BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Kaip ištrūkti į šviesą?

Parašyti apie tai mintis šovė visai neseniai, bendraujant su viena pažįstama. Turiu pasakyti, kad tai labai protinga, giliai mąstanti moteris, puikiai suprantanti bažnyčios klastą ir jos tarnų norą valdyti žmones, audrinti jų fantazijas ir manipuliuoti baimėmis. Kiek žinau, į bažnyčią seniai ji nevaikšto, realistiškai vertina kunigų kėslus, bet susitinka davatką savo tetulę, ir galvoje prasideda sumaištis. O jei?.. Jeigu iš tiesų yra tai, kuo gąsdina tie juodaskverniai?..

Yra parašyta daugybė gerų patarimų, kaip įveikti įvairias priklausomybes. Aš pats esu rašęs, kaip paprasta mesti gerti, rūkyti, atsikratyti viršvorio, bet niekur nemačiau konkrečių praktiškų patarimų, kaip ištrūkti iš religijos gniaužtų. Vaizdžiai sakant, kaip įveikti prakeismą, kaip išvaduoti protą iš kunigų įsteigto pragaro?

Pamėginkim dėlioti. Pradėkim nuo to, ką vadinsime priklausomybe. Priklausomybė - tai dirbtinis, išmoktas, nenatūralus ir labai stiprus, visą asmenybę užvaldantis, visiškai nenaudingas ir net kenksmingas troškimas. Jeigu troškimas duotas gamtos, tarkime, lytinis potraukis, jis nelaikytinas priklausomybe. Priklausomybe nevadinkime stipraus alkio, trokškulio, kitų natūralių poreikių. Taip daro bažnytininkai - jie sako, kad žmogus laisvas būti negali, nes vis tiek yra priklausomas nuo maisto, oro, vandens, savo šeimos ir draugų. Bet šitaip išplėtę sąvokos ribas labai supainiotume patys save. Mano pirmasis patarimas būtų toks: praktiniam naudojimui ir analitiniam mąstymui jokiu būdu nesinaudokite religiniais terminais, kurie yra labai neapibrėžti, daugiareikšmiai ir tik supainioja reikalą. Bažnytininkų tikslas yra ne atverti akis, bet sujaukti galvas, sukelti vidinę sumaištį ir užvaldyti.

Norėčiau atkreipti dėmesį, kad prikilausomybe vadinams tik nenaudingas ir net žalingas troškimas. Jeigu jus užvaldęs troškimas yra nekenksmingas ar net naudingas, tarkime, didelis noras pasitatyti sau namą, jis jokiu būdu nevadintinas priklausomybe. Taigi prieš pradėdami vaduotis iš religijos gniaužtų pirmiausia turėtumėt apsipręsti, ar jūsų polikis būti bažnyčios avinu tikrai žalingas. Ar jums kenkia, ar padeda religinės baimės, ar jums naudinga bažnytininkų provokuojama savigrauža ir tariamos kaltės jausmas? Taigi pirmiausia turite suvokti savo problemą - priklausomybę nuo bažnyčios. Jegu jums atrodo, kad tokios problemos nėra, ir kunigai jums teikia gryną palaimą, jums nieko neverta daryti. Tą straipsnį geriau padėti į šalį ir niekada prie jo nebegrįžti.

Bet jeigu vaduotis norisi? Jeigu nori gyventi laisvai, kaip tavo pažįstami, kuriems nei šilta, nei šalta dėl to, kas tave taip gąsdina?.. Tokiu atveju taip ir reikėtų daryti - vaduotis.

Prikilausomybė nuo religijos, kaip ir nuo alkoholio, narkotikų, nikotino, turi bendrų bruožų. Seniai pastebėjau, kad tai nėra koks nors biologinis, genetiškai užkoduotas poreikis. Tai tik vertybių klausimas. Ko trokšta žmogus? Tik tų dalykų, kuriuos labai vertina. Kol jis alkoholį laikys be galo vertingu dalyku (krikščionių bažnyčios jį net laiko Dievo krauju), tol negalės gyventi negėręs. Bet vos tik suvoki, kad alkoholis - tai mirtini nuodai, o jo teikiama tariamoji palaima - tai tik baisi iliuzija, noras vartoti nuodus išgaruoja lyg kamparas. Ta pati vertybių bėda ir su narkotikais, nikotinu bei visomis kitomis priklausomybėmis. Priklausomybė nuo bažnyčios - ne išimtis.

