BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Jo Šventenybė

Visi žinome, kas Jis yra. Tai - Jo Šventenybė televizorius.

Nueinu į svečius paplepėti, o jie sodina mane į kėdę prieš televizorių. Nueinu pas kitus - tas pats, pas trečius - irgi. Norėčiau pasikalbėti apie bites ir ūkį, bet turiu žiūrėti naujo šoumeno vedamą politikos šou arba virkauti kartu su kitais bėdų turguje.

- Tau niekas neįdomu? - stebisi jie.

Niekas?

Šiandien žiūrėjau, kaip vaikai kieme statė senį besmegenį. Iš pradžių sulipdė vieną, paskui šalimais įtaisė draugą. Tarp jų liko nedidelis tarpas, kuriame tilpo dar vienas sniego žmogus. Dabar trys seniai besmegeniai stovėjo surėmę pečius lyg siena. Kažkuriam iš statytojų šovė į galvą logiška mintis, ir jie ėmė sniego gniūžtimis užtaisinėti tarpus.  Tai jau buvo tikra siena, o ne trys besmegeniai. Sniego kieme buvo labai daug - užteko ir antrai sienai. Statytojų kompanija padidėjo, ir dabar jie naujomis jėgomis ėmė statyti tikrą tvirtovę. O tada prisistatė blogiukai iš gretimo namo - jie ėmė gnūžtimis šaudyti į statytojus, vienas pribėgęs mėgino nuversti tvirtovės sieną. Sniego karas netruko virsti tikromis muštynėmis - vieni norėjo žūtbūt sunaikinti kaimynų tvirtovę, kiti iš visų jėgų stengėsi apsaugoti pusdienio darbą. Pasidarė įdomu, kuo pasibaigs žūtbūtinis konstrukcijos ir destrukcijos susirėmimas, bet iš kažkur atsirado viena pikta boba ir rėkaudama išvaikė visus kovotojus.

Mano kaimynai tuo metu žiūrėjo televizorių. Jeigu kas nors būtų nufilmavęs vaikų tos dienos nuotykį ir sulipdęs televizijos reportažą, būtų galėję pamatyti ir jie.

Tačiau televizija menko nieko nerodo - tik gerai atrinktus ir suredaguotus vaizdus.

Didžiausia klaida, kurią daro televizijos žiūrovai, - jie tiki, kad žiūri natūralius įvykius, todėl įsivaizduoja, kad pro televizoriaus ekraną tarsi pro kambario langą stebi tikrą gyvenimą. Iš tiesų tikro gyvenimo niekas nerodo - tik kruopščiai atrinktus išskirtinius įvykius. Milijonai žmonių rytą išvažiuoja į darbą, o vakare sėkmingai grįžta namo - ką čia rodysi, kas žiūrės tokią nuobodybę? Bet štai vienam iš milijono atsitiko avarija… Vos tik ištiško kraujas, sulėkė būrys žurnalistų. Bus ką parodyti. O jums vakare bus ką pažiūrėti. Darbe - nuobodi rutina, milijonai žmonių ramiai ir saugiai kremta juodą kasdieninę duoną, kitam per visą gyvenimą neatsitinka jokios nelaimės. Argi tai verta žiūrovų dėmesio? Bet štai Kuršėnuose   prieš dvejus metus gkriuvo ardomo namo siena, užmušė du jaunučius darbininkus… Prisimenat? Taip, aišku, prisimenat - juk visai neseniai pasibaigė ši baudžiamoji byla.

O dabar pamėginkim iš tų atrinktų įvykių, mažyčių gyvenimo gabaliukų, kuriuos televizorius rodo nuo ryto lig vakaro, sulipdyti vieną mozaiką. Įdomus gyvenimėlis, ar ne? Ir nesaugus. Avarijos, žudymai, nelaimingi atsitikimai, gamtos stichijos…

Kaip jums atrodo, kokia policininkų dalis bent sykį gyvenime panaudoja šaunamąjį ginklą? Viena apklausa parodė, kad Amerika šventai tiki, jog šaunamąjį ginklą bent sykį gyvenime panaudoja vos ne visi jos policininkai. Iš tiesų yra atvirkščiai: ginklo stvertis būna priverstas tik vienas kitas, o absoliuti dauguma policininkų per visą gyvenimėlį tarnybos metu jo net neišsitraukia iš dėklo…

Kas apvertė mūsų pasaulio vaizdą?

