BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Kam padeda Dievas?

Pagaliau mano gyvenime įvyko stebuklas.


Įsivaizduokite žmogų, kuris lėtai, bet užtikrintai brenda į gilėjančią kanalizacijos duobę. Nuo jo seniai sklinda nepuikus kvapelis, o jis vienas nejaučia. Ne tik iš burnos, kuri rytais trenkia raugu per kelis metrus – šis žmogus vis rečiau prausiasi, prieš šimtą metų lygintos kelnės darosi vis panašesnės į sukumpusį varžtą, o pro neskalbtas kojines jau lenda vienas kitas pirštas…


Ar jis negalėtų nusipirkti naujesnio drabužio? Darbdaviai jam dar moka fantastiškai, nors vis dažniau duoda suprasti, kad moka už ankstesnius darbus, kai jį mėgo skaitytojai, o dabar jis nieko daugiau nebeišstena, tik varganas žinutes. Baisiausia, kad juo nebegalima pasitikėti – išėjęs rinkti medžiagos labai svarbiam užplanuotam laikraščio straipsniui, jis gali kelioms dienoms prasmegti kur nors pilstuko taške.


Kaip toks žmogus nusipirks naujesnį drabužį?


Ir štai vieną dieną šis progresuojantis degradas žmonėse pasirodo visai kitoks. Jis nusiprausęs, nusiskutęs, apsikirpęs, švariai išskalbtais senais marškiniais ir išlygintomis kelnėmis. Atrodo, ir dantis išsiplovęs, nes iš burnos nebesklinda puvėsių ir raugo kvapas, o akys, Dieve, jo ir akys nebeparaudusios!


Darbdaviai į jį tebežiūri įtariai, jie vis užsuka į kabinetą pažiūrėti, ar tas latras vėl neišmovė aludėn, palikęs nebaigtą darbą, bet randa jį ramiausiai kažką rašantį ir net nesidairantį į laikrodį.


Kas čia yra?


Kol kas pasikeitimą pastebėjo tik moterys, bet po kelių dienų ir vyrai susidūrė su visai kitu žmogumi. Jie lyg tarp kito pasiūlė nueiti po darbo kavinėn, o tas skėstelėjo rankomis:


         - Ne, aš esu alkoholikas. Nebegaliu…



Atsimenu, kai kam tai sukėlė juoką. Alkoholikas, kuris negeria? Tada dar ir mano kolegos ne visi žinojo, jog alkoholizmas – liga.


Pačių akyliausių moterų žvilgsniai užkliuvo už rieše atsiradusio nedidelio rando, kurį šiek tiek dengė laikrodžio apyrankė. Ar tik jis nemėgino persipjauti venas?


Buvo aišku – su tuo žmogumi atsitiko kažkas labai keisto, o gal ir baisaus.


Kas?..


Įsivaizduoju, kaip sunku šia pasaka patikėti mano skaitytojams. Sunku buvo ir tiems, kurie savo akimis matė akivaizdų pasikeitimą.


Viena techninio personalo darbuotoja mėgino paleisti gandą, kad Petras įsisiuvo į raumenis kažkokią ampulę ir dabar bijo gerti. Nežinau, ar patikėjo mano kolegos, bet ji pati savo melu patikėjo tikrai. Kaip ir dera fix idėjos užvaldytam žmogui, apie tą ampulę ji ėmė įtikinėti… mane patį.


Prisimenu, nuo ko tai prasidėjo.


Mes stovėjome rūkykloje (tada dar rūkiau) ir plepėjome šį bei tą.    


      - Petrai, o kaip tu metei gėręs? – ji paklausė kažkaip netikėtai ir labai nuoširdžiai.


      - Dievas padėjo, - atsakiau tuo pačiu.


       - Dievas? – ji išsprogino akis. – Bet juk tu, Petrai, nesi religingas!


       - Nereligingas? – nusijuokiau. – Katedroje užpirkau trejas mišias po 200 litų už kiekvienas, sukalbėjau 26 poterius, tris sykius keliais apėjau Kryžių kalną, pusantro karto pabučiavau stebuklingą Marijos paveikslą, o tu sakai – nereligingas! - ėmiau varyti prietaringo žmogaus parodiją, nė neįtardamas, kad kalbu su didele parapijos aktyviste ir, kaip netrukus pamačiau, labai aršia davatka.



