BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Kaltė ir kaltės jausmas

Neseniai ji
palaidojo vienišą savo kaimynę. Kaimynė neturėjo vaikų ir artimų
giminių, tai ji slaugė mirtiną ligonę iki paskutinės akimirkos, paskui
palaidojo už savo pinigus. Dabar ją apėmė baisus kaltės jausmas.




Kodėl, už ką?



Pasirodo, kaimynė prieš mirtį paliko jai savo turtą.



- Štai kokia aš - viską dariau dėl pinigų! - nusprendė rūpestingoji slaugytoja.



Neseniai dėjau į laikraštį
straipsnį, kaip nė už ką draugą užmušęs banditas teisme pareiškė, kad
jis absoliučiai nekaltas, tas draugas jį provokavęs muštis, o visa byla
- mentų ir prokurorų klastotė. Teisme jis šypsojosi, o po nuosprendžio
mielai pozavo spaudos fotografų gvardijai.




Linksma šypsenėlė - kaltės jausmo nė lašo.



Kokia čia velniava?



Apie kokį jausmą mes kalbame, kada tokios skirtingos situacijos?



Vienas padarė žiaurų nusikaltimą ir nesijaučia kaltas, kitas nepadarė nieko blogo, bet jį sekioja kaltės jausmai.




Taigi kaltės jausmas gali kilti ir be realios kaltės, kitu atveju reali kaltė gali nesukelti tokio jausmo.




Kaltė - tai viena, o kaltės jausmas - visai kas kita.



Kaltė atsiranda tada, kai
žmogus sulaužo draudimą, tarkim, pažeidžia valstybės arba moralės
(Dievo) įstatymą. Tai gali būti paprasčiausias ir net kvailiausias tėvų
draudimas, tarkim, draudimas rašyti arba valgyti kaire ranka, bet
ilgainiui jis įaugs į kairiarankio sąmonę kaip visuotinė, absoliuti
moralės norma, ir žmogus jausis labai nepatogiai, ką nors darydamas
kaire ranka. Jeigu suvaržyti tėvai drausdavo labai įsilinksminti,
žmogus gali pasijusti kaltas ir dėl to, kad jam pasidaro gera.




Po draudimo sulaužymo
būtinai seka bausmė. Jeigu vaikas nepaisė mamos draudimų ir prie stalo
krapštinėjo nosį, valgė čepsėdamas ar net ėmė kotletą ranka, jis gali
būti subartas, gauti šaukštu per kaktą, gali būti net nuplaktas, o
kraštutiniu atveju nuvarytas nuo stalo ir paskelbta nemylimu - tai yra
visiškai pasmerktu ir atstumtu.




Bausmė turėtų priklausyti
nuo žalos, kurią savo nusižengimu padarei arba galėjai padaryti kitam.
Jeigu žalos padarei nedaug, tik išmindei svetimą daržą, bausmė gali
būti tik moralinė, bet jei sumušei nekaltą daržininką, susilauksi
rūstybės, tada visi sakys: kokia didžiulė kaltė! Už vienus eismo
taisyklių pažeidimus, kurie laikomi ne tokiais pavojingais, susilauksi
nedidelės piniginės baudos ar įspėjimo, o už kitus, kuriais galėjai
pridaryti labai daug žalos, tarkim, važiuodamas girtas arba beprotišku
greičiu, gali nebetekti teisės vairuoti.




Jeigu bausmė iš tiesų
atitinka padarytą arba galimą žalą ir skiriama visiems vienodai,
susiformuoja vadinamasis teisingumo jausmas - tokia nuojauta, kai iš
anksto tarsi žinai, kiek ir už ką gali būti nubaustas. Bet jeigu
nuobauda priklausydavo ne tiek nuo paties nusižengimo, kiek nuo tėvų
nuotaikos, susigaudyti pasidaro sunkiau. Be to, vienos šeimos vaikai
galėjo už tą patį būti baudžiami nevienodai - mylimesnieji baudžiami
mažiau arba jiems atleidžiama, o mažiau mylimi plakami ir už menką
nieką. Tokiu atveju pasidaro sunku nuspėti, kas tas teisingumas ir
kokios pražangos iš tiesų yra didelės, o kokios - bereikšmės.
Supainiotas vaikas gali išsigąsti bausmės prišlapinęs į kelnes ir čia
pat nusijuokti, uždavęs kitam plaktuku. Visgi jo sąmonėj įsitvirtina
žinojimas, kad kažkas už kažką baudžia. Jeigu baudžia dažnai, bet
neaišku, už ką ir kaip, belieka vis laukti bausmės.




