BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Kaip apsiginti nuo Dievo?

Ši mintis gali atrodyti beviltiška. Jeigu Dievas yra visur ir visada, kur tu nuo jo pasislėpsi, kaip tu nuo jo apsiginsi? Jeigu jis dieną šviečia lyg saulė, o naktį seka iš paskos su žvaigždėtu dangum – kur tu rasi ramybę? Jeigu jis tave apgaubęs lyg vėjo dvelksmas – kada lengviau atsikvėpsi?


Absurdiška, bet ši mintis verčia slėptis.


Beviltiška, bet tai skatina gintis.


Atsimenu, kaip mes, keli kaimo vaikai, pirmą sykį išgirdom, jog Dievas yra visur, kiekvienoje vietoje, net karvės mėšle. Tai buvo siaubinga. Jeigu nuo jo neužsisklęsi tualete, jeigu nepasislėpsi po antklode – kokia baisi gėda!


Geriau tą mintį nustumti toliau į užmaršties brūzgynus.


Bet ji užklups tave netikėtai. Dievas pažvelgs į tave alkano vaiko akim kur nors prie parduotuvės. Nudursi akis, praeisi pro šalį, bet žvilgsnis sekios tave visą dieną. “Priviso sukčių, apsimeta ubagais”, - raminsi save, bet tai nepadės.


Ko nepadarėt mažiausiajam broliui – man nepadarėte…


Kažką reikia daryti.


Dažniausiai naudojamas būdas – uždaryti Dievą kokioj nors patalpoj. Tam statomi dideli pastatai sunkiomis durimis. Pasuki spynoje didelį raktą ir visą savaitę turi ramybę. Sekmadienį ateini ir palinksmini kalinį. Neateisi – dar išsiverš, atbėgs pas tave į aludę, lyg šešėlis įsirangys į lovą tarp tavęs ir meilužės. Geriau ateiti pačiam, pasakyti dalį tiesos, palinksminti giesmėmis, išsipirkti 10 procentų mokesčiu.


Bet ar jam neatsibos uždarytam? Ar neparūps apžvelgti Visatą, pažaisti susikurtu Paukščio taku, ar jis neįsigeis kartu su tavo šeima atsisėsti prie židinio, ar vėl nepabels į duris, apsimetęs pavargusiu keleiviu?


Ar jis iš savo kalėjimo neišlįs pro rakto skylutę, jeigu yra vėjo dvelksmas?


Dvelksmas, aišku, išlįs, o akmens statula – niekaip.


Atsiversk knygų knygą, joje rasi užkoduotą išeitį: negyvi stabai – žmogaus rankų darbas. Turi akis, bet nemato, turi ausis, o ne girdi. Net nealsuoja jų burnos! Įsivaizduojat?


Nudrėbkim Dievą iš molio, išliekim jį iš sidabro – kur jis nueis molinėmis ar metalinėmis kojomis?


Tegu dabar pažiūri pro rakto skylutę moline akimi, tegu auksine ausimi pasiklauso mūsų slaptų kalbų!..


Bet jeigu pažvelgs aklomis akimis? Jeigu prabils į tave nealsuojančia burna? Juk visagalis!


Nesivelk į ginčus. Pats nepradėk bylinėtis. Verčiau susirask advokatą, apsukrų tarpininką ir jam patikėk savo bylą. Atsiklaupk prieš advokatą – nereikės lenktis teisėjui. Sumokėk tarpininkui – nereikės atsiskaityti šeimininkui. Nenuleisk akių nuo saulės zuikučio – nereikės žiūrėti į saulę.


Žmonija seniai susikūrė įvairių technologijų užvaldyti Dievo galybę. Tarkim, susiveri ant siūlo specialius rutuliukus, suki juos ratu tarp pirštų, kartoji burtažodžius, ir Dievas nutyla, suklūsta. Pašlakstai specialiu vandeniu, ir jo pyktis ataušta. Jeigu užklumpa staiga ir netikėtai, ranka padarai magišką judesį, ir jis atšoka per kelis žingsnius.


Yra geras būdas nukišti Dievą kur nors į knygas. Atsiverti, nuklysti mintimis kažkur į šventąsias žemes, nukeliauji į tolimiausią praeitį. Sužinai, kaip Dievas veikė tada, kažkada, kai tavęs dar nebuvo. Po to užverti knygą, padedi Dievą atgal į lentyną ir gyveni pagal savo įstatymus.


