BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Minties šuolis į Vatikaną

“Kadangi buvo Vasario 16-oji, važiavau už vairo išgėręs”, - rašo protokole vairuodamas, darydamas juokingą minties šuolį. Jis išleidžia iš akių “savaime suprantamą” dalyką, kad geria per kiekvienas šventes, todėl atsiranda tariamas ryšys tarp Vasario 16-osios ir jo girtumo, tarsi jis būtų apgirtęs nuo šventės, o ne nuo degtinės.

Minties šuoliu paprastai vadiname logikos klaidą, kai nuoseklioje minčių sekoje išleidžiama grandis ir sujungiami tiesioginio ryšio neturintys dalykai, šiuo atveju - Vasario 16-oji ir neblaivi vairuotojo būsena.

“Tu žinai, man nepatinka tavo žmona”, - apžiūrėjęs pacientę sako susirūpinęs gydytojas. “Na ir kas? - patraukia pečiais pacientės vyras. - Man ji seniai nepatinka!”

Tokiais ir dar didesniais minties šuoliais buvo sukurta daugybė anekdotų, kuriuose vienas kalba apie batus, kitas - apie ratus, minties šuoliai naudojami ir kaip stilistinė priemonė, kurią itin mėgsta poetai. Kalbėdami apie lietų kaip apie “byrančias dangaus ašaras”, jie pasinaudoja lietaus bei ašaros lašų panašumu ir sąmoningai mums sukelia minties šuolį nuo lietaus link verksmo, nors tai - visiškai skirtingi dalykai. Panašų minties šuolį mes darome, žiūrėdami į žmogaus paveikslą ar nuotrauką - nors žinome, kad tai yra viso labo popieriaus lapas, ant kurio kažkas pavaizduota, galime jį imti gerbti kaip tikrą žmogų ir laikyti pačioje pagarbiausioje vietoje. Minties šuoliu paremta ir stabmeldystė - žiūrėdamas į medinį ar akmeninį stabą, stabmeldys ima su juo kalbėtis kaip su Jėzumi arba Buda, nors tai iš tiesų yra tik medžio drožinys arba akmens statula.

Visi prietarai paremti ta pačia mąstymo klaida - minties šuoliu. Galimas daiktas, kada nors kur nors kas nors iš tiesų sutiko juodą katę, ir jam netrukus atsitiko nelaimė. Padaręs minties šuolį ir sujungęs laiko atžvilgiu artimus dalykus, žmogus “atrado” priežastinį ryšį tarp juodos katės ir nelaimės, nors iš tiesų tokio ryšio nebuvo. Nuvažiavęs į Egiptą ir sutikęs girtą arabą Abdulą, europietis gali padaryti stulbinantį šuolį nuo Abdulo link “visų arabų” ir padaryti išvadą, kad “arabai girtauja”, nors ten geriama kur kas mažiau, nei Europoje. Minties šuoliais yra sukurta šitiek socialinių, religinių ir nacionalinių prietarų, kad šiandien nedvejodami galime sakyti, jog jie sudaro gana didelę mūsų pasaulėžiūros dalį, kartais - visą tariamų vertybių sistemos pamatą.

Imkim konkretų pavyzdį. Kažkada gyveno žmogus, kuris vienam savo mokiniui pasakė: “Petrai, tu esi uola, ant kurios aš pastatysiu bažnyčią”. Tai buvo maždaug prieš prieš 2000 metų Palestinoje. Kaip jau tikriausiai supratote, tas mokytojas buvo Jėzus, o jo mokinys - Petras, paprasčiausias nemokytas juodadarbis, buvęs žvejys. Dabar klausimas: ar tas prieš 2000 metų gyvenęs prasčiokas žydas yra XX amžiuje gyvenęs lenkas Karolis Vaitila?

