BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Medinė ašara

Atsisėdau į pirmąjį suolą ir ilgai žiūrėjau į nukryžiuotą figūrą. Ji
buvo taip neblogai padaryta, kad atrodė, jog irgi žiūri man į akis.
Truputį pasitraukiau į šoną, bet ji žiūrėjo vis tiek.

Buvo
tuščia, tik vargonininkas palubėj repetavo kažkokią melodiją.
Nukryžiuotasis kabojo ištemptomis rankomis, o akys buvo išsprogusios iš
skausmo. Niekada nebuvau matęs  mirštančio žmogaus, bet atrodė,
kad jis tuoj neištvers ir suglebs.

“Šitoks realizmas!” – vos nesušukau. Kartais liaudies meistrai išdrožia unikalių dalykų.

Atsilošiau
ir nustebęs žiūrėjau. Dar dar sekundė, ir jo galva nusvirs. Tačiau jis
laikėsi. Vienu metu galva truputėlį linktelėjo, bet jis vėl pakėlė ir
šiek tiek pasimuistė, tarsi būtų nutirpusios rankos.

- Skauda? – paklausiau kvailai, bet jis kažkaip supratingai mirktelėjo.

- O tau?..

Mane nukrėtė lengvas drebulys. Viskas, netgi tas balsas kažkur giliai galvoje, buvo labai tikroviška.

- Dabar ne, - atsakiau nenoromis. – Bet vėl prasidės…

- Kas prasidės? –  jis pakėlė akis, ir atrodė, kad akimirkai pamiršo savo skausmus.

-
Kol psichologas žaidžia su manimi, viskas gerai. Aš jau dvi savaites
negėriau. Nieko neskauda ir rankos beveik nebedreba. Vidurnakčiais
nepabundu, miegu iki pusryčių, o kai atsikeliu, nemėto į šalis ir burna
nebūna išdžiūvusi. Bet jis sako, kad nieko iš to neišeis. Mano valia
visai pažeista, ji niekam daugiau netinka.

Staiga nutilau, nes pasakiau pernelyg drąsiai.

- Psichologas sako? – jo balsas buvo kažkoks abejingas.

- Žinau ir pats, - netikėtai prisipažinau.

-
Žinai pats? – jis pakėlė antakius ir žvelgė susidomėjęs. Kažkas jam
buvo uždrožęs kietu daiktu, todėl veide kraujavo negili žaizda.

-
Tikrai žinau, - atvirai pasakiau ir nustebau, kad gerklės neužspaudė
baimė ar gėda. – Sugrįšiu namo, ir vėl prasidės baliai. Iškentėjau
trejus metus, o kai nutrūkau, pasidarė baisiau, negu iki tol. Jeigu
iškentėsiu dar kokius metus, kito atkritimo nebeatlaikysiu. Kokia
prasmė daužyti galvą į sieną?

- Ką tu žadi daryti?

- Psichologas sakė, kad eičiau ir susitarčiau su tavimi. Iš manęs visiškas šūdas, ir nieko jis neišspaus…

- Visiškas šūdas?

-
Blogiau, negu šūdas, - pasidariau dar atviresnis. – Tai visiškas,
visiškas šūdas! Tik kai nusiprausiu, aš atrodau švarus, o iš tiesų
seniai visas smirdžiu, net keista, kad kiti neužuodžia. Norėjau
nusižudyti, bet nepavyko. Pasikarti gal būtų pavykę, o prasipjauti
venas reikia daug valios, kad žaizda išeitų kaip reikiant gili…

Atitraukiau
kairę rankovę ir parodžiau nedidelį rangą, kurį nuo visų stengiausi
slėpti. Jis krūptelėjo, tarsi kas būtų įpjovęs, aš irgi nusipurčiau.
Iki tol niekada nebuvau nukritęs šitaip žemai, man vis atrodė – krentu
ir krentu, o dabar – visiškos šakės, kristi daugiau nebėra kur, nes
duobės dugnas. Tai ko man tylėti?

- Dabar supranti? – paklausiau.

- Ką aš turiu daryti? – prašneko jis tyliai, o aš nustebau. Man kažkodėl atrodė, kad jis pasakys, ką aš turėčiau daryti.

-
Na, kiti sako, kad tu viską gali. Prikelti, pagydyti, pakeisti
smegeninės turinį ir panašiai… Jei įsodintum kokią nors savo mintį, na,
tokį sveiką failiuką, tada visa programa pasikeistų pati, ir aš
pradėčiau galvoti, na, tarsi beveik kaip tu…

- Ir tu tiki šita kvailybe? – jo klausimai darėsi vis keistesni.

-
O kas man daugiau belieka? – paklausiau, ir pajutau, kaip rankos
nukrito ant kelių, o kūną nukrėtė drebulys. Nieko daugiau nekalbėjau –
mane tik krėtė ir krėtė. Tiesą sakant, sakyti daugiau nebebuvo ko.

- Tikrai neturi daugiau ką pasakyti? – nustebęs paklausė Dievas nuo kryžiaus. – Nieko daugiau nenori?

Papurčiau galvą, kuri buvo tuščia lyg kamuolys.

Nukryžiuotojo
žvilgsnis staiga pasidarė klaikus, jis žiūrėjo kiaurai pro mano odą ir
kaulus, po to išsirietė, o veidą iškreipė skausmo grimasa. Tada
pastebėjau, kaip didžiulė medinė ašara rieda sužeistu skruostu. Pro
lango vitražą ant jo veido krito raudona šviesa, tai atrodė, kad ašara
susimaišiusi su tirštu krauju. Pečiai ėmė kilnotis, verksmas pavirto
staigiais traukuliais.

