BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Kieta kakta - suskilęs pasaulis

Nuo arkikatedros Gedimino prospektu policijos saugoma nužygiavo link Seimo skustagalvių patriotų kolona. Kiek prašė profsąjungos pamitinguoti, Vilniaus miesto valdžios leidimo negavo. Mat vieną dieną buvo per didelė šventė, kitą dieną mirė per didelis liaudies poetas. O štai skustagalviai paprašė - ir prašom!

„Lietuva - lietuviams!”, „Už Lietuvą, tautą ir rasę!”, „Mes - broliai balti”. Tokiais šūkiais pažymėta Kovo 11-oji. Kaip sako lietuvių liaudies tautosaka, kas kaktoj, tas ant liežuvio.

Kas ant liežuvio - girdėjom visi. O kas iš tiesų kaktoj? Kodėl patriotizmas - tai būtinai priešiškumas kitiems? Kodėl Lietuva negalėtų būti visiems - ir lietuviams, ir nelietuviams?

Aš jau skaičiau įvairių teorijų. Ir apie nepatenkintą mistinį EGO, ir apie nusivylimą pasiekus kažkokį tikslą (tariamą nepriklausomybę), ir apie “lietuvišką polinkį” į nacionalizmą, ir apie norą perkelti savo bėdas į kitus, apie MES ir KITI priešpriešą… Bet keisčiausia man pasirodė mintis, kad toks priešiškumo KITIEMS pasireiškimas - tai krikščioniškumo stoka. Jeigu žmonės būtų labiau religingi, tai jie labiau mylėtų vieni kitus, o jei visi klausytų Dievo, tai visa žmonija būtų vieninga. Oho!

Iš tiesų viskas antraip.

Jeigu žmonės būtų labiau religingi, jie vėl pakiltų į šventuosius karus prieš kitatikius. Ne būtinai - į kryžiaus žygius, tai galėtų būti ir musulmonų šventieji karai. O patys pirmieji Dievo neva sukeltieji karai aprašyti Biblijoje: Dievas, matai, pasiuntęs žydus į Pažadėtąją Žemę ir liepęs išnaikinti vietines žemdirbių tautas. Ne šiaip nukariauti ir pavergti, bet išnaikinti visus iki vieno - įskaitant vyrus, moteris bei kūdikius. Ko gero, tai pirmasis mūsų kultūroje žinomas genocido aprašymas. Reikšminga tai, kad genocidui buvo suteiktas idėjinis, religinis pagrindas. Juk plėšta ir žudyta ne šiaip, vien tik dėl naudos (tai - jau slaptasis, tikrasis motyvas), bet nešant ant savo kardų idėją, kad tokiu būdu, naikinant klaidatikius, yra naikinamas blogis. MES turim naikinti KITUS, nes jie yra blogis.

Sunku pasakyti, kam pirmajam į gąlvą šovė mintis, kad gėris esme MES, o blogis yra KITI, bet ji aiškiai susijusi su religine sąmone. Mes, krikščioniai, vieninteliai turim išganymą, nes tikime Kristų, o Kristus vienintelis gelbsti nuo amžinosios mirties. MES - išganytieji, jie, visi KITI - pasmerktieji. Aišku, kitus irgi išganyti įmanoma, bet juos turime atversti į tikrąjį tikėjimą, apreikšti jiems tikrąją tiesą. Panašiai mokomi ir musulmonai - jeigu klaidatikis stoja tikratikiui skersai kelio, jį galima ir nužudyti. O štai žydai turi vienintelį tikrąjį Dievą Jahvę - visi kiti nusirašė žydams jo padiktuotą Bibliją ir gerokai iškraipė…

Žodžiu, teisieji - tai MES, klaidatikiai - visi KITI. Ta mintis tūkstančius metų keliauja iš kartos į kartą ir įaugo į pačius kaulus, į pačius genus, į patį bažnyčių, mečečių, sinagogų pamatą. O kaip kitaip suvokti pasaulį, kuris šitoks suskilęs, toks susipriešinęs, kuris amžinai kariauja pats su savimi? Jeigu ne MES, tai jie, visi KITI mus nukariaus!

Ir dar. Ar gali būti teisingas ir MŪSŲ, ir jų, visų KITŲ tikėjimas? Mūsų Dievas yra vienintelis tikras Dievas, tai - savaime suprantama. Bet ir anie savo dievus bei dievukus laiko tikrais! Juokingi tie visi KITI, ar ne?

Bet pakalbėkim rimtai.

Ar gali būti keli vieninteliai? Keli tikrieji vieninteliai?..