Jos veidas staiga persimainė, jis tiesiog pablyško, o pro sukąstus dantis pasigirdo jau visai kitoks, neapykantos kupinas balsas:


          - Įsisiuvai ampulę ir nevaidink!



Po to ji ėmė lakstyti po kabinetus ir skelbti apie tą ampulę.


Tai buvo pirmasis mano susidūrimas su priešiška aplinka, kuri visais įmanomais būdais stengiasi nuneigti Dievo darbą. Vėliau labai artima giminaitė, pamaldžioji tetulė, paskaičiusi kelis mano liudijimus apie pagijimą, nė kiek nesidrovėdama į akis pareiškė, kad visa tai – išprotėjusio žmogaus paistalai.


Nemanau, kad tokia reakcija – kažkas išskirtinai “katalikiško”. Mano nuomone, priešiškumas Dievo darbams būdingas visoms davatkoms, jeigu tie darbai nestiprina jų organizacijos ir prieštarauja susikurtoms dogmoms.


Prisimenu ne tokį konfliktišką, bet gana keistą susidūrimą su vienu protestantų sektos nariu.


      - Petrai, kokioje bendruomenėje tu įtikėjai? – paklausė jis, kai papasakojau kelis savo liudijimus.


      - Kaip tai – kokioj? – nustebau. – Aš juk sakiau – valkatų, latrų, kekšių bendruomenėj. Aš įtikėjau toje bendruomenėje, kurioje gyvenau!


       - Geras bajeris, - nusijuokė sektantas, o aš negalėjau suprasti, apie kokį jis bajerį… Juk kalbu visai nuoširdžiai!



Vėliau supratau, ko jis iš tiesų klausė. Jo klausimas turėjo skambėti taip: Petrai, kokia bažnyčia tave atvertė?


Pagal sektantišką logiką viskas turėjo vykti taip: pirmiau mane užverbuoja kokia nors sekta, aš imu lankyti sekmadieninius renginius, ten klausausi ganytojo pamokslų, pastoriaus žodžiai mane įtikina, aš atsiverčiu, tampu sektos aktyvistu, o Dievas už tai atsilygina, išgelbėdamas mane nuo alkoholizmo.


Naivumas žmonių!


Jie vis dar tiki, kad išsigelbėti galime patys – jeigu ne po vieną, tai didelėmis atlaidų miniomis arba mažomis sektų bendruomenėmis. Mes tai galime padaryti, atlikinėdami magiškus ritualus, mokėdami mokestį (10 procentų), vykdydami aukštųjų hierarchų arba ambicingųjų sektos vadukų politiką ir pasidarę geri.


Kokia siaubinga klaida!


Milijonai žmonių šiandien pat ryžtųsi mesti degtinę, narkotikus, lošimus, šventuosius bei kitus stabus, įsikibtų Dievui į ranką ir taptų laisvi, jeigu patikėtų, kad Dievas nėra kažkokių institucijų nuosavybė, kad gelbsti ne tik “savojo” rato žmones, bet ir kiekvieną, kuris tos pagalbos šaukiasi.


Bene Jam svarbu, ar tas žmogus religingas, ar nereligingas, geras ar blogas?


Gyti pradėjau tarp anoniminių alkoholikų ir mačiau - Jam net nesvarbu, kokiu vardu šauksi – ar Jahve, ar Kristumi, ar Jėzumi, ar Alachu, ar Buda… Savo ausimis girdėjau, jog kai kurie atvirai sakė netikį bažnyčios Dievu, todėl jį vadino Gamta, Kosmosu, Likimu ir dar kažkaip. Po to mačiau, kaip Dievas juos traukė kartu su manim iš balos.


Netikit?


Tiesą sakant, ir man, vaikystėje gavusiam tam tikrus religijos pagrindus, buvo suku tuo patikėti. O dabar kitiems siūlau tokį palyginimą.


Pamėginkit save įsivaizduoti Dievo vietoje.


Štai jūs stovit ant kranto ir matot, kaip upėje skęsta žmogus.


      - Petrai, gelbėk, - ima jis šaukti, žiūrėdamas į jus.


       - Aš ne Petras, - atšaunate jam.


