BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Kultūra ir neurozė


Karen Horney (1885–1952) – viena talentingiausių psichoanalizės kūrėjo Sigmundo Freudo sekėjų, XX a. psichologijos klasikė, psichoanalizės reformatorė neofroidistė, artima Ericho Frommo bičiulė.


Ji pasiūlė savitą neurozės koncepciją, laikydama ją būdu žmogui “gyvenimą daryti sau pakenčiamą”. “Neurotiška mūsų laikų asmenybė” – bene garsiausia Karen Horney knyga, kuri ir XXI amžiaus pradžioje tiek pat (jei ne daugiau) aktuali, kiek ir 1937 metais, kai buvo parašyta. Šį veikalą, kurio paskutinį skyrių pateikiame “Š. A.” skaitytojams, netrukus išleis “Apostrofos” leidykla. Tai pirma autorės knyga, išversta į lietuvių kalbą.
Reklama


Net ir patyrusiam psichoanalitikui kiekviena neurozė kelia vis naujas problemas. Kiekvienas pacientas priverčia susidurti su sunkumais, kokių anksčiau nebuvo patyręs, požiūriais, kuriuos sunku suvokti ir dar sunkiau paaiškinti, reakcijomis, kurių tikrai neperprasi iš pirmo žvilgsnio. Prisiminus, kokia sudėtinga ankstesnėse dalyse nagrinėta neurotinio charakterio struktūra, ir daugybę veiksnių, ši įvairovė visai nestebina. Skirtingi paveldėti dalykai, vis kitokia gyvenimo, ypač vaikystės patirtis, sukuria, atrodo, beribius šių veiksnių sąjungos variantus.


Tačiau, kaip jau pabrėžėme pradžioje, lemtingi konfliktai, tampantys neurozės šerdimi, nežiūrint visų individualių skirtybių, beveik visada tie patys. Apskritai tai tie patys konfliktai, kurie vargina ir sveikus mūsų kultūros žmones. Nors ir banalu sakyti, kad beveik neįmanoma aiškiai atskirti neurotiko ir normalaus žmogaus, naudinga tai pakartoti dar kartą. Daugelis skaitytojų, susidūrę su konfliktais bei elgsena, kurią pažįsta iš asmeninės patirties, gali savęs paklausti: neurotikas aš ar ne? Pats patikimiausias atsakymo kriterijus – ar individas jaučia savo konfliktus kaip negalią, ar gali pažvelgti į juos be baimės ir imtis juos įveikti be užuolankų.


Kai išsiaiškiname, kad mūsų kultūroje neurotiški žmonės yra varomi tų pačių esminių konfliktų ir kad mažesniu mastu juos patiria ir normalūs žmonės, vėl grįžtame prie pradžioje iškelto klausimo – kokios mūsų kultūros sąlygos lemia, kad neurozė kyla būtent iš mano aprašytų konfliktų, o ne iš kokių nors kitų?


Freudas šią problemą mažai tesvarstė – mat kita jo biologinės orientacijos pusė yra socialinės orientacijos stygius, tad jis socialinius reiškinius linkęs aiškinti pirmiausia psichiniais veiksniais, o tuos – pirmiausia biologiniais (pagal libido teoriją). Šis polinkis paskatino psichoanalitikus manyti, kad, pavyzdžiui, karai kyla veikiant mirties instinktui, o mūsų dabartinės ekonominės sistemos šaknys – analiniuose-erotiniuose potraukiuose, kad mašinų amžius neprasidėjo prieš du tūkstančius metų dėl to laikotarpio narcisizmo.


Freudas mato kultūrą ne kaip sudėtingų socialinių procesų rezultatą, bet pirmiausia kaip biologinių potraukių produktą. Potraukiai išstumiami arba sublimuojami, o paskui jiems kaip priešprieša sukuriami reakciniai dariniai. Juo giliau šie potraukiai išstumiami, juo aukštesnis kultūrinis išsivystymas. Kadangi sublimacijos galimybės ribotos, o nesublimuoti intensyviai išstumti primityvūs potraukiai gali sukelti neurozę, tai civilizacijos augimas neišvengiamai reikštų ir neurozės augimą. Neurozės – tai kaina, kurią žmonija turi mokėti už kultūrinę raidą.


