BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Liga - tai ne ligonis

Sėdime su keliais draugais ir plepame apie šį bei tą.

- Petrai, pasakyk atvirai - liūdna, kad nebeišgeri? - klausia vienas.

- Aišku, liūdna. Nebegaliu papasakoti, kaip girtas sėdžiu apsišikęs vidury gatvės.

- Baik tyčiotis! - netikėtai pašoka kitas. - Ko mane žemini?

Jis trenkia duris ir išeina.

Likę susižvalgome. Ko jis įsiuto?

Pasirodo, jis mano žodžius prisiėmė sau. Dabar stipriai geria, o kartais girtas sėdi miestelyje vidury gatvės. Aš nežinojau, o jis žino.

Panaši istorija atsitiko internete.

“Stebuklas - tai abrakadabra,
Tai tūpinėjimas apie altorių.
Lotynų kalba, kurios negali suprasti.
Kažkas pakabintas ant kryžiaus.
Kičinis paveiksliukas už litą 22″, - parašiau savo puslapyje dėl juoko.

- Ko mus smerki? - pratrūko keli nepažįstami žmonės. - Neteisk ir nebūsi teisiamas!

Vienas pratrūko keiktis.

Kas jiems atsitiko?

Pritaikęs analogija galiu spėti, kad šitie man nepažįstami žmonės stebuklu laiko abrakadabra ir savo kičinius paveiksliukus vertina lyg brangenybes.

Tai va: girdėdamas apie girtavimą, mano vaikystės draugas išgirdo apie save, skaitydami apie stabmeldystę, anie vaikinai perskaitė apie save.

Bet apie juos niekas nieko nesakė! Jie galėjo praleisti tuos žodžius negirdomis, kaip tai padarė daugybė kitų žmonių. Bet nepraleido - prisitaikė sau.

Tas reiškinys vadinasi susitapatinimu.

Mano draugas yra susitapatinęs su girtavimu, anie vaikinai susitapatino su stabmeldyste.

Bet ar tikrai žmogus ir liga yra tas pats? Žmogus ir jo klaida, žmogus ir jo yda?… Nuodėmė ir nusidėjėlis?..

Ilgą laiką taip buvo laikoma. Dar Biblijos laikais raupsuotumas buvo tapatinamas su raupsuotuoju. Nelaimingieji turėdavo išeiti iš bendruomenės ir gyventi kur nors miškuose arba uolose. Kada sveikieji atnešdavo maisto, pasmerktieji turėdavo išeiti iš savo lindynių ir garsiai šaukti: “Aš raupsuotas! Aš raupsuotas!”

Jėzus buvo bene pirmasis, kuris palietė raupsuotą žmogų.

Pasirodo, liga ir žmogus nėra tas pats! Ligonį išgydai, ir jis vėl žmogus.

Stebuklas!

Pasirodo, galima prisiartinti ir prie samarietės, atsigerti jos pasemto vandens.

Kas čia dabar?

Iki Jėzaus tai buvo laikoma nusikaltimu.

Iki Jėzaus nuodėmė buvo tapatinama su nusidėjėliu. Nusidėjęs žmogus buvo laikomas nešvariu ir vertu mirties.

Jėzus netikėtai pasakė, kad nusidėjėlis gali ramiai grįžti pas mylintį Tėvą - svarbu, kad liautųsi daryti nusikaltimus. Vėliau jo pasekėjas Paulius negalintiems tuo patikėti žydams aiškino, kad jie tikrai gali grįžti pas Tėvą be jokių specialių ritualų, nes jų nuodėmės esančios nuplautos Jėzaus krauju.

Jėzus netgi mokė, kad reikia mylėti nusidėjėlį. Norėčiau atkreipti dėmesį: ne nuodėmę, bet nusidėjėlį! Ne girtavimą, bet vargšą alkoholiką, ne stabmeldystę, bet suklydusį ir stabų pavergta žmogų.

