BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Kaip atsikrausto baimė

Ar esate matę, kaip prietaringi žmonės veja Dievą iš savo namų? Kaip jį stengiasi išrūkyti aitriais smilkalais, kaip pliekia kieme verbomis, vilioja saldžiomis giesmėmis kuo toliau į šventesnes vietas, kaip užkalbinėja jam dantį panegirikomis, po to supila į auksinį indelį ir užrakina bažnyčioje?
Daugiausia, ką gali išvytas Dievas, tai negyvu žvilgsniu žiūrėti nuo sienos iš kičinio paveiksliuko arba sukandęs dantis tylėti ant pakabinto kryželio. Šitų žmonių Jėzus ne tik neprisikėlęs, jis dar ir nuo kryžiaus nenuimtas - tebekabo negyvas.
O gyvasis Dievas - tenai, stabmeldykloje. Bet ir jis sulydytas į statulas, sudžiovintas į gipsą ar molį. Jis toks pat, kaip ir kiti stabai - turi akis, o nemato, turi ausis, o negirdi, turi lūpas, bet nekalba. Ką gali toks dievas?
Paaukoję Dievą, prietaringi žmonės mainais iš stabmeldyklos parsineša keletą niekingų fetišų: šventos Agotos sudžiuvusią duonos plutą, kuri užkišta už paveikslo kažkokiu būdu gelbsti nuo gaisro, nuvytusią verbų šakelę, kuri saugo nuo kažkokių ligų, buteliuką užburto vandens, kuris apgina nuo piktųjų dvasių.
Nuo kokių dvasių? Kur jos yra, jei Dievas visur, jeigu jo Dvasia visur tarsi oras, jei mes gyvenam Dieve ir kvėpuojam Dievu, jeigu tai darom kasdien iki paskutinės akimirkos, kol išleidžiame dvasią?
O ne, gerbiamieji! Jeigu Dievas uždarytas bažnyčioj ir sulydytas į negyvus stabus, namuose, laukuose ir miškuose lieka daugybė tuščių nešventų vietų, kur Dievo nėra. Ten, tamsiuose paloviuose, šaltuose rūsiuose, miškų tankmėse įsikuria raguoti velniai, piktosios raganos ir mirusiųjų vaiduokliai.
Į namus atsikrausto baimė, ji gyvena tuščioje sieloje.
Bet ne visi Dievui stato akmeninius kalėjimus ir lieja jį į stabus. Kiti jo veikimą apriboja didesne ar mažesne žmonių kompanija, sekmadieninių ritualų klubu, kuriame Dievui leidžia prabilti.
Vienas pažįstamas mane nuolatos, diena po dienos, laiškas po laiško ragino nebėgti nuo žmonių ir gyventi bendruomenėj. Man buvo keistas jo mokymas, nes iš prigimties mėgstu kompaniją ir nesunkiai randu bendrą kalbą su vaikais, bendradarbiais, draugais ir nepažįstamais. Tiesą sakant, kartais per daug prisvylu prie žmonių ir pasidarau įkyrus… O jis ragina gyventi bendruomenėj, tarsi būčiau koks atsiskyrėlis!
Pagaliau supratau, iš kur jam lenda tokia įkyri mintis. Pasirodo, šeimos, bendradarbių kompanijos, giminių ir draugų rato šis žmogus nelaiko bendruomene. Bendruomenė jam - tik specialiai įsteigta sekmadieninių ritualų sekta.
Natūralios bendruomenės, tos, kuriose vyksta tikrasis gyvenimas, kur patiri tikrą meilę ir tikrą bendravimą, kur dėl tavęs kažkas paaukoja savo laiką, dėmesį, o gal - ir gyvenimą, kur pats Dievas draugų rankomis padeda tau atsikelti, o tu padarai menką paslaugą Dievui, ištiesdamas ranką paslydusiam žmogui, - visa tai prietaringo žmogaus akimis yra nieko vertas dalykas, nes Dievas dirba tiktai sekmadieniais, tik pusantros valandos per specialius ritualus.
Kitu laiku - dvasinė tuštuma ir baimė.
Kaip apsiginti žmogui?
Protestantiškos sektos vadovas sykį prasitarė, kad jis mėgsta žegnotis. Kartais slapta, o kartais mechaniškai padaro magišką kryžiaus ženklą, kurio kiti protestantai yra atsisakę. Tikriausiai nereikia sakyti, kad vaikystėje jis yra gavęs katalikiškų prietarų, o dabar negali atsiginti nuo vaikiškų baimių. Kas jį apgins, jei Dievas atgyja tiktai sekmadieniais, tik specialioje sektoje, tik per trumpučias apeigas?
O Dieve, ir vėl - juodžiausia naktis! Kas ten penktadienio naktį žiūri vidun pro langą? Kas ten atidunda lyg pabaiga?..
- Nebijokit, tai aš! - tarė Jėzus mokiniams, kai tie jį palaikė šmėkla.
Kaip gali baldytis Jėzus, jeigu ne sekmadienis?  Jei jis uždarytas bažnyčioj?..
Jeigu matau - jis prikaltas ant šventinto kryžiaus!


Religija prieš Jėzų

Rodyk draugams

Komentarai (3)

Anonimas2006-02-23 15:26

Tikra tiesa, nes tik dabar galiu suprati, kodėl laikiau save tikinčia, o iš palovių lįsdavo pabaisos — skubėdavau kuo greičiau kojas sukelti į lovą, kad nečiuptų už kulno. buvau net neblogą depresiją įsivarius.

Dabar man tai juokinga, nes su tavo, Petrai, pagalba pradėjau suvokti kam aš Dievui reikalinga ir kas iš viso vyksta su manimi, tavimi — visais.

Kaip gerai gyventi ramiai.

Rita

Anonimas2006-02-26 18:56

Pamaniau, keista, bet bažnyčioje nesu pajutusi Dievo. Esu labiau pajautusi Jį gamtoje, žiūrėdama į medį, akmenį, gėlės žiedą ar debesis. Tarsi ten jo būtų daugiau.

Siga S.

Petras2006-02-26 20:59

Siga, tikrai nieko keisto, jeigu bažnyčioje nepajutai Dievo artumo, nes Jis negyvena žmonių rankomis pastatytose šventyklose. Tai sakau ne aš, taip teigia Dievas Apaštalų darbuose:

17:24 Dievas, pasaulio ir visko, kas jame yra, Kūrėjas, būdamas dangaus ir žemės Viešpats, negyvena žmonių rankomis statytose šventyklose

17:25 ir nėra žmonių rankomis aptarnaujamas, tarsi Jam ko nors trūktų. Jis gi pats visiems duoda gyvybę, alsavimą ir visa kita. Apd

Visai natūralu, jei pajutai Dievo artumą gamtoje, nes gamta liudija jo kūrybos didybę. Štai kas rašoma 148 psalmėje:

Šlovinkite Viešpatį nuo žemės -

Jūs, jūrų pabaisdos ir vandenyno gelmės,

Jūs, ugnie ir ledų kruša, sniege ir šalna,

vėtrų vėjau, vykdantis jo žodį!

Jūs, kalnai ir visos kalvos,

vaismedžiai ir visi kedrai!

Jūs, laukiniai žvėrys ir galvijai,

žemės ropliai ir padangių paukščiai!

Ps 148:7-10

Rašyti komentarą

Tavo komentaras