       - Jonai, Jonai, gelbėk! – dar garsiau klykia skęstantysis, bet jūs vis pataisote jį:


       - Ne Jonas aš, ne Antanas ir apskritai ne žmogus! Kreipkis, kaip pridera!


       - O, Alachas! Gelbėk, didysis Alache!..



Pavadintas musulmonų Dievu, jūs įsižeidęs nusigręžiat, o žmogus nuburbuliuoja į dugną, taip ir neįstengęs ištarti jūsų teisingo vardo.


Ar galėtų taip atsitikti?


Manau, ne. Išgirdęs pagalbos šauksmą, ištiestumėt ranką, o jei reikėtų, tikriausiai pultumėt į vandenį, ištrauktumėt nelaimingąjį į krantą, parsivestumėt į namus, aprengtumėte sausais šiltais drabužiais, išvirtumėt karštos arbatos…


Esu tikras – jūs nežiūrėtumėt, ar tas žmogus geras, ar blogas, ar jis krikščionis, ar musulmonas, ar tikintis ar apskritai ateistas.


Jeigu nieko nežiūrėdami pultumėt gelbėti žmogų jūs, tai tuo labiau gelbėja mūsų tikrasis Tėvas, kuris pats mus sukūrė iš meilės, o ne dėl naudos, kuris dabar lietų bei saulę siunčia teisiesiems ir neteisiesiems, kuris net savo mylimiausią Sūnų dėl mūsų leido kunigams ir kitiems religingiems fanatikams kalti prie kryžiaus.


Ar jūs ištvertumėt, jeigu vienturtį vaiką jūsų akyse prikaltų prie kryžiaus ir paliktų kankinančiai mirčiai?..


Ne?.. Tai kodėl netikt, kad tiek atidavęs Tėvas paprasčiausiai ištiestų skęstančiam ranką?


Religingai auklėti žmonės ima tapatinti Dievą su tam tikromis organizacijomis, pastatais, paveikslais, statulomis, žmonėmis, dažniausiai – kunigais. Viskas atrodo labai paprasta, aišku ir stabilu, bet kai žmogus išgirsta apie kunigų ir bažnyčios nusikaltimus, jam iškyla rimtų problemų. Dievas – ir šitaip elgiasi?..


Dažniausiai po tokios pažinimo krizės religingai auklėti žmonės pasirenka vieną iš dviejų kelių – jie arba užsimerkia prieš tiesą ir atkakliai ima neigti viską, ką blogo išgirdo apie savąjį dievą, t.y., bažnyčią bei kunigą, arba pareiškia, kad Dievo apskritai nėra. Juk Dievas negali būti blogas, o kito Dievo, išskyrus parapijos kunigą, jie nepažįsta.


Tačiau yra dar vienas, trečiasis kelias – mesti visus prietarus ir įsikibti į ranką tam, Kuris atėjo išgelbėti.


Jis gelbsti visus valkatas, paleistuvius, girtuoklius, narkomanus, visus atstumtuosius moralinius degradus… Ko Jam vargti su tais, kurie gali išsigelbėti patys? Ko Jam gaišti laiką su dvasios galiūnais, kurie ir kitiems gali įpūsti dvasios?..


Tik tada, kai žmogus pamato savo kvailumą, bejėgiškumą, menuką, bevališkumą, įvyksta didysis Evangelijos paradoksas – kvailys tampa išmintingas savo kvailumu, menkysta stiprus savo menkumu, o vargšas turtingas savo skurdu. Tai atsitinka tikriausiai dėl to, kad jis ryžtasi pamatyti situaciją, o tada išsigandęs surinka: “Gelbėkit, kas tiktai galit! Alache, Jėzaus, Jahve, Likime, Kosmose, kas tu bebūtum, gelbėk mane, aš noriu gyventi kitaip, bet negaliu!..”


Dabar matot, iš kur bevalio, pasmirdusio, prasigėrusio, atmintį praradusio menkystos jėga? Ta pati jėga, kuri ištraukia jį iš srutų duobės, nuprausia, aprengia, atstato pašlijusią atmintį, pataiso pakrikusius nervus, kažkokiu būdu išlygina širdyje dviejų infarktų randus ir pasiūlo pamėginti dar sykį. O po to duoda iš kažkur pinigų nusipirkti padoriam butui, atstato į pragertas pareigas…


          - Petrai, o kaip tai vyko? – klausia nustebęs veidas, o aš nežinau, ar galėčiau atskleisti stebuklą.



