BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Katė tegu būna katė

Radau gražią katės nuotrauką. Po ja buvo parašyta: “Myliu kates, jos sugeria blogį”.
Paskaičiau, ir pagailo katės.
Viduramžiais prietaringi žmonės sakydavo, jog katė skleidžia blogį. Dabar jie sako, kad katė blogį sugeria.
O kodėl katei neleidus paprasčiausiai būti kate: trintis į kojas,
sėdėti ant kelių, dienų dienas drybsoti be naudos šalia radiatoriaus?
Negi to negana?
Argi negalima būtų mylėti katės tik todėl, kad ji - katė?

Rodyk draugams

Komentarai (9)

ukla2005-09-22 09:39

jei iš tikro mylime, tai mylime be jokių sąlygų , nesvarbu ar tai būtų žmogus, ar katė, ar dar kažkas. Bet nežiūrint to, mes prigalvojame visokių teigiamų savybių, lyg tai norėdami pateisinti savo meilę…..Lyg tai būtų reikalinga mūsų meilės objektui.

mums ( bent man) reikia mokytis iš vaikų, jie TIESIOG MYLI.

Anonimas2005-09-22 10:04

neseniai įsigijau katę. Vaikai kieme pardavinėjo už penkis litus. Penkių litų neturėjau tai už 4,56 lito parsinešiau pilką mėnesio katytę. Tai naktimis tartum kartojasi prieš trsi su puse metų patirtas jausmas, kai miegi vienoje lovoje su kūdikiu - baisu nuspausti. Snaudi kaip ant adatų. Ketvirtą ryto truputį su su katinu padūksti ir toliau snaudi.

Vaikystėje augindavai tik juodas kates. Norėjau visiems įrodyti, kad juodos katės - tik katės. Gal net geresnės už rainas;)

ukla2005-09-22 10:18

aš irgi svajoju apie gražią, kilmingą katę….Deja, katės mus renkasi, o ne mes jas.Todėl auginu benamę paprastą, rainą katytę, kurią parnešė sūnus iš kiemo. Ir dabar ji iš Pelenės virsta namų šeimininke ir valdove, kuriai privalau tarnauti…

nesuprantu kaip iki tol galėjau gyventi be KATĖS.

Anonimas2005-09-22 11:41

Jei jau vien galvotume apie kačių paskirtį ir vietą mūsų gyvenime, būtų visiškas nuprotėjimas.Taip jau susiklostė, kad kačiukus atneša mūsų vaikai.Ir niekam nekyla ranka išmesti mielą pūkuotuką. Ir, tie kurie gyvena su katėmis (o ne jas laiko),niekada nepasakys, kad gyvena tik todėl,kad katė sugeria blogąją energiją…

aralzero

rainny2005-09-23 10:10

zinai… mes nemylime zmoniu vien del to kad jie mus myli… mes mylime uz kazka… ir del to kad esame geri zmones,nebutinai visi elgsis su mumis gerai… ir dar… as netikinti… taigi… ar tavo dievas mane myli? :)

rainny2005-09-23 10:12

sorry… tavo nesantis dievas :)

Petras2005-09-23 10:50

Kaip gali mylėti nesantis Dievas? Manau, nesantis Dievas nieko nemyli, taip pat - ir tavęs…

O štai esantis Dievas myli besąlygiškai: Jis leidžia saulei šviesti ir geriems, ir blogiems, Jis lietų siunčia ir teisiesiems, ir nusidėjėliams. Juk ir rožė žydi tiek mylintiesiems, tiek nusikaltėliams.

Žmonių meilė yra daugiau ar mažiau sąlygiška. Dar vaikystėje mus mokė: susitvarkysi kambarį, būsi geras - pasisodinsiu tave ant kelių, būsi blogas - tavęs nemylėsiu ir t.t. Net katės žmogus nelinkęs paprasčiausiai mylėti už tai, kad ji katė - jis apgaudinėja save, kad katė sugerianti blogį, ir tik dėl tos sąlygos atsirandanti meilė. Savo ribotumą religingingi žmonės perkelia ir Dievui: nueisi į stabmeldyklą, sukalbėsi tris rožinius, pabučiuosi kunigėliui ranką, paaukosi bažnyčiai dešimtinę, dar kažką privalomo atliksi - Dievas pave mylės. Neatliksi kažko, neįvykdysi tam tikrų sąlygų - Dievas tavęs nemylės.

Aš iš savo patirties liudiju, kad tai netiesa. Dievo meilė yra absoliuti, besąlygiška. Kai prasigėriau ir nusiritau į visuomenės patvorį, kai degradavau morališkai, Jis nenustojo manęs mylėjęs, o gal net mylėjo labiau, nes man tada labiausiai reikėjo meilės: pakėlė, nuprausė, pastatė ant kojų ir pasiūlė pamėgintgi dar sykį.

Manau, esantis Dievas myli ir tave, nesvarbu, ar tu tiki į Jį ar netiki. Bet jeigu netiki, kaip tai patirsi? Kaip tu pajusi tėvo meilę, jeigu netiki, kad tėvas yra?

rainny2005-09-26 08:36

grazus zodziai… bet… jeigu dievas tera iliuzija… ko vertas tuomet tavo tikejimas,kad dievas tave myli? gal tiesiog tiki tuo,nes nori tiketi,kad kasnors tave myli nepaisant koks esi?besalygiskai?

Petras2005-09-26 10:08

Geras klausimas: kuo vertas tavo tikėjimas?

Įsitaisiau nepagydomą ligą - susirgau alkoholizmu. Pragėriau ne tik pinigus, bet ir karjerą, ramybę, normalius pomėgius, visus interesus nustelbė vienas vienintelis interesas - išgerti ir numalšinti pagirias. Mėginau mesti savo jėgomis, tris metus iškentėjau, o kai atkritau, pasidarė baisiau, negu iki tol buvo.

Rūkiau 25 metus, parūkyti atsikeldavau ir vidurnaktį, rytais kankindavo kosulys. Gydytojai pamokslavo, kad taip rūkant lėtinis bronchitas gali pereiti į astmą. Nepadėjo.

Nutukau kaip taukų statinė. Greitai pavargdavau, eiti spartesniu žingsniu nebegalėjau. Gyvenu antrame aukšte. Kai užlipdavau, turėdavau pailsėti.

Šalia visų kitų įsitaisiau dar ir nerimo problemą. Tai tokia būsena, kai be mažiausio pagrindo tave sekioja mintys apie siaubingą rytojų, nuolatinė įtampa ir keista mintis, kad būtinai nepasiseks.

Aš vienas negalėjau įveikti savo bėdų. Vaistų irgi nėra.

Bet aš susiradau Gydytoją.

Dabar jau 7 metai aš negeriu, treji metai nerūkau ir esu normalaus svorio, o nerimą pakeitė ramybės būsena.

Štai ko vertas mano tikėjimas.

Aš dar bijau mirties, bet tikiuosi, kad baimę nustelbs smalsumas ir noras akis į akį susitikti su savo Gelbėtoju.

Jeigu nori, gali tai vadinti liuzija - nuo to mano pagijimas iliuzija nepavirs.

Rašyti komentarą

Tavo komentaras