Šiandien daug religingų žmonių tiki, kad Jėzus liepęs mylėti nuodėmę. Jiems taip atsitinka tik dėl to, kad neįstengia atskirti nusidėjėlio ir nuodėmės, nuodėmės ir savęs. Teisindami nusikaltimą, jie tikisi išteisinti save. Iš tiesų reikėtų daryti atvirkščiai - pasmerkti nuodėmę ir nusigręžti nuo jos, o tada tapti laisvu. Tarkim, nebelaikyti girtavimo dideliu žygdarbiu, mesti girtauti ir tapti normaliu žmogumi. Štai aš 10 metų nebegeriu, ir net mano priešai nebedrįsta vadinti manęs girtuokliu. O stabmeldys norėdamas bet kada gali išmesti į sąvartyną kvailus stabukus, ir nebebus stabmeldžiu.

Blogą žinią atnešęs pasiuntinys būdavo nužudomas, o gerą - apdovanojamas. Sunku patikėti? Bet pažiūrėkim į savo dienas. Juk visi žinome, kaip nemalonu ir kaip gali būti pavojinga, jeigu tenka dirglesniam  šefui pranešti apie įmonės nesėkmę. Blogą žinią jis gali sutapatinti su pranešėju ir pradėti rėkti ant jo. Dar blogiau lektoriams, žurnalistams, prokurorams, kurie kartais kalba prieš mūsų interesus ir įsitikinimus.

Štai policininkas sustabdo vairuotoją ir sako:

- Jūs pažeidėte kelių eismo taisykles.

Ar už tokį teisingą pranešimą (taisyklės tikrai pažeistos) jį kas nors apkabino ir padėkojo?

Nuo seniausių laikų žmogus mėgina sunaikinti blogį, naikindamas “blogus” žmones. Daugelyje valstybių po šiai dienai yra išlikusi mirties bausmė, apklausos rodo, kad už jos sugrąžinimą balsuotų daugybė Lietuvos žmonių, jei vyktų toks referendumas.

Keisčiausia, kada norima sunaikinti mintį arba idėją, sudorojant ją pasakiusį žmogų. Juk yra paprastesnis būdas: jeigu mintis neteisinga, ją galima sutriuškinti logiškai, jeigu žinia klaidinga, ją galima paneigti kita, teisinga žinia. Bet paskaitykite bet kurio internetinio tinklalapio komentarus: dažniausiai yra puolamas autorius, o ne jo žodžiai.

Įrodinėjimas į autorių šiandien laikomas nesusipratimu ir vartojamas mažiau išprususių žmonių. O kažkada tai buvo norma. Kad išnyktų bloga mintis, ją sugalvojęs žmogus turėjo būti nužudomas. Toliausiai nuėjo inkvizicija, mėginusi įveikti ereziją, naikindama pačius eretikus. Baisiausia, kad ji ėmė kovoti ir su šėtonais, raganomis bei kitomis savo vaizduotės šmėklomis, kankindama bei žudydama visai realius žmones.

Jėzaus idėja skirti nuodėmę ir nusidėjėlį labai sunkiai skinasi kelią.

Abejoju, ar religijos sąmonei tai apskritai įmanoma.

Pažiūrėkit į bažnyčių sukurtus pragaro vaizdinius.

Ką ten šakėmis bado velniai - ar tik ne nusidėjėlius?

Rodyk draugams

Komentarai (15)

beprasmis2008-07-02 11:30

(Išvalyta. Žmogelis vėl auklėja mane, o ne diskutuoja su mano teiginiais.)

