BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Kuriant save: proto pinklės

Vladis pareiškė, kad jis meta rūkyti. Iškentėjo tris mėnesius ir nebeištvėrė.

- Matai, visgi galiu nerūkyti! - pasigyrė jis man, kai sumanymas žlugo. - Tris mėnesius tai nerūkiau!

Žmogus lipo į medį, įlipo iki pusės ir nukrito žemėn. Arba taupė mašinai, sutaupė kelis šimtus, nebegalėjo daugiau, išleido pinigus. Tada sako:

- Aš visgi galiu!

Panašiai buvo ir man, kai pirmą sykį mėginau mesti rūkyti. Kai po pusės metų mano mėginimas žlugo, aš irgi sakiau:

- Matot, galiu!

Taip atsitinka ir alkoholikams, ir narkomanams, kai jie mėgina mesti. Kurį laiką pakenčia, pralaimi ir sako:

- Galiu!

Kaip čia yra, kad protas akivaizdų pralaimėjimą pateikia kaip tvirtumo įrodymą? Negalią - kaip sugebėjimą? Juk kelių mėnesių ar pusės metų bandymai kaip tik parodė, kokia stipri priklausomybė - ji nugali žmogų ir po tokių ilgų grumtynių.

Susitaikyti su negalia labai sunku. Kaip prisipažinti sau: aš negaliu? Štai mėginau, pabandžiau kelis mėnesius ir pralaimėjau. Nevykę badymai rodo, kad DABAR aš tikrai negaliu būti nerūkęs, negėręs, nevartojęs narkotikų. Reikia KAŽKO, kad galėčiau. Ko?

Pirmiausia - įveikti neigimą ir susigaudyti, kas ir kaip.

Savo negalią iš pradžių neigia ne tik rūkoriai, alkoholikai ir narkomanai. Išgirdęs apie mirtiną ligą, žmogus pirmiausia pareiškia: “Ne, šito negali būti!” Jeigu mano tėvas būtų sutikęs tirtis iškart, kai daktaras įtarė vėžį, jis dar būtų gyvenęs. Bet jus purtė galva: “Ne, tikrai ne!”

Ar jis nenorėjo gyventi? Ar nenorėjo pasveikti?

Aišku, norėjo! Bet vienu metu jį veikė ir noras pasveikti, ir baimė išgirsti diagnozę.

O Vladis? Ar jis nenorėjo mesti rūkyti, jeigu kentėjo tris mėnesius?

Taip, jis norėjo mesti, bet kartu norėjo rūkyti.

Du norai jį plėšė pusiau.

Taip atsitinka visiems, kurie mėgina vaduotis iš kokios nors priklausomybės. Protas tarsi skyla pusiau: viena jo dalis nori gyventi blaiviai, o kita traukia prie butelio. Kyla mintis atsisakyti cigaretės, bet kita pasiūlo: “Tik vieną”. Kurios klausyti?

Mums tik atrodo, kad visada nuosekliai judame viena kryptimi, o mūsų mintys teka viena vaga. Jeigu atidžiai jas paseksit, pamatysit ką kita: labai dažnai jos eina poromis, prieštaraudamos viena kitai. Šiandien tikriausiai nelis… bet gali užlyti. Mūsų rinktinė tikriausiai laimės… bet gali prakišti. Neimsiu bokalo, nes juk mečiau gerti… bet tik po vieną!

Štai kodėl labai svarbu apsispręsti ir pasirinkti vieną iš tų prieštaravimų. Tai gersi ar negersi visai? Rūkysi ar nerūkysi visai? Nutrauksi žalingus santykius ar gyvensi toliau kaip gyvenęs?

Netgi tada, kai žmogus apsisprendžia, antroji dalis dar nepasiduoda. Negalėdama kautis atvirai, ji rangosi tarsi žaltys ir mėgina laimėti klasta.

Štai dar keletas pinklių, kurias spendžia suskilusio proto pavergtoji dalis.