Bausmė pasidaro tarsi lemtis.



O bausmė be kaltės nebūna -
vadinasi, kaltė yra mano lemtis. Aš esu kaltas, kaltas, kaltas… Už
ką? Na, kad gimiau. Mama sakė, kaip ji kankinosi, kol pagimdė mane.
Vargšė mama, kiek ji per mane prisikentėjo! O paskui dar turėjo
auginti, nemiegoti ilgas naktis.




Jeigu aš kaltas, mane
kažkas būtinai baus. Nesvarbu - kas. Gal likimas, gal Dievas, gal aš
pats… Kiekviena diena nusidažo neaiškia kalte, neaiškios bausmės
laukimu, pats gyvenimas - tai juk nuolatinis teismas. Vieni kalti, o
kiti nekalti, nors nekaltų, tiesą sakant, kaip ir nėra. Gyvenimas arba
Dievas yra Teisėjas, jis nieko daugiau nedaro, tik vykdo teisingumą. 
Atsitiko nelaimė - už ką nubaudė Dievas? Vėjas nuvertė daržinę - irgi
Dievo bausmė. Plėšikai atėmė pinigus - už ką tave baudžia?




Jeigu baudžia - yra už ką!



Kaltas tu pats.



Mūsų kultūroje bene labiausiai išplitęs socialinis prietaras, arba stereotipas, kurį socialiniai psichologai yra pavadinę aukos kalte. Žmogus ne šiaip sau tapo auka - jis tapo auka už kažkokią kaltę.
Moterį parke išprievartavo banditai - o ko ta kekšė ten valkiojosi? Vagys pavogė piniginę - ko tas žioplys nesaugojo? Sukčiai išviliojo
pinigus - kam tas mulkis leidosi apgaunamas?




Šis prietaras turi gilias
istorines ir religines šaknis, todėl sunkiai išraunamas. Kai nuvirto
bokštas, ir po griuvėsiais žuvo žmonių, fariziejai nubėgo pas Jėzų ir
klausė, už kieno kaltes jie nubausti - už savo ar savo tėvų? Ir dabar
galima išgirsti teologinių svaičiojimų apie “žydų kaltę”, nes jie
“nukryžiavo”, mėgstama pakalbėti ir apie lietuvių “tautos kaltę”, nes
“lietuviai šaudė”. Tikrosios prietaro šaknys yra pačioje žmogaus
psichologijoje - tokio žmogaus, kuris gyvenimą suvokia kaip nuolatinį
teisingumo procesą. Nieko daugiau nevyksta, tik teisingumas, Dievas,
vyriausias teisėjas, nieko daugiau nedaro, tik vykdo teisingumą.




Belieka laukti bausmės.



Kad ir amžinosios…



Bausmės laukimas - labai
sunkus momentas. Tai žinom visi, kurie bent kartą drebinom užpakalį
prie mokyklos direktoriaus durų ir nežinojom, kas laukia: ar
tik sumažins elgesio pažymį, ar net lieps atsivesti tėvą? Arba kelyje
mus sustabdė policininkas, ir kol jis grėsmingai artėjo, mums po galvą
lyg voverė rate ėmė suktis mintis: išsisuksiu-neišsisuksiu!




Bausmė gali būti ne tokia
baisi, koks buvo laukimas. Jeigu bausmė neaiški, sunkiai nuspėjama,
dažniausiai taip ir būna. Po nuosprendžio staiga palengvėja, o kartais
gali apimti palaima. Sumažino elgesio pažymį? Valio, tai grynas niekas,
aš taip bijojau nuo klasės vadovo gauti į snukį!.. Tik šimto litų
bauda? Oho, aš maniau - bus baisiau!




Po sunkesnio teismo
sprendimo paprastai palengvėja ir nuteistiesiems. Esu rašęs apie
buvusių kalinių godas, ir jie man visi tvirtino, kad sunkiausia buvo
tardymo izoliatoriuje - tas laikas, kai esi pats sau neaiškus - nei
pakartas, nei paleistas.




Bausmės sukeltą
palengvėjimą gali patirti ir dirbtiniu būdu. Tarkim, nuėjęs ritualinės
išpažinties ir gavęs simbolinę nuobaudą - sukalbėti keletą ar keliolika
specialių burtažodžių. Arba nubaudęs pats save. Jeigu kaltės jausmas
sekioja be perstojo, gali atsirasti ir nuolatinis bausmės poreikis,
prasidėti saviplaka kaip vienintelis garantuotas atsipalaidavimo būdas.
Specialiojoje literatūroje tai vadinama mazochizmu.




