BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Laisvės aktas visam gyvenimui


Vienas sprendimas visam gyvenimui. Neatšaukiamas ir neapskundžiamas. Kada tai buvo?

Aptikęs senus užrašus, iš kurių nustačiau, kad 16 metų nebegeriu Kristaus kraujo, ėmiausi ieškoti kitų biografijos ženklų. Kada lioviausi nuodytis cigaretės dūmais?
Pasirodo, 11 metų. Nuo pavasario eina dvylikti.

Kartais susirgdavau bronchitu. Daktarai burbėjo, kad nebegirdi mano bronchų. Plaučiai tiek užkišti ir taip švilpia, kad nieko aplink negirdėti.

Ar gali jie išsivalyti, jeigu rūkyta apie 30 metų?

Po pusmečio daktaras džiaugėsi: “Kaip švariai dirba plaučiai!”

Ar buvo sunku?

Metus rūkyti, aplinkos spaudimas buvo mažesnis, nei metus gerti. Rūkymas mažiau įsigėręs į mūsų kultūrą ir papročius. Rūkymas neturi savo religijos kaip alkoholizmas. Nežinau bažnyčios, kur rūkoriai sukluptų prieš iškeltą cigarą ir pamaldžiai vienas po kito užtrauktų kunigo pakištą cigaretę. Per vestuves, krikštynas ar jubiliejus niekas neverčia užtraukti visiems kartu dar po dūmą… Sako, indėnai rituališkai surūkydavo taikos pypkę, o krikščioniai vietoj to verčiau išgers ritualinę taurę putojančio nuodo.

Rūkymas - labiau vidinė, psichologinė problema. Pirmiausia, aišku, vertybių yda. Kol tiki pasakomis apie “teigiamas nikotino puses”, kol tiki jo “atpalaiduojančiu”, “raminančiu” poveikiu, tol vieno galutinio sprendimo visam gyvenimui negalėsi priimti. Tai gali padaryti, tik supratęs verslo apgaulę - nieko, visiškai nieko teigiamo nuodas neturi. Nesuprasi - visą gyvenimą liksi metančiuoju rūkyti. Kaip ir tie anoniminiai alkoholikai, kurie visą gyvenimą vaduojasi nuo alkoholio, o išsivaduoti niekaip negali. Jiems trukdo klaidingas tikėjimas.

Per 30 metų rūkymas buvo labai paveikęs visus mano įpročius. Kavinėje, balkone, geležinkelio stotyje mechaniškai išsitraukdavau cigaretę. Supratau - reikia kurti naujus įpročius, ant senos atminties uždėti naują atminties sluoksnį. Ėjau į tas vietas, kur smarkiai rūkydavau, bet dabar - jau be cigaretės. Pamažu kavinė, balkonas, redakcijos rūkykla tapo vietomis, kuriose nerūkau. O po metų ar dviejų atsidūriau geležinkelio stotyje ir pradėjau mechaniškai naršyti po kišenes.

- Tet, ko ieškai? - paklausė Vincas.

- Cigarietai kažkur… - atsakiau.

- Tet, tet, antri metai, kaip nerūkai! - pažadino vaikas.

Buvo skanaus juoko.

Kartais manęs klausia: kada išnyksta pavojus pradėti iš naujo?

Sakyčiau, viskas taip pat, kaip ir su alkoholizmu: pavojus iš naujo nuodytis išnyksta tą pačią akimirką, kai įsitikini visišku, absoliučiu nuodo nenaudingumu.

Mūsų protas sutvarkytas labai protingai - jis neveikia pats prieš save. Jis neleidžia daryti to, kas prieštarauja protui. Rusų kariuomenėje karininkai buvo išradę žiaurią kankinimo priemonę absurdu. Nubaustas kareivis iki pietų turėdavo nemažus akmenis nešti iš apskritimo A į apskritimą B. Kariuomenėje kartais tenka dirbti dar sunkesnių darbų, o šis buvo nepakeliamas. Žinot, kodėl? Kareivis žinojo, kad po pietų tuos pačius akmenis jis jau turės nešti iš apskritimo B į apskritimą A. Daryti absurdišką darbą yra nepaprastai sunku, visas organizmas ima priešintis beprotybei, net rankos nenori paklusti.

Lygiai tas pats - su rūkymu ir gėrimu. Kai tik pamatei absurdą, tavęs jau niekas neprivers rūkyti ir gerti dievo kraujo.

Po daugelio nerūkymo metų užtraukiau “stebuklingojo” kaljano - turiu pasakyti, labai nemalonus pojūtis. Darydamas vyną, turiu paragauti, ar jis užrūgęs, ar neperrūgęs ir t.t. Paragavęs, aišku, išspjaunu. Tačiau organizmas taip gerai išsivalęs nuo Kristaus kraujo, kad smegenai reaguoja į menkiausią jo dozę. Reakcija vienareikšmiška - labai nemalonu, bjauru!..

Taigi imuninė sistema atsistato. Ji niekada ir neišnyksta, tik būna išderinta klaidingo tikėjimo. Sutvarkei mąstymą - susitvarko ir apsauga.

Patiko (0)

Rodyk draugams

Rašyti komentarą

Tavo komentaras