BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Jeigu kažką darai: susitelkimas


kur atsiranda drąsuoliai, kurie pirmieji lipa į kalnus, išbando naują
mašiną arba lėktuvą, apsivelka naujo modelio paltą, paragauja dar
neragauto valgio?.. Negi tai - kažkokie antžmogiai arba bebaimiai
robotai?

Aišku, tai tokie pat žmonės, tik savo dėmesį ir jėgas jie sutelkia į vieną dalyką. Į tą, kurį daro.

Mačiau
trumpą filmuką, kaip vienas anglas parsivežė iš Kinijos pirmąjį skėtį.
Kinai skėtį naudojo nuo salės, o nuovokus anglas nusprendė juo
apsisaugoti nuo dažno Londono lietaus. Pamatę jį gatvėje su nematytu
daiktu rankose, aplinkiniai ėmė juoktis, nes jis buvo kitosk, badė jį
pirštais ir atvirai tyčiojosi. Bet jis atkaliai darė savo ir džiaugėsi,
kad pats nesulyja, kad jam pačiam nešalta. Dabar skėtis yra tapęs
neatskiriamu anglo atributu, bet taip atsitiko tik todėl, kad pirmasis
keistuolis nepasidavė aplinkos spaudimui ir darė tai, ką užsibrėžė.

Mes
galime pasimokyti iš to žmogaus. Praeitą sykį kalbėjome apie nesėkmės
baimę, o dabar matome, kaip galima jos išvengti. Jeigu darai naują
dalyką, susitelk į tai, ką užsibrėžei, ir nekreipk dėmesio į jokį kitą
dalyką. Kaip sakydavo mano Mokytojas, prastas artojas, kuris paėmęs
arklą ir stojęs į vagą,  žiūri atgal. Jeigu nutvėrei už plūgo rankenų,
nesidaityk nei atgal, nei į šalis - žiūrėk tik į vagą, ir ji bus tiesi,
nesvarbu, ką sakytų šalia atsistoję žiūrovai. Jų patyčios ir juokas -
tai tik oru sklindančios bangos, jos tokios silpnos, kad plūgio niekaip
neiškraips iš vagos.

Nuo to pradėjo nežinomas anglas, kai jis pirmą sykį išskleidė skėtį Londono gatvėje. Jis nesidairė į jokius žmones.

Imantis
kokio didelio darbo, tarkim, ruošiantis mesti svorį, psichologai
kartais pataria niekam apie tai nesigirti. Jie žino: visi aplinkiniai
žmonės, net patys artimiausi, stengsis visomis išgalėmis sutrukdyti,
pirmiausia - pranašaudami garantuotą nesėkmę. Tokia taktika kartais iš
tiesų gali apsaugiti, bet pasilėpsi ne visada. Kur pasilėpsi nuo
sugėrovų, mesdamas gerti? Bene ilgai meluosi rūkyklos draugams, kodėl
neateini užtraukti dūmo? Kur savo skėtį turėjo paslėpti tas anglas, kai
pirmą sykį išėjo su juo į gatvę?

Sakyčiau, geriau ne slėptis,
bet susitelkti į užduotį. Kada mečiau gerti, nekūriau kvailų istorijų,
kad “esu už vairo”, kad “rytoj man komisija ir tikrins spaudimą”,
nekilonojau ir taurių su vandeniu, nors daug kas taip siūlė: Petrai,
pakelk taurelę, o mes tau įpilsim vandens… Ne, nekelsiu. Jeigu
kilnosiu taurelę su vandeniu, aš imituosiu gėrimą ir tarsi suskilsiu
pusiau - viena mano pusė negers, o kita toliau dalyvaus girtavime. Bala
žino, kuri nugalės.

Mesdamas rūkyti ir iš anksto žinodamas, koks
bus aplinkinių pasipriešinimas, ėmiau save įtikinėti taip: ir kuo
atkakliau jie man siūlys užtraukti dūmą, tuo labiau stiprės mano
užsispyrimas nerūkyti. Ir kuo pikčiau jie šaipysis, tuo būsiu
stiprenis…

Taip ir atsitiko. Kuo atkakliau jie man kišo po
nosimi cigarečių pokelį, tuo aš buvau tvirtesnis. Atminty iškildavo
paties įsikalti žodžiai: kuo jie atkakliau, tuo aš labiau užsispyręs…
Tai man padėjo atskirti juos nuo savęs. Jie - tai jie, aš - tai aš. Jie
- prieš mane, aš - su savim.