Redagavo Petras 2008-07-02 11:46

2ra2008-07-02 12:00

reikia turėti labai daug tolerancijos ir vidinės kultūros, kad išmoktum nuodėmę, ydą atskirti nuo žmogaus. Mums to dar mokytis ir mokytis. tačiau, mano galva, yra ydų-nuodėmių, kurios išnaikinamaos tik kartu su asmeniu. Turiu galvoje žmogžudžius recidyvistus, seksualinius maniakus ir pan. žmones, kurių ydos yra jų tapatybės dalis. Galiu teoriškai suprasti, kad seksualinio maniako smegenys, psichika yra pažeista, ir jis kitaip jau negali elgtis. Tačiau mylėti tokį asmenį, dovanok, negaliu. Mačiau interviu su vadinamuoju vienkiemių žudiku - šlakuotu čiuplučiu vaikinuku nekaltu kūdikio veidu, kuris pasakojo apie senukų vienkiemiuose žudymą nė kiek nesigailėdamas, su šypsena lūpose, tarsi pasakotų, kaip ėjo į kaimyno sodą naktį obuoliauti. nemanau, kad metai, iki gyvos galvos praleisti kalėjime, ji pakeis. Galiu įsivaizduoti, kad jis, sėdėdamas kameroje, tiesiog fiziškai ilgisi žudymo proceso, bet kad jis savo ydą paliko teismo salėje, ir dabar gailisi - tikrai ne. Jis gailisi tik vieno - kad yra uždarytas ir nebegali žudyti. Manau, kad yra ydų, kurių žmonės negali atsikratyti, ir progai pasitaikius tos ydos juos užvaldo. Tokias galima sunaikinti tik kartu su žmogumu. Gal atrodys labai jau bedieviška, tačiau ir aš priklausau kategorijai žmonių, kurie nepateisina mirties bausmės panaikinimo. Nematau priežasties gyventi žmogui, su pasitenkinimu atėmusiam gyvybes 8 senukam, ir dėl to nė kiek nesigailinčiam. Arba seksualiniam maniakui, su virpesiu sekančiam paskui jauną vaiką, jį prievartaujančiam, o paskui žiauriai žudančiam, kad pajustų pasitenkinimą - seksualinį ir emocinį. Sumaniai paslepiantį nusikaltimo "galus" ir laukiantį naujo geismų antplūdžio. pamėginkite argumentuoti, kas gali pateisinti jo žemiškąją egzistenciją?

beprasmis2008-07-02 13:40

Norėčiau parašyti kaip aš suprantu pragarą, bet Petras ištrins mano komentarą, liūdna :)

2ra2008-07-02 14:16

beprasmiui: iš kur tu žinai, ką Petras trins? Nespręsk už jį. Matyt, tikiesi, kad Petras parašys:"Netrinsiu daugiau, netrinsiu…" Žinok, trins. Yra paskelbtos šios svetainės svečių taisyklės. Jeigu joms nusižengei - trins. Perskaityk ir jomis vadovaukis.

Petras2008-07-02 14:55

Gerai, kad 2ra bent tam tikrais tavejais sutinka skirti nuodėmę ir nusidėjėlį.

Mylėti nusidėjėlį nereiškia su juo kaip nors glebėsčiuotis. Jeigu myli alkoholiką, neturi sėsti su juo už stalo ir statyti jam butelį. Tu turi nedviprasmiškai sakyti, kad girtavimas -nusikaltimas pirmiausia sau, kaip pedofilija - pirmiausia nusikaltimas kitiems. Sakau dar sykį: Jėzus mokė mylėti tik nusidėjėlį, bet ne nuodėmę. Jis nesakė išgelbėtai paleistuvei: eik, ir toliau užsiimk priostitucija. Jis sakė: eik ir daugiau taip nedaryk.

Bet jeigu žmogus girdi, bet neklauso, daro toliau nusikaltimus? Aišku, mes turime teisę gintis. Pavojingi nusikaltėliai turi būti izoliuoti. Tie, kurie savo kliedesiais kelia pavojų visuomenei, vežami į Rokiškį ir izoliuojami ligoninėje. Jie net neteisiami. Toks požiūris atitinka Jėzaus mokymą.

