BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Kaip aš jį auklėjau

Prieš Kalėdas prisiminiau mūsų aukų dėžutę. Ji kažkaip nusigrūdo už knygų, ir aš ją visai pamiršau.
Labai negražiai išėjo su ta dėžute…

O juk pernai visus metus metėm į ją monetas. Turiu atliekamą pinigą - įmetu aš, turi kokį centą mažius - įmeta jis. Per metus susidarė nemaža suma. Prieš Kalėdas mažius išėjo į gatvę ir atidavė pirmam sutiktam elgetai. Mūsų kišenės tokio minuso nė nepajuto, o tam žmogui vienu metu į kepurę įkrito 127 litai. Už tokią sumą jis galėjo atšvęsti Kalėdas kaip tikras žmogus.

Buvom pradėję mesti ir šiemet, bet ta dėžutė kažkaip nulindo už knygų, atsirado kitų reikalų, žodžiu, gera idėja nuėjo šuniui ant uodegos.

O buvau taip gerai sugalvojęs! Ne dėl kažkokio nežinomo ubago, bet dėl savo sūnaus. Visų elgetų neišmaitinsiu, bet savo mažių galėjau paveikti tinkamu pavyzdžiu. Jeigu vaikas matytų, kad tėvas aukoja kitiems, jis ir pats augtų jautresnis, atjaustų visus silpnesnius už save. Aš netgi buvau išrinkęs citatų iš savo mėgstamiausios knygos ir priklijavęs ant visų keturių dėžutės kraštų. Viena apie tai, kad auka turi būti slapta - tik tada ji bus tikra auka, o ne reklama. Kita citata apie tai, kad didžiausia auka ne ta, kai aukoji atliekamą, bet kai atiduodi paskutinį skatiką. Ta būtų tikusi mažiui - jis gi neturi daug pinigų, jeigu gauna ką, tai tik iš manęs. Jeigu būčiau rodęs tinkamą pavyzdį, tai jis būtų išmokęs atiduoti kitam paskutinį skatiką.

Kitų dviejų neprisimenu, bet tai irgi buvo geros citatos.

Kaip gaila, kad aš toks užuomarša! Jeigu mažius užaugs nejautrus, nedosnus, galėsiu keiti save, tiktai save - nieko daugiau.

Kaip ištaisyti padėtį?

Gal priminti kaip nors, kad mes tebeturim dėžutę, kaip nors subtiliai pasakyti, kad aukoti reikėjo ir šiemet?

O gal paaukoti pačiam prie jo akių? Auka turi būti slapta, bet tiek to, vardan tokio tikslo galima ir nusižengti. Mažius matys, kad aš dedu į dėžutę, tada prisimins ir jis, įmes kokią monetą. Nesvarbu - kiek, svarbu, kad jis įprastų gyventi ne tik dėl savęs, bet ir duoti kažką ir kitiems.

Piniginėj radau smulkių ir dvidešimt litų. Dvidešimt litų - truputį per daug, paneršiau po išeiginį švarką ir radau penkių litų monetą. Penki litai - kaip tik. Kad būtų daugiau, pridėsiu baltų.

Va, mažius sėdi prie kompiuterio ir viską matys.

- Kur mūsų aukų dėžutė? - paklausiau, nors aiškiai mačiau, kad ji - ant lentynos už knygų.

- Čia, - jis nežiūrėdamas parodė pirštu.

- Paduok, - paprašiau, nors galėjau paimti ir pats. - Atsimeni, buvo sutarę aukoti?..

- Je, buvom sutarę, - pasakė jis, žiūrėdamas į monitorių, tada atkišo dėžutę.

Aš ją ėmiau, bet ji išsprūdo iš rankų.

- Tet, atsargiai! - sušuko mažius, bet dėžutė krito ant žemės. Nesitikėjau - dėžutė buvo sunki kaip švinas!

Ji krito žemyn ir skilo pusiau. Toks įsimindinas dzin!..

Aplink pažiro smulkios monetos. Jų buvo nepapratai daug.

- Mūsų pinigai! - sušuko mažius ir puolė nuo žemės semti centus. - Nieko, surinksim!..

Jis rinko centus, o aš stovėjau kaip veršis.