Bus daugiau


Į katalogo pradžią


 

Rodyk draugams

Komentarai (15)

Anonimas2006-04-23 15:37

Gerai ,aš suprantu, kad jūs nusiteikęs prieš visas bažnyčias pasaulyje ,jos visos sektos ,netikros pagoniškos ir t.t. Bet tuomet kur turėtų žmonės eiti ,jei jie nori būti bendruomene,kalbėtis apie Jėzų ir daryti kažką kartu?O paskutinė vakarienė,ar neliepta Dievo žodyje daryti ją jo atminimui?Kaip tai paaiškintumėte?

Petras2006-04-23 16:30

Pirmiausia - nederėtų aiškinti, prieš ką aš nusiteikęs ir prieš ką - ne. Aš tai padarysiu pats, gerai?..

Dabar aie klausimą. Manau, jis esminis.

Pernai diskutavau su vienu sektantu apie tai, kas ką sudaro. Aš jo paklausiau: ar žemaičiai sukuria žemaičių draugiją, ar žemaičius pagimdo žemaičių draugija? Ar žurnalistai įsteigia žurnalistų sąjungą, ar žurnalistų sąjunga kažkokiu būdu iškepa žurnalistus?

Mano oponentas iškart suprato klausimo potekstyę ir pareiškė, kad negalima entinių draugijų ar profsąjungų painioti su šventaja bažnyčia.

Tuo mūsų požiūriai ir skiriasi.

Aš manau, kad Jėzaus sekėjai, paklusdami savo Ganytojui ir niekam daugiau, susiburia į bendraminčių būrius ("Kur du arba trys susirinkę mano vardu, ten ir aš tarp jų" - girdėjai?), institucinės religijos šalininkai tiki, kad institucija teikia malones, tarpininkaudama ir atlikinėdama stebuklingus ritualus, krikštydama kūdikius ir pan.

Iš to seka daugybė kitų skirtumų. Aš ir mano bendraminčiai laukiame pagalbos iš Dievo, institucijos sekėjai kreipiasi į kunigą ir užperka mišias. Man ir mano draugams privalomas tik Dievo autoritetas, institucijos tarnai pirmiausia turi paklusti žmonių suskurtiems intitucijos kanonams.

Yra dar vienas didelis skirtumas.

Jėzaus sekėjai, turėdamai vieną vienintelį Ganytoją, savo tikėjimu yra vieningi. Jie gali savo brolių rasti ir tarp katalikų, ir tarp protestantų ar stačiatikių, jeigu tie broliai vadivaujasi Jėzaus, o ne žmonių mokymu. Mano supratimu, šitie žmonės sudaro tikrąją Bažnyčią - mistinį Jėzaus kūną, kurį Jėzus dar vadino vynmedžiu. Tarp šitų žmonių negali būti karų, nes juos valdo viena galva - Jėzus.

Mano nuomone, į tą patį Dievą tiki ir tie, kurie jį vadina Alachu ar dar kitaip.

Institucijų tarnai pirmiausia turi paklusti institucijų kanonams, o jie labai skiriasi ir ne sykį istorijoje privedė prie "šventųjų" karų. Jeigu imtume teigti, kad pats Jėzus skursto protestantus skersti katalikus arba atvirkščiai, mes tokiu būdu pasakytume, kad Jėzus yra šizofrenikas arba kažkas panašaus.

Mano pagrindas - Jėzus, ant kurio statausi sielos namus, tavo - institucija, ant kurios irgi stataisi namus.

Taip ir gyvename.

Petras2006-04-23 17:28

Ką tik perskaičiau Eltos žinutę, kad aukšto katalikų bažnyčios valdininko teigimu Vatikanas netrukus pakeis savo požiūrį ir leis AIDS sergantiesiems naudotis prezervatyvais.

Tačiau tai nereiškia, kad perskaitę šią naujieną, AIDS sergantys katalikai turėtų bėgti į parduotuvę pirkti prezervatyvų. Kol kas tai - tik prognozė, o ne valdančios institucijos sprendimas.

O kiti krikščionys, kurie pasikliauja ne organizacijos nutarimais, o Dievo žodžiu, patys savo galva turi nuspręsti, ar Jėzus jiems draudžia prezervatyvus, ar nedraudžia.