Šita logika eina per visą mūsų kultūrą, per visą istoriją. Mūsų istorija - nepakantumo studija. Mūsų kunigaikščiai buvo dori, kilnūs ir geraširdžiai, o štai visi kiti - lenkų, rusų ir, žinoma, vokiečių - tai tikri žvėrys. Mes patys esame taikūs, tik mus nuolatos puola. Keisčiausia, kad to paties mūsų kartą mokė ir rusų istorija. Rusų carai ir kunigaikščiai buvo tikri geruliai, o štai kitų šalių - agresoriai. Atsimenu, kaip sunku buvo istorijos mokytojui kalbėti apie Rusijos - Lenkijos karą. Reikia žmogui sakyti, kad teisi buvo Rusiją, nes istorija rašoma iš Rusijos pozicijų, bet juk visi žinome, kad Lietuva buvo Lenkijos karalystės dalis, o po po pralaimėjimo sekė Lietuvos okupacija, varginanti rusinimo politika…

Apie tai, kad kalbėti apie istoriją reikėtų kažkaip kitaip, nei iš tų, nei iš tų apkasų, niekam juk neatėjo į galvą. Istorija - tie patys karai, tik mūšiai vyksta galvose ir knygose.

Mes visi, pasirodo, apsupti priešų. Lenkų istorikai - tai mūsų istorijos priešai. Su rusais - tas pats. Dar visai neseniai girdėjom, kad jie turi kažkokią istorinę teisę į mūsų žemes. O štai kai kurie mūsų gudručiai buvo įsigeidę istorinių teisių į brolių prūsų valdas, į MŪSŲ Donelaičio tėvynę…

Karai pasibaigia, o galvose mūšiai vyksta toliau. Lietuvoje žydų kaip ir nebėra - didžiąją dalį jų išnaikino mūsų seneliai vardan tos pačios Lietuvos ir krikščionybės, dalis išbėgiojo patys po karo ir sovietinės okupacijos. Žydų nėra - antisemitizmas gyvuoja. Keista, ar ne?

Pasirodo, norint nekęsti, visai nebūtinas priešas, o baimei nereikia grėsmės. Jeigu vaikas bijo velnių ir vaiduoklių, tai dar nereiškia, kad velniai ir vaiduokliai yra. Jeigu brolis lietuvis nekenčia žydų, tai dar nereiškia, kad jis savo gyvenime yra sutikęs bent vieną žydą. Pyktis ir baimė gali gyvuoti savaime, be jokio pagrindo, palaikomi vieno tikėjimo.

Jeigu kalbėsime apie krikščionybę, tai ji vargiai įmanoma be antisemitizmo. Karai su pagoniais (įskaitant katalikų karus su mūsų protėviais), su musulmonais - labai žiaurūs, bet - epizodai. O štai priešprieša žydams yra nuolatinė, absoliuti, užprogramuota Naujajame Testamente (žydai nužudė MŪSŲ Kristų) ir sėkmingai naudojama iki šių dienų. Gali nelikti inkvizicijos ir legalaus žydų pjudymo, gali būti uždaryti osvencimai ir bucchenvaldai, bet mes, krikščioniai, paprasčiausiai žinosim, kad esam NE žydai.

Kas esame MES? Pirmiausia - NE žydai.

Augau krikščioniškoje aplinkoje ir nuolatos girdėjau: “Nebūk žydas, nusiimk kepurę”, “Nebūk žydas, nedaryk atbulai”, “Kam užmezgei žydišką (netinkamą) mazgą?”, “Ko tu kaip žydas dirbi sekmadienį?”

Taigi MES, lietuviai, krikščioniai, esam NEžydai. Žydai ir MES, nežydai, tai tarsi kažkoks susipriešinęs daiktas, kur MES - tai priešinga tų pačių žydų pusė, tarsi daiktai, kovojantys su savo šešėliais…

Iš pamaldžių katalikų nuo vaikystės žinojau, kad žydai gali pagauti mane, įsikišti į maišą, subadyti adatomis ir iš mano kraujo išsikepti macus - tokius kaip ir Kūčių plotkelius. Mūsų miestelyje negyveno nė vieno žydo, bet apie žydų grėsmę girdėjau beveik kasdien. Mano mama iš visų mano vaikystės žmonių buvo vienintelė, kuri sakė, kad tai - absurdiškos pasakos. Nėra jokių žydų, sakė jinai, žydai seniai sušaudyti, jie buvo visai nebaisūs, vargšai žydeliai, jie nekalti, jie - tokia pat, kaip MES.