Pasaižiūrėkite į šalimais gyvenančius nereligingus žmones, kuriems nuo vaikystės nebuvo įkalta “bažnyčios šventumo” iliuzijos. Ar jie pasiilgsta mišių, kitų mistinių ritualų, ar juos apima nerimas, nenuėjus išpažinties? Ne, žinoma, ne! Žvakės, statulėlės, visokie paveiksliukai jiems nėra jokia vertybė, o išsipustę lyg povai kunigai - jokie autoritetai. Ilgos, nuobodžios giesmės ir apeigos, jeigu patenka į jas, jiems varo tik nuobodulį. Net pačios didžiausios bažnytinės šventės jiems tėra papildomos išeiginės, gera proga susitikti su draugais ir pasilinksminti. Ir pats iškalbiausias kunigas savo gudriais pamokslais jų labai neišgąsdins. Greičiau užmogins…

Koks skirtumkas tarp bažnyčios vergų ir laisvųjų? Esminis - tik vienas. Vieniems religiniai ritualai yra šventenybė, kitiems - tuščias laiko gaišimas. Kaip ir alkoholikui alkoholis yra šventenybė, o išblaivėjusiam - nuodinga, šleikštulį kelianti medžiaga C2H5OH.

Pažinimas - iliuzijų priešas. Kartais žolė iš tolo atrodo labai tanki, bet prieini arčiau, ir pamatai optinę apgaulę. Į bažnyčią gali žiūrėti kaip į nepaprastą dvasinių lobių sauguklą, bet jeigu išdrįsi pažvelgti į tos saugyklos vidų, pamatysi, kad ten jokių kitų lobių nėra - tik pinigai, auksas, melas, apgaulė ir veidmainystė. Tarp to, ką sako ir daro bažnytininkai, yra tikra praraja. Kunigai mėgsta sakyti: nežiūrėk, ką aš darau, klausyk, ką aš sakau. Tai - veidmainystės formulė. O tu neklausyk, ką jie tau sako ir liepia, bet svarbiu žvilgsniu žiūrėk, ką jie iš tiesų daro. Veidmainystė nebūna šventa, veidmainystės šventumas - apgaulė.

Šventenybės iliuzija - tai pats didžiausias bažnyčios laimėjimas, visas jos pamatas. Iliuzija nebuvo suformuota per vieną dieną. Ji kalta į galvą nuo pat vaikystės, labai gudriai susieta su visokiais paveikliukais, kryželiais, daugiaprasmiais simboliais, autimatiniais judesiais ir amžinosios mirties baimėmis. Todėl nereikia tikėtis, kad ilgą laiką kurtą iliuziją per vieną dieną pavyks ištrinti be pėdsakų. Bet apsispręsti teks vienu sykiu, čia ir dabar. Kaip alkoholikas ar narkomanas čia ir dabar apsisprendžia nebesinuodyti, taip tau teks apsipręsti nebesikvailinti. Beje, tai nėra koks vienas magiškas aktas ar priesaika visam gyvenimui. Ne, apsipęsti čia ir dabar tenka dažniau. Metusiam gerti alkohiolikui bet kada gali užeiti noras išgerti, bet jis apsisprendžia: dabar nusprendžiau negerti. Lygiai taip pat besivaduojančiam bažnyčios vergui kur nors prie šventoriaus gali užeiti noras persižegnoti, bet jo valia apsispręsti: dabar apsisprendžiau nesižegnoti.

Nuo to momento, kai apsiprendžia, alkoholikas nebevartoja alkoholio, narkomanas - narkotikų, rūkorius nustoja rūkęs. O ką reiškia apsisprendimas atsisakyti religijos? Tai reiškia, kad nuo dabar atsisakote atlikinėti religinius ritualus, pašalinate iš savo aplinkos visokius religinius reikmenis - stabus, fetišus, magiškus užrašus, nutraukiate ryšius su kunigais, magais, burtininkais, ekstrasensais ir kitais šarlatanais, iš savo mąstysenos likviduojate keistus, neaiškius, miglotus religinius terminus, tokius kaip puikybė, prigimtinė kaltė, dvasingumas, atgaila, siela ir panašius. Likviduojant iš savo aplinkos stabus ir fetišus, gali apimti nesuprantama baimė. Tokiu atveju vertėtų prisiminti, kad Biblija, kuria mėgsta manipuliuoti bažnytininkai, draudžia drožinių, lipdinių, paveikslų ir kitų stabų bei fetišų garbinimą. Visą tą magišką šlamštą ant tavo galvos sukrovė ne Dievas, kurio taip bijai, bet tariamieji jo atstovai. Bažnyčia iš tiesų daro tai, ką draudžia jos linksniuojamas Dievas.