Mano klausimą galite palaikyti visiška kvailyste, bet daugybė žmonių šias Evangelijos eilutes panaudoja kaip svarbiausią argumentą įrodyti, kad jų popiežius esąs uola, ant kurios stovinti Jėzaus bažnyčia. Tarsi Jėzus būtų kalbėjęs ne savo mokiniui Petrui, bet kažkokiam Romos popiežiui Karoliui ar Benediktui. Jie “kažkaip savaime” išleidžia iš akių, kad prieš 2000 metų gyvenęs žydas žvejys ir XX amžiuje gyvenęs lenkas arba vokietis - visiškai skirtingi žmonės. Padarę šį stulbinantį minties šuolį ir Petro misiją priskirdami visai kitiems žmonėms, įrodinėtojai ima atbuline tvarka ieškoti  kažkokio “panašumo”, “bendrumo” tarp skirtingų dalykų. Benediktas nešioja žiedą su žuvies atvaizdu - vadinasi, jis irgi žvejys, dažnai mini tą patį Jėzaus vardą - vadinasi, irgi jo mokinys… Bendrumo iliuzijai dar labiau sustiprinti buvo sukurta legenda, neva Petras palaidotas Vatikane - po pat  Benedikto darboviete, nors niekas nežino, ar tas žydų žvejys apskritai kada nors buvo atvykęs į Romą. Sukūrus “tęstinumo” mitą, atsiranda moralinis poreikis paklusti Benediktui, nes Jėzus liepė paklusti… Petrui.

Bet jeigu žydą Petrą painiojame su kažkokiu lenku Karoliu arba vokiečiu Benediktu, tai kodėl jo negalėtume taip pat “teisėtai” painioti ir su mano kaimynu Algiu, tuo labiau, kad Algis dar ir aistringas žvejys?.. Kodėl nepaieškojus kokio nors tariamo ryšio tarp Petro ir mūsų firmos buhalterio Antano, kasininko Pranciškaus?

Šiandien tai jau ne hipotetiniai klausimai. Dabar, kai prisiveisė devynios galybės “naujųjų”, “tikrųjų”, “gyvųjų” apaštalų su pačiomis tikriausiomis jų sukurtomis bažnyčiomis, kurias (norit tikėkit, norit - ne), kažkokiu nesuprantamu būdu prieš 2000 metų steigė pats Jėzus, galime drąsiai kelti “teisėto” paveldimumo klausimą. Ir tikrai: kodėl kur nors Anykščiuose ar Šiauliuose liliputinę sektą įsteigęs juodadarbis maniakas turi mažiau teisių į “Petro sostą” nei koks nors išsičiustęs Vatikano dvasiškis? Liliputinė maniako sekta savo dydžiu netgi panašesnė į kažkada Petro sukurtą pirmąją bendruomenę.

Jei šuoliuojame, tai šuoliuokime.

Argi nematom - atstumai erdvėj, bedugnės laike šuoliuojančiai minčiai yra grynas juokas. Ko mums varžytis?

Tiesą sakant, šuoliuojančiai minčiai jokio atstumo nėra, todėl mąstymo klaidą padaręs žmogus šuolio nepastebi. Jo tarsi nėra - viskas atrodo rišlu ir logiška. Paklūstu Benediktui, nes Jėzus liepė paklusti Petrui…

Kadangi vakar buvau žvejyboj, tai šiandien tebesu pagiringas…

Tačiau kam man šaldytuvas, jeigu nerūkau?

Atleiskite man - aš esu gimęs toli nuo Šiluvos…


Rodyk draugams

Komentarai (7)

Anonymous2008-03-15 12:11

Iš anksto atsiprašau, jeigu aš kaip nespecialistas nusišnekėsiu :) Mano manymu logika šitoj vietoj yra šiek tiek kitokia negu kalbama straipsnyje:
Popiežius nėra Petro antrininkas, klonas ar pan., niekas jo tokiu ir nebando padaryti, popiežius yra laikomas apaštalų ĮPĖDINIU. Jeigu apaštalavimas būtų pasibaigęs ties Petro gyveniu, tai krikščionybė ir būtu likusi dviejų tūkstančių metų atstumu nuo mūsų, maža sekta, čia kaip pasakos perduodamos iš kartos į kartą, va tokia logika :) kaip manot?

Ekspertas2008-03-15 12:26

Paskutinis sakinys atskleidžia viską. Jeigu toli nuo Šiluvos, tai ko iš tavęs norėti? :))

Petras2008-03-15 12:42

Na, kad minties šuoliui naudojama "ne ta logika", apie tai kalba visas mano straipsnis. Čia jau tikrai visai kitokia, išskirtinė "logika"…

Nors, šnekant rimčiau, logika yra viena. Ta pati logika būna arba jos nėra, kai šnekame apie alų, degtinę, mėšlą, pasukas, popiežių, televizorių ir ką tiktai nori. Galime visai protingai kalbėti apie psichinę ligą ir nusišnekėti, kalbėdami apie paveldėjimą.

