BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Linksmoji misija

Buvo taip nesmagu žiemos kelyje palikti vieną močiutę, bet vis tiek
palikau. Ją pamačiau, kai iškilau į kalną netoli Laukuvos, ji
susigūžusi ėjo kita, kaip ir priklauso, kaire kelio puse, neatsisuko ir
nepakėlė rankos, bet aš vis tiek galėjau sustoti.
Na,
pamaniau iš pradžių, gyvena kur nors netoli sodyboje. Pavažiavau
kilometrą, o jokios sodybos bebuvo. Nebuvo sodybos ir už antro
kilometro - tik didžiuliai balti laukai, kuriais šaltas vėjas gūsiais
nešiojo sausą ledinį sniegą.
Močiutė tikriausiai nekėlė rankos
todėl, kad tokie šmikiai kaip aš vis tiek nesustoja, o kol mąsčiau apie
tai, nuvažiavau dar kokius penkis kilometrus. Ir tada būčiau galėjęs
sustoti ir apsisukęs sugrįžti, bet apsimečiau, kad labai skubu, tai
nurūkau tolyn.
Tik po kokių dvidešimties kilometrų supratau, kad
geriau būčiau apsisukęs ir grįžęs. Kuo toliau važiavau, tuo atkakliau
susigūžusi močiutė sekė mane, labai aiškiai įsivaizdavau, kaip ji sako
geriausio Draugo balsu: “Na štai, Petrai, buvau keleivis, o tu
nepavežei…”
Svečiuose pas mamą irgi negalėjau atsipalaiduoti, nes ir
mama buvo kaip ta močiutė - panašių metų, panašiai maža ir panašiai
bejėgė. Jos ten gyvena su sese dviese ir labai džiaugiasi, jei kas
pasisvečiuoja ilgiau, bet aš nekantriai užkandau vėdarų, atsigėriau
arbatos ir čiupau už kepurės.
“Vis tiek kas nors eis keliu, ir aš jį
pavešiu”, - mintyse susikūriau planą ir nuo Telšių patraukiau atgal į
namus. Tokia išeitis buvo tūkstantį sykių geriau, negu graužti save po
kąsnelį. Pavešiu ką nors, ir tai bus beveik kompensacija.
Nuvažiavau
gerą gabalą, o jokio žmogaus nebuvo. Pavažiavau dar - kelias tuščias
kaip piniginė, tik vėjas neša pilką sniegą per juodą asfaltą.
“Tai
kur tavo žmonės? - ėmiau nekantrauti. - Kai įsibėgėjęs iškylu į kalną,
tai tu netikėtai parodai senutę, o kai esu pasiryžęs pavežti, tai tavo
žmonės išsislapsto kaip tarakonai!”
Kelio iki namų liko vis mažiau
ir mažiau, mano gudriajam planui iškilo rimtas pavojus, tai pradėjau
šnekėti vis įžūliau: “Tai ko dabar negalėtum būti keleivis?”
Pagaliau
mano Draugui atsibodo klausytis zyzimo, ir jis atsiuntė kitą keleivį.
Šį sykį tai buvo ne močiutė, o dėdukas, bet jis irgi ėjo susigūžęs nuo
vėjo kaire kelio puse, irgi nepakėlė rankos. Kaip ta močiutė, jis
atsirado irgi netikėtai, išdygo čia pat už posūkio, aš ryžtingai
paspaudžiau stabdžius, bet kol įsibėgėjęs sustojau, golfukas nulėkė dar
keliolika metrų.
Aš stovėjau, keleivis irgi sustojo ir nustebęs
žiūrėjo į mano pusę. Pradariau duris, kad jis suprastų, jog sustojau
pavežti. Dėdulė dar kiek pastovėjo, paskui abejodamas ėmė lėtai eiti į
mano pusę. Vėjas pro atlapas dureles nešė šaltį į mašinikę, o kol
dėdulė atėjo, spėjau mintyse paburbėti ant molio motiejų žemaičių:
kartais, kada nereikia, mes būnam tokie ryžtingi, o kartais šimtą metų
negalim suprasti paprasčiausio dalyko - žmogus nori pavežti!
- Ponulius nori pavežti? - priėjęs paklausė dėdulė, nors buvo aišku ir taip.
- Sėsk greičiau, pusto į mašiną! - paraginau.
- Kad aš nesėsiu.
- Ko nesėsi? Netoli eiti? Sėsk, pavešiu nors pusę kilometro!
Dėdulė kažką galvojo, tai šokau jį drąsinti:
- Ne banditas juk, sėsk, kad sustojau!
-
Kad aš nenoriu važiuoti, - pasakė keleivis ir pradėjo juoktis. - Aš čia
gyvenu - kitoje pusėj, tai per kelią ėjau į namus… Einu, žiūriu,
mašinėlė sustojo. Sakau, geras žmogus nori pavežti, reikia eiti ir
padėkoti…
Kokiai akimirkai netekau žado.
- Tai tu ėjai dėl manęs? - sušukau, ir mane ėmė tampyti kažkas iš vidaus.
-
Na taip, - juokėsi mano keleivis, paskui pagarbiai nusilenkė ir pasakė
krizendamas: - Važiuoti nenoriu, bet vis tiek labai ačiū.
- Jeigu ne aš, tu jau sėdėtum troboj… Bet vis tiek labai prašom! - atsakiau panašiu tonu ir pradėjau kvatotis iš paskos.
-
Bet ačiū sakau rimtai, - juokėsi senas kaimietis. - Dabar mažai kas
sustoja, o kad sustotų nestabdomas… Ačiū kuo nuoširdžiausias, bet nepyk
- vis tiek nevažiuosiu!
Mes dar šiek tiek pakikenom, paskui
pamojavome rankomis, ir aš patraukiau į kelią. Juokiausi kokius dešimt
kilometrų, nes vis mačiau, kaip tas mandagus dėdulė sustoja, žiūri
nustebęs, paskui turi klampoti keliolika metrų iki mano mašinos, dėkoti
ir teisintis, kad niekur nenori važiuoti…
“Bet ačiū sakau rimtai, -
mintyse pakartojau dėdulės žodžius. - Dabar tu sakysi: keleivis aš
nebuvau, bet tu sustojai pavežti!..”
Mes pasijuokėm kokį kilometrą ir vėl buvom geriausi draugai.

Rodyk draugams

Komentarai (4)

Anonimas2005-03-28 16:36

labai patiko, perskaiciau su pasimegavimu, artima Granauskui.:)

raime

Anonimas2005-03-29 18:45

Geros intencijos randa atgarsi

linoreta2010-11-02 14:14

Labai žmogiška, ta dvejonė, ta vidinė kova dėl niekų. Ir savigrauža. Bet tame ir grožis, jausmuose. Labai patiko :)

Bernardas2010-11-06 14:18

Gerbiamasis eksKAIMYNE, 1000 balų Tau už šitą kūrinėlį!!!

Rašyti komentarą

Tavo komentaras