“Kaltas meduolis”. Yra toks anekdotas apie alkoholiką, kuris išgėrė alaus, degtinės, viskio, vyno, pilstuko, o pakui užkando meduolio ir rytą pasijuto labai pratai. “Ir velniams ėmiau tą meduolį?” - rytą jis keikė save. Keikdamas meduolį, jis nukreipė žvilgsnį nuo tikrosios priežasties - alkoholio.

Daugelis alkoholikų tvirtina, kad galima gerti, tik nereikia maišyti: “Išgėrėm alaus, du butelius degtinės ir butelį vyno. Dabar plyšta galva… Užtat nereikėjo maišyti!” Atseit, svarbu ne išgertas kiekis, o skirtingi gėrimai.

Panašiai mąsto ir kai kurie nutukėliai. Ji tiki, kad galima valgyti daug, riebiai ir saldžiai, tik svarbu “suderinti” produktus. “Aš valgiau mėsą, bulves ir duoną, o tai neleistina, - tvirtino man viena viena moteris. - Būčiau derinusi - nebūčiau nutukusi”.

Yra žinoma viena vienintelė priežastis, dėl kurios žmonės nutunka - jie suvartoja kur kas daugiau kalorijų, negu sudegina, ir organizmas ima kaupti riebalų atsargas. Bešališkam protui tai labai lengva suvokti (jeigu uždirbi daugiau, nei išleidi, tai ir pinigų atsargos kaupiasi!) o štai užkietėjęs apsirijėlis prigalvoja visai kitokių priežasčių: atseit, jo lėtesnė medžiagų apykaita, jis per mažai juda, jo tokie genai ir t.t. Svarbu nematyti tikrosios priežasties - jis ryja per daug, per saldžiai arba per riebiai. Kas netiki tuo, tegu pasako, kodėl tarp Osvencimo kalinių nebuvo nutukusių? Dėl pernelyg greitos medžiagų apykaitos?..

“Kiti dar ne tokie”. Jeigu išgeriantis žmogus ima šaipytis iš vakarykščių išgertuvininkų, kokie jie buvo girti ir kiek prišnekėjo kvailysčių, tai jau ryškus požymis, kad savo problemą jis nori nukreipti kur nors kitur. “Taip, aš išgeriu, - sako mano pažįstamas Ecka. - Bet tu pažiūrėk į kitus - į Amerikoną, į Parkerį, į Bilį!” Manevras labai paprastas - kada žiūrėsiu į kitus, aš nematysiu jo.

Prisiekę alkoholikai iš aukšto žiūri į prisiekusius narkomanus: “Na, mes išgeriame, gal ir per daug, bet į veną tai nesikalame!” Narkomanai kalba labai panašiai: “Na, mes įsikalame į veną, užtat apsimyžę nesivoliojam tarpuvartėj kaip alkoholikai!” Žodžiu, ir už tuos, ir už tuos yra dar blogesnių.

Kada žmogus šaiposi iš kitų, jis nebemato pats savęs. Tai ir yra svarbiausia. Tikslas pasiektas.

“Kitkas svarbiau”. Priklausomybės užvaldyta proto dalis ima elgtis kaip gudrus boksininkas, kuris priešininko smūgius nulaviruoja į šoną.

Štai mes kalbame apie alkoholizmą, narkomaniją ir kai kurias kitas labai konkrečias priklausomybes. “Pagal dzen budizmą didžiausios priklausomybės yra malonumo siekimas ir skausmo vengimas”, - pareiškia vienas pokalbio dalyvis. Po kurio laiko, tarsi pamiršęs ankstesnį, jis paleidžia kitą teiginį: “Pati baisiausia ir labiausiai visus veikianti priklausomybė yra priklausomybė nuo savo įvaizdžio”.

Ko jam ieškoti “pačių didžiausių”, “visų bendriausių” priklausomybių? Ar ne geriau būtų užsiimti kokia nors viena, labai konkrečia?