Noras sunaikinti nusikaltėlį atsiranda tada, kai jo nusikaltimus supainiojame su jo egzistencija. Taip, alkoholikas susitapatina su giratvimu, kaip stabmeldys su stabmeldyste, bet mes neturime eiti jiems iš paskos ir kartoti jų klaidą. Mes turime padėti alkoholikui atskirti girtavimą nuo savo tapatybės, kaip ir stabmeldžiui turime suteikti vilti atskirti savo tapatybę nuo stabmeldystės. Lygiai taip pat ir baisiausių nusikaltimų neturime tapatinti su pačiais nusikaltėliais. Kad ir kokia padojinga liga yra AIDS, bet šiandien niekas nesiūlo naikinti AIDS sergančiųjų. O juk visai neseniai, XX amžiuje, nacių vadovaujami gydytojai mėgino "valyti" taugos genetinį fondą. Ligą tapatinti su ligoniu iš esmės yra ta pati klaida, kaip veiksmą tapatinti su veikėju, žinią - su pranešėju, mintis - su mąstytoju.

deimantukas2008-07-02 15:09

Jaučiu,kad išmokti skirti tuos du dalykus-didelis darbas.Ką patartum daryti,kad palengvinti naštą,Petrai?

Petras2008-07-02 15:10

Labai teisinga 2ros pastaba apie šios svetainės taisykles ir jų taikymą.

Kas nenori, gali jų nelaikytis savo asmeniniame gyvenime, bet mano svetainėje fanatikų išpuoliai buvo ir bus trinami.

Anksčiau jiems užblokuodavau sveitainės duris, dabar leidžia skaityti, bet neužmezgu su jais jokios kalbos. Su jais bendrausiu tik tada, kai jie mes savo manieras užgaulioti autorių, o ne argumentais atakuoti jo pasisakymus. Suprantu, kad religingam žmogui yra sunku skirti straipsnį nuo autoriaus, bet jie turės pasistengti. O kol nesupras savo klaidos ir jos neatsižadės, į jokius jų klausimus ir pasipjaudymus bebus kreipiama dėmesio.

Savo draugams irgi nepatariu su jais pradėti beprasmiškų ginčų. Jeigu radote kokio bažnytininko prakeiksmą ar priekabę, nekreipkiote dėmesio - netrukus tai bus išvalyta.

Petras2008-07-02 15:38

Deimantukui. Taip, šito išmokti yra nelengva. Negalėčiau pasakyti, kad aš niekada šitų dalykų nesumaišau.

Štai šiandien vienas mersas išlindo man po pat nosimi iš šalutinio kelio. "Ot kvailys!" - buvau besakąs, bet laiku nutvėriau save už liežuvio. Tas žmogus - visai ne kvailys, tai gali būti labai protingas žmogus, toks kaip ir aš, tik neapsižiūrėjo ir padarė neatsargų žingsnį. Geriausias būdas tokiais atvakais pasakyti: "Ir aš taip padarau". Susitapatini su "priešu" - ir tas žmogus nebeerzina.

Geros patirties turi gyjantys alkoholikai. Kai apsisprendi negerti ir laikaisi žodžio, esi jų draugas ir brolis, jie tau padės kiek išgalėdami. Užgėrei - eik savo keliu, mums ne pakeliui… Apsigalvosi - galėsi bet kada grįžti ir negerti kartu su jais.

Taigi nėra ko su girtuokliu gerti butelio ir raminti jį, kad nieko tokio išgerti. Bet jeigu matai girtą žmogų, geriausia sakyti: "Ir man taip būdavo". Tada nepajusi jam paniekos ar pasišlykštėjimo, paliksi jam šansą pasukti su tavimi.

Eiti reikia tik su tais, kurie eina tavo keliu. Tau nėra ko eiti su kitais gerti alaus, garbinti stabų ar plėšti praeivių. Bet jeigu tavo pažįstamas norėtų atsikratyti girtavimo, stabmeldystės ir kriminalinių nusiklatimų, priimk jį į savo kompaniją. Jis tavo brolis.

