BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Mesje, kokio pageidautumėt Jėzaus?

Netyčia aptikau religingo žmogaus puslapį, kuriame jis rašo: “Negaliu sau įsivaizduoti pakrantėje sėdinčio ir kitus į šuns dienas dedančio Kristaus, kurio tinklus pametę žvejai klaustų: “Mokytojau, kur gyveni?”..


Įdomu, kokį Jėzų jis galėtų sau įsivaizduoti?


“Gal tikrai turiu nusispjauti į tuos, su kuriuo dalinuosi savo tikėjimu ir užsidaryti maldai kambarėlyje, prieš tai įsitikinęs, kad nuo sienu visi stabmeldiški paveikslai nukabinti? Galbūt iš tiesų nieko šiame pasaulyje nėra tikriau nei šv. Raštas?” - abejoja parapijietis kitame sakinyje, ir pasidaro aiškiau, kokio Jėzaus pageidautų šitas žmogus.


Jis norėtų tokio Ganytojo, kuris žodžiais draustų garbinti drožinius, lipdinius ir paveikslus, bet atėjęs padėtų visas tas šventenybes sukabinti ant sienos. Tokio, kuris pacituotų Šventąjį Raštą ir čia pat pasakytų: “Neimk šito į galvą, pasaulyje yra svarbesnių dalykų už Raštą. Sekmadienius švęsk, nueik į bažnyčią, ir bus viskas OK.”


Kai buvau labai priklausomas nuo alkoholio, aš irgi norėjau panašaus Jėzaus. Tokio, kuris nebartų už gėrimą ir dar nupirktų alaus pagirioms…


Bet Jis buvo kitoks. Manęs jis nepasmerkė, bet nuolatos smerkė nuodėmę. Religingi žmonės šitų dalykų nemoka skirti, todėl mirtinai įsižeidžia, kai kritikuojami jų blogi darbai. Jie tapatina save su darbais, todėl, gindamiesi nuo tariamo pasmerkimo, ima ginti blogus savo darbus. Stabmeldžiai gina savo stabus, kunigai - savo magiją, davatkos - veidmainystę. Norėdamos apginti girtaujantį ir vaikus tvirkinantį kunigą, jos gina net girtuoklystę ir pedofiliją.


Jėzus šitų dalykų niekada negynė.


Ilgai negalėjau suprasti, ar Jis švelnus, ar griežtas.


Taip, Jis švelnus, nes nepasmerkė nė vieno nusidėjėlio, netgi savo žudikų.


Bet Jis griežtas ir smerkiantis nuodėmę. Štai kaip Jis kreipėsi į tų laikų davatkas (tada jos vadinosi fariziejais):


12:34 Angių išperos, kaip jūs galite kalbėti gera, būdami blogi?! Juk lūpos kalba tai, ko pertekusi širdis. Mt


Arba:


23:33 Gyvatės! Angių išperos! Kaip jūs ištrūksite nuo pasmerkimo į pragarą?! Mt


Beje, Jis pats sufleravo, kaip būtų galima ištrūkti nuo pasmerkimo - reikia nusigręžti nuo savo religinių tradicijų ir paklusti Žodžiui, tik Žodžiui. Suklydus - dar ne tragedija, nes Tėvas laukia visų savo vaikų paklydėlių - tereikia nusigręžti nuo nuodėmės ir atsigręžti į Tėvą.


Argi tai nėra paprasta?


Paprasta, nes nebereikia apsivalymo ir aukojimo ritualų, tarpininkų kunigų armijos, brangiai kainuojančių šventykų, nepakeliamų šventyklos mokesčių. Užsidarai kambarėlyje ir kalbiesi su Tėvu akis į akį. O ir kalbėti daug nėra ko - dar nepasakius žodžio, Tėvas jau žino, ko mums iš tiesų reikia. Svarbu, kad būtų atvirai, iš širdies į širdį. Teesie Tavo valia, ir bus viskas gerai…


Sudėtinga, nes religinė aplinka ir vidiniai įpročiai tempia į kitą pusę. Kaip aš nusigręšiu nuo kitų davatkų, su kuriomis kartu ėjau keliais apie bažnyčią, kartu traukiau ieškoti Dievo po šventas žemes, kartu klūpojau po Marijos paveikslu, kartu uosčiau šventuosius smilkalus? Ką pasakys kunigas? Ką pasakys pastorius?