Su kitomis priklausomybėmis kiek paprasčiau. Alkoholikas savo apsisprendimu nusiteikia prieš alkoholį, narkomanas - prieš narkotikus, rūkorius - prieš rūkymą. O prieš ką nusiteikia besivaduojantis bažnyčios vergas? Prieš Dievą?

Kartais davatkos man prikiša, kad aš kovoju su Dievu. Bet aš nekovoju nei su Dievu, nei su Karlsonu, kuris gyvena ant stogo, nei su kitais personažais. Kovoti su Dievu būti dižiausia klaida, tuščias laiko gaišimas ir jėgų švaistymas. Besivaduojantis bažnyčios vergas turi nusiteikti ne prieš Dievą, bet prieš bažnyčią ir jos tarnų manipuliacijas.

Vakarų pasaulyje Dievo įvaizdis yra pats stipriasias religinis vaizdinys, kunigų dažniausiai naudojamas žmonių valdymo įnagis. Jie dar turi būrius angelų, velnių ir šventųjų, bet Dievo vaizdinys yra pačiame vakarietiško rojaus olimpe. Net mintis apie Dievą religingą žmogų gali mirtinai išgąsdinti. Todėl kyla baisi iliuzija, kad Dievas pavergia žmones. Toks požiūris - maginio mąstymo rezultatas. Iš tiesų nei Dievas, nei Alachas, nei Karlsonas, kuris gyvena ant stogo, nei Snieguolė, nei Barmalėjus nieko nepavergė. Pavergia ne paveikslai ir vaizdiniai, bet labai gudrūs, klastingi profesionalai, vadinamieji “tarpininkai”, kurie veikia tų personažų vardu ir žmonių širdyse sėja begalinę baimę.

Vakariečių Dievas šiandien kitoks, nei buvo siundomas ant žmonių viduramžiais. Tai jau ne tas ant bažnyčios lubų nupieštas senis, kuris gyvena debesyse. Prieš kelis šimtus metų debesys atrodė labai toli, o dabar jie visai priartėjo. Juk mūsų pasaulis išsiplėtė, jo ribos pasiekė tolimiausias galaktikas. Kas mums tie debesys! Neišvengiamai turėjo plėstis, abstraktėti ir Dievo paveikslas. Dabar tai gali būti ir suasmeninta būtis, ir asmens pavidalą turintis dėsnis, ir apskritai “kažkas virš visko”. Šioks toks paradoksas, bet Dievo vaizdinys mums gali padėti vaduotis iš religijos.

Jeigu vadovausimės patarimu nekovoti prieš Dievą, jo buvimo - nebuvimo klausimą galim palikti ramybėje. Bet galime eiti toliau - Dievą pasidaryti savo puikiausiu sąjungininku. Mes juk vaduojamės iš religijos, o tikėjimas - dar ne religija. Religija - tai žmonių vidinio valdymo forma, labai sudėtinga sistema, turinti savo ritualus, struktūrą, doktriną ir manipuliuojanti žmonių jausmais bei tikėjimais. Beje, bažnyčtininkai žmones veikia ne tik jų tikėjimais, bet ir muzika, architektūra, vaizduojamuoju menu. Negi tuos dalykus irgi reikėtų išmesti?

Nors bažnytininkai nuolatos taiso bei kooreguoja Dievo vaizdinį žmonių sąmonėje, bet jis gali būti ir “autonomiškas”, nepavaldus Vatikano sprendimams. Daugeliu atveju taip ir yra. Psichologai aptiko įdomų dalyką: nors religingi žmonės savo įsivaizduojamą Dievą laiko visuotiniu, bet kiekvieno galvoje šis vaizdinys yra vis kitoks. Jis labai priklauso nuo tikinčiojo asmenybės. Griežtų ir priekabių tėvų auginto vaiko Dievas būna toks pat griežtas ir priekabus, skaičiuojantis kiekvieną smulkų nusižengimą, žiaurių tėvų - net žiaurus, o štai švelnių, linksmų tėvų augintas vaikas savo Dievą gali suvokti kaip gerą, draugišką ir net linksmą būtybę.