Aišku, kas. Amerikiečiai irgi kas vakarą pro televizoriaus ekraną tarsi pro langą žiūri, kaip jų policininkai gaudo, šaudo ir muša. Susidaro dinamiškas, dramatiškas, tragiškas, bet netikras vaizdas. Policininko realybė kur kas pilkenė - tarkime, nuobodus patruliavimas ir vienas kitas susistumdymas bei susižodžiavimas su girtais triukšmadariais. Kas dėl to kiauras dienas sėdėtų prie televizoriaus?

O  jie sėdi. Vadinasi, mato kitus dalykus.

- Tačiau kaip tu gyvensi nieko nežinodamas? - nuoširdžiai stebisi.

Tai antroji televizijos mėgėjų klaida - jie tiki, kad viskas, ką jie mato per televizorių, yra informacija. Iš tiesų informacijos yra tik mažytis žiupsnelis, o ilgiausią eterio laiką užima komentarai ir paprasčiausi pliurpalai. Norint sužinoti, kad Kubilius vėl tapo premjeru, o Valinskas uždraudė filmuoti valgančius ir geriančius išrinktuosius, nėra būtina kiaurą vakarą išsėdėti prie televizoriaus ir peržiūrėti visus bėdų turgus bei plepalų sroves. Jeigu jums iš tiesų reikia INFORMACIJOS, ją daug greičiau ir lengviau rasite agentūrų pranešimuose arba nugirsite per žinių anonsus. Iš tiesų informacijos tiek ir tėra, kiek pranešama per anonsus arba parašoma laikraščių ar agentūrų pranešimų antraštėse ir pirmuosiuose sakiniuose.

“Motina mirdama išsivedė Anapilin sūnų”. Visas įvykis tilpo į antraštę. Kiti du sakiniai pasako, kaip tai atsitiko: “Kaimynai rytą prie durų daro sušalusį vyrą, o troboje gulėjo nuo širdies ligos mirusi jo senyva motina. Sūnus negalėjo įeiti vidun, atsisėdo lauke prie užkabintų durų, užmigo ir mirtinai sušalo”.

Užtenka tų trijų sakinių, kad būtumei “informuotas”. Aišku, teksto yra daugiau: kas ir kaip rado negyvėlius, kaip jis išsigando ir nustebo, kas tai per žmonės, kaip jie gyveno, kuo sirgo senutė, kaip dėl tragedijos pergyvena giminės…

- Kaip galima to nežinoti? - klausia televizoriaus mėgėjas.

- Kaip galima neišgerti net per šventes? - stebisi degtinės mėgėjas.

Kažkas panašaus, ar ne?

Taip, tai priklausomybė. Priklausomybių valdomi žmonės kalba labai panašiai: kaip be šito gyventi? Kaip neišgerti per Kalėdas? Kaip man gyventi ir nežinoti, kad Bijoliškių kaime sugyventinis šake nusmeigė sugyventinę? Jei gyvenu Bijoliškėse ar šalia jų, nežinoti bus labai negerai - aš ir toliau manysiu, kad ta mūsų kaimynė gyva. O jeigu nuo Bijoliškių iki mano Kaltinėnų - apie tris šimtus kilometrų?..

Na, bet vis tiek, Petrai, ar tu tikrai neišgeri net per šventes? Ar tu tikrai nesidomi tokiais dalykais ar tik apsimeti? Kaip šitai galima? Tau be galo sunku, ar ne?

Sunku?

Sunku tam, kuris klausia. Tuo sunkiau, kuo didesnė priklausomybė.

Jau pripažįstama, kad priklausomybė nuo alkoholio yra labai pavojinga, užtat priklausomybė nuo televizoriaus laikoma nekalta pramoga.

Aišku, alkoholis arba narkotikai yra kur kas pavojingiau, bet bet televizijos režisierių užvaldyti milijonų protai - ne toks jau nekaltas dalykas. Žmonija ne taip seniai išsivadavo iš dvasinės bažnytininkų vergovės ir iškart pateko į televizijos magnatų spąstus.

Žiaurus paradoksas: manipuliacinį televizoriaus poveikį gali pamatyti tik tas, kuris jau atitrūko nuo televizoriaus, kuris bent trumpam atsitraukė į šalį ir atsiliko nuo televizijos režisierių diktuojamo dirbtinio ritmo, tarkim, išvažiavo į svetimą šalį, per atostogas pasitraukė į gamtą ir kurį laiką gyveno be savo nuolatinio dirgiklio. Parvykęs į savo įprastą aplinką, jis kurį laiką gali matyti, kad aplinkiniai kalba kažkokius keistus dalykus ir rūpinasi kažkokiais svetimais reikalais, dėl kurių jiems nereikėtų sukti galvos - tarkim, kaip Jaunodavoje kaimynas buldozeriu užstumdė kaimyno šulinį arba kaip gerbiamas Brazauskas atsiliepė apie gerbiamą Kubilių.

