BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Kodėl tu nematysi

Kuris laikas stebiu paslaptingą žmonių gebėjimą nematyti akivaizdžių dalykų ir nesuprasti to, kas sakoma labai aiškiai. “Žiūrėsite, bet nematysite, girdėsite, bet nesuprasite”, - sakė Mokytojas, bet nepaaiškino, kaip tai vyksta.


Kartais atrodo, kad žmogus praranda gebėjimą atlikti elementariausią aritmetikos veiksmą. Bet ar jis iš tiesų nebemoka skaičiuoti?


Tarkim, galiu nusipirkti alksninių malkų dvigumai pigiau nei ąžuolinių. Tačiau alksnis ne toks kaitrus, ir jo reikės penktadaliu daugiau. Vadinasi, alksninės malkos man atsieis beveik  dvigubai pigiau (atmetus tą penktadalį). Manau, tokį paprastą aritmetikos veiksmą gali atlikti bet kas.


Dabar tą patį veiksmą atlikime dar kartą, tik malkas pakeiskime benzinu ir dujomis. Dujų savo golfukui nusiperku dvigubai pigiau, nei benzino. Dujų tam pačiam atstumui nuvažiuoti irgi reikia maždaug penktadaliu daugiau. Vadinasi, ir dujos atsieina beveik dvigubai pigiau, nei benzinas (atmetus tą penktadalį, žinoma). Žodžiu, tas pats aritmetinis veiksmas, kaip ir su malkomis.


Tačiau šį sykį mano tiriamasis sutrinka, ima skaičiuoti dar kartą, kviečiasi į talką buhalterę, kuri irgi nevažinėja dujomis, pagaliau įsijungia internetą ir pasineria į neurotines diskusijas, kuris kuras pigesnis - benzinas ar dujos? Aš jau ketverius metus važinėju dujomis arba benzinu, bet jis mano patirtimi netiki, siūlo dėl kažko diskutuoti ir man, jis netiki ir kalkuliatoriumi. Kas atsitiko?


Rodau kitam pašnekovui neutralų tekstą: “Rytoj galimas lietus”. Jis taip ir supranta - gali būti lietaus, reikės pasiimti skėtį. Skaitau jam kitas eilutes: “tuoj po pirties geriau negerti šaltos arbatos arba šalto alaus”. Pašnekovas taip ir priima girdėtus žodžius - geriau negerti šalto, kai esi sušilęs. Viskas tvarkoj - žmogus sveiko proto, jis gali girdėti tai, ką girdi, gali suprasti išgirstą be jokių papildomų aiškinimų.


Pasiimu nuo stalo knygą ir skaitau: “Išvis neprisiekite”. “Ką?” - suklūsta žmogus, nors perskaičiau labai aiškiai. “Išvis neprisiekite, čia taip parašyta, ” - turiu paaiškinti jam. Atsiverčiu kitą vietą: “Ir kai meldžiatės, nebūkte kaip veidmainiai, kurie mėgsta melstis stovėdamis sinagogose ir gatvių kampuose…” Mano pašnekovas pastato pečius ir nutaiso miną, tarsi kažko nesupratęs. “Petrai, ką nori tuo pasakyti?” - klausia. “Nieko, - atsakau abejingai. - Čia taip parašyta. Va, žiūrėk, kaip siūloma melstis: bet kai tu meldiesi, užsirakink kambarėlyje… Kas tau yra? Žiūrėk, čia iš tiesų taip parašyta…”


Apsimetu naiviu kvaileliu ir rodau knygą, bet mano pašnekovo veidą išmuša raudonos dėmės, jis užmeta akį į tekstą, paskui suka veidą šalin, galiausiai nutvėręs trenkia knygą į stalą ir ima rėkti: “Ką čia kvailioji? Kam aš skaitysiu tą tavo citatniką?”


Kodėl jis vadina citatniku, jeigu parašyta aiškiai - Biblija? Ir kodėl taip staiga sveiko proto žmogus prarado gebėjimą matyti tai, į ką žiūri? Kodėl jis gali suprasti žodžius - negerk po pirties šalto alaus, bet negali suprasti - nesimelsk sinagogose ir gatvių kampuose? Juk abu sakiniai paraštyti ta pačia kalba, panašaus dydžio aiškiai įskaitomu šriftu.


Taip, kalba ir šriftas čia niekuo dėti. Kliūtis ne tekste - kliūtis žmogaus galvoje.