Tokia mąstymo kryptis remiasi numanoma prielaida, kad egzistuoja biologiškai determinuota žmogaus prigimtis, ar tiksliau – įsitikinimu, kad visiems žmonėms maždaug vienodai paskirstyti oraliniai, analiniai, genitaliniai ir agresyvieji potraukiai. Tad skirtingų charakterių ir kultūrų formavimasis vyksta dėl nevienodo būtinojo išstūmimo intensyvumo – su papildoma išlyga, kad šis išstūmimas įvairias potraukių rūšis veikia nevienodu mastu.


Istoriniai ir antropologiniai duomenys nepatvirtina tiesioginio ryšio tarp kultūros lygio ir seksualinių ar agresyviųjų potraukių išstūmimo. Pirmiausia klaidinga manyti, jog ryšys kiekybinis, o ne kokybinis. Ryšys egzistuoja ne tarp išstumiamo turinio kiekio ir kultūros kiekio, bet tarp individualių konfliktų kokybės ir kultūros nulemtų sunkumų kokybės. Kiekybinio veiksnio pamiršti negalima, bet jis vertintinas tik visos struktūros kontekste.


Mūsų kultūroje glūdi tam tikri tipiniai sunkumai, kurie pasireiškia kaip kiekvieno individo gyvenimą paliečiantys konfliktai ir kurie susikaupę gali sukelti neurozę. Kadangi nesu sociologė, tai tik trumpai nurodysiu pagrindines neurozės ir kultūros problemai svarbias tendencijas.


Ekonominiu požiūriu šiuolaikinė kultūra paremta individų konkurencijos principu. Atskiras individas turi kautis su kitais tos pačios grupės individais, turi juos pralenkti ir neretai nustumti šalin. Kas vienam pranašumą suteikia, iš kito atima. Psichinis šios padėties rezultatas – tarp individų tvyranti įtampa ir priešiškumas. Kiekvienas yra realus ar potencialus kitų konkurentas. Tokia padėtis aiškiai matoma tarp vienos profesijos atstovų, nors žmonės ir stengiasi būti teisingi ar maskuoti padėtį mandagia atida. Tačiau privalu pabrėžti, kad poreikis varžytis ir jį lydintis potencialus priešiškumas persmelkia visus žmonių santykius. Jis persmelkia ryšius tarp vyrų ir tarp moterų, ir, kad ir dėl ko būtų varžomasi – populiarumo, kompetencijos, patrauklumo ar kokios kitos socialinės vertybės, – patikimos draugystės galimybės skaudžiai sumenksta. Kaip jau kalbėjome, tai sujaukia ryšius tarp vyrų ir moterų ne tik pasirenkant partnerį, bet ir visose kovose su juo dėl pranašumo. Tai persmelkia mokyklos gyvenimą. Ir turbūt visų svarbiausia, kad tai persmelkia šeimos santykius taip, kad vaikui ši bacila įskiepijama nuo pat pradžios. Konkurencija tarp tėvo ir sūnaus, motinos ir dukters, tarp vaikų nėra bendrasis žmonių santykių reiškinys, bet atsakas į kultūros nulemtus stimulus. Vienu didžiausių Freudo pasiekimų lieka tai, kad jis atskleidė konkurencijos šeimoje vaidmenį, kaip tai išreikšta Oidipo komplekso koncepcijoje ir kitose jo hipotezėse. Tačiau reikia pridurti, kad šis rungtyniavimas nėra nulemtas biologiškai, bet yra konkrečių kultūrinių sąlygų rezultatas, ir dar daugiau – ne tik šeima išjudina polinkį varžytis, nes konkurenciniai stimulai veikia žmogų nuo lopšio iki kapo.


