BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Kada alkoholikas išsivaduoja?

Viskas įvyko labai gretai. Rugpjūčio 31 dieną, penktadienį, po darbo jis nuėjo į “Būsi trečias” ir išgėrė paskutinius du bokalus. Tik po pusės mėnesio susiskaičiavo, kad nebegirtauja nuo rugsėjo pirmos dienos. Tada paskelbė “dienos be alkoholio pratęsimo akciją”. Nustatė akcijos trukmę - 9 mėnesiai.

Praėjus dviems mėnesiams, akciją jis pratęsė neribotam laikui.

Praėjus dviems metams nuo “akcijos” pradžios, žmogus pastebėjo: alkoholis visiškai dingo iš jo gyvenimo, nebeliko jam jokio potraukio. Neįtikėtina?

Panašiai alkoholį mečiau ir aš - gana lengvai, vienu sykiu ir visam laikui. Skausmingas buvo tik pats apsisprendimas, tiksliau - paskutinės girtavimo dienos, kai atėjo laikas kaip nors gelbėtis, o jėgų lyg ir nebuvo. Tačiau aš tomis dienomis nerašiau jokio dienoraščio, o jis rašė, ir dabar mes visi galime jo tinklalapyje paskaityti, kaip įvyko šis labai paprastas stebuklas. (Kataloge jo dienoraštis pavadintas “alkoholio akcijomis”).

Kodėl jam pavyko pabėgti, kai milijonai patys grįžta į alkoholio spąstus?

Šiam žmogui padėjo keletas labai svarbių atradimų, kuriuos padarė jis pats.

Pirmąjį ir patį svarbiausią atradimą jis patyrė pirmaisiais devyniais blaivystės mėnesiais: alkoholis visiškai nėra būtinas žmogaus kūnui (o daug kas stengėsi įrodyti priešingai). Tai banali tiesa, kurią kiekvienas girtuoklis supranta tuoj pat, kai praeina pagirios. Mūsų kūnui absoliučiai nereikia alkoholio. Skirtingai nuo kitų narkotikų, kurie rūkomi, uostomi ar leidžiami į veną, alkoholis yra geriamas tarsi vanduo, bet tai ne tas gėrimas, kuris malšintų troškulį. Alkoholis ne tik nemalšina troškulio, atvirkščiai - jis šalina ir organizmo vandenį. Tiksliau, mūsų kūnas varo lauk mirtinai pavojingą nuodą, o to jis negali padaryti kitaip, tik išplaudamas jį jauk kartu su vandeniu. Štai kodėl pagiriomis mus šitaip troškindavo!

Bet juk šaltą dieną alus numalšina troškulį!

Nesąmonė. Troškulį numalšina vanduo, kurioje aluje yra daug. Paklauskite bet kurio mediko, net alkoholiko, ir jis pasakys: niekas daugiau negali numalšinti troškulio, tik labai paprasta ir nemokama medžiaga H2O. Tai kam perkate alų?

Aluje yra ne tik vandens, bet ir alkoholio, kuris šalina iš organizmo vandenį. Štai kodėl išgėręs vieną butelį, pajunti lyg ir atsigėręs, bet netrukus užsimanai antro, trečio ir t.t. Štai kodėl per vakarą niekaip neišgertumei trijų litrų vandens, o aš alaus aš išgerdavau - netgi daugiau. Taigi alkoholis troškina, o ne malšina troškulį.

Sakot, alkoholis skanus? Nesąmonė! Paragaukit gryno alkoholio - net įgudęs alkoholikas jo negalės gerti. Skanios būna tik sultys - raugintos ar ne , sirupas, kitokie saldikliai, kuriais paskaniname šlykštaus skonio nuodus. Bet pirmomis dienomis baisėjomės ir praskiestu alkoholiu. Prisiminkim, kaip aplinkinių priversti gėrėme pirmąją taurelę, kaip nusipurtėme po jos, kaip vėmėme po pirmojo nusigėrimo. Vėmimas - dar viena natūrali organizmo reakcija, kai jam tenka šalinti lauk pavojingus nuodus. Argi organizmas kratytųsi to, kas būtų jam reikalinga?

Jeigu alkoholis nėra reikalingas kūnui, tai gal jo reikia mūsų psichikai, tarpusavio bendravimui?

