BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Laimingiausio žmogaus nominacija

Mūsų kaimo
bendruomenė pasišovė kam nors įteikti laimingiausio žmogaus nominaciją.
Kiti renka geriausius žmones - geriausią močiutę, geriausią ūkininką,
geriausią mamą, geriausią sportininką, o mes nusprendėme išrinkti visų
laimingiausią. Nelabai norėjau, bet mane paskyrė komisijos pirmininku.

Iš pradžių neatrodė, kad tai bus sunkus darbas. Juk visi žinome,
kokie žmonės yra laimingi - jie kažką turi ir kažką gali. Žodžiu, tie,
kuriems pavydi kiti.

Apėjome keletą turtingesnių ūkininkų, bet visiems ko nors trūko. Vienam trūko
naujo namo, kitam - naujo kombaino, trečias turėjo ir kombainą, ir
namą, bet kaimynas jį lenkė brangesniu automobiliu.

Tada užsukome pas turtingiausią.

-
Namas, ūkis, kombainas - argi tai laimė? - nusijuokė šis. - Kol
vaikštom apie karvės uodegą, patys sau atrodom turtingi. Bet
nuvažiuokit į sostinę, pažiūrėkit, kokia ten namai, kokios bankų
kontoros, kokie automobiliai. Et!.. - skausmingai numojo ranka
turtingiausias kaimo žmogus.

- Bet juk šitiek turi! - sakėme jam. - Visas miestelis pavydi.

-
Žinau, kad pavydi, bet pabūtų jie mano vietoj!.. - supyko mūsų
turtuolis ir pratrūko pasakoti: - Man įdomu, kaip jie sužiūrėtų tokias
valdas ir tiek gyvulių, visą tą buhalteriją. Pavydi tie, kurie mano,
kad fermos pasistato pačios, karvės pačios pasimelžia save, o
traktoriai patys prisipila kuro ir vieni apdirba mano laukus. Turėjau
tris hektarus - tada buvo juokas. Dabar, kai šitaip užsmaugė kainos,
kai kuras šitiek pabrango, o pienas atpigo, norėčiau spjauti į viską ir
mesti, bet gaila įdėto darbo.

- Turtai - ne būtinai laimė, - konstatavo mūsų komisija.

Nusprendėm
paieškoti laimingiausio žmogaus kitur. Pavyzdžiui, sporte.
Kažkas iš mūsų prisiminė batsiuvio Edžiaus sūnų Lietuvos čempioną Zigmą.

Čempionas kaip tik buvo atvykęs pas tėvą. Kai atėjo mūsų komisija,
raumenų kalnas daržinėje mankštinosi su švininiu svarsčiu. Mes
nebepažinom Zigmo - to snarglino vaiko, kuris vogdavo mums agurkus ir
krėsdavo eibes. Žiūrint iš šono, tai buvo laimės kūdikis - nors gimęs
prastoj šeimoj, jis užsispyrė ir savo padarė. Daug tokių zigmų kaip
šis, norėtų būti šalies čempionais, bet jiems toli iki laimės.

- Iki laimės ir man toli, - prisipažino batsiuvio  vaikas. - Kas Lietuva,
kas jos rekordai? Ką tik prakišau Paryžiuje. Teisėjai per akis nusuko
penkis balus. Tiesiog iš panosės nušvilpė Europos taurę. Tfiu! -
nusispjovė šalies čempionas.

- Na, bet juk tikslą pasiekei - tu čempionas, - raminome jį.

-
Šalies čempionas - ne tikslas.  Olimpiada - štai apie ką svajoja
kiekvienas rimtesnis sprotininkas. Bet dabar nežinau… Paryžius viską
sukniso.

Nenorėjom jo erzinti. Po Paryžiaus jis atrodė toks nelaimingas…

Išėjom, neradę laimės ir čia.

Pasiūliau
ieškoti ko nors dvasingesnio. Na, susirasti kokį dvasingą žmogų - kaimo
poetą ar aktyvistą, pakalbėti su juo apie dvasinį gėrį, moralinį grožį
bei panašius dalykus. Juk laimė - tai kažkas tokio, kas jaudina širdis.