Žydai - kaip MES. Oho! Ir žydai, ir MES esam tie patys žmonės. Lietuviai ir žydai esam tie patys MES - niekur daugiau apie tai negirdėjau…

Turiu pasakyti, mano mama niekad nebuvo uoli davatka, ji niekad nebuvo nežydė, nerusė, nevokietė, nečigonė ir netgi neubagė - ji neleisdavo šaipytis iš ubagų, nes šitie vargšai - TOKIE PAT žmonės. Ir netgi pamišėlis mūsų kaimynas, kuriam pasimaišydavo protas, buvo TOKS PAT žmogus, kaip MES. Tas visas mūsų pasaulis, išskaitant rusus, ubagus, bepročius, seniai išnaikintus žydus - visi buvome MES.

Toks buvo mano mamos, toks ir mano vaikystės pasaulis. Vėliau pamačiau - labai nekrikščioniškas…

Kiek mes religingi, tiek mūsų pasaulis supriešintas, kiek mes pakantūs ir susitaikę - tiek mes prarandam VIENINTELĮ TIKRĄ tikėjimą.

Kitas gyvenimas

Patiko (0)

Rodyk draugams

Komentarai (5)

Stein2011-03-29 00:41

Lenkiu žemai galvą.

Ander2011-03-29 12:23

As galvoju, gal autorius jaunas toks pat kaip as? Zydu menkinimas yra atkeliaves su tais paciais rusiskais ir vokiskais okupantais, nes pries tai to nera buve. Pabandytumet jus rusijoje tokias idejas skleist, suprastumete kad mes jau labai toli pazenge. Antra, nezinau kas jusu istorijos mokytojas buvo, bet mums buvo paaiskinta, kad musu kunigaiksciai nebuvo geruliai, o buvo ziaurus kariai, kitu religiju atstovai budavo be ilgu pasaku kapojami, musu bijojo vakarai, vadindavo barbarais. Ypatingai nuozmiu ir konservatyviu charakteriu pasizymejo kunigaikstis Kestutis. Jis savo valdas ne tik apgyne, bet dar ir isplete. Tai yra musu istorijos pasididziavimas, pavyzdys kaip galime didziuotis, jog esame lietuviai, ir nesilankstyti su primetamom idealogijom. Tokiu prisitaikeliu ir isdaviku deka, lietuva buvo suskaldyta ir uzvaldyta. Pirma pribrukta krikscionybe, antra - carine okupacija, tylus zemiu pasidalinimas vokietijai ir prancuzijai pritarus. Musu nenutautino tautininku deka - musu knygnesiu, musu sviesiu protu deka, kurie nese lietuviska zodi. Galu gale islikom po antrojo pasaulinio karo bei tolimesnes demoralizacijos bei represiju ir tremciu. Kuo didesnis patriotas - tuo greiciau mire. Nelabai isivaizduoju as kaip turetume nemyleti lietuviskumo, prisitaikeliskai pakeisti prierasus i ”lietuva - visiems” ar ”lietuva - rusams, izralelieciams, totoriams ir lenkams”. Patriotizmas nera blogai, jis nera prisitaikeliskas. Blogai tada - kai skatinama naikinti, zudyti, ir panasiai. As tikrai noreciau visada matyti Lietuvoje lietuvius o ne kinus, as nekalbu apie imigrantus, apie politika, kuri niekada jau nebebus juoda ant balto, bet kai bandoma paneigt esme, kai bandoma irodyti kitokias normas - negaliu susilaikyti nesureagaves. Beje as laju labai abejoju ar visos sitos kovos bent kiek remiasi religija. Musulmoniskame pasaulyje - vienaip ar kitaip remiasi, pas mus - visiska tustuma siuo kl. jei jau atsiranda tikinciu tai varginga saujele, ir tai dalis ju Jahovos arba Budos tikintieji, nors ir krikstyti pagal baznycia. Zmones tiesiog manau yra pikti del prasto gyvenimo ir tiek, taip giliai nemasto :)

Petras2011-03-29 13:05

Žiūriu, Ander komentaras - puikiausias įrodymas, kad istorija tėra ideologijos šaka. Neturiu jokio noro kapstytis po idealizuotas fantazijas ir svetimas fobijas, užduosiu tik vieną klausima: Ander, ar tu žinai, kad vadinamieji “šviesos nešėjai” knygnešiai nemokėjo pasirašyti, o vienas jų vadeiva, kuris buvo rusų teismo nuteistas katorgai, nemokėjo net pasirašyti nuosprendžio?