Jeigu jūsų suvokiamas Dievas yra draugiškai nusiteikęs, galite drąsiai kviestis jį sau į pagalbą. Juk vaduojatės ne iš Dievo, bet iš bažnyčios, jos tarnų vergovės, apgaulės, tuštybės ir veidmainystės. Verta pasinaudoti anoniminių alkoholikų patirtimi. Susidūrę su labai stipria priklausomybe ir manydami, kad vieni jos niekaip negali įveikti, jie kviečiasi į pagalbą kažkokią “už save didesnę jėgą”. Ta “jėga” gali būti vadinama ir Dievu, ir Gamta, ir Likimu, ir dar kaip tiktai nori. Svarbu, kad žmogus tikėtų pagalba, ir jis nesijaus vienas, bejėgis. Placebo efektas kartais būna labai stiprus.

O jei kunigų ir močiučių užsiundytas Dievas jus labai gąsdina? Nuo baimės vis tiek nepabėgsi, neigimas čia nepadės, todėl geriau keisti jo įvaizdį. Pikto, žiauraus, kunigų atstovaujamo pabaisos įvaizdį mėginkite keisti į gero, mylinčio, atlaidaus Tėvo ar Draugo vaizdinį. Beje, Biblijoje, jeigu ją kada nors savarankiškai paskaitysite, rasit ir tokį, ir tokį paveikslą. Senajame testamente Dievas žiauresnis, sunkiai nuspėjamas, o štai religinis maištininkas Jėzus evangelijose pasakoja apie Dievą kaip apie mylintį, savo vaikų laukiantį labai gerą tėvą, pas kurį bet kada gali sugrįžti, ir būsi labai maloniai sutiktas.

Deja, religinės knygos religingiems žmonėms kelia mistinę baimę, ir tai yra labai sunki kliūtis vaduotis iš religijos. Jeigu bažnyčios užvaldyti tikintieji vieną sykį įveiktų kunigų įdiegtą baimę ir išdrįstų savarankiškai išstudijuoti visas keturias evangelijas, jie pamatytų, kad bažnyčiose vyksta visai ne tai, ko mokė didysis religinis maištininkas. Iš tiesų Jėzus nekūrė jokios religijos ir nemokė paklusti kunigams, bet atvirkščiai - jis mėgino vaduoti žmones iš “tarpininkų” valdžios ir visą savo kritiką kreipė ne į paprastus žmones, tokius, kaip mes, bet į kunigus, Rašto aiškintojus (teologus) ir fariziejus (davatkas).

Formaliai žiūrint, krikščionybė prasidėjo nuo Jėzaus darbų ir mokymų, aprašytų keturiose evangelijose, bet per visą savo istoriją, visus du tūkstančiu metų, bažnyčia darė atvirkščiai, nei mokė Jėzus. Ar ne todėl bažnyčia paprastiems žmonėms drausdavo savarankiškai skaityti šventuosius raštus? Juk vidurmažiais už tai ji net bausdavo mirtimi! Vien todėl reikia pačiam paskaityti ir pačiam padaryti išvadas.

Alkohilikas neišsivaduos, neatskleidęs alkoholizmo iliuzijų, o tu neištrūksi iš bažnyčios valdžios, neišsklaikdęs hierarchų šventumo iliuzijos. Svarbu po truputį įveikti mistinę baimę ir pradėti skaityti tą knygą be jokių prietarų, religinių ritualų, žvakių ir kitų niekų. Skaityti reikėtų ne “širdimi”, kaip moko bažnytininkai, bet analitiniu protu, kaip skaitai literatūros kūrinį ar studijuoji filosofinį veikalą. Užtikrinu: perskaitęs visas keturias evangelijas, niekur nerasi liepimo lankyti bažnyčią, eiti išpažinties, kalbėti ilgas maldas, vadinti kunigus ganytojais ar net “šventasiais” tėvais. Visa tai Jėzus draudė! Netikit?

Pirmai pradžiai siūlau paskaityti keletą savo rašinių, kuriuose sudėjau esmingiausius ir bažnyčios darbams labiausiai prieštaraujančius maištavusio ir žmones vadavusio Jėzaus nurodymus. Tikiuosi, ir jūs pamatysite, kad bažnyčios blizgesys yra tuščias, jos šventumas - iliuzija, Jėzaus sekimas - šiurpi apgaulė. Jeigu gerbiate Jėzų, jums praeis bet koks noras ar pareiga sekti jo priešais ir laužyti didžiojo mokytojo nurodymus.

