BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Jis buvo čia pat

Tokį šaltą žiemos rytą viską suvokti lengva. Vėjas plazdena kelnes,
o jei sutelki dėmesį, labai aiškiai jauti, kur pasibaigia
paltas. Šlaunys ir blauzdos šaltį junta labiau, o štai batuose
pėdos jaučia minkštą kailiuko šilumą. Per nugarą žvarbulys nusirita tik
tada, kai ūžteli smarkesnis gūsis, o štai veidu visada gali jausti
kiekvieną oro molekulę, kaip jos atsitrenkia į kairįjį skruostą,
apgaubia nosį ir smakrą, o dešinei pusei kliūna gerokai mažiau. Per
patį vidurį eina raityta linija, dalydama veidą į dvi dalis - vienoje
gerokai šalčiau, o kitoje - ne taip. Iš tiesų veido oda yra tarsi
klimatinių juostų žemėlapis - vienos dėmės šaltesnės, o kitos ne. Ko
gero, kiekvienas raumuo vis kitaip susitraukia nuo šalčio - vienas
smarkiau susiveržia, kitas tik truputėlį.

Užtat galva švari kaip
lapas. Arba kaip šis baltas sniegas, kurį vėjas nešioja ir suka pažeme.
Sniegas - tas pats vanduo, kuriuo gyvos mano ląstelės. Šaltos oro
molekulės truputį kutena nosį, bet čia jos pašyla, gurga žemyn į
plaučius, ištirpsta kraujyje ir išsivaikšto po kūną. Viskas taip gerai
padaryta, kad norisi užmesti akį į kūrėjo brėžinius. Arba bent trumpai
pažvelgti į viską jo akimis. Arba pažvelgtų jis pats pro manąsias! O
Dieve, juk tai įmanoma! Jeigu aš mąstyčiau jo mintimis, jo valia
beregint pakeistų manąją valią. O tada imčiau jausti ne savo, o jo
jausmus. Kokia tai būtų jėga - manęs niekad daugiau nesekiotų dvejonės
ir aš niekad nebūčiau vienas!

Ta mintis buvo tokia paprasta ir
aiški, kad ji pakeitė mano žingsnius. Ko gero, pradėjau eiti lėčiau,
nes ir viskas aplink sulėtėjo. Vienu metu atrodė, kad aplink nusileido
ramybė - vėjas pūtė kaip pūtęs, bet jis pasidarė kitoks, o mašinos
Vytauto gatvėj visos sustojo, nors šviesoforo prie mūsų kontoros nėra.
Sunku patikėti - Višinskio gatvėj irgi sustojo visos! Sustojau ir aš, o
tada visi išsproginę akis pamatėm, kaip jis eina per sankryžą.

Taip, jis ėjo per sankryžą!

Tai
buvo iš pačių žemės gelmių išlindęs žmogus, gal šilumos trasos
gyventojas, gal po nakties išvytas iš kokios laiptinės. Basas kojas jis
buvo įsispyręs į basutes, aiškiai mačiau, kad pirštai pamėlę nuo
šalčio, kelnės buvo per trumpos, kad uždengtų visas blauzdas. Neturėjo
jis ir kepurės - gauruotą galvą nuo vėjo dengė didžiule raudono audeklo
skiaute, kuri jam atstojo skarą ir dengė languotais baltiniais apvilktą
nugarą. Skaros kampus jis laikė suspaudęs abiejomis rankomis, todėl
atrodė, kad meldžiasi, bet iš jo neskustos burnos sklido tiktai
kalenimas, garsas buvo stiprus, tarsi kur nors į skardą kalentų
genys.

Visos mašinos sustingo tarsi tylos minutę, nė vienas
vairuotojas nepyptelėjo, visi išsigandę ir kažkaip pagarbiai žiūrėjo,
kaip jis nesidairydamas eina įstrižai sankryžos - ko gero, jam būtų
buvę geriau, jeigu kokia nors mašina dabar būtų atlėkusi, partrenkusi
jį ant ledinės žemės ir užmušusi vietoje. Atrodė, kad viso pasaulio
skurdas, šaltis ir skausmas susitelkęs tame viename žmoguje.

Pagaliau
jis perėjo sankryžą. Kol mašinos stovėjo, į kitą gatvės pusę nuėjau ir
aš, o tada lyg nesavas užlipau laiptais ir pravėriau kontoros duris.
Žengiant vidun, tarpdury tvoskė staigus ir stiprus pašildyto
oro gūsis. Kontrastas tarp tos šilumos ir šalčio buvo baisus, jis
tarsi prikėlė iš miego, tada pasipurčiau ir pasakiau pats sau:

- Jis buvo čia pat!