Su žmogumi, kuris iš pažiūros atrodo apsisprendęs numesti antsvorį, kalbame apie mažiau kaloringus produktus, kurių būtų galima valgyti daugiau, ir tokius, kurių reikėtų sumažinti.

“Bet didžiausia problema - ne tai, - staiga pareiškia pašnekovas. - Dabar man svarbiausia susidėti plastikinius langus”.

Vos nežagtelėjau. Tačiau pareiškimas buvo padarytas tokiu tvirtu balsu, kad abejonės neliko: šią temą žmogaus protas netikėtai atidėjo neribotam laikui.

Kitos gudrybės. Aš čia paminėjau tik keletą dažniausiai naudojamų suskilusio proto triukų. Neigimas, žvilgsnio nukreipimas kitur ir į kitus - tai pačios pirmosios pinklės, su kuriomis žmogus susiduria, vos tik nusprendžia atsikratyti kurio nors žalingo įpročio. Vėliau jis gali užsimanyti “prisitaikyti” prie geriančios aplinkos, gali atsirasti noras išgerti “nuo peršalimo”, būna, kad metęs gerti žmgus išgeria kažkaip “netyčia”, kaip ir metęs rūkyti kažkaip “autmatiškai” paima į rankas pasiūlytą cigaretę…

Vėliau, kai pavyksta iniciatyvą perimti į savo rankas, į kampą įspausta priklausomybė vis tiek nepasiduoda - ji imasi dar gudresnių ir labiau užmaskuotų manevrų. Jų yra daugybė, bet paminėsiu tik vieną, kuris sužlugdo jau pralaisvėjusio žmogaus pastabas: per anksti pajusta pergalė. Keletas mano pažįstamų žlugo ne po savaitės ir ne po mėnesio - jie grįžo prie butelio, išbuvę blaivūs metus ir ilgiau.

“Na, tu jau sveikas! - iš kažkur galvoje atsiranda mintis. - Juk nebenori gerti - gali pabandyti taurelę”.

Kai nerūkiau pusę metų, klastingoji proto dalis pakurstė mano tariamą žingeidumą:

“Tu jau metei… Įdomu, kaip atrodys sutraukus vieną cigaretę? Ar apsisuks galva?”

Po to pabandymo rūkiau dar dešimt metų.

Patiko (0)

Rodyk draugams

Komentarai (5)

fortuna2009-10-28 11:54

Patiko. Palieku +
Pirmiausiai pasakykim SAU: gana,- tada galima pradėti kovą. Kol neprisipažinsim sau, nieko nebus.

Dunde2009-10-28 13:36

taigi, tas straipsnis tai pokalbis su savimi . Viską suvoki, pasidžiaugi pergale ir kaip tame vaikškame stalo žaidime : po džiaugsmingo ėjimo per tris laukelius vėl atsiduri prie statinio langelio…

Petras2009-10-28 16:32

Žinoma, daugeliu atvejų taip ir būna - žmogus apsuka ratą ir grįžta į pirmą langelį. Bet - ne visada. Pasikeitimai įvyksta, žmonės išsivaduoja, vadinasi, tai visiškai įmanoma.

baste2009-10-28 21:48

Kurtis sau saviapgaules mes priverčiami mokytis nuo vaikystės, saugodami savo orumą nuo aplinkos, tėvų, mokytojų, bendraamžių prievartos.
Priklausomybės taip pat žeidžia mūsų orumą. Kol jos stipresnės už mus, apsisaugome tomis pačiomis saviapgaulėmis.
Tai instinktyvi psichikos savisauga, todėl būna nelengva ją perlipti.

deimantukas2009-10-29 17:25

Puikios mintys.Svarbu labai,labai norėti ir daryti nuoširdžiai sau.ir jokių bet ,kitų reikalų.

Rašyti komentarą

Tavo komentaras