Bet pažiūrėkim, ką pirmaisiais blaivystės mėnesiais atrado iš spąstų ištrūkęs žmogus: “Aš galiu jaustis linksmai ir gerai (net dar linksmiau ir geriau) visiškai nevartodamas alkoholio”.

Vadinasi, alkoholis ne tik nepadėjo džiaugtis gyvenimu - tą džiaugsmą jis dar ir slopino. Juk dabar, kai nustojo gerti, jam netgi linksmiau! Štai ką dar jis atrado besivaduodamas:

Nevartodamas pagaliau atradau džiaugsmą daugelyje tokių dalykų, kuriuose niekada jo nepastebėdavau.

Nevartojant lieka daug laisvo laiko, kurį galima panaudoti naudingiems užsiėmimams, kuriems ankščiau niekada to laiko neužtekdavo.

O kaip su bendravimu? Pasirodo, blaivas žmogus gali laisvai bendrauti net su išgėrusiais - jeigu tik šie toleruoja negeriantį. Vadinasi, bendrauja sunkiau tik geriantieji - jie iš tiesų labai dažnai susierzina, matydami šalia blaivų žmogų. Apie girtų muštynes, triukšmus ir smurtavimą šeimose turbūt nereikia nė užsiminti…

Bet juk alkoholis pakelia nuotaiką!

Nesąmonė! Paskaitykit dar kartą, ką rašo pabėgęs iš alkoholio spąstų: nevartodamas pagaliau atradau džiaugsmą…

Alkoholis yra labai stiprus depresantas - kaip jis galėtų pakelti nuotaiką? Ir jeigu mums yra smagu šventėje prie butelio, tai tik todėl, kad susitikome su senais draugais ar giminaičiais. Butelis čia niekuo dėtas - jis tiktai trukdo. Negi nesate matę, kaip jis tarp geriausių draugų kartais sukelia ginčus ir rietenas, o įgirtęs ramus žmogus ima ieškoti priekabių ir sukelia net peštynes?

Alkoholis atpalaiduoja? Tarkim, po darbo?.. Taip, po darbo atsipalaiduojame, krentame į fotelį ir išlenkiame taurelę “atsipalaidavimui”… Mes vėlgi maišome tikrą pojūtį (atsipalaidavimą) su iliuziniu alkoholio poveikiu, kurio jis nedaro ir negali daryti. Taip elgdamiesi, mes spendžiam sau spąstus - įtikiname save “teigiamu” nuodų veikimu.

Šis tikėjimas girtaujančių vakariečių kultūroje toks stiprus, kad apsispręsdamas mesti gerti žmogus patiria didelį išgąstį: kaip aš gyvensiu be alkoholio, tokio gero dalyko, kuris teikia tiek džiaugsmo? Netgi anoniminiai alkoholikai daugelį metų kenčia negerdami - jie įsivaizduoja praradę kažką “vertingo”. Iš tiesų jie prarado tik pagirias, girtus pykčius, konfliktus ir gėdą dėl vakarykščių kvailysčių. Jie prarado tik įpirštą prievolę nuodytis ir už nuodus mokėti šitokią kainą.

Bet jie tiki ir kenčia dėl savo tikėjimo. Nėra jokios kitos priežasties “kentėti” negėrus - tik kultūros įdiegtas tikėjimas alkoholio “privalumais”. Jie turėtų džiaugtis, kad SUGEBA gyventi sveikai, bet dėl kvailo tikėjimo apgailestauja, kad NEBEGALI nuodytis.

Kada atsiranda šis tikėjimas, nuo kada žmogus pasidaro pavergtas? Nuo tada, kai jis neverčiamas, pats savo noru išgeria pirmąją nuodų taurelę. Kol geria verčiamas draugų, tėvų, bendradarbių ir pažįstamų, jis dar nesupranta, kam visa tai, purtosi visas, bet neturi jėgų atsispirti visuotiniam aplinkos spaudimui. Bet jei tą šlykštų nuodą išgerti ryžtasi pats ir sukaupęs valios jėgas jį neverčiamas kelia prie lūpų, tai jau yra patikėjęs kažkokia nuodų “nauda”. Jis - toks pat tikintysis, kaip ir milijonai “saikingai” girtaujančių ar “tikrų” alkoholikų.

Štai dar vienas esminis išsivadavusiojo atradimas: Ar vartojame mažais kiekiais, ar tik kartais, tai vis tiek girtaujame.