Apsisukęs
moviau į gatvę, čia gyvenimas virė toliau, mašinos lėkė ir sankryžoj
supypsėjo viena kitai, jo niekur nebuvo matyti, perbėgau sankryžą, bet
ir už kampo nieko daugiau nebuvo - tik du vyrai ir trys moterys išlipo
iš autobuso. Durys sugirgždėjo ir užsidarė, autobusas pajudėjo iš
vietos. Ar jis galėjo nuvažiuoti? O gal jis pasuko kur nors į kiemą?
Bet ne, jis tikriausiai nuėjo į greitosios pagalbos kontorą!

Taip, jis tikriausiai pagalbą gaus. Širdyje šiek tiek palengvėjo, apsisukau ir nuėjau į darbą.

Toliau
viskas vyko gerai, tik nenorėjau su niekuo apie tai kalbeti, nenorėjau
kalbėti ta tema ir su savimi. Buvo aišku - aš juk džiaugiuosi
neradęs, nors mėginau suvaidinti paieškas. Man daug geriau, kad
jis išnyko tarsi migla - taip staiga, kaip ir pasirodė. Juk
šitam žmogui nebūtų užtekę paaukoti 100 litų banknotą, kurį turiu su
savim. Nebūtų užtekę ir tūkstančio. Norint padėti pasaulio benamiui,
pirmiausia jam reikėtų suteikti pastogę - parsivesti į savo namus.

Įsivaizduojat, kaip tai būtų pakeitę mano gyvenimą?

Tačiau to nenorėjau, o vaidinti daugiau nebebuvo kaip.

Rodyk draugams

Komentarai (9)

Anonimas2005-04-06 10:25

…o vaidinti ir nereikejo.Dar neaišku , ar jis sutiktų atsikrautyti i Tavo būstą.Gal jam nepriimtinas toks gyvenimo būdas - narvelyje, gal jam paprasčiaiusiai gerai taip , kaip yra ir jis nenori būti varžomas vandens ir elektros skaitliukų zyzenimo, šlepečių nešiojimo ir mandagaus elgesio prie stalo…?

Aralzero

Petras2005-04-06 10:46

Speige nuogam gera nebuna. Ir Dievui negera nuogam, jeigu Jis priekaistaus: buvau nuogas, ir neaprengei, buvau keleivis, ir nepriėmei. Šiuo atveju nesvarbu, ar Jis butu atėjes - svarbu tai, kad nepakvieciau.

Anonimas2005-04-06 12:56

Sunku rasyti komentara. Manau, kad taip mes esame patikrinami. Savo kelyje mes sutinkame tuos mazutėlius…..

Anonimas2005-04-06 16:02

Nesuprantu, kam tie komentarai po apsakymais? Savo busenai aprasyti, nuomonei isreiksti?

Petras2005-04-06 16:19

Komentarai labai reikalingi autoriui ir jo kuriniui. Matydamas skaitytoju reakcija, autorius geriau zino, kas zmones jaudina. Tai ne tik moralinis palaikymas - po vieno komentatoriaus draugiskos pastabos prapleciau istorija "Kvalifikuota diagnoze", ir ji pasidare aiskesne. Be to, sie rasiniai - ne apsakymai, bet mano gyvenimo istorijos, parasytos noveliu forma. Kiekvienas jas galime vertinti ir papildyti savo patirtimi. Daugelis komentatoriu tai ir daro. Kartais tai labai praplecia rasinio turini. As esu uz tai labai dekingas. Butu puiku, jeigu leisdamas knygele, galeciau kiekviena istorija papildyti savo skaitytoju isgyvenimais. Tai is tiesu nuostabu. Labai dekoju! Jus mane labai palaikote!

Paredagavo Petras 2005-04-06 16:24

Anonimas2005-04-06 17:22

Padėjau vienam bekojui bomžui susirasti namus… žinoma, jis namus būtų susiradęs ir be mano pagalbos, tik aš laukimo procesą sutrumpinau nuo velniai žino kiek iki dviejų savaičių. o jau žiema ant nosies buvo… Galvojau kad jis mane jau bus užmiršęs… ot ir ne - sveikinasi, kiekvienąkart dėkoja…

pastebėjau, kad jis dar ir supratingai elgiasi - šypsosi ir sveikinasi tik tada, kai einu vienas. Kai su draugais - abejingai žvelgia į tolį tarsi nepažintų :)

Elgetauja prie "maximos" ir niekada netiesia manęs link aplamdytos margarino dėžutės su keliolika centų…

Alvydas

keista212005-04-12 17:51

kazkodel man atrodo…kad tas alvydas ir petras…vienas ir tas pats zmogus… per daug jau didelis tarpusavio supratimas… gal klystu..bet jei tai tiesa..tai petrai..geda…

Petras2005-04-12 23:34

O jei netiesa? Jei Alvydas - ne Petras?

Anonimas2005-04-13 12:34

Taigi as ne Petras, o tik Petro kolega :)))

Sedim kaimyniniuose kabinetuose ir leidziame dienrasti "Siauliu krastas". Jei patiko mano atsiliepimai i Petro kuryba, galite ir man zodeli parasyti.

alvydas@skrastas.lt

Rašyti komentarą

Tavo komentaras