BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Kokia prasmės prasmė?..

- Kokia prasmė gyventi?
- Koks tavo tikslas?
- Į ką tu tiki?
Jie klausia ir klausia. Kiti laiko save nereligingais, bet kelia tą patį religinį klausimą:
- Kam visa tai?
Viskas yra kam nors. Šaukštas yra sriubai, šakutė - kotletui, šautuvas - žudyti, kryžius - gąsdinti.
- O kam esi tu?
Ar aš esu prietaisas?
Viskas priklauso kam nors. Vaikas - tėvams, žemė sklypas - ūkininkui, pinigai - bankui, fabrikai - fabrikantams, vergai - vergvaldžiams, bažnyčios - vyskupams, gyvuliai - fermeriams, dvasios - kunigams, ekstrasensams ir burtininkams, tiesa - ideologams, nafta - verslovėms, sveikata - daktarams…
- O kam tu?
Bet ar aš esu nuosavybė?
Viską kam nors atiduodame. Litą - kasininkui, dukterį - vyrui, atliekas - sąvartynui, savaitgalį - pramogai, vakarus - televizoriui, sugebėjimus - darbdaviui, santaupas - bankui, šlamštą - elgetai, balsą - valstybei…
- O kam atiduoti gyvenimą?
Kaip tai - kam?
Kam tu daugiau atiduosi gyvenimą, jeigu ne mirčiai?
Jeigu ieškai prasmės, mirtis yra tavo prasmė. Jeigu ieškai tikslo, tavo tikslas - mirtis.
Savininkai nieko daugiau iš tavęs nenori - kad atiduotum gyvenimą.
Kaip sako, gražiai ir prasmingai. Kilniai.
Būriais, milijonais. Papildyk savanorių gretas ir prasmingai žygiuok į frontą. Kaip bus gražu ir prasminga, jei žūsi!
Mes verksim tavęs, pastatysim paminklą.
Po mirties paskelbsime didvyriu.
Kaip sako savininkų bažnyčia, po mirties prasidės gyvenimas.
Tu mums atiduok gyvybę, o pats pagyvensi miręs.
Juk tavo tikslas - mirtis.
Kartais galvoju sau vienas: o jei mus rengtų ne mirčiai - gyvenimui?
Jeigu ekonomika dirbtų ne karui - gyvybei?
Jeigu paminklus imtume statyti ne mirčiai, jei imtume garbinti patį gyvenimą?
Jeigu viskas būtų skirta didžiausiai vertybei - gyvenimui?
Juk niekas tada neklaustų - kokia prasmė gyventi?
Ar klausia kas nors: kokia prasmės prasmė?
Viskas gyvenimui, o ne gyvenimas viskam.

Kitas gyvenimas

Patiko (0)

Rodyk draugams

Komentarai (6)

Pilkas Žmogeliukas2010-08-01 10:50

Prasmė gyventi visada yra ir ji tikrai svarbesnė už mirties prasmę.

silentium2010-08-01 11:33

O jie klausia ir klausia tik todėl, kad patys iš vidaus jaučia, jog nurodymas atiduoti gyvenimą viskam ir gyventi su tikslu mirti yra klaida. Jaučia, kad kažkas ne taip - ir klausia tada. Vadinasi viskas gerai, kol jaučia kad kažkas ne taip, kol nerimsta, kol klausia. Jei nurims ir nebeklaus- galėsim statyti paminklą. Tą patį, įprastą mūsų kultūroje- mirčiai, deja, ne gyvenimui.

Petras2010-08-01 17:52

Taip, Pilkasai, pats gyvenimas yra prasmė. Kai aš žiūriu į suluošintus žmones, kaip jie sunkiai ir skausmingai kabinasi į gyvenimą, kaip jie siekia gyventi, nors už kiekvieną dieną ir valandą turi mokėti skausmu, vėl ir vėl pamatau tiesą: nieko nėra daugiau už jo, daugiausia, ką mes galim turėti - gyvenimas.

Petras2010-08-01 17:55

Taip, Silentium, aš irgi manau, kad tas klausinėjimas apie prasmę ir gyvenimo tikslą yra labai ryškūs simptomas. Sveikas gyvensena - sveika mąstysena nediktuoja absurdiškų klausimų.

R.2010-08-01 20:50

Aš asmeniškai seniai gyvenu SAU, dėl savęs, dėl brangių žmonių, savo pomėgių ir nuo to laiko mano gyvenimas yra geras.
Kažkaip keista, kad daugelis lietuvių su gyvu žmogum mažai bendrauja, jo nevertina. O po mirties liūdima nuolat.
Tuo tarpu pietiečiai džiaugiasi kiekviena akimirka praleista kartu, džiaugiasi žmogum, reiškia emocijas ir jausmus. O žmogui išėjus jo gedi žymiai trumpiau, suprasdami, kartais gal ir ne visiškai sąmoningai, kad toks laikas ateis visiems.

Petras2010-08-01 21:01

Man irgi keista polinkis garbinti mirtį, o ne gyvenimą, lankyti mirusius, o ne gyvuosius. Tačiau mirusiųjų kultas - ne lietuvybės, tai labiau katalikybės bruožas. Katalikybė neigia gyvenimą ir atvirai niekina kūną, viską, kas gyva ir natūralu. Pažiūrėkit, kas jos idealas - tai juk nukankinto žmogaus lavonas! Katalikas meldžiasi lavonui ir garbina jį. Kitos religijos ne tokios nekrofiliškos, bet pasisavinti žmogaus gyvenimą taikosi visos.

Rašyti komentarą

Tavo komentaras