Nuolatinė bausmės baimė -
tas sunkus jausmas, kuris sekiote sekioja iki sulauksi
bausmės, yra žalingas ne vien tuo, kad veda į mazochizmą. Jis labai
trukdo suvokti realią kaltę ir prisiimti atsakomybę už padarinius.


Klausimas labai paprastas: jeigu žmogus bijo bausmės - ar tai reiškia, kad jis laiko save kaltu?



Ne, jokiu būdu! Baimė - tai jausmas, kaltės suvokimas - kas kita. Stipri baimė suvokimą gali labai iškreipti.



Štai teisiamasis nužudė
draugą, bet nesuvokia jokios savo kaltės. Teisme jis išsigąsta ir gali
prisipažinti kaltas, bet tik todėl, kad sulauktų mažesnės bausmės. Po
teismo čia pat pareiškia reporteriams, kad yra absoliučiai nekaltas.



Žiūrint iš šono, yra reali kaltė, bet žmogus to nesuvokia. Bausmės baimė yra, ji net labai stipri.



Jeigu tėvai ir mokytojai
bausdavo už menkiausią klaidelę, tarkim, už rašybos klaidas, žmogui
pasidaro baisu pripažinti bet kokią klaidą, jis labai skaudžiai
reaguoja ir į pačią draugiškiausią pastabą, tarkim, kai patylom pasakai
užsisegti kelnes, primeni išjungti automobilio šviesas arba nori padėti
jo parašytame sakinyje pamirštą kablelį. Už klaidas baustas žmogus klaidą priskiria kaltės
kategorijai, jis nebegali skirti, kur iš tiesų kaltė, o kur tik
nekaltas apsirikimas arba atsitiktinumas. Jis kratysis menkiausios
klaidelės, už kurią niekas ne tik nebaustų, bet ir nekritikuotų.




Tokiems žmonėms labai sunku prisiimti atsakomybę už padarinius.



Baimės iškreiptas jų suvokimas atsakomybę prilygina kaltei.



Bet atsakomybė - ne tik
kaltė. Atsakomybė gali būti ir lobis. Tarkim, nusipirkai visas įmonės
akcijas - prisiėmei atsakomybę už veiklos padarinius. Tie padariniai
gali būti blogi, tavo įmonė bankrutuos, ir tavo pinigėliai sudegs. Bet
padariniai gali būti ir geri - tarkim, įmonė uždirbo daug pelno, ir
visas pelnas - tavo!




Truputį keista, bet
nuolatinio kaltės jausmo kamuojami žmonės paprastai kratosi bet kokios
atsakomybės, juos gąsdina bet kokie, net ir labai geri apsisprendimo
padariniai.




Štai geroji slaugytoja,
apie kurią kalbėjome pradžioj, ėmėsi atsakomybės ir pati viena
palaidojo vargšę vienišą savo kaimynę. Kol slaugė mirštančią, kol
šarvojo mirusią, kol lakstė su reikalais, viskas buvo gerai. Bet vos
tik atslūgo rūpesčiai, globėjai teko prisiimti savo veiklos
padarinius. O siaube!  Juk jai atiteko visas mirusiosios turtas! Kitas
gal apsidžiaugtų nuo tokios žinios, o ją kartu su palikimu užgriuvo
senoji atsakomybės baimė. Iš visų palovių ėmė lįsti vaiduokliai ir
gąsdinti ją. O varge, ką aš padariau?




Ieškodama nusiraminimo, senu papratimu ji ėmė plakti save:



- Kokia aš bloga! Juk viską dariau iš godulio, viską dariau dėl turto! Kokia aš veidmainė!..



Ši reakcija ne tokia reta,
kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Kaltės jausmo sekiojami žmonės
paprastai kratosi menkiausios atsakomybės ir yra labai neryžtingi. Jie
bijo pradėti bet kokį naują dalyką, nes gali padaryti klaidą ir
susilaukti bausmės, baisu jiems nutraukti ir senus žalingus santykius,
nes tada irgi reikėtų daryti svarbų sprendimą. Kada sutinki neryžtingą
žmogų ir su juo truputėlį pakalbi, netrunki pamatyti, kad jų rankos ir
kojos supančiotos baimės. Jie tarsi įklimpę dumble - ir klimpti toliau
baisu, ir pajudėti bijai - juk pajudėjęs įklimpsi labiau.