Negalėdamas apsipręsti ir pasirinkti, žmogus ima ieškoti moralinio kompromiso. Ar nebūtų galima garbinti Bibliją ir kartu nusispjauti į kai kurias jos vietas? Ar nėra įmanoma garbinti Jėzų, bet paklusti savo dvasiniam tėvui ir vieną kitą Jėzaus nurodymą truputuką pakooreguoti? Negi Jėzus - raidės žmogus? Negi Jis šauks ant manęs?


Jis šauks, ir dar kaip šauks!


Jis ir dabar šaukia visus:


11:28 Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti, ir Aš jus atgaivinsiu. Mt


Tų, kurie nenori girdėti, laukia sava perspektyva:


12:47 Jei kas klausosi mano žodžių ir netiki, Aš jo neteisiu, nes atėjau ne teisti pasaulio, bet gelbėti pasaulį.


12:48 Kas mane atstumia ir mano žodžių nepriima, tas turi savo teisėją: žodis, kurį kalbėjau, teis jį paskutiniąją dieną. Jn


Dabar sprękite patys, ar Jėzus atėjęs padės katalikui sukabinti ant sienos uždraustus stabus, ar pabėgės iki parduotuvės man pagiringam alaus…


 Religija prieš Jėzų

Rodyk draugams

Komentarai (6)

Anonymous2006-06-13 11:41

Tikrai paprasta. Nusiteiki pokalbiui ir kalbiesi su pačiu Dievu. Kam tokia sudėtinga hierarchinė struktūra, grandiozinė šventyklų, parapijų, vyskupijų sistema? Juk visa tai - muilo burbulas!

Petras2006-06-13 12:00

Po Jėzaus - taip, muilo burbulas. Didelis, margas, blizgantis, tuščias.

O tu manai, kad kunigai ir jų valdoma davatkų minia Jėzaus mirties išreikalavo tik šiaip, iš neturėjimo ką veikti?

Jėzus - mirtinas religijos priešas, ir su juo niekada nesusitaikys joks kunigas, jokia davatka. Susitaikytų - būtų nebe kunigas, nebe davatka…

Anonymous2006-06-13 12:05

Atrodo, alaus turėsim palaukti…:)

kinder2006-06-14 11:32

Petras teigia, kad Jėzus nesmerkia nusidėjėlių, o smerkia nuodėmę. Kaip pavyzdys pateikiamos Jėzaus frazės fariziejams:

12:34 Angių išperos, kaip jūs galite kalbėti gera, būdami blogi?! Juk lūpos kalba tai, ko pertekusi širdis. Mt

23:33 Gyvatės! Angių išperos! Kaip jūs ištrūksite nuo pasmerkimo į pragarą?! Mt

Aš čia matau žmonių smerkimą, o ne elgesio smerkimą. Tiesiai šviesiai išvadina gyvatėmis, angių išperomis, sako "būdami blogi", o ne blogai elgdamiesi.

Anonymous2006-06-14 14:04

Barimas - dar ne smerkimas

Taip, Jėzus kalbėjo apie tų laikų davatkas kaip apie blogus žmones, vadino juos gyvatėmis. Bet kitoje vietoje Jis žmonėms kėlė sąlygą: neteisk, ir nebūsi teisiamas. Pats teisė, o kitierms teisti neleido? Įdomiausia, kad ir po griežčiausių žodžių Jis nepasmerkė nė vieno, net meldėsi už savo budelius, vykdžiusius kunigų ir davatkų išreikalautą nuosprendį.

Vieni prieštaravimai, ar ne?

O gal jokių prietaravimų nėra? Gal Jėzus ne smerkė, o barė tų laikų davatkas? Jeigu būtų pasmerkęs, kam būtų meldęsis už savo budelius tokiais žodžiais: "Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro"?

Blogi darbai ar bloga prigimtis?

Dabar mėginkim žiūrėti, kodėl davatkos pagal Jėzų - blogi žmonės. Ar jie blogi "iš prigimties", kaip pasakytų teologai, ar dėl kokių nors kitų priežasčių? Kas daro žmogų blogą ar gerą?