Praėjus dvejiems metams nuo “alkoholio akcijos” pradžios, jis savo tinklalapyje paskelbė apklausą, norėdamas sužinoti, kiek jo skaitytojų vartoja alkoholį ir kiek - ne. Tyčia pasiūlė atsakymus tik TAIP ir NE, atsisakydamas tarpinių variantų (vartoju retai, nedažnai ir pan.). Jeigu vartoji, tai juk esi vartotojas…

Žinoma, tai sukėlė “saikingai vartojančių” pasipiktinimą. Kaip juos galima lyginti su “tikrais” alkoholikais! Juk “tikrieji” alkoholikai “saikingųjų” laikomi bevaliais, kvailokais, silpnais, “į priklausomybę linkusiais” nevykėliais. Bet tai - nesąmonė, melas! Kiek aš pažinojau savo sugėrovų alkoholikų, jie visi buvo labai stiprios valios žmonės - užsimanę prisigerti, jie iš žemės iškasdavo butelį. Dauguma - aukšto išsilavinimo, keletas - anksčiau buvę galiūnai, net čempionai… Visose kitose gyvenimo srityse jie buvo nepaprastai protingi, klupo tik vienoje - jie tikėjo alkoholio “teigiamu poveikiu”.

Kuo jie skiriasi nuo “saikingai” girtaujančių? Išgertu alkoholio kiekiu - niekuo daugiau. Vieni dar yra kelio pradžioje, kiti jau artėja prie pabaigos, bet kryptis visų - ta pati. Argi sėdintis pirmus metus yra ne toks pat kalinys, kaip ir tas, kuris jau prasėdėjo pusę gyvenimo?

“Bet, patikėk, žmonės skiriasi, - sako man vienas “saikingai” girtaujantis. - Vieni - stipresni, kiti - silpnesni, labiau linkę į priklausomybę…”

Taip, žmonės skiriasi, bet nesiskiria nuodas, kurį jie geria. Arsenas turi savybę dusinti - tai arseno, o ne apnuodyto žmogaus savybė. Alkoholis turi savybę griauti žmogaus kūną ir psichiką - tai alkoholio, o ne alkoholiko prigimtis. Ir visai nesvarbu, ar tu labai mokytas, ar bemokslis, fiziškai stiprus ar paliegęs - alkoholis paguldys kiekvieną. Todėl kvaila alkoholizmo priežasčių ieškoti alkoholiko kūne ar psichikoje. Alkoholizmo priežastis yra viena - alkoholis.

O visuomenė?

Taip, alkoholis yra labai stipriai užvaldęs Vakarų visuomenę, dabar jau sėkmingai braunasi į Rytus. Pažiūrėkit bet kurį vestuvių įrašą - juk tai girtavimo ritualai! Karti, karti, degtinė karti!.. Kliuku kliuku, kliuku kliuku iš to mažo buteliuko!.. Prie vartų - butelis, už stalo - butelis, prizas - butelis, paguodos prizas - irgi butelis… Rodo bažnyčią - ten kunigas iškilmingiausiu mišių momentu išmaukia taurę vyno. Vynas skelbiamas Dievo krauju, alkoholis pakeltas į švenčiausiojo sakramento rangą. Ar reikia aiškiau?..

Pažiūrėkim, ką savo apklausoje nustatė buvęs alkoholikas: parodo, net 74 procentai jo pažįstamų vartoja alkoholį, tik 26 - ne. “Dabar suprantu, kodėl dažniau tenka ne girtaujantiems aiškintis, kodėl jie tai daro, o tiems, kurie šito nedaro”, - daro išvadą alkoholio tikėjimo atsikratęs žmogus.

Tokį aplinkinių spaudimą “pasiaiškinti” pajunta visi, kurie meta arba mėgina mesti. Dar labiau spaudžiami tie, kurie dar nepradėjo. Todėl galime patys daryti dar vieną labai svarbią išvadą: nė vienas iš mūsų nepakėlėme pirmosios taurelės savo pačių noru - visi mes buvome priversti ir apgauti. Tą apgaulę šiandien tęsia visi, kurie svaičioja apie nuodų “teigiamą” poveikį, “saikingo” girtavimo naudą` ar net moko “gėrimo kultūros”.

Pradėjom ne savo valia, o vaduotis?..