Kaltės jausmas be
konkrečios kaltės visada toks ir yra - visuotinis. Jis gali užpulti
tave bet kur, bet kokia proga. Tarkim, už tai, kad slaugei savo
kaimynę, kad nusipirkai televizorių, kad esi.




Tiesą sakant, nereikia jokios kaltės - užtenka, kad tu gimei.



Baimės ideologai tai vadina
“egzistenciniu nerimu”, “gimtąja nuodėme” arba “prigimtine kalte”, nors
tai viso labo suvokimo klaida, kultūros produktas. Jeigu tai iš tiesų
eitų iš mūsų prigimties, “prigimtinę kaltę” jaustų visų laikų, visų
kultūrų ir visų religijų žmonės.




Šitaip nėra.



Kaltės kultui pagrįsti
religingi žmonės susiranda reikalingų eilučių ir Biblijoj. Ten iš tiesų
Dievas vadinamas Teisėju, beje, labai griežtu, kuris baudžia per
devynias kartas. Visa, kas vyksta ant žemės, daro Teisėjas. Vadinasi,
bet koks įvykis - tai teisingumo pasireiškimas. Jeigu atsitiko nelaimė
- tai nuosprendis, o ne šiaip sau nelaimė.




Jeigu nuvirto bokštas ir griuvo ant nekaltų žmonių - tie žmonės, aišku, kalti! Fariziejams dėl to nekilo jokių abejonių.


Bet Jėzus atsakė kitaip: nei tie žmonės kalti, nei jų tėvai.



Tas įvykis - visai ne teismo sprendimas.



O kas tai, jeigu ne nuosprendis? Ką jisai rodo?



Jėzus atsakė: jis rodo Dievo didybę. Dievas yra daugiau, negu teisėjas.



Aha! Atrodo, šitą eilutę
tyčia išleido iš akių vėliau atėję Rašto aiškintojai, kunigai bei
fariziejai. Dievas - dar ir didysis Kūrėjas, jis ne tik baudžia,
represuoja, bet ir globoja, myli. Pirmiausia - kuria, globoja ir myli.




Bet vis dėlto baudžia?



Visi sako, kad baudžia -
bažnyčiose nupaišyta tiek baisiausių amžinosios bausmės scenų.
Pragaras, smalos katilai, triražėmis šakėmis vargšus nusidėjėlius visą
amžinybę baksnojantys raguoti velniai…




Šitų baisybių kūrėjai tyčia išleido iš akių dar vieną Jėzaus paskelbtą naujieną: Dievas nebaudžia savų, tik priešus.



Jeigu mylintis Dievas yra
tavo viešpats, ne priešas - ko tu suki galvą dėl amžinųjų kančių? Tu
net nematysi teismo! Visa, kas vyksta aplink tave - visai ne teismo
procesas. Nugriuvo bokštas, vėjas nuvertė daržinę, kelyje ištiko
avarija - tai ne nuosprendžiai. Tai gali būti klaida, paprasčiausia
nelaimė, nenuspėjamas atsitiktinumas.




Nėra jokios prigimtinės kaltės, bet yra prigimtinė meilė.



Atsipūsk - tu ne pelė, Dievas - ne katinas.



Kam jį laikai prikaltą prie kryžiaus?



Už tai, kad norėjo išteisinti?



Rodyk draugams

Komentarai (4)

aralzero2008-10-23 11:55

Atrodo, kad visa tai jau girdėta ir skaityta.Bet tik todėl, kad mintys artimos ir man parašytos.Ačiū :)

proz2008-10-23 12:08

džiaugiuos, kad perskaičiau

deimantukas2008-10-24 09:01

O aš vakar ardydamas netyčia sukūliau savo automobilio stiklą.Pradžio atrodo labai skaudžiai nesureagavau.Nusikeikiau ir tiek.Bet matyt apgaudinėjau save.Nes tas, pasirodo kaltės jausmas, slegia mane iki šiol:koks aš žioplas, koks atgrubnagis, kaip aš taip galėjau.Atrodo nekaltai nuslydo replės ir pokšt į stiklą.Bet susigadinau visą dieną, net pats to nejausdamas.Kaltinu save, smerkiu,žeminu,kad esu toks nevykelis :-( .

Petras2008-10-24 17:31

Panašiai būdavo ir man. Paskui pasirinkau kitą gyvenseną.

Rašyti komentarą

Tavo komentaras