Pirmuoju atveju pašnekovas jau buvo apsisprendęs pirkti benzinu varomą automobilį, bet jam svarbu ir pigumas, todėl negalėjo priimti informacijos, kad dujos beveik dvigubai pigiau už benziną. Benziną jis galėjo pasirinkti dėl kokių nors kitų jam pačiam nežinomų motyvų: tarkim, jis nenori rizikuoti ir dėti papildomų investicijų brangiai dujų įrangai, bijo prarasti žmonių akyse įsivaizduojamą statusą ir nenori važinėti “ubagų kuru”, gal nusileido savo prietaringai žmonai, kuri paniškai bijo dujų arba paprasčiausiai jis pats bijo naujo, dar neišbandyto dalyko. Gali būti daugybė motyvų, dėl kurių žmogus renkasi benziną, bet kol jų nesužinos, tol kvailins save, kad “dujos - visai ne pigiausias kuras”.


Aišku, yra kažkokia priežastis, dėl kurios žmogus negali atpažinti ir pripažinti savo tikrųjų motyvų. Ir kuo svarbesnė ta priežastis, tuo bus tvirtesnis gebėjimas nematyti ir nesuprasti.


Galimas daiktas, žmogų pasiekusi informacija suardytų jo susikurtą pasaulio schemą. Štai  antrasis mano pašnekovas buvo katalikas, uoliai atliekantis visas katalikiškas pareigas, įskaitant ir tai, kad melstis eina tik į bažnyčią ir labai gerbia priesaikas. Išgirdęs Jėzaus nurodymą melstis ne viešumoje, bet vienumoje, savo kambarėlyje, šis žmogus turėtų pripažinti, kad elgiasi neteisingai, o gal net visa iš kunigų gauta jo vertybių sistema paremta ne Dievo žodžiu, bet kažkuo kitu. Negalėdamas ištrinti iš knygos aiškiai parašytų raidžių, nepalankios informacijos atakuojamas žmogus padarė gudrų kompromisą: jis pareiškė, kad tai kažkoks citatnikas, o jei citatnikas, ne Biblija, tai jį galima trenkti į stalą. Juk Biblijos, kurią reikia gerbti, katalikas negalėtų taip nepagarbiai mėtyti.


Kartais, matydami nepalankias Biblijos eilutes, religingi žmones “išleidžia” iš akių nuorodas ir puola eilutes pacitavusį žmogų, tarsi tai būtų jo, o ne Jėzaus žodžiai. Savo svetainėje už Jėzaus žodžius esu daug sykių gavęs pylos ir nuo katalikų, ir nuo protestantų. Iškart suklusdavau - bene pamiršau įdėti nuorodą? Žiūriu - ne, viskas tvarkoj, Biblijos nuoroda yra, tik religingas žmogus jos nemato. Kodėl? Dievą plūsti jis bijo - verčiau savo priešiškumą perkelti kažkokiam Petrui.


Pastebiu, kad ir patį Petrą priimti kaip Petrą kitiems atrodo per daug pavojinga. Vienas mano pažįstamas nuolatos iškraipo mano vardą - vadina ir Petia, ir Petričijum, ir Petro, bet niekada - Petru. Kuris laikas stebiu tas manipuliacijas savo vardu ir negaliu suprasti, kiek jis norėtų mane pakeisti - visiškai, ar tik iš dalies, truputėlį? Kai geriančiam alkoholikui prisipažįstu esąs alkoholikas, tas paprastai sutrinka, išsigąsta arba įsižeidžia (”jeigu jis alkoholikas, tai kas aš?”). Kada rūkoriui pasakau, jog rūkyti mečiau vienu sykiu, tas pasuka kalbą į šalį arba pasitraukia pats (”jis gali, aš negaliu, tai gal esu kvailesnis už jį?”). O kai kurie religingi žmonės net pasipiktina, kai jiems pasigiriu, kaip mane saugo Dievas (”negali būti, kad Dievas saugotų tokius eretikus!”).


Sykį apie tokius keistus konfliktus kalbėjau su mano pusėje stovinčia moterim.


- Tu jiems kaip sąžinės preikaištas, - pasakė ji pagalvojusi.


Jos žodžius išverčiau į savo kalbą:


- Taip, aš jiems rakštis subinėj.


Buvo smagu pasijuokti.


