BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Konservuota vaivorykštė

Mes sėdėjom prie atdaro lango ir monitoriuje žiūrėjome senas mano sodybos nuotraukas.

- Gal nori paklausyti įrašo su  lakštingalų giesmėmis? - paklausiau.


- Kurių galų? - nustebo mano bičiulis. - Girdėti ir taip.


- Na, juk žiūrime nuotraukas, o ne pro langą. Galėtume pasiklausyti ir  įrašo.


Draugas nusijuokė.


- Tikrai, kurių galų fotografuojame?


- Aš jau nebe… Sykį mėginau filmuoti, bet nelabai kas išėjo. Vaizdas
mirgėjo, o garsas buvo su pašaliniais triukšmais. Žiūrėjau žiūrėjau tą
jovalą, kol supratau: geriau išeiti į lauką ir paklausyti. Paklausyti
ir pažiūrėti.


Draugas kažką mąstė.


- Kai nuvažiuoju prie jūros ar šiaip nueinu į gamtą, visada fotografuoju, - prisipažino.


- Anksčiau konservuodavau agurkus ir pomidorus. Dabar visada yra šviežių, - replikavau.


- Bet jei nenufotkinsi, tas vaizdas išnyks ir niekada nebebus.


- Neateis kitas pavasaris? Nesugrįš paukščiai?


- Paukščiai sugrįš, bet šito nebus, - filosofavo bičiulis. - Gal niekada šis kėkštas nebenutūps ant šitos šakos…


- Nenutūps ant tos - nutūps ant kitos. Tu manai sukaupti visą amžinybę akimirkų?


- Taip, visa tai beprasmiška, - pripažino jis. - Žiūrime konservuotas
nuotraukas vietoj to, kad išėję į lauką ir žiūrėję šviežius vaizdus. 
Išėjęs ieškau geresnio kadro, nors galėčiau paprasčiausiai žiūrėti,
klausytis ir uostyti. Aš tam neturiu laiko.


Jis kokią minutę atidžiai klausėsi.


- Kaip čia tylu, - pasakė nesąmonę. Aplink čirškauja paukščiai, o jam vaidenasi, kad tylu.


- Na, čia negirdėti mašinų, - paaiškino jis. - Truputį keista, kad
negirdžiu įprasto dundesio. Vakare buvo sunku užmigti. Visada maniau,
kad mašinos mane labai erzina, bet vakar vakare pamačiau, kad be gatvės
ūžesio negaliu užmigti.


- Šiandien vakare galėsiu pastatyti prie lango savo golfuką ir truputėlį pagurginti.


- Baik šaipytis. Kai parvykai iš miesto, tau irgi buvo ne kas.


- Atvažiuok atostogų - per savaitę ir tu priprasi.


- Visą savaitę - be ūžesio, be bildesio, be minios, be reklamos blyksnių? - baisėjosi jis.


- Paskui bus lengviau, - pradėjau raminti.


- Tu neturi net televizoriaus, - ėmė jis vėl nusišnekėti. Aš turiu net
du televizorius, o jis šmeižia, kad neturiu nė vieno. Vienas iš jų,
galimas daiktas, yra veikiantis. Iš bėdos galima būtų žiūrėti abu -
ekrane atsispindi toks visai nieko veidas. Gal kiek kvailokas, bet be
agresijos…


- Bene pamiršai įjungti? - jis traukė mane per dantį. - O gal tikrai veikia?


- Kai gyvenau mieste, kartais įsijungdavau. Bet įjungtas nusišneka.
Arba ima rietis. Vienas šaukia ant to, kitas - ant to. Įjungi filmą -
duoda į snukį. Ir taip - visą vakarą. Matyt, kažkas perdegė. Gal koks
diodas sugedo ar kondensatorius… Neišmanau elektronikos.


- Taip, anksčiau televizoriai būdavo geresni, - žinovo tonu pasakė
bičiulis. - Krautuvės tuščios, o televizoriuj visko yra. Pažiūri,
būdavo, širdis atsigauna…


Jis teisus. Sako, ir dabar yra neblogų televizorių, kurie rodo gana
įdomiai. Užpernai vasarą buvo atvažiavę švogeris ir atsivežė tokį mažą
dailų televizoriuką. Kaip įsijungė pirmąją dieną, taip ir neišjungė per
visas atostogas. Mano švogeris labai mėgsta laidas apie gamtą, o jo
televizoriukas kaip tik tokias ir rodo. Visokius ten paukštelius,
miškus ir sodus. Visai galimas daiktas, rodė ir Žemaitiją ar net mūsų
Kaltinėnus. Vadinasi, jis galėjo pamatyti ir mūsų miškelį, kuris yra
ten už tvenkinio.