Pasirodo, skirtumas yra ir lovoje…:))

Marte2006-04-23 18:02

Didelis tavo tikejimas, Petrai, taciau: „Silpno tikejimo zmogu priimkite, tik venkite gincu del skirtingu nuomoniu. Vienas isitikines, kad jam valia viska valgyti, o silpnasis valgo tiktai darzoves. Kuris valgo, tegul neniekina nevalgancio, o kuris nevalgo, tegul neteisia valgancio, nes ir ji prieme Dievas. Kas tu toks, kad dristi teisti svetinma tarna?! Juk ar jis stovi, ar puola-tai savajam Viespaciui. Bet jis stoves, nes Viespats turi galia ji palaikyti.

Ir vel: vienas mato skirtuma tarp vienos ir kitos dienos, o kitam jos visos vienodos. Kiekvienas tegul elgiasi pagal savo isitikinima. Kas daro skirtuma taro dienu, daro tai Viespaciui; kas kas valgo-valgo Viespaciui, nes dekoja Dievui; o kas nevalgo-nevalgo Viespaciui ir taip pat dekoja Dievui. Ne vienas musu negyvena sau, ne vienas sau nemirsta. Ar gyvename , Viespaciui gyvename, ar mirstame, Viespaciui mirstame. taigi ar gyvename, ar mirstame,-esame Viespateis. Juk Kristus numire ir atgijo, kad butu GYVUJU IR MIRUSIUJU VIESPATS" (Rom 14, 1-9).

Anonimas2006-04-23 18:22

Tikrai, Marte, gera mintis!

Tačiau kodėl jūs puolate mane ir keliate ginčus mano svetainėje?

Jeigu pritartumėt mano liudijimui, kad gydo Jėzus ir tik Jėzus, o ne žmonės ir jų organizacijos, mes visi būtumėm vieno tikėjimo, ir jūs nesiginčytumėt.

Bet jūs paskaitoje mano liudijimus ir puolate iš visų pusių.

Tai ar mes vieno tikėjimo?

Man ne taip sarbu, į ką jūs tikite, bet aš norėčioau likti su Jėzumi.

Petras

Redagavo Petras 2006-04-23 18:25

Marte2006-04-23 20:05

(Aš taip ir padariau, Marte! Paklausiau tavo pamokymo ir ištryniau net neskaitydamas. Petras)

Parašė Marte

Redagavo Petras 2006-04-23 21:03

tetasigita2006-04-24 00:47

aš manau, kad daugiausiai su išgeriančiais dirbo "Gelbėjimo armija". Jie giedojo linksmas aludžių dainas pakeitę jų žodžius Dievą garbinančiais tekstais. Jos populiarios ir dabar. Dabar prisiminiau, kad tą patį metodą naudodavo ir lietuviai išvežti į Sibirą, tik kitais tikslais.

Petras2006-04-24 01:31

Apie "Gelbėjimo armijos" metodą nesu girdėjęs, bet skaičiau, kad Martynas Liuteris eidavo į aludes, užrašinėdavo linksmas dainuškas, po to pakeisdavo žodžius ir paversdavo Dievą šlovinančiomis giesmėmis. Naujosios giesmės greitai populiarėdavusios, nors tai iš tiesų būdavo senos dainuškos, susietos su nauju turiniu.

Manau, tai iš tiesų gali padėti kaip pagalbinė priemonė. Kai mečiau gerti, ėmiau vaikščioti į kelias kavines, bet su kitais draugais, ir gerti nebe alkoholį, bet kavą. Tai pačiai formai (bendravimas kavinėje) buvo suteiktas naujas turinys - mes gėrėme nebe alkoholį, bet kavą ir šnekėjome kitomis temomis. Metęs rūkyti, perėjau tas pačias kavines ir kavą gėriau be cigaretės, įtikinėdamas save, kad dūmų kvapas mane nuteikia prieš rūkymą. Įtikėjęs Jėzų, katalikų bažnyčioje, kai reikia dalyvauti laidojimo ritualuose, tarp daugybės stabų ir magiškų apeigų stengiuosi galvoti apie ką nors šviesesnio, dažniausiai - prisiminti Rašto eilutes, draudžiančias stabmeldystę, magiją, žmonių garbinimą ir panašius dalykus. Tai padeda išlikti ramiam ir į įprastus Dievo draudžiamus dalykus (esu iš katalikų giminės) žiūrėti iš šalies, nebe stabų vergo akimis.