Tik susitelkęs į savo asmeninę
užduotį pagaliau imi suvokti, kad tai tavo vieno darbas, tavo
sprendimas ir nieko kito. Kada stataisi namą, tai tavo namas, ir niekas
kitas jo nepastatys. Tu statai pats ir dėl savęs. Jeigu viskas teisėta,
tau nereikia draugų ir kaimynų leidimo ar pritarimo. Jeigu nesiseks, tu
prieš juos neatsakysi. Tau nėra ko teisintis - juk nesi skolingas nei
lito. Eina visi velniop!

Tai tokios paprastos, sakyčiau,
banalios tiesos, bet kol jas pasieki, kartais tenka nueiti nemažą kelio
galą. Būdami socialianiai padarai ir gyvendami bandomis, mes taip
susipainiojame vieni su kitais, kad kartais nebeskiriame, kur čia mano
paties, o ku svetimi reikalai. Nebrandžios asmenybės labiau užsiima
svetimais reikalais negu savaisiais, asmeninių ribų tarsi nelieka ir
kartais atrodo, kad asmeninio gyvenimo tarsi nėra - yra tik kažkoks
bendras “visų” gyvenimas.

- Ką pasakys žmonės? - štai pagrindinis rūpestis.

Ką nori, tą tegu sako.

Nesėkmės baimė išnyko. Jų baimė - ne tavo.

Nustoję
dairytis ir susikaupę į savo darbą, netruksite pastebėti, kad
sunkiausią uždavinį sugebate spręsti džiausiame triukšme, tarkim,
geležinkelio stotyje, o rašyti laišką galite ir pilname žmonių
kabinete. Viskas priklauso nuo to, kur telkiate dėmesį. Vidinė ramybė
ateis ir dėl to, kad pagaliau liausitės lyginę save su kitais. Tokie
nuolatiniai lyginimai kelia pavydą ir būna skausmingi, o kritišku
atveju gali sukelti depresiją. Jie visada konfliktiški - arba
supriešina jus su tais, kuriems pavydite, arba susipykstate su savimi
ir imat nekęsti savęs.

Ir štai, pagaliau - atodūsis! Tu užsiėmęs tuo, ką darai, ir tau nesvarbu, kas žiūri pro petį. Gali pasakyti: ne tavo reikalas!

Bet juk žmogus negyvena vienas! Bendruomenė - ne dykuma!

Negalima net pasitarti?

Galima, sakyčiau, net reikia. Savarbu žinoti - su kuo. Apie tai - čia.

Jeigu labai susitelksi, niekas tavęs neišblaškys. Tai įmanoma ne tik akmeninėms skulptūroms, bet ir gyviems žmonėms.

Patiko (0)

Rodyk draugams

Komentarai (1)

deimantukas2009-05-18 13:28

Nuostabu. Ne kartą man teko patirti, kaip susitelkus į savo užduotį, ją pavyksta įvykdyti puikiai. Taip puikiai, kad net susapnuoti negalėdavau. Labai įsiminė gyvenimo tarpsnis, kai dalyvavau automobilių slalome. Niekaip neįveikdavau trasos teisingai arba pirmas. Niekaip nesuprasdavau, kodėl mane visi lenkia arba aš išlekiu už jos ribų. Pasirodo, aš nensusikaupdavau ties savo užduotim. Akies kraštu arba net didesne dėmesio dalim žvilkčiodavau į žiūrovus arba į varžovą. Man rūpėjo žiūrovų reakcija. Man rūpėjo, kaip važiuoja priešininkas, kaip jam sekasi. Kitaip sakant-aš kišausi į kitų reikalus, ir nesusitelkiau ties savo užduotim, ties savo trasa ir savo automobiliu. Kai vienas įžymus lenktynininkas, kai tapome komandos nariais, man patarė, kad man svarbiausia lenktynių metu yra mano automobilis ir trasa-atrodo prasidėjo stebuklai. Važiuodamas pamiršk viską, išskyrus automobilį, kurį valdai ir trasą, kurią privalai įveikti kuo greičiau,- mokė jis. Tuo metu daugiau tau niekas neturi egzistuoti. Kai tik tokiu būdu pradėjau lenktyniauti, žemiau prizinės vietos nenukritau. Tą pamoką prisiminsiu visą gyvenimą. Ją taikau daug kur.

Rašyti komentarą

Tavo komentaras