Potenciali priešiška įtampa tarp individų nepaliaujamai skatina baimę – kitų potencialaus priešiškumo baimę, kurią stiprina baimė susilaukti keršto už savo priešiškumą. Kitas normalaus individo baimės šaltinis – numanymas, kad gali nepasisekti. Nesėkmės baimė reali, nes daug didesnė tikimybė, kad žmogui nepasiseks, negu kad jį aplankys sėkmė, o nesėkmės konkurencinėje visuomenėje kelia realią reikmių frustraciją. Nesėkmės reiškia ne tik ekonominį nesaugumą, – netenkama prestižo, kyla įvairios kitokios emocinės frustracijos.


Kita priežastis, dėl kurios sėkmė mums – toks žavingas fantomas, yra jos poveikis mūsų savęs vertinimui. Ne tik kiti vertina mus pagal tai, kaip mums sekasi – norom nenorom ir mes save vertiname pagal tą patį modelį. Remiantis egzistuojančia ideologija, sėkmė priklauso nuo mūsų prigimtinio vertingumo, kalbant religiniais terminais – tai regimasis Dievo malonės ženklas; tikrovėje sėkmę lemia daugybė veiksnių, nepriklausančių nuo mūsų kontrolės: palankių aplinkybių, skrupulų neturėjimo ir panašiai. Ir vis dėlto pasiduodamas egzistuojančios ideologijos spaudimui net normaliausias žmogus priverstas pajusti, kad jei jam sekasi, tai jis šio to vertas, bet jei pralaimi – yra menkysta. Nereikia nė sakyti, kad tai ne itin tvirtas pagrindas mūsų savęs vertinimui.


Visi šie veiksniai – konkurencija ir potencialus priešiškumas likimo bendrams, baimės, sumažėjusi savivertė – duoda psichologinį rezultatą: individas jaučiasi atskirtas. Net palaikydamas daugybę ryšių, net laimingoje santuokoje – emociškai jis atskirtas. Kiekvienam sunku pakelti emocinę atskirtį, bet jei ji sutampa su įvairiomis baimėmis ir netikrumu dėl savojo “aš”, tai tampa nelaime.


Būtent tokia padėtis skatina normalų mūsų laikų žmogų intensyviau ieškoti meilės ir prielankumo kaip vaistų. Kitų prielankumas leidžia jam jaustis mažiau atskirtam, mažiau baimintis priešiškumo, bent šiek tiek atsikratyti netikrumo savimi. Kadangi tai atitinka gyvybinę reikmę, meilė mūsų kultūroje pervertinama. Ji, kaip ir sėkmė, tampa fantomu, kuriančiu iliuziją, kad gali išspręsti visas mūsų problemas. Pati meilė nėra iliuzija – nors mūsų kultūroje ji taip dažnai tėra priedanga nieko bendra su meile neturintiems troškimams patenkinti, – tik mes paverčiame ją iliuzija, siedami su meile daug didesnius lūkesčius, nei ji gali išpildyti. O ideologinis meilės pabrėžimas padeda pridengti visus tuos veiksnius, kurie sukuria mūsų perdėtą meilės poreikį. Šitaip individas – o aš vis dar turiu omeny normalų individą – susiduria su dilema: jam labai reikia simpatijos ir prielankumo, bet gauti juos sunku.


Iki šiol mūsų nagrinėjama situacija – tai derlinga dirva neurozei vystytis. Normalų žmogų veikiantys kultūriniai veiksniai – išklibinantys jo savivertę, kurstantys potencialias priešiškas įtampas, nuogąstavimus, polinkį konkuruoti, dėl kurio kyla baimė ir priešiškumas, stiprinantys pasitenkinimą teikiančių asmeninių santykių poreikį – neurotiką veikia daug labiau, padariniai jo asmenybei dar didesni – sugniuždyta savivertė, destruktyvumas, nerimas, sustiprėjęs polinkis konkuruoti, vėlgi skatinantis nerimą ir destruktyvius impulsus, perdėtas meilės ir prielankumo poreikis.