Mato Evangelijoje Jėzus aiškina, kas sutepa žmogų - ogi "pikti sumanymai, žmogžudystės, svetimavimai, paleistuvystės, vagystės, melagingi liudijimai, piktžodžiavimai. Šitie dalykai suteršia žmogų." Mt 15:19,20

Darydami gerus darbus esame geri, darydami blogus tampame blogi. Mūsų būsena yra dinamiška ir priklauso nuo to, kaip elgiamės, kaip mąstome ir kaip kalbame.

Taigi mūsų gerumą arbą blogumą apsprendžia mūsų gyvensena. Todėl negalim pasmerkti nė vieno - net katalikų popiežius paskutinę akimirką gali atsiversti ir iš dievažmogio tapti mažiausiuoju Jėzaus broliu. Tada jis bus pirmasis, o jį smerkusieji - paskutiniai.

Religinis požiūris į žmogų yra kitoks. Rašto aiškintojai įrodinėja, kad žmogus blogas "iš prigimties", o tą prigimtį sugadinę mūsų proprotėviai ("gimtosios nuodėmės" prietaras). Už tai jis turįs išsipirkinėti, aukodamas Dievui aukas. Tačiau, būdamas iš prigimties "nešvarus", jis negali pats stoti Dievo akivaizdon, todėl reikalingi tarpininkai kunigai, kurie moka rituališkai apsivalyti ir už tam tikrą mokestį gali nunešti Dievui mūsų aukas. Taip tūkstančius metų gyvavo ir klestėjo religijos verslas.

Aukų pabaiga

Jėzus atėjęs išjuokė ritualinius apsivalymus, religines tradicijas ir kritikavo kunigus už žmonėms kraunamas naštas. Jūs valote taurės išorę, o vidų paliekate našvarų, sakė Jis sąmojingai ir taip vaizdžiai, kad nesunku įsivaizduoti kunigą, šveičiantį ritualinę taurę, kurios vidus priskretęs. Iš tiesų Jėzus taurės metafora kalbėjo apie žmogų. Jam buvo svarbu ne išorinis, ritualinis, bet vidinis žmogaus apsivalymas. Jėzus pats neatlikinėjo ritualinių rankų apsiplovimų ir teigė, kad jo mokiniai yra "šavarūs", nesilaikė šabo ir kitų religinių įstatymų, tokiu būdu parodydamas, kad ne religiniuose ritualuose ir taisyklėse, bet žmogaus širdyje yra kelias į išsigelbėjimą.

Tai ir yra Geroji Naujiena - žmogus nėra blogas ar nešvarus, jis gali pats drąsiai stoti Tėvo akivaizdon be jokių kunigų tarpininkavimo. Svarbu, kad jis susiprastų ir patrauktų atgal pas Tėvą, kuris laukia kiekvieno sūnaus paklydėlio.

Kai už tokias kalbas kunigai ir davatkos išreikalavo Jėzaus mirties ant kryžiaus, Jo mokiniams atsirado naujas argumentas, diskutuojant su atsiverčiančiais, bet prie aukojimų prijunkusiais žydais. Be aukojimų negalintiems gyventi naujatikiams Paulius aiškino, kad nebereikia jokių aukų, nes paaukota pati didžiausia ir vienitelė tikroji auka - Dievo Sūnus. Visi mūsų nešvarumai nuplauti Jėzaus krauju, todėl visi tapome švarūs, taigi patys esame kunigai ir galime drąsiai stoti Tėvo akivaizdon.

Ar nepuiki naujiena?

Jėzaus priešai Gerąja Naujiena netiki

Nežiūrint į tai, religingieji žmonės atmetė Jėzaus ir jo pasiuntinio Pauliaus mokymą. Atmetę mokymą, jie ritualams pasiėmė Jėzaus vardą, kuris stabų prikrautoje ir ritualinių smilkalų pridususioje bei religiniais kanonais paramstytoje bažnyčioje atrodo kaip pasityčiojimas. Katalikai, liuteronai bei stačiatikiai ir toliau rituališkai nuo kūdikių plauna "prigimtinę nuodėmę", nors jų neva garbinamas Jėzus tvirtino, kad kūdikių angelai regi Dievo veidą, nors ragino mus visus atsiversti ir tapti vaikais. Per kiekvienas mišias tarpininkai kunigai bei popai kažką vis aukoja… Už 100, už 200 litų, kartais - ir veltui. Religijos verslas klesti toliau.