Visgi manau, kad tai - pagalbinė priemonė, ir ji nepakeis esminio dalyko - apsisprendimo. O tuo labiau Dievo darbo nepakeis "Gelbėjimo armijos" ar aliudės dainuškų poveikis. Aš savo Kūrėjo taip nenuvertinčiau.

tetasigita2006-04-24 01:34

http://www2.salvationarmy.org.uk/uki/www_uki_ihc.nsf/vw-dynamic-arrays/74F3065589B270418025709E0038DDA4?openDocument

http://www1.salvationarmy.org/usw/www_usw.nsf,

Aš apie tą organizaciją žinau tik iš legendų apie ugningus pamokslininkus ir dar iš meninių filmų. Buvo toks romantiškai istorinis filmas apie San Francisco ir didįjį žemės drebėjimą 1905 m. Tai tame filme ant sugriauto miesto griuvėsių "Gelbėjimo armijos" nariai subūrė giesme miestelėnus pašlovinti Dievo. Šito vaizdo aš negaliu užmiršti iki šiol, ir vis galvoju, kas būtu Lietuvoje. Kažkodėl lenda į galvą tik Jobo žmonos tekstas - kad daugiau nieko nelieka, kaip prakeikti Dievą ir numirti".

Petras2006-04-24 02:00

Aš irgi esu daugybę kartų prakeikęs Dievą. Man Jis būdavo kaltas už visas nelaimes, net tas, kurių prisidarydavau pats, tarkime, pagėręs visą savaitę ir po to nebepasikeldamas iš lovos.

Ir staiga viskas pasikeitė. Žvilgsnis iš visai kito taško, iš priešingos fronto linijos.

Įdomiausia, kad visa tai atrodo taip pat tikra, natūralu, kaip ir tada, kai Tėvas man atrodė natūralus priešas.

Dabar man visiškai nereikia įtikinėti savęs, kad Tėvas myli, o ne persekioja, kad Jėzus gydo, laisvina, o ne baudžia, verbuoja. Aš tai paprasčiausiai "žinau". Suprantu, kad "žinau" nelabai tinka, bet nerandu kito žodžio, kuris geriau nusakytų būseną.

Tarkim, aš žinau, kad tuoj pat nugarmėčiau atgal į duobę, jeigu atsisakyčiau Jėzaus pagalbos, ir Jis paleistų mano ranką. Žinau, bet nesistengsiu įrodyti, nes tragedija man būtų per brangu…:)

kinder2006-04-24 20:13

Rodoma, kad šis įrašas padarytas 2006-08-23 14:04, todėl jis draugų skiltyje rodomas visada aukščiau už visus kitus. Gerai būtų, kad pakeistum į teisingą datą, nes dabar klaidina šis įrašas.

Petras2006-04-25 09:48

Čia tai bent! Įrašas aplenkė laiką. Jau pastačiau į vietą.

ManoSielaLaukia2006-05-20 09:29

diewo nera…o jei yra tj kdl jis nepadeda kdl jis pats daro bloga….kam mirtis???jeigu jis nieko njiekam blogo nedaro!!!!!kam??????juk tikrai jis nesamone……sugalwojo pernyksciai zmogai diewa ir dbr wisi tiki……..jOO NERA!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!

Petras2006-05-20 10:23

Yra kažkokių priežasčių, dėl kurių žmogus negali girdėti.

Štai aš liudiju, kaip mane išgelbėjo Dievas, o žmogus klausosi užvertomis ausimis ir sako:

- Dievo nėra. Jeigu yra, tai nepadeda.

Manau, turi būti kažkokios labai rimtos priežastys, kad žmogus negalėtų girdėti.

Sergiejus2014-09-11 16:09

Visi liudykite
Dievą, mūsų brangūjį Jėzų Kristų.
Kasdien Jam dėkokite už tai, kad Jis atpirko jūsų nuodėmes.
Netikėkite katalikais!
Dievas nesuteikė žmogui keisti Jo įstatymus!

Rašyti komentarą

Tavo komentaras