Prisimenant, kad kiekviena neurozė kyla dėl priešpriešinių tendencijų, kurių neurotikas nepajėgia sutaikyti, kyla klausimas, ar mūsų kultūroje nesama tam tikrų apibrėžtų prieštarų, kurios ir lemia tipinius neurotinius konfliktus. Ištirti ir aprašyti šias prieštaras būtų jau sociologų užduotis. Man turėtų pakakti trumpai ir schemiškai nurodyti kai kurias iš pagrindinių prieštaringų tendencijų.


Pirmoji prieštara, kurią reikia paminėti, kyla tarp, viena vertus, konkurencijos ir sėkmės bei, kita vertus, broliškos meilės ir nuolankumo. Viena vertus, ko tik nedaroma skatinant mus siekti sėkmės; tai reiškia, kad turime būti ne tik atkaklūs, bet ir agresyvūs, galintys nustumti kitus sau iš kelio. Kita vertus, mes esame giliai persiėmę krikščioniškais idealais, kurie skelbia, kad norėti ko nors sau yra egoistiška, kad turėtume būti kuklūs, atsukti kitą skruostą, nusileisti ir praleisti. Normalumo skalėje šiai prieštarai tėra du sprendimai – priimti vieną iš šių siekių rimtai, o kitą atmesti; arba priimti abu rimtai, nors tai reikštų, kad individas abiem kryptimis patirs stiprų slopinimą.


Kita prieštara – tarp mūsų reikmių stimuliavimo ir mūsų frustracijos mėginant jas patenkinti tikrovėje. Mūsų reikmės nepaliaujamai skatinamos dėl ekonominių sumetimų, mūsų kultūroje tai daro reklama, “parodomasis vartojimas”, primetamas idealas neatsilikti nuo kaimyno. Tačiau didžioji dauguma žmonių turi labai ribotas galimybes šias reikmes realiai patenkinti. Viso to psichiniai padariniai individui yra nuolatinis atotrūkis tarp jo troškimų ir jų įgyvendinimo.


Kita prieštara egzistuoja tarp tariamos žmogaus laisvės ir jos tikrųjų ribų. Visuomenė individui skelbia, kad jis esąs laisvas, nepriklausomas, gali pats laisva valia apsispręsti, jam atsiveria “didysis gyvenimo žaidimas” ir jis gali gauti ko norįs, jei profesionalus ir energingas. Iš tikrųjų daugumos žmonių galimybės labai ribotos. Pašaipus posakis, kad tėvų nepasirinksi, galėtų apibendrinti visą gyvenimą – profesijos pasirinkimą ir sėkmę joje, poilsio formų, poros pasirinkimą. Individas jaučiasi švytuojąs tarp beribių galių nulemti savo likimą ir visiško bejėgiškumo.


Šios mūsų kultūroje įsišaknijusios prieštaros yra kaip tik tie konfliktai, kuriuos neurotikas žūtbūt mėgina sutaikyti: polinkis į agresyvumą ir polinkis nusileisti, besaikiai reikalavimai ir baimė, jog niekad nieko negaus, siekis save aukštinti ir bejėgiškumo jausmas. Skirtumas tarp neurotiko ir normalaus žmogaus – tik kiekybinis. Normalus žmogus pajėgia susidoroti su šiais sunkumais nepakenkdamas savo asmenybei, tuo tarpu neurotikui visi konfliktai taip sustiprėja, kad juos patenkinamai išspręsti tampa neįmanoma.


Atrodo, kad neurotiku veikiausiai tampa tas žmogus, kuris itin stipriai, daugiausia per vaikystės potyrius, išgyveno kultūros nulemtus sunkumus ir paskui jau nebegalėjo jų išspręsti arba išsprendė, tik tai labai daug kainavo jo asmenybei. Galėtume pavadinti jį mūsų kultūros povaikiu.


Iš: Karen Horney. The Neurotic Personality of Our Time. New York, London: W. W. Norton & Company, 1937


“Šiaurės Atėnai”

Rodyk draugams

Rašyti komentarą

Tavo komentaras