- Tau pasidarė blogiau? – išsigandęs paklausiau.

- Eik namo, - jis suspaudė lūpas ir iškošė pro sukąstus dantis: – Ką nors dėl tavęs pagalvosiu…

- Už ką jie tave?..

- Kada nors sužinosi… - jo krūtinė ėmė kilnotis. – Sakau, eik namo, aš turiu labai mažai laiko!

Išsigandęs pašokau ir paklusniai patraukiau link durų. “Aš jį asilas pribaigiau!” – į galvą šovė mintis.

Prie durų apsigręžiau. Jis buvo truputį nurimęs, žiūrėjo liūdnu, bet švelnesniu žvilgsniu.

-
Eik, tikrai ką nors sugalvosiu, - pasakė jis tyliai, ir man pasidarė
ramu, tarsi būčiau pamatęs saulėlydį jūroj. Supratau - jis nenori, kad
pamatyčiau numirusį.

- Iki! Laikykis… - sumurmėjau panosėj, apsisukau ir atsargiai užvėriau duris iš kitos pusės.

Gatvėje delnu perbraukiau veidą – jis buvo šlapias.

Parėjęs atsiguliau ir nenorėjau su niekuo kalbėtis.

Dar
niekada joks paveikslas ir joks drožinys nebuvo manęs taip paveikęs.
Tada pasakiau pats sau: menas gali priartinti žmogų prie Dievo. Arba
atvirkščiai - Dievą prie žmogaus… Koks skirtumas?

Praėjo bene treji metai, ir mūsų autobusas važiavo pro šitą miestelį.

- Graži bažnyčia, - pasakiau gidei. – Ar nesustosim?

- Kad ten nieko tokio… Maršrute šitos bažnyčios nėra.

- Didelio daikto! – pasakiau karštai. – Būtinai turim sustoti!

Autobusas stabtelėjo dešimčiai minučių, tada kumštelėjau savo draugui į šoną:

-
Eime, ką parodysiu! Unikalus dalykėlis. Atrodo, kad ta skulptūra
sekioja tave akimis. Ir ašara – tarsi tikra. Labai iškalbingas nežinomo
meistro darbas…

-Tikrai? – draugas noriai pakilo iš vietos.

Dar plepėjau kažką apie išraiškos formas, o jau buvom bažnyčioj.

-Kur? – paklausė bičiulis.

Apsidairiau.
Gipsinės kryžiaus kelio stotys – kažkokie serijiniai darbai, kelios
didžiulės negyvos statulos, didelis medinis kryžius netoli altoriaus…
Pajutęs virpulį, žengiau link jo, tačiau tai buvo ir tas, ir visai nebe
tas drožinys. Labai grubus, tiesiog nutašytas darbas, kūnas kažkaip
nenatūraliai kabo ant kryžiaus, galva  nuleista, o akys į niekur
nežiūri – nebent į grindis… O ašara kur? Nėra jokios ašaros!

- Ir kas čia tokio? – paklausė draugas.

Jis
apžiūrėjo kabančią skulptūrą iš visų pusių, kažką patylom murmėjo, o aš
stovėjau kaip įbestas. Staiga pasisuko į mane, priėjo arčiau, o veidas
pasidarė kažkoks susirūpinęs:

- Petrai, kas tau yra? Atrodai pablyškęs… Ak, velniava, einam į lauką, tau trūksta oro!

Mes pasėdėjom ant laiptų, po to grįžome į autobusą.

-
Truputį nukrito spaudimas? – paklausė rūpestingas draugas. – Viskas
tvarkoj, žandai vėl paraudo. Dabar, kai nebegeri, su sveikata juk
geriau, ar ne?..

Aš linktelėjau, bet nenorėjau kalbėti. Draugas plepėjo kažką, paskui netikėtai pasakė:

- Petrai, atrodo, kažką sumaišei. Tikrai, tu kalbėjai apie kitą skulptūrą. Sakei – tikroviška ašara, o jos ten visai nėra!

Patenkintas atradimu, jis suplojo delnais, ir autobusas pajudėjo iš vietos.

Rodyk draugams

Komentarai (5)

Anonimas2005-03-27 21:31

viska reikia pergyventi … ir nuopuoli ir pakilimo dzaiugsma…taciau ne kiekvienam pavyksta sutikti savo kely Geradari, kuris padeda pakilti.Gal tai todel, kad ne kiekvienas mato?Bet dziugu uz tuos,kurie pamate…

Aralzero

Anonimas2005-03-28 11:29

Tiesiog stiprus kurinys. Tikriausiai isgyventas, one vien talento deka parasytas.

Anonimas2005-03-31 07:54

Kad net komentuoti nesinori. Ranka nekyla. Visi pasakojimai labai tikri, o tas, apie nepavėžėtą senutę, išgyventas, patirtas. Tarytum man taip atsitiko. Ir graužatis, kad pralėkei pro moteriškę su vaikais kaimo stotelėje ar senutę pakelėje… Tik aš save dar teisinu, kad esu moteris, ir stoti nepažįstamiems pavojinga. Nors balsas viduje kirba, kad iš tingėjimo, nenoro vargintis, kažkokią pastangą daryti…

Malonu gerą dalyką paskaityti. Ačiū.

Jonas2009-10-07 08:29

Ir jis mirė dėl mūsų, dėl tavęs

Petras2009-10-07 13:07

Jonai, ar tas medinis?..

Rašyti komentarą

Tavo komentaras