Aišku, gerai, kad knygos ėjo per sieną, bet nereikia svaičioti apie “šviesą ir tiesą”, jeigu tai darė paprasčiausiai kontrabandininkai - jie į Viokietiją nešdavo spiritą (Rusijos imperijoje buvo labai pigus), o iš ten dažniausiai - eterį, arba “anodiją”, kuria taip mėgo svaigintis žemaičiai. Tuo metu Lietuvoje atsirado turtingesnių ir mokytesnių žmonių, kuriems prireikė lietuviškų knygų, o jas spausdino tik Vokietijos spaustuvės.

Mano akyse žemaičių plėšikas Tadas Blinda ideologijos buvo paverstas “svieto lygintoju”, o kontrabandininkai knygnešiai angelais paversti buvo anksčiau - apie jų raštingumą sužinojau tik universitete. Turiu pasakyti - šiek tiek nustebau…

Taigi, Ander, jeigu gali, atsakyk trumpai, jeigu negali - tiek to. Bet nemanyk, kad aš žadu leistis į kvailus ideologizuotus svaičiojimus ar ginčytis su katalikų davatka.

Edas2011-04-03 18:26

Man atrodo paprasta - už vaikų (Lietuva Lietuviams) nugarų stovi kokie nors veikėjai norintys prasigrūsti prie garsiojo “lovio”. Vaikai tai molis - ką nori tą nulipdysi, ką pasakysi tą darys. Tėvai užsieniuose pinigą kala, nes Lietuvoje negali, vaikų nežiūri, tai tų vaikų auklėjimu užsiima tie patys veikėjai. Dėl žydų tai aš su autoriumi dalinai nesutinku, - kiekvienas reiškinys turi savo šaknis. Jei žydų nemėgsta, tai gal yra už ką. Kristaus (žydo) prikalimą dauguma seniai užmiršę, manau esmė yra kitame. Ar yra terminas lygiagretus terminui “antisemitizmas” ar “antisemitas”, tik pritaikytas kitai tautai? Negirdėjau nei “antilietuvis”, nei “antirusas” nei “antimusulmonas”. Pradėjau skaityti talmudą (dėl savišvietos) - daug kas aiškėja iš kur ta nemeilė žydams. Grynai prieš žydus kaip prieš žmones nieko neturiu,- turiu net porą gerų draugų, vienas anekdotų apie žydus žino turbūt daugiausia, kitas man sudėtingose situacijose duoda labai gerus ir išmintingus patarimus, bet esu ir nukentėjęs (mano įmonė) nuo žydų įmonės - nuostolis 17 kUSD, po to susiradau kitus “likimo brolius”, - pasirodo visi buvo apdirbti pagal tą pačią schemą, guodė tik tai, kad aš praradau mažiausiai. Po kelių metų tos pačios įmonės filialas atsidarė Lietuvoje, siūlė bendradarbiauti, bet sutartyje buvo visi tie “povandeniniai akmenys” kaip ir pirmą kartą. Nuo to laiko nusprendžiau išvis neturėti su žydais jokių finansinių reikalų

Petras2011-04-03 22:42

Nemėgstu ginčytis su prietarais ir jų paneiginėti, nes tai beviltiška - prietarai egzistuoja be jokio loginio pagrindo, ir jokiais argumentai jų nesuardysi, kaip ir juoko ar liūdesio neįveiksi jokiais įrodymais. Verčiau pateiksiu daugiau soclailinių prietarų (stereotipų) pavyzdžių:

Jeigu žmogų muša, matyt, yra už ką.

Jeigu bobą išprievartavo, tai buvo kokia nors priežastis. Kodėl niekas neprievartauja padorių moterų?

Jeigu žmonės šneka, vadinasi, žino.

Jeigu aš nieko negirdėjau apie antilietuvišką propagandą, vadinasi, jokio antilietuviškumo niekada nebuvo.

Kada amerikiečiai po antrojo pasaulinio karo atidarė konclagerius ir pakvietė vokiečius pasižiūrėti, ką jų naciai išdarinėjo su žmonėmis, vienas pamatęs pasibaisėtinas sąlygas, kuriomis buvo laikomi kaliniai, nustebęs pasakė:

- Kokie baisūs turėjo būti žmonės, kad juos reikėjo uždaryti tokiuose lageriuose!

Prietaringo žmogelio logika labai paprasta ir aiški: kuo žiauriau kankinamas ir diskriminuojamas žmogus, tuo jis labiau kaltas. Socialiniai psichologai sako, kad šis prietaras kyla iš klaidingos prielaidos, kad pasaulis esąs sukurtas teisingas, ir kiekvienas gauna, ko nusipelnęs. Jeigu nukentėjo nekaltas, tai jis vis tiek buvo kažkuo prasikaltęs - kitaip griūtų “teisingo” pasaulio prielaida.

Rašyti komentarą

Tavo komentaras