Vaduotis teks pačiam savo paties sprendimu. Pavyks ar nepavyks, priklausys nuo to, atsikratysi ar ne kvailo tikėjimo. Gali negerti metus, antrus ar dešimtus - jeigu tikėsi alkoholio “nauda”, visą gyvenimą turėsi kentėti dėl tariamo “praradimo”. Visada liks pavojus, kad bet kada grįši prie tariamai “saldaus” uždrausto vaisiaus. Vienas vargiai iškentėsi - tau nuolatos turės padėti namiškiai, darbdaviai ar anoniminių alkoholikų klubas. Tai daug geriau, nei klimpti į liūną, bet vis tiek - sėkmė labai abejotina.

Bet matome kitą galimybę: nustojęs gerti žmogus netikėtai pamatė, kad iš alkoholio nėra absoliučiai jokios naudos, o gyvenimas blaiviu protu - ne praradimas, bet didelis džiaugsmas.

Dabar tas žmogus ne tik nustojo gėręs - dabar jis iš tiesų LAISVAS.

Šia tema dar:

Kodėl alkoholikas grįžta

Trys žingsniai į laisvę

Šią nuotrauką pokštaudami padarėme kartu su Feliksu. Draugas siūlė šuneliui Mikiui išgerti, o aš turėjau gaudyti momentus. Netrukus pastebėjau, kad tame pokšte slypi ironija: keturkojui padarui, kuris turi kur kas mažiau smegenų nei žmogus ir vadovaujasi natūraliais instinktais, nuodingo gėralo nė už ką neįsiūlysi.

Patiko (0)

Rodyk draugams

Komentarai (8)

deimantukas2010-08-25 06:12

Man patiko, kaip girtavimas pateisinamas, neva jis gerina skrandžio veiklą. Dar patiko, kaip alkoholiu yra malšinamas troškulys :-))) . Kai dar gėriau, saviapgaulė, kad geriant likerį, jis yra skanus, pradėjo ryškėti ir man. O ištikrųjų- juk skanu sultys, o ne alkoholis. Ir, kad negeriantis turi pasiteisinti, kodėl jis geria. Kodėl? Ogi matyt todėl, kad geriančiųjų daugiau. Juk dažniausiai mažuma turi jaustis kalta ir teisintis. Nes juk dauguma(banda) yra teisi kabutėse.
Kai pagalvoju, labai daug įvairių dalykų yra apvirtę aukštyn kojom.

Živilė2010-08-25 10:46

Alkoholio vartojimas nėra pateisinimas. Tai tiesiog užsimerkimas prieš realybę.
Kažkada buvau atsisakiusi vartoti vien tam kad apsivalyčiau. Niekada neperdaugindavau, todėl tai negalima vadinti girtuoklyste. Šis mano apsisprendimas buvo tam kad išvalyti kūną ir mintis. Tie mėnesiai buvo išties geri. Vartoju bent dabar tik dėl to kad geriantiems nebūtų nejauku. Tiesiog užsimerkiu, nors žinau kad to man ir nereikėtų nes blaivia galva galiu atlikti dar nutrūtgalviškesnių dalykų nei apsvaigus :)

Petras2010-08-25 11:07

Sykį vienos “saikingai” ir “dėl kompanijos” alkoholio nuodus vartojančios moters paklausiau, ar ji sutiktų dėl kompanijos nedidelėmis dozėmis vartoti arseną. Ji atsakė, kad nėra nusiteikusi kelti prieš save ranką. Taip išsidavė, kad alkoholio vartojimo nelaiko kėlimu prieš save rankos…

Daugeliui “mažagerių” atrodo, kad tai - tik tik kvailokas, bet nepavojingas “įprotis”. Iš tai tiesų tai ne įprotis, bet itin pavojinga priklausomybė. Alkoholio verslas pasirūpino, kad priklausomybe būtų laikomas tik “besaikis” nuodų vartojimas, kai žmogus nusitašo iki sąmonės netekimo.

Giedrius2010-08-27 12:33

“Štai kodėl per vakarą niekaip neišgertumei trijų litrų vandens, o aš alaus aš išgerdavau - netgi daugiau..”

Irgi manau totalus asmeninis mitas, jei tikrai troškina galiu ne tik 3 litrus, bet kogero ir 4 litrus vandens išgerti per vakarą.. Alaus irgi tiek galiu, bet puikiai žinau, kad paskui lauks nežinia kiek litru mineralinio vandens, nes fiziologinio troškulio alus nenumalšins ir nealkoholinis alus lygiai tas pats..