- Nežiūri televizoriaus, nesiklausai radijo - iš kur žinai, koks bus
oras rytoj? - šaipėsi draugas. - Gal tau atrodo, kad šiandien saulė? Iš
kur tau žinoti, kad pagal prognozę dabar lietus?


- Turiu senų laikraščių. Paskaitau ir žinau, koks buvo vakar.


Tikrai turiu krūvą antikvarinių laikraščių. Laikau žiemai. Sykį
atvažiavo sesuo ir pradėjo skaityti. Paskaičiau ir aš. O Viešpatie -
Stela Singler vėl susipyko su savo sugyventiniu! Velnias žino, ar
susitaikys?


- Kas ta Stela Sigler? - susidomėjo bičiulis.


- Koks tau skirtumas? O deimantų rinkinys Paryžiaus aukcione buvo parduotas už 24 milijonus. Tiesiog iš panosės nutempė!


- Už 24 milijonus? - pasibaisėjo draugas. - Beveik pusdykiai!


- O už Einšteino laišką davė 130 tūkstančių. Jeigu Einšteinas būtų
gyvas, jis galėtų nieko daugiau nedirbti, tik rašyti laiškus ir nešti į
aukcioną. Šitoks uždarbis!


- Būtų gyvas -  šūdą jis gautų, - suabejojo mano bičiulis. - Tūkstančius moka tik mirusiems.


Tai tiesa - gyvi žmonės kainos neturi. Atsimenu, kaip virkavo uošvė
prie mylimo uošvio karsto. Tu mano angelėli, aukseli tu mano
brangiausias! Kol buvo gyvas - tai tik gyvulys, pašlemėkas ir skuduras.
Mirę žmonės vertę įgauna tuoj pat, kai iškeliauja pas Abraomą. Tai
pastebėjau ir aš.


- Ko mes čia pliurpiam? - atsitokėjo draugas. - Geriau eikim į gamtą.


- Nemėgstu gamtos, - priminiau jam.


- Gerai, tada eikim į sodą.


Aš tikrai nemėgstu gamtos, kaip ir Lietuvos ar Žemaitijos. Kur kas
geriau atsisėsti kur nors ant kelmo arba atsidrėbti valtyje. Atsidrebi
ir plūduriuoji, kol vėjas tave nuneš į meldus. Kam ta gamta, Lietuva ar
Žemaitija? Šiltas lietus arba pirmas nustebinęs lašas tūkstantį kartų
geriau.


- Palauk, aš tuoj. Pamiršau fotiką… - pasakė draugas ir nudūmė atgal į trobą.


Tegu fotografuoja. Jeigu mirs pirmas, gal aš parduosiu jo nuotraukas? Įdomu, kiek už jas duotų? Tūkstantį, du?


- Geras kadras! - džiūgavo mano bičiulis. - Nuostabus kadras!


Atrodo, jis fotografavo vaivorykštę. Ar kokį krentantį lašą.


Parėjęs būtinai užrašysiu, ką mes su juo plepėjom. Kas žino, gal paaiškės, kad dabar vaikštinėju su fotografijos geniju?


Dabar, žinoma, kainos nėra.


Bet po mirties…
Kiek jis uždirbs tada?

Rodyk draugams

Komentarai (5)

aralzero2008-05-22 08:29

Sutinku,kad čia ir dabar yra gražiausia ir niekada jau nebepasikartos.Tačiau man yra malonu žiūrėti nuotraukas,kurias fotografavau.Atminty vėl iškyla tie vaizdai, akimirkų nuotaikos.

Hammerklavier2008-05-22 08:34

Prisimenu, kaip vėlyvais vakarais tėtis uždengdavo mūsų mažos virtuvėlės langą, užkamšydavo duris ir sėsdavo ryškinti nuotraukų. Su sese, jei tik būdavom kuo nors nenusikaltusios ir nenubaustos, laukdavom, kada pagaliau mus pakvies ir galėsim greitai prasmukti pro vos pravertas duris į tą juodai baltą stebuklų karalystę. Už stalo, visai nebepanašų į pietų stalą, sėdėdavo Magas, aplinkui - visa jo paslaptingų indelių ir skysčių alchemija. Įmerkdavau baltą popierių į vieną tokį indelį ir jau po kelių sekundžių imdavo ryškėti vaizdas. Aš, sesė, mama, šuo, kelionės - akimirkos sugrįždavo, atgydavo, prabildavo, tada, jei tik nebūdavo perlaikytos ir nepajuoduodavo, džiūdavo prispaustos skalbinių spaustukais. Iki šiol žodžiai "ryškalas", "fiksatorius" man skamba lyg burtažodžiai, lyg koks magiškasis "mutabor".
Ir dabar, žiūrinėdama tas senas nuotraukų šūsnis, jaučiu gyvenimą, patį tikriausią, kvepiantį kelionių vasarom ir šviesiom žiemom, skambantį lietumis ir traškantį laužais..Šildantį vaikystės namų sienomis… Kas, kad kažkam tai - tik plonytis popieriaus gabalėlis ar konservų dėžutė…