Bet iš tiesų tai rimta.

Rodyk draugams

Komentarai (7)

Pažįstamas2008-03-07 14:36

Už tokius tyrinėjimus kada nors užsidirbsi rimtai… Pagalvojau apie tuos, su kuriais pradedi tyrimus. Jie gali atsilyginti.

Anonymous2008-03-07 17:21

cia kartais ne apie tave sitas sakinys:
Iz 42,1 Štai mano tarnas, kurį palaikau, mano išrinktasis, kurį pamėgau. Aš suteikiau jam savo dvasią, jis įgyvendins teisingumą pagonyse.

o gal cia:
Tit 1,16 Jie skelbiasi pažįstą Dievą, o darbais Jį neigia; jie pasibjaurėtini, nepaklusnūs, netikę jokiam geram darbui.

arba cia:
Mt 7,3 Kodėl matai krislą savo brolio akyje, o nepastebi rąsto savojoje?

Petras2008-03-07 21:24

Taip, mano tariamas drauge, yra tokios eilutės Biblijoje. Pirmoji citata tikrai ne apie mane - ji apie mano Mokytoją.

Antroji ir trečioji gali tikti ir man. Ypač - trečioji. Nežinau, ar yra kur nors žmogus, kuris galėtų permatyti save kiaurai. Sakysim, aš turėjau iškentėti daug pagirių, kol pamačiau, kad esu ne šiaip sau išgeriantis žmogus, o tikras girtuoklis, ligonis. Po to turėjau labai rimtų nerimo problemų ir kankinausi tol, kol pamačiau, kad mano būsena yra liguista. Bet žingsnis po žingsnio sveikstu. Apie mano klaidžiojimus prirašytas visas šis puslapis, nebenoriu kartotis. Kada nors tuos rašinius pamatysi ir tu.

Arba nepamatysi. Žinoma, gali būti ir taip, kad niekada nepamatysi.

deimantukas2008-03-07 21:48

patiko rašinys,nes aš taip labai ilgai elgiausi.Čia tikriausiai rašyta apie mano praeitį.Nors tiesą pasakius ir dabar dažnai esu aklas ir kurčias.

Petras2008-03-07 22:50

Štai turime dvi visiškai skirtingas reakcijas.
Deimantukas Jėzaus žodžius prisiskiria sau ir pripažįsta savo aklumą, nors kalbama visai ne apie jį. Mano tariamas draugas norėtų Evangeliją paleisti man, nors ši istorija iš tiesų apie jį…
Kažkada išgirdau labai įdomų Evangelijos testą, kuriuo dažnai pasinaudoju. Skaitydamas stebiu save ir mėginu nustatyti, kiek Evangelijos kalba apie mane. Kiek aš esu išdavikas Judas, kiek - karštakošis ir minkštnugaris Petras, kiek - neryžtingasis Pilotas, kiek - veidmainis kunigas?..
Kuo daugiau Evangelijos istorijų ir jos personažų gali prisiimti sau, tuo arčiau Jėzaus esi. Iš pradžių man atrodė nesuprantama, kaip būtų galima prisiskirti sau paties Jėzaus savybes. Negi įmanoma prilygti Mokytojui? Man buvo atsakyta: gal ir neprilygsi, bet mokinys turi mėgdžioti mokytoją. Antraip koks jis mokinys?
Dabar manau, kad tai teisingas požiūris. Juk būname ne tik išdavikai, veidmainiai, minkštnugariai, bet kartais padarome ir gerų dalykų, kartais paaukojame kitam dalelę savęs - tegu ir nedaug, tegu ir minutę savo laiko, tegu akimirką dėmesio, bet paaukojame…
Negi verta gyvensi dėl to, kad kažko nedarytumei, tarkim, negertumei, nevogtumei, nežudytumei?.. Paglostyti nuskriaustą vaiką yra kur kas daugiau, negu jam neįspirti.

Anonymous2008-03-08 01:17

viskas gerai, nei vienas nesam tobulas, bet as neturejau omeny tavo praeities apie kuria nieko nezinau :)

Petras2008-03-08 05:39

Taip, mano tariamas drauge, rakštis suveikė, bet bet tu stovi mano pusėj ir palaikai mane - tiek anonimiškai, tiek atvirai. Nepaprastai vertinu tokią tavo poziciją.

Rašyti komentarą

Tavo komentaras