Asta2010-09-11 13:16

Biskeli nesutinku. Tikrai negalima lyginti žmones saikingai vartojančius alkoholį ir nesaikingai. Skirtumas tame, kad saikingai alkoholį vartojantys žmonės kenkia tik sau, o nesaikingai, nepabijosiu šito žodžio, žudo ir save ir juos supančius žmones. Artimus žmones - sutuoktinius, tėvus, vaikus. Pačius artimiausius.

Petras2010-09-11 20:22

Asta, jeigu “biškelį” nesutinkate, tai jau biškelį blogai. Turit biškelį problemos.

Aišku, galima prigalvoti daugybę pasiteisinimų ir mėginti save kažkaip atskirti nuo “tikrų” alkoholikų, kurie, girdi, skriaudžia dar iš šeimas, nors gali būti viengungiai ar apskritai vienišiai…

Iš tiesų tarp “saikingai” ir “nesaikingai” girtaujančių nėra jokio kokybinio skirtumo - tik kiekybinis. Iš savo pažįstamų “saikingų” alkoholikų nežinau nė vieno, kurs niekada “saikingai” nepadaugintų. Jeigu yra problema, jeigu žmogus apsėtas tikėjimų i alkoholio “naudą”, tai jis alkoholikas, o jei netiki “alkoholio nauda” ir nesinuodija nei “saikingai”, nei “nesaikingai”, tai jis, žinoma, nealkoholikas. Tarp tų žmonių tikrai yra kokybinis skirtumas. Iš tolo atskirsi blaivų žmogų ir apkvaišusį.

Panašiai ir su rūkymu bei narkotikais. Nesu girdėjęs, kad kas nors rūkorius skirstytų į “saikingai”rūkančiuosius ir “tikrus” rūkorius. Narkomanas arba esi, arba nesi. Alkoholis, beje, irgi narkotikas, nuo jo žūva kur kas daugiau žmonių, nei nuo “tikrų” narkotikų.

Yra vienas pragaištingas “mažų dozių” dėsnis: mažos dozės visada didėja, o didelės dozės nemažėja niekada. Individualūs gali būti tik tempai, bet šis dėsnis veikia visus, nepriklausomai nuo rasės, tikėjimo, partiškumo, išsilavinimo ir kitų socialinių etikečių.

deimantukas2010-09-14 13:05

Ir Petras yra teisus. Geriančio ir blaivaus žmogaus visiškai priešingi požiūriai į tam tikrus dalykus. Šiuo atveju į alkoholio vartojimą. Pamenu, kai dar pakankamai saikingai gėriau, nugirdęs amerikonų požiūrį į išlenkiančius alaus bokalą kas vakarą po darbo, kaip alkoholizmą, labai susinervinau. Tai kas aš tada,- gromuliavau tas mintis? Man alaus bokalas kas vakarą buvo tikrai mažas kiekis. Išgerdavau bent 4-ris, kad tikrai “atsipalaiduočiau”. Kas vakarą! O aš maniau, kad aš buvau saikingai vartojantis. Na,….,aišku, kartais nusilakdavau, bet, kam gi nepasitaiko. :-))).
Dabar, kai esu prasiblaivęs 6-is metus, mano gėrimas tada, kai dar maniau, kad vartoju saikingai, man atrodo visiška katastrofa. O ką jau kalbėti, kai ropodavau keturiom savo vėmaluose. Todėl ir aš manau, kad ir žmonės, kurie neva saikingai išlenkia alkoholio dozes, yra alkoholikai. Visiškai sutinku su paskutiniu Petro komentaru. Ir tikrai labai geras yra palyginimas su saikingu rūkymu arba saikingu kokaino vartojimu. Jei jau rūkau(nesvarbu kiek)- esu rūkalius. Jei kaluosi į veną(nesvarbu, kad tik per šventes ar savaitgaliais)- esu narkomanas. Taip ir su alkoholizmu. Ir manau, kad daugelio neva saikingai vartojančių alkoholį požiūris į šitą nuodą yra atlaidus todėl, kad alkoholis yra įteisintas, jo pilnos parduotuvės ir jį vartoja dauguma. Kaip ir nikotiną.
Tik pamėginkim įsivaizduoti pilną maksimos ar kitos parduotuvės skyrių legaliai parduodamų narkotikų. Nueini po darbo, ramiai nusiperki ir susivarai. Saikingai :-).

Rašyti komentarą

Tavo komentaras