiaip taip
atsisėdau ir dideliais gurkšniais ėmiau gaudyti dvasią. Įsikibau
rankomis į karsto kraštus, tačiau tai buvo ne karstas, o metalinė
bendrabučio lova. Prirūkytame kambarėlyje buvo tamsu lyg kapo duobėj,
aš strimgalviais išlėkiau i koridorių, tada nusvyravau i prausyklą.

Šaltas
vanduo nubėgo gerkle žemyn, nuo jo supratau, kad iš tiesų pabundu.
Pėdomis jutau šaltas cementines grindis, net keista - buvo visai malonu
jausti cemento šaltį. Apžiūrėjau rankų pirštus. Jie buvo kažkokie
pageltę, bet gyvi. Palanksčiau. Truputėlį dreba, bet lankstosi.

Ant
palangės stovėjo konservinė su nuorūkom ir degtukų dėžutė. Tarp pelenų
susiradau ilgą nuorūką, nuo filtro nubraukiau prilipusius juodus
degėsius, tada  godžiai užtraukiau dūmą, nuo kurio vėl truputėlį
apsvaigo galva.

- Tau geriau? - paklausė kažkas už nugaros.

Kaimynas
atšlepsėjo į prausyklą po vienomis trumpikėmis, jo galva buvo
susivėlusi kaip šieno vežimas. Iš rūškano veido atpažinau, kad tai -
vienas iš tų nešikų, kuriuos neseniai sapnavau.

- Atsigavai?.. - paklausė jis, gerdamas krano vandenį.

- O kas yra? - nejučiom krūptelėjau.

-
Na, tu klykei už sienos ir kažkaip gargaliavai… Norėjom pažiūrėti,
kas atsitiko, bet duris buvai užsirakinęs. Paskui nutilai. Nenorėjome
laužtis. Paskui su kaimynais sutarėm: jeigu mirei ar kas, tai rytą
laušim duris… Alaus neturi?

- Ne, - papurčiau galvą ir nusvyravau į kambarį.

Vienas
alaus butelis gulėjo ant grindų, o kitas stovėjo tuščias. Matyt,
parsineršiau pagirioms, bet neiškentęs išgėriau abu. Peleninė buvo
nukritusi nuo kėdės, prie lovos mėtėsi nuorūkos, pelenai pažirę aplink.
Vaizdelis tragiškas, bet neturėjau jėgų tvarkytis. Išjungiau lempą ir
nuėjau prie lango, kur buvo truputėlį šviesiau.

Miestas tylėjo.
Keistas laikas - dar ne rytas, bet jau ne naktis. Staiga supratau, kad
ryto nelaukiu, iš pridususio kambario niekur manęs netraukė.
Parduotuvės vis tiek uždarytos, skolintis pinigų bus didelė gėda…
Kelinta naktis į galvą braižėsi viena paslaptinga mintis, kuri dabar
buvo tokia paprasta ir aiški: aš iš tiesų esu miręs.

Rodyk draugams

Komentarai (2)

Joakimas2005-03-26 11:33

Taigi, kad nepripažinę mirties negalime ir priskelti. Drasiai tu čia liudiji. Kiekvienam iš mūsų reikia tokios drasos - pažiūrėti blaiviom akim į save.

Bernardas2010-11-05 21:45

Valio!!! Valio!!! Valio!!!

Rašyti komentarą

Tavo komentaras