Nesitapatinti su nuodėme ir tapatintis su nusidėjėliu (mylėti savo priešą) - tai jau ne mano, bet paties Mokytojo rekomendacijos.

deimantukas2008-07-02 15:41

Ačiū už paaiškinimą-net galvą įsiskaudėjo,kai pagalvojau apie savo kai kuriuos poelgius.

deimantukas2008-07-02 16:16

Gatvėje man jau atrodo pavyksta nekritikuoti vairuotojų ir pėsčiųjų,bet ir tai ne visada.Bet jau kartais kitose situacijose,tai pavarau į pievas-nekalbu apie poelgį,bet žmogų išdedu į šuns dienas.Kartais atrodo,kad geriau jau aš patylėčiau,nuryčiau kartėlį,bet negaliu.Nenoriu kaupti pykčio.Ojojoj-šitas straipsnis tai man tiesiai į smegenų paširdžius.

Petras2008-07-02 16:34

Pykčio ir kitų emocijų nereikėtų laikyti užtvenkus. Tai gali būti pavojinga. Geriausia yra NESUKELTI pykčio, o ne užtvenkti jį, kai kyla.

Paprasčiausia būdai - tapatintis su klaidą ar kvailystę padariusiu žmogumi. Sakyti: ir aš taip dariau, ir man taip būna, esu padaręs dar kvailiau bei pan. Svarbu laiku pagauti automatinę mintį, kai norisi pasmerkti tariamą "priešą".

deimantukas2008-07-02 16:37

Nežinau kodėl,bet dabar mane ima toks jaudulys ir džiaugsmas po šito straipsnio,nors visiškai suvokiu,kad taip suvokti aplinkinius žmones man dar labai toli.Kažką many tas straipsnis užkliudė.

Petras2008-07-02 16:59

Deimantukui. Gali būti, tai tau padėjo suvokti, kad tavo kvailystės, jeigu jų kada nors padarei, - tai ne tu pats.

Čia galioja abipusė taisyklė: kol tapatinsi kitus žmones su jų nusikaltimais, tol ir savo nusikaltimų negalėsi atskirtyi nuo savo tapatybės. Kaip sakė Mokytojas: atleisk mums, kaip ir mes atleidžiame… Ir vos tik imi skirti kitus žmones nuo jų daromų kvailysčių, iškart pajunti palebgvėjimą ir nuo savo naštų.

Neatleisiu kitam - neatleisiu ir sau. Atleisiu kitam - išsivaduosiu pats. Jėzus buvo nekvailas, ar ne?

Be reikalo bažnyčios jo mokymą atmetė, vietoj to pasiūlydamos kvailus ritualinius žaidimus.

deimantukas2008-07-02 17:10

Tikrai.Man net sunku suvokti,kad tas "aš" prieš keletą metų,kuris girtas daužė mašinas,grįždavo mėlynėmis nusėtu veidu,prarastais daiktai,iškeikęs visus aplinkinius yra visai ne kaltas.Ko gero taip yra.Juk dabar aš taip nesielgiu?
Palauk.O tai ką,tada juk negalima ir iš įkalinimo įstaigų išėjusių žmonių smerkti?Jei aišku jie nenusikalsta vėl.Jei jie pradeda gerą gyvenimą.Jie juk elgėsi blogai,buvo nubausti,bausmę atliko ir visai nereiškia,kad mes tuos žmones turim niekinti iki jų mirties,jei jie elgiasi gražiai?
Negaliu patikėti.

Petras2008-07-02 17:24

Taip, bausmę atlikusių žmonių nebegalime niekuo kaltinti. Mes turime jiems padėti poradėti naują gyvenimą. Kaip ir metusiam gerti alkoholikui nebereikia prikaišioti, kad jis kažkada darė šitokias kvailystes.

Aš sau nebeprikaišioju. Kitiems - irgi.

Rašyti komentarą

Tavo komentaras