Protestantai apie aukojimus kalba atsargiau, bet elgiasi pagal savo motinos katalikų bažnyčios, iš kurios yra gimę, religinę prigimtį. Jų išsigelbėjimo kelias irgi eina per religiją, tik tarpininko funkciją atlieka ne būtinai kunigas - gali būti ir formali religinė institucija, kuriai jie privalo tarnauti. "Geri" yra tik savosios organizacijos įstatymus vykdantys sektantai, o kitų sektų įstatymus vykdantys - kur kas blogesni. Patys blogiausi, žinoma, yra tie, kurie apskritai nenori tarnauti jokiai religijai ir mėgina pasikliauti ne institucija, bet pačiu Gelbėtoju.

Taigi pasaulis išlieka suskilęs: vieni išgirsta Gerąją Naujieną ir pasikliauja Jėzumi, kiti Gerosios Naujienos negirdi ir pasikliauja tarpine institucija. Vieni tikisi išsigelbėti tikėjimu (Jėzus iš bėdos ištraukia kiekvieną, kas juo pasitiki, Jis ištraukė net mane, beviltišką latrą), kiti išsigelbėjimo ieško religinėse apeigose. Vieni eina į savo kambarėlį ir kalbasi vienume su Tėvu, kaip mokė Jėzus, kiti eina į bažnyčią ir minioje meldžiasi stabams, kaip juos moko kunigai ir pastoriai.

Lemia prigimtis ar laisvas apsisprendimas?

Kodėl kunigai, Rašto aiškintojai ir davatkos negirdi?

Tai sunkus klausimas. Ar jie "pasmerkti negirdėti", ar patys apsisprendžia rinktis religijos kelią?

Manau - apsiprendžia. Jeigu ne, kam Jėzus būtų kreipęsis į kiekvieną asmeniškai, kam būtų įtikinėjęs davatkas, kodėl Jis ir šiandien apeliuoja į mūsų apsisprendimą, o ne į aklą paklusnumą įstatymams?

Apibendrindami galim sakyti, kad žmonės nėra suskirstyti į "gerųjų" ir "blogųjų" rases, kaip neseniai man norėjo įrodyti vienas protestantų sektantas. Mes visi judame pasaulyje tarsi vandens molekulės arba spermatozoidai. Visi esame tokie pat, visi tobulai sukurti, tik kartais pasirenkam teisingą kryptį, judam į Centrą ir tada būnam "geri", kartais pasirenkame neteisingą kryptį, judam į priešingą pusę nuo Centro ir tada būnam "blogi". Jeigu spermatozoidas nepasieks kiaušialastės - argi jo gyvenimas bus vaisingas?

Pažvelgęs kiekvienas į save, nesunkiai atrasime ir tokio, ir tokio judėjimo. Štai su manimi katalikų bažnyčioje buvo atlikti visi stabmeldiški "apvalymai" ir "sutvirtinimai", bet po to ilgą laiką klimpau į liūną. Ne tik aš, bet ir daugubė "šventesnių" katalikų - net kunigų, vyskupų ir kardinolų - klimpsta į girtuoklystės ir paleistuvystės liūną, jų neapsaugo nei smilkalai, nei užburtas, atsiprašau, šventintas vanduo…

Bet vieną dieną kreipiausi į savo Ganytoją, ir Jis mane ištraukė iš šiukšlių duobės, nuprausė, aprengė, pagydė žaizdas, davė pinigų naujam gyvenimui. Jis tai padarys su bet kuo, kuris kreipsis pagalbos - nereikalaus nei "krikšto" liudijimo, nei sektos nario bilieto… Iš manęs tai nereikalavo!

Ar dabar aš "gerietis"? O varge!

Koks būčiau kvailys, jeigu taip pasakyčiau!

Petras

Redagavo Petras 2006-06-15 01:24

kaimynas2006-07-04 17:49

KEPTO

Rašyti komentarą

Tavo komentaras