Štai tie nurodymai ir bažnyčios klastotės:

Krikščionybės iliuzija

Visai kita evangelija

Nebe tas Jėzus

Turėtumėt pamatyti, kad bažnyčiose žmones gąsdinantis Jėzus yra visai ne tas, kuris pėsčias ėjo pas paprastus žmonės ir mėgino vaduoti juos iš kunigų bei Rašto aiškintojų (teologų) vergijos. Didžiausia visų laikų tragikomedija: religinį maištininką bažnytininkai pavertė pačios žiauriausios religijos dievažmogiu ir “pradininku”. Suprasti šitą dalyką yra tas pats, kaip ir alkoholikui pamatyti alkoholį - nuodą.

Žinoma, tai tik pradžia. Jeigu į religiją įprasit žiūrėti ne pro mistinę miglą, bet analitiniu protu, ilgainiui analitinis mąstymas ims keisti maginį. Maginis mąstymas yra silpniausia religingų žmonių vieta, jis bet kada gali aptemdyti protą ir patraukti atgal į mistikos rūką. Sakoma, kad maginio mąstymo, kuris yra infantiliško mąstymo liekana, turim kiekvienas. Nieko baisaus. Savarbu, kas dominuoja. Kiek mes pasikliaujame empiriniu pažinimu ir logika, o kiek paprasčiausiai tikime? Kiek mus traukia sveikas protas ir logika, o kiek - vaikiškas noras gyventi kitų sukurtoj pasakoj?

Jeigu seksit protu, didžiausiu visų religijų priešu, jums būtinai pavyks. Atsitiks kaip tam alkoholikui, kuris vieną dieną pamatė, kad alkoholis ne gydo nuo pagirių, bet sukelia pagirias. Nebegeri, ir pagirių skausmo niekada nebėra. Panašiai - ir su religija. Bažnyčia ne teikia ramybę, bet kelia baimę ir nerimą, provokuoja savigraužą, tariamos kaltės jausmą, o tik po to suteikia “palaimą” - labai trumpą atokvėpį. Bet jei nekamuoja savigrauža, kam tau tariamų nuodėmių tariami atleidimai?..

Giedriaus Baranausko nuotr.: Kriukų bažnyčia po audros.

Kitas gyvenimas

Patiko (0)

Rodyk draugams

Komentarai (2)

Sistem2012-07-06 01:28

Labai ačiū už tikrai gerą tekstą padedantį išsilaisvinti, reikės ir kitus tekstus paskaityti, nes kažkaip net keista, kad su jumis sutinku visu 100 procentų.

Stasys2012-07-16 07:59

Visiškos “pievos”. Ar autorius žino, kas yra tikroji mano priklausomybė, kad ir nikotininė ar alkoholinė? Tikėjimas- nera religija, tačiau mano tikėjimui reikalinga praktika, šventųjų paveikslai, sakramentai, statulėlės, kryželiai, taip vadinama Romos katalikų religija. Tik, labai mažas procentas alkoholikų išsivadavo iš priklausomybės proto jėga, visi AA nariai tikime Dievu, vadinasi, Dievas yra, tiesa -praktikos skirtingos (viena iš praktikų AA 12žingsnių ir 12 tradicijų-kai kam tai atstoja religiją). Kas yra laisvas žmogus? Gal miręs? Žmonės visuomeniniai sutverimai, kurie buriasi į grupęs, bendruomenęs, valstybęs, todėl žmonės negali būti visiškai laisvi ir be kunigų, vyskupų, kardinolų bei Šventojo Tėvo globos bei kitokių priklausomybių, įskaitant alkoholizmą bei narkomaniją. Jeigu nepatinka mano Motina bažnyčia - neeik ir nieko tame sudėtingo nėra. Jeigu nepatinka katalikybė yra kitos religijos, nors jos ir ne tokios geros. Kam nepatinka vynas, yra labai geros naminės. Vieni gali rinktis hašišą, kiti - kokainą. Vis tiek būsim priklausomi. Tiesą pasakius, susidarė įspūdis, kad autorius turi asmeninę nuoskaudą ant manęs, o mano įspūdis visada būna teisingas ir daug teisingesnis už visokius faktus.

Rašyti komentarą

Tavo komentaras