Neblogai įvesdinti Dievą į tam tikrą kompaniją. Susitari su keliais žmonėmis, kad Dievas yra vienas iš mūsų, ateini sutartą valandą, tada išsikvieti Dievą, nes būryje drąsiau. Pabūni šurmuly, ir jis nelenda tyloje į akis visą savaitę.


Kartais baimė būna tokia stipri, ir nieko daugiau nelieka, tik apsimesti, kad pabaisos nėra. Vaikas užsidengia akeles – ir pavojaus tarsi nebūtą. Strutis įkiša galvą į smėlį, ateistas sako, kad Dievo nėra.


Galima užsidengti akis arba užsikimšti ausis. Arba padaryti ir tą, ir aną, ir dar apriboti kitas jusles. Palieki tik vieną pojūtį, tarkime, uoslę. Štai žmogus aiškina, kad Dievą reikia užuosti. Tiesiog pajunti kvapą ir žinai, kad Dievas yra.


Kokia nauda iš uoslės?


Begalinė nauda! Kai uostinėji lyg šuo, negirdi, kaip jisai juokiasi. Užmerki akis, kad užuostum geriau, o tada išvengi smerkiančio žvilgsnio. Pasuki nosį ir nejunti, kaip jis vėsia ranka paliečia tavo karščiuojančią kaktą. Sloga užeis – kvapas išnyks kartu su Dievu!


O jūs sakot – beviltiška…

Rodyk draugams

Komentarai (6)

Anonimas2006-01-24 10:58

taaaip… save apgauti lengviausia. o dar geriau kartu su savimi apgauti dar keletą, ne taip skaudu bus…

kinder2006-01-24 19:53

Gintis ir slėptis nuo Dievo reikia tiems, kieno Dievas yra teisiantis, ieškantis klaidų ir už jas baudžiantis.

Manasis Dievas tuo tarpu visada šalia, kad pagelbėtų, kad suteiktų viskam vertę ir prasmę, kad paguostų kai sunku, kad įkvėptų, kai baugu, kad pabūtų drauge, kai jaučiuosi vienišas.

Petras2006-01-25 10:26

Puiki, Kinder! Tokiu atveju gali išsiversti be religijos.

2ra2006-01-25 10:52

O aš, tiesą sakant,niekada negalvoju, stebi mane Dievas, ar ne. Dėl to nejaučiu jokio nepatogumo. Matyt, apie save esu labai geros nuomonės, nes dažniausiai man atrodo, kad elgiuosi tinkamai. Na, bent jau nekenkiu kitiems. Ir dievas man neįkyri, nekliudo, tik kartais paima už rankos ir veda. Tada labai lengva eiti. Ne iš karto susiprantu, kad esu Dievo vedama. Susivokiu po kurio laiko, nes ėjimo būta labai malonaus, lengvo ir teikiančio džiugesį. Ne vien man, bet daugiau tiems, kurių link buvo einama. Kažkaip labai elegantiškai jis mane išveda iš kebliausių situacijų. Taigi, neturiu nė vienos priežasties nuo jo slėptis. Aš užaugau bažnyčios papėdėje. Kai sekmadieniais ir per kitas šventes kai kurios mano kiemo mergaitės, gražiai papuoštos, eidavo su mamomis į bažnyčią, aš joms pavydėjau, nes mano mama į bažnyčią nevaikščiojo. Kartą primygtinai paklausiau, kodėl mama neina į bažnyčią, kurioje yra Dievas? Mama man atsakė labai paprastai: "Kad kažin, ar ten jis yra. Jo, vaikeli, yra tiek, kiek čia nešiojiesi",- ir pridėjo ranką sau prie širdies. Taip ir užaugau - be bažnyčios, be stabų, be kryželių po kaklu. Gal ir gerai…

Petras2006-01-25 10:58

Džiaugiusi, 2ra!

Didelis turtas suvokti, kad Dievas yra tavo tavo širdy ir saugo tave iš vidaus. Tada nereikia niekur lakstyti ir ieškoti stabų. Arba salpstytois nuo Jo lyg nuo pabaisos…

Donatas2010-10-08 17:16

as tik zaviuosi technologijomis. Budamas kazkur milziniskam metropolitiniam mieste uz tukstanciu kilometru nuo Lietuvos, galiu skaityti kazkokio zmogelio, kurio net nepazistu mintis, kuris gyvena absoliuciam kaime ar net vienkiemi. O svarbiausia, jog galiu tomis mintimis zavetis. Aciu Dievui, pirmiausia. Tada aciu, visiems zmonems prisidejusiems prie technologiju pletros, o tada aciu jums.

Rašyti komentarą

Tavo komentaras