- Žiūrėk, per metus mudu visai nemažai surinkom, - džiaugėsi vaikas, o aš negalėjau pratarti nė žodžio.

Dar niekada nebuvau pasijutęs toks kvailas.

Kad aš daugiau kada nors!.. Ne, niekada.

Kada jis mane praaugo?

Patiko (0)

Rodyk draugams

Komentarai (6)

Džei2010-01-06 13:52

Va, va Užuomarša tėvelis Kas dabar čia ką auklėja?xD

Ania2010-01-06 14:02

tokia pamokanti istorija. mano seimoje irgi alternatyvi puodyne budavo. tik visas tas gerumas pranyko kai suejo 14 ar 16 - su vyresneliu broliu mamos imestus pinigus prasvilpdavom ant cigareciu, nors stai as pati kisu dukrelei, kad paaukotu vargetai tikedamasi to paties ko ir jus. o toji man aiskina, kad valkata pragers, geriau jau pripirkciau maisto maisto bankui… praauga mus vaikai…

Petras2010-01-06 14:58

Esu įsitikinęs, kad žmogus žmogui turi padėti asmeniškai. Tada naudos turi abu - ir duodantuysis, ir imantysis. O kai įsikiša tarpinė institucija, žmogiškasis ryšys nutrūksta. Tada laimi labdaros verslas. Labdaroo verslas - kažkas siaubinga, kažkoks už blakę slykštesnis parazitas…
O ką su mano parama padarys žmogus, kuriam aš norėjau padėti? Į tą klausimą seniai, labai seniai atsakė mano Mokytojas: “Tegu nežino kairė, ką daro dešinė”. Gaila, minia nuėjo ne paskui jį.

2ra2010-01-06 21:18

gerus vaikus užauginai, Petrai. Tikri žmonės bus

Laimutė2010-01-07 00:28

Štai istorija nutikusi šiemet paskutinėm dienom prieš kūčias: Pliaupia lietus, gatvės teka vandeniu. Stotelėj stovim susigrūdę gal 20 žmonių. Toj pačioj stotelėj ant suoliuko sėdi moteriškė neypač skaniai kvepianti, visą mantą susikrovusi į kelis aptrintus maišus. Troleibusai kaip tyčia neskuba… Viena moteris pagalvojus, pasirausia kišenėj ir minėtai moteriškaitei ištiesia gal 5 litų monetą kažką panašaus kalbėdama “štai imkit, ir jums bus šventės”. Šioji kažką nerišliai ima burbėti, lyg dėkoti, lyg skųstis rodydama pusnuoges kojas. Kadangi troleibusai vis nesirodo, po kurio laiko geradarė ištiesia dar pora litų - matyt susigėdus, kad tiek mažai tegali… Dar bando pakalbinti, susišnekėti, užjausti.

Įdomiausia dalis prasideda vėliau, kai geradarė išvažiuoja. Spėkit, kas nutko su gautais litais? Ogi visu greičiu buvo iškeisti greta esančiam kioskelį į mažą butelaitį ;) O užuojautos verta moteriškaitė greit pavirto visu garsu piktai rėkaujančia boba, keikiančia visą pasaulį…

Nesiimu spręsti, ar geriau duoti ir negalvoti ką su pinigais darys, ar geriau pinigus skirti organizacijoms. Nesiimu teisti ko nors. Bet tokios istorijos verčia mąstyti… Ir susimąstai, kad gal tas pinigų davimas mums reikalingas ne tam, kad kitam gerą padarytum. O tam, kad nuramintum sau sąžinę - va padėjau. Kad pasijaustum geresnis, vertingesnis. Kad parodytum kitiems pavyzdį… Juk jeigu mums tas žmogus rūpėtų, tai gal jam kitos pagalbos reiktų: išgydyti alkoholizmą, suteikti pastogę, išmokyti būti tvirtam, pasirūpinti savim, uždirbti sau duonai… Yra labai lengva tiesiog duoti pinigų ir nuraminti savo sąžinę…

Petras2010-01-07 10:52

Labai daug sykių girdėta istorija: sėdi girtas ir nebegalintis protauti žmogus, o kitas menkai protaujantis duoda jam kelis litus prisibaigti… Šalia stovinti pamokslininkė sako: geriau išgydytum jį nuo alkoholizmo, suteiktum pastogę, išmytum būti tvirtam, užsidirbti duonai… Bet pamokslininkė irgi nei išgydo nuo alkoholizmo, nei suteikia pastogės, neiš išmoko pasirūpinti savimi. Viskas, ką ji padaro, keikdama davusįjį - nuramina sąžinę ir išlieja pyktį ant duodančiojo. Senai pastebėjau, kad šykštų žmogų labiausiai suerzina kito dosnumas.