Dėl viso pikto užsukome pas parapijos aktyvistę Agotą. Ji moka
sakyti gražias dvasingas kalbas ir rašo eiliuotus sveikinimus. Net į
laikraštį buvo įdėta. Žodžiu, kandidatė rimta.

Dvasingoji Agota
sėdėjo prie televizoriaus, kuris rodė pasaulio nelaimes. Mes susėdom
šalia ir žiūrėjom kartu. Aš nežinojau, kaip čia pradėti kalbą, kad ir
ta nepabėgtų į krūmus. Juk nominaciją reikia kažkam įteikti!

-
Pažiūrėkit, kokia žmonija nelaiminga! - sudejavo ji. - Kiek vargšų, ligotų,
nelaimingų žmonių! Kaip aš norėčiau padėti, paremti visus, sumažinti
skurdą! Bet ką aš galiu? Štai 200 litų - visi pinigai, kurie atliko nuo
maisto. Ką su tokia suma nuveiksi?..

Kai
kurie komisijos nariai irgi susigraudino. Vargšė Agota kentėjo su
visais pasaulio vargšais: jai buvo gaila alkanų Afrikos vaikų, Lietuvos
alkoholikų ir diabetikų, ūkininkų, kuriems sumažino pieno kainą,
Tibeto, kuris neatgauna laisvės, Irako musulmonų, kurie nesugeba
priimti Vakarų demokratijos, jaunimo, kuris eina klystkeliais.

Padejavom kartu, atsigėrėm kavos ir išėjom.  Pasidarė keista: negi kaime nėra laimingų žmonių? Negi kaimas šitiek prispaustas?

Nusprendėm paieškoti rytoj.

Tarp mūsų šnekant, kandidatą radau tą patį vakarą.

Kažko užsukau pas Alių Sakinį, ir tas ėmė
girtis, kad jis - laimingiausias pasaulio žmogus. Kai pavasarį sudegė
troba, jis persikėlė į apleistą sodybą, kurią nusipirko už kelis
šimtus, ir dabar gyveno naujakurio rūpesčiais.

- Kaip sau nori, man sekasi, - gyrėsi jis. - Langai papuvę, bet
stogas visai geras. Pažiūrėk, kaip nusidažiau sienas. Geltonos spalvos
pritrūkau, tai vieną kampą nutepliojau žaliai. Išėjo
dar įdomiau, ar ne? Vasarą miške iškirtau krūmus - pažiūrėkit,
kiek turiu malkų.

Alius atidarė malkinę - ji buvo pilna kaip akis.

-
Dvi žiemas kūrensiu be rūpesčių! Eime į trobą, parodysiu, kaip
susilopiau batą. Geresnis už naują, - tratėjo Alius kaip prisuktas. -  Vakar buvau pas daktarą, tai jis
sakė, vėžys nebeprogresuoja, gyvensiu dar kokius dešimt metų. Nugara
visai nebeskauda, skrandis beveik niekada, o koja pagijo ir dabar tarsi
jauno žmogaus… Pažiūrėk, ką aš galiu.

Alius Sakinis atsargiai pritūpė ant abiejų kojų, paskui atsistojo ir plepėjo toliau:

-
Kai vakar buvau mieste, užsukau pas sūnų, tai jis kitą mėnesį tikrai
gaus
geresnio darbo. Prie pensijos pridėjo 15 litų, tai nupirkau anūkui
naujus kedus. Kad žinotumei, kaip jis džiaugėsi tais batais!..

Jis dar kažką plepėjo, bet aš nenorėjau klausytis.

Kitą
dieną nusprendėm, kad laimingiausio žmogaus mūsų kaime nėra. Vietoj to
pasiūlėme skirti tris kitas nominacijas: geriausio ūkininko, geriausio
sportininko ir dvasingiausios moters.

Rinkti Alių Sakinį laimingiausiu žmogumi būtų atrodę tarsi parodija.

Iš savo idealų mes negalėjome juoktis.

Rodyk draugams

Rašyti komentarą

Tavo komentaras