Deja, tie, kurie gerte geria žinias arba alų, savo priklausomybės nemato.

- Ne, manęs tai neveikia, - tvirtina jie kaip vienas. - Aš viską žiūriu ir turiu savo nuomonę.

Kai dirbau vieno laikraščio nuomonių skyriuje, galėdavau iš vakaro pasakyti, kokia rytoj bus vyraujanti mano pašnekovų  nuomonė. Aš juk žinojau, ką rašo mano laikraštis, žiūrėdavau, kokias aktualijas žmonėms diktuoja televizija. Mano pašnekovai nieko naujo beveik nepasakydavo, nors jiems patiems atrodė, kad dėsto savo pačių mintis.

Dabar darau atvirkščiai: televizijos plepalų nebežiūriu, bet iš aplinkinių pokalbių, baimių ir rūpesčių galiu nustatyti, kokias mintis ir jausmus jiems diktuoja Jo Šventenybė televizorius. Vienu metu visiems buvo parūpęs atominės elektrinės likimas, po to visi užsiėmė Valinsko reikalais… Atsimenu, kaip akyse keitėsi požiūris į Uspaskichą - iš pradžių jį garbinte garbino kiekviena sentimentalesnė moteris, po to ėmė juo abejoti, o dar po kelių laidų pradėjo piktintis: “Ar jūs nematėt, ką jis darė?..”

Nežiūrėjau olimpiados, bet žinojau, kada Lietuvos krepšinio rinktinei sekėsi - kažkieno sumanymu ant automobilių suplazdeno trispalvės vėliavytės. Plazdeno jos visą savaitę, gal ilgiau… Vieną rytą žiūriu - vėliavyčių nebėr, tautinis patriotizmas išgaravo kaip eteris.

- Gaila, mūsiškiai pralošė, - sutikęs pažįstama rinktinės gerbėją surizikavau patikrinti savo nuojautą.

- Gaila? - pasipiktino vakarykštis patriotas. - Tai kastratai, o ne krepšininkai!..

Vakarykštis rinktinės gerbėjas susierzino prie televizoriaus, aš susierzinti galiu ir be techninių priemonių.

- Tu prieš televiziją? - piktinasi žiūrovai. - Norėtumei sunaikinsi?

Panašiai kalba ir alkoholikas Benius:

- Tu manai išblaivysi visą pasaulį?

Benius tokio tikslo neturi - jis geria kasdien. Juk vis tiek visi geria ir gers…

O aš?

Jeigu negeriu, ar aš noriu sunaikinti alkoholį? Ne, man užtenka gyventi blaivia galva..

Panašiai su televizoriumi. Nėra reikalo kovoti su daiktu, tarkim, iškraustyti į palėpę, tuo labiau, jeigu jis naujas, brangus, pagamintas pagal paskutinę madą. Sakyčiau, galima žiūrėti dirbtinį televizijos gyvenimą ir mėginti neatitrūkti nuo realybės. Aišku, tai nebus lengva, bet visgi įmanoma. Žiūrėdami į svetimas nelaimes, avarijas, gamtos anomalijas, nusikaltimus, nuolatos priminkite sau: tai - ką matau, yra nebūdinga, netipiška, tai išskirtiniai, atrinkti, mūsų gyvenimui  nebūdingi įvykiai. Nuolatos kalkite sau į galvą: iš tiesų keliuose pirmiausia yra tvarka, o ne karas, beveik visi žmonės laikosi įstatymų ir tik vienas kitas daro nusikaltimus, paprastai mes visi esame saugūs ir sotūs, o nelaimės ir nepritekliai ištinka labai retai.

Jeigu tai kartosi dažniau, į televizijos vaizdą imsi žiūrėti kitaip. O jeigu pavargsi, gal mesi tą beprasmę dvikovą ir pasitrauksi nuo televizoriaus kaip nugalėtojas.

Bet labai abejoju, kad šitai darysi.

Juk televizorius - ne šiaip Jo Šventenybė. Tai esi tu.