Kuris variantas geresnis?

Aš pats esu alkoholikas ir į tuos dalykus žiūriu truputį kitaip - kaip žmogus, praėjęs mūsų kultūros paspęstas pinkles. Alkoholis - neatsiejama mūsų kultūros ir bažnytinių ritualų dalis, jį atlaiko tik stipresnės sveikatos žmonės. Silpnesnieji suserga ir šventeivų, kurie patys geria, o dar ir kitus ragina, čia pat pasmerkiami.

Aš taip pat žinau, kad alkoholizmas - neišgydoma liga, ir kai šventeiva ragina kitus vargšą alkoholiką kažkaip “gydyti” nuo alkoholizmo, man tai atrodo kur kas kvailiau, negu duoti vargšeliui penkis litus prisibaigti.

Alkoholizmas kaip liga neišgydomas, bet segantysis gali gyventi sveikai ir laimingai, jeigu nevartos alkoholio. Panašiai, kaip ir diabetikas, jeigu nevartos cukraus. Taip gyventi gali nuspręsti jis pats, už jį to nepadarys niekas kitas. Todėl raginimai pakeisti alkoholiko mąstymą, perauklėti jį - dar didesnė veidmainystė, negu vieša labdara.

Abstinencija arba pagirių kančios yra pačios baisiausios kančios, kurias man yra tekę iškentėti. Tai kančios, kurios trunka ne dieną ir ne dvi. O suprasti kito kančią gali toli grau ne visi. Žiaurūs ir egocentriški žmonės to nė nesistengia daryti, daugiausia, ką jie gali - tai savo piktu žodžiu pasunkinti kenčiančiojo būseną. Kai pagiringas elgeta gatvėje paprašo “citramonui”, aš jo paprašau nekvailinti manęs, ir jeigu jis ima kalbėti nemeluodamas, duodu kokį litą alui ar skruzdžių spiritui. Žinau,kad tai jo neišgelbės, nepakeis jo gyvensenos, bet aš ir neturiu tikslo PAKEISTI KITO gyvenseną. Pakeisti kitus ir pasaulį, nekeičiant savęs - tai veidmainių šventeivų reikalas. O man užtenka, kad žmogui bent kelioms valandoms palengvės pagirių kančios. Kaip jis gyvens toliau - tai jo reikalas. Kažkada mečiau aš, galės mesti ir jis. Jį tegu auklėja kokia pamokslautoja… :))

Aišku, duoti pinigų girtam nėra labai gudru. Tas pats, kas išmesti į balą ar į veltėdžių kunigų kišenę. Visgi aš nesmerkiu tų, kurie šitaip elgiasi su SAVO pinigais. Jie yra laisvi ir turi teisę su savo pinigais elgtis be mano leidimo ar pritarimo. Jeigu žmogus pamatė girtą elgetą, jeigu jam pagailo vargšo girtuoklio ir kilo noras kuo nors padėti, o daugiau jis nežino kaip, tik pinigais, tai labai žmoniška, kai jis mėgina daryti bent tai. Dosnieji ir gailestingieji nėra pavojingi kitiems, jie niekada nesteigs inkvizicijų, gulagų ir koncentracijosa stovyklų, jie nežudys žmonių vardan gailestingumo, kaip tai daro savanaudžiai šventeivos.

Aišku, šykštuoliui dosnumas gali pasirodyti beprasmis ar netgi “žalingas”, bet gailestingumas niekada nebūna beprasmis, netgi tada, kai jis neduoda kitam materialios naudos. Venkite šykščių, o ne gailestingų!

Rašyti komentarą

Tavo komentaras