Petras2008-05-22 09:42

Kai atsiduriame vakarykštėje situacijoje, mumyse vyksta nepaprastai įdomūs dalykai. Praėjusį laiką mes vėl išgyvename tarsi dabar, atsiduriam ten, kur kažkada buvom. Tai iš tiesų panašu į magiją, kaip sako Hammerklavier, jos tėvas fotografas tapdavo Magu.

Aš vis labiau įsitikinu, kad kiekvieno iš mūsų pasaulis sudarytas iš tų dviejų - dabarties ir ateities - sluoksnių.

Kartais jie prasikeičia labai įdomiai.

Kai sugrįžau į tėvų sodybą, iš pradžių maniau, kad nebus įmanoma tverti. Visur, kur tik ėjau, tebegyveno praeitis. Tuščioje troboje seniai miręs tėvas klausėsi Vatikano radijo, savo kambariuke pradėdavo knarkti kažkada miręs brolis, o mieste jau dešimt metų gyvenanti motina senoje nebenaudojamoje vasaros virtuvėlėje susiruošdavo virti cepelinus.

Kažkodėl nenorėjau grįžti į mirusį laiką. Tik po to, kai šitoje sodyboje atsirado dabarties sluoksnis - perdažiau nutrupėjusias namo sienas, nugrioviau sutręšusią lauko virtuvę, įvedžiau vandentiekį, kanalizaciją, kieme sumyniau naujus takus, troba tapo gyvenamu namu, o ne praeities karstu.

Gal ir ne taip ryškiai, bet panašiai galėjo būti bet kam. Važiuojame link Medvėgalio, mano kolegė ir sako: "Gražu. Kažką panašaus mačiau. Taip, netoli Zarasų…" Kažkada matytas nuostabus vaizdas netoli Zarasų dabar uždengė jos akis, ir ji negalėjo pamatyti Medvėgalio. Kartais, atsidūręs naujoje vietoje ir patyręs neįprastą jausmą, žmogus pajunta, tarsi jis būtų čia buvęs anksčiau.

Praeities sluoksnis būna ir toks stiprus, kad nauji dažai nebegali pakeisti senojo namo spalvos. Situacija pasikeičia, o žmogus tebegyvena pagal vakarykštį senarijų: vaikai užauga, o motinai rūpi, kad jie vieni kur nors neišeitų, kainų komiteto seniai nebėra, o daugybė žmonių tebelaukia, kada valdžia nustatys "teisingas kainas"…

Kuo namas senesnis, tuo sunkiau jį perdažyti. Kartais pasikalbu su vieno vaikystės draugo motina. Apie ką mes kalbame? Apie, tai, kas buvo. Apie tai, kas yra, mes kalbėti negalim, nes neturim bendros dabarties - tik bendrą praeitį. Ji labai brangina didžiulį storą albumą. Naujų nuotraukų ten nėra. Ir kam?

Kartais atrodo, kad savo jausmus tyčia atidedam praeičiai. Uošvė rauda prie uošvio karsto ir sako, kad jis - jos vienintelis auksas. Tai tiesa - jis vienintelis, jis brangiausias, jis mylimiausias. Pagaliau jausmas prasiveržė. Visa bėda, kad brangiausias ir mylimiausias šito negirdi.

Redagavo Petras 2008-05-22 09:55

Hammerklavier2008-05-22 09:54

Taip, galima matyti praeitį ir nebematyti dabarties. Bet galima IR prisiminti, IR mėgautis buvimu čia ir dabar. Kaip teigia bivehioristai, žodelytį "arba" reikėtų tiesiog pakeisti žodelyčiu "ir" :) Tuomet ne taip baugins mamos cepelinų kvapas iš kadaise. Ir ne taip gąsdins naujai išminti takai dabar…

Petras2008-05-22 10:06

Vienu metu?..
Gyventi dabar ir laukti, kada TSRS kainų komitetas sumažins dyzelino kainas?
Guldyti mirusią` žmoną į karstą ir mylėtis su ja?
Sakyčiau, mirusieji turi būti palaidoti. Jeigu po to našlys susirado naują žmona, tegu gyvena su ja. Aną tegu prisimena, bet gyventi verčiau su gyva.

Rašyti komentarą

Tavo komentaras