Tai tavo akys, tavo širdis, tavo smegenys. Tai tavo džiaugsmai, tavo rūpesčiai, viltys, pykčiai ir baimės.

Kam tau keisti save?

- Nesąmonė! - įsiunta žiūrovas. - Kada noriu - žiūriu, kada noriu - ne, ką noriu, tą ir galvoju!

Panašiai susinervina ir alkoholikas Vacius. Po velnių, jis joks alkoholikas, netgi ne latras. Nori - išgeria, o nenorėtų - negertų.

Aš tai žinau - jis iš tiesų negertų. Nepaimtų į burną nė lašo.

Jei nenorėtų.

Rodyk draugams

Komentarai (3)

deimantukas2008-11-28 17:37

Nuostabu,Petrai,plojimai.Tai tokia pati priklausomybė, kaip ir alkoholizmas.Taip-tokia pati.Dar tokia pati priklausomybė yra įsijungti lietuvos radiją ir klaysytis jos be pertraukos.Tai vinis į savo smegenis.Tai-"negaliu be informacijos".
Dabar, kai aš žiūriu per tv kokį nors filmą,per reklamą išjungiu garsą.Pasižiūriu tik pasirinktas laidas ar filmus, ko nedarydavau ankščiau.Ankščiau, kai tik būdavau namie,įjungtas būdavo ir televizorius.
Vakar nuvažiavęs į darbą,prie jo pamačiau kirviu sukapotą mersedesą.Apėjau,apžiūrėjau,pamasčiau kodėl ir kaip.Baisiai suniokota mašina.Po pusdienio prie jo privažiavo lnk filmavimo grupė.Vakare per žinias pamačiau tą patį mersedesą ir pasakojimą,kodėl taip nutiko.Kai žiūrėjau,vaizdas per tv skyrėsi nuo vaizdo,kurį mačiau savo akim.Televizorius stambiu planu rodė duženas-vieną po kitos.Tikrovėje mersedesas neatrodė taip baisiai,kaip per tv.Mano spėliones,kad tai kerštas ar pavydas beveik patvirtino žinių vedėjas,taip pat spėliodamas,kad gal būt tai darbininkų kerštas už nesumokėtą algą.Galėjau to per tv ir nežiūrėt-pats beveik atspėjau :-) .

Siaip2008-11-29 08:27

išeitų žurnalistai klastojate realybę

Petras2008-11-29 09:10

O įdomiausia, kad niekas nieko nesistengia klastoti. Žurnalistas parodo tokį įvykį, koks jis yra. Kalba eina ne apie apgaulę, faktų iškraipymą arba žurnalistų fantazijas. Nesu girdėjęs, kad jie pranešinėtų apie įvykius, kurių nebuvo. Problema visai kita!

Problema kyla dėl faktų atrankos. Televizija nerodo ir negali parodyti VISŲ faktų, ji priversta ATSIRINKTI tam tikrus faktus. Taigi televizorius rodo ne gyvenimą, bet tam tikrus kruopščiai atrinktus epizodus, dažniausiai - išskirtinius ir nebūdingus, kad būtų įdomu žiūrėti. Kai iš tų atrinktų faktų, tegu ir teisingai nufilmuotų, mėginame susikurti bendrą vaizdą, jis išeina labai iškreiptas. Štai kada atsiranda klastotė.

Mūsų protas, norime mes to ar nenorime, jungia dalis į visumą. Tik naivuoliai gali tvirtinti, kad jie, nuolatos žiūrėdami televizorių, iš atskirų reportažų ir pranešimų nekuria bendro vaizdo.

Panašiai yra su alkoholio ir cukraus gamintojais. Negi manote, kad jie stengiasi jus susargdinti alkoholizmu arba cukralige? Pati medžiaga - alkoholis arba cukrus - dar ne liga. Bet pamėginkite pasimaitinti vienu cukrumi ir alkoholiu…

Televizija atlieka daugybę funkcijų, viena iš jų - pažintinė. Iš jos tikrai galima gauti tam tikrų žinių. Tačiau tai - dalinis pažinimas, žinios apie atskirus faktus, o ne gyvenimo pažinimas. Atrinkti, sumontuoti ir perdirbti vaizdai nebėra realūs, realybės pažinimui jie nebetinka. Taigi televizija nėra gyvenimo pažinimas, tai greičiau saugus ir paprastas būdas pabėgti nuo realybės. Panašią funkciją atlieka religija, kurios didžiąją dalį galių dabar pagrobė konkurentė televizija.

Rašyti komentarą

Tavo komentaras