Anykščiuose sektą įsteigęs maniakas yra toks pat Petro "įpėdinis", kaip, tarkime, nusenęs Vatikano dvasiškis. Tokiu įpėdiniu gali pasiskelbti bet kas, ir jis bus lygiai tiek pat "teisėtas".

Padarę minties šuolį ir atradę tariamą "paveldėjimo" ryšį tarp Petro ir kažkokio popiežiaus, katalikai grindžia kitą minties šuolį - jie stabmeldžių katalikų hierarchiją tapatina su Petro kažkada suburta Jėzaus bendruomene, tokiu būdu stabmeldystę, magiškus ritualus, inkvizicijos žvėriškumus, bažnyčios skelbtu plėšikiškus karus sulygindami su Jėzaus mokymu.

Tačiau atsiverti Evangeliją ir pamatai - tarp šitos organizacijos nusikaltimų ir Jėzaus mokymo nėra ir negali būti jokio ryšio.

pieska2008-03-15 15:20

gerai, šitoj vietoj yra tiesos, bet kyla dar pora klausimų:
kodėl sakai, kad paveldėjimo ryšys yra tariamas? Straipsny aiškiai teigi, kad tai nėra logiška, bet tai ir viskas, kur pagrindimas? kuom remdamasis sakai, kad "paveldėjimas" yra tokia pat loginė nesamonė kaip ir kiti vardinti dalykai?

ir kitas klausimas: sutinku, kad inkvizicija ir kiti panašūs dalykai neatitinka kristaus mokymo, bet žmonės yra žmonės, jie klysta, ar be šitų dalykų bažnyčia daugiau nieko nepadarė? turiu omeny nieko gero?

Petras2008-03-15 16:22

Na štai, aš turiu įrodyti, kad Jėzaus žodžiuose, kuriuos jis kažkada pasakė savo mokiniui Petrui, nėra net užuominos apie kažkokio Karolio ar Benedikto paveldėjimo teisę…

Nėra tai nėra… Jėzus kažkada pasakė Petrui: "Tu esi uola, ant kurios aš pastatysiu bažnyčią". Tai žodžiai Petrui ir apie Petrą. Kur čia kalbama apie Karolio arba Benedikto paveldėjimo teisę? Jais gali naudotis ir susireikšminęs Anykščių maniakas, ir mano kaimynas žvejys Algis - apie juos lygiai taip pat nieko nepasakyta, kaip ir apie Karolį arba Benediktą.

Tai ir yra minties šuolis - pasinaudoti Jėzaus žodžiais Petrui, tarsi jie būtų pasakyti Karoliui arba Benediktui.

O Jėzaus mokinius lyginti su inkvizitoriais arba naciais, kurie be akivaizdžių nusikaltimų tikriausiai yra padarę ir ką nors gero, tarkim, palakinę šunį, mano supratimu yra šventvagystė ir šia tema nenoriu kalbėti.

pieska2008-03-15 16:36

ok, ačiū už atsakymą

Ekspertas2008-03-15 17:17

Pieska turi skubiai eiti išpažinties ir atgailauti dėl to, kad pažeidė mūsų Popiežiaus Švetojo Tėvo neklystamumo aureolę.

Kalbėdamas apie mūsų Motiną Bažnyčią, jis pasakė, kad visi yra žmonės, jie klysta, tokiu būdu duodamas suprasti, kad ir Jo Šventenybė Šventasis Tėvas Romos Popiežius yra žmogus ir klysta - atleisk man Viešpatie, kad turiu ištarti tokius šventvagiškus žodžius.

Turiu visai atsakingai pareikšti, jog mūsų Motinos Bažnyčios Šventasis Tėvas yra ne šiaip žmogus, o Dievo vietininkas, kuris turi neklystamumo dovaną. Tam reikalui yra išleista kažkokia speciali Popiežiaus neklystamumo dogma, ir kas ja abejoja, labai sunkiai nesudeda Motinai Bažnyčiai. Tuo požiūriu Pieska mažai kuo skiriasi nuo eretiko Petro, kuris atvirai šmeižia Jo Švententenybės Popiežiaus įsteigtą Šventąją Inkviziciją, nes abejoja nelystančio Romos Popiežiaus Šventojo Tėvo sprendimo teisingumu.

Muškis į krūtinę, nes už tokią ereziją tau gali būti neatleista ir tu gali būti pripažintas eretiku bei atskirtas nuo mūsų Motinos Romos Katalikų Bažnyčios. Amen.

Rašyti komentarą

Tavo komentaras