BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Jeigu kažką darai: pats sau pagalbininkas

- Na ir šaunuolis aš, - konstatavo jis, įkalęs vinį.

Vinis buvo ilga ir parūdijusi - tikrai keista, kad ji nesulinko.

- Aš esu vinų kalimo profesionalas, - pareiškė. - Galima sakyti, virtuozas.

Antroji vinis profesionalui virtuozui nulinko.

- Būna ir ne tokiems genijams, - nesutriko jis ir ėmėsi replių.

Kelias
savaites mudu staėme pirtį, ir netrukus aš pats ėmiau virsti pirčių
statymo profesionalu, virtuozu, o gal ir genijumi. Mes nežinojaom, nuo
ko pradėti stogą, bet man išsprūdo:

- Didelio daikto - stogas… Mes, profai, esam darę ne to!

Jau
mačiau, kad iki šiol jis nebuvo statęs nė vienos pirties, o gal ir
apskritai nieko nebuvo statęs - nebent šuniui būdą. Bet jis sutiko būti
už meistrą, ir dabar mums visai neblogai sekėsi. Žinoma, tikriems
profesionalams darbas būtų ėjęs greičiau, nei mums, pradedantiesiems
virtuozams, bet mudu mokėmės, ir mums tai pukiausiai sekėsi.


ir anksčiau stebėjausi, kaip mano draugui viskas pavyksta. Jis nebuvo
laimėjęs nei kokių loterijų ar konkursų, bet kiekvienas darbas ir visas
gyvenimas jam ėjosi kažkaip lengvai, romantiškai, tarsi būtų įdomus
nuotykis. Sykį jis užsuko pas mane ir pamatė, kad į sodybą esu įsivedęs
vandentiekį.

- Pasidarei vandentiekį? Pats? Oho! - apsidžiaugė jis davė velnių: - Tai ko tyli kaip subinė ir nepasigiri?

Tada
man atrodė nekuklu džiaugtis avo darbais ir savo sėkme, bet statydamas
su tuo pagyrūnu pirtį, aš pamačiau, kaip tai puiku ir veiksminga.
Nuolatos girdamas ir palaikydamas pats save, jis drąsiai kibo į bet
kurį naują dalyką, o nesėkmės biro nuo jo kaip vanduo nuo žąsies.
Kartais atrodė, kad nėra pasaulyje darbo, kurio jis nemokėtų, bet iš
tiesų jis tiktai mokėsi, dirbdamas mokėsi, ir kiekvienas naujas dalykas
teikė žinių. Jis buvo smalsus, nes baimė nekaustė rankų ir nepančiojo
kojų.

- Nėra kada laukti, kol tave pagirs kiti, - tai jo mėgstamiausias posakis.

Kada
pabaigėm darbą, jis vertė mane vis eisti ir eiti aplink ir sakyti,
kokia puiki mūsų pirtis ir kokie mudu šaunuoliai. Niekas mūsų nematė,
ir aš drįsau įsijungti į tą žaidimą, bet pradėjau bijoti, kad tas
pliuškis paleis po kaimą kalbas, kokie mudu profesionalai virtuozai, o
tada mus pramins kokiais nors savamoksliais genijais.

Bet niekam
jis nieko nepasakojo ir prieš nieką nesipuikavo. Jis daug ką mokėjo,
kur kas daugiau už mane, bet šalia jo nesijaučiau esąs prastesnis arba
nevykėlis. Jis buvo šaunuolis pats sau, pats sau savamokslis genijus,
ir jam visai nerūpėjo, ar jis gudresnis už kitą. Netrukus pamačiau, kad
jam nelabai svarbu, ar aš jį giriu, ar ne: kada pražiopsodavau momentą,
kaip jis suleido kampą arba atpjovė lentą, visada pastebėdavo pats:

- Tu matai,  kaip mums dailiai išėjo!

Jeigu mokėčiau taip palaikyti save, man irgi viskas išeitų. Manęs kažkodėl nemokė…

Mus
per mažai moko palaikyti ir kitą. Kultūrinė aplinka, kurioje gyvename,
mus nuo vaikystės pratina varžytis ir kautis dėl geresnės vietos,
didesnio kaulo. Tai hierarchinė kultūra, kuri garbina ir šventenybėmis
laiko tiktai tuos, kurie palypėjo per kitų galvas. Jeigu pasisekė tau,
vadinasi, aš pralaimėjau varžybas. Tavo sėkmė - mano nelaimė. Pavydas
užriša burnas, ir mes negalim pasakyti kaimynui:

- O, kaip tu puikiai dažaisi trobą! Kaip gerai ir gražiai tau eina!..

Netgi
savo vaikams ir geriausiesms draugams mes šykštim palaikančio žodžio. O
be paramos ir didžiausias bokštas - griuvėsių krūva.

Štai kodėl šitas bičiulis sako: nežadu laukti, kol teiksis pagirti kiti!

Dabar
nebelaukiu ir aš. Ne visada išeina, bet vis dažniau ir dažniau
prisimenu, kad pats artimiausias draugas pats sau esu aš. Pats
artimiausias žmogus, pats sau pagalbininkas. Net jeigu visas pasaulis
pasmerktų mano sumanymą, aš niekad neliksiu vienas kaip nykštis. Visada
atsiras bent vienas žmogus, kuris mane palaikys.

Tas žmogus esu aš.

Štai
kodėl galiu imtis naujų dalykų, kurių dar visai neseniai bijojau ir
kurie atrodė ne mano nosiai. Ko gero, dabar jau galėčiau imtis ne tik
pirties, bet ir gyvenamo namo statybos. Kas man, savamoksliui genijui,
vienbutis namas?

Pradėdamas darbą, vengiu tik vieno pavojaus,
vieno kvailo dalyko, kuris anksčiau ar vėliau atvestų į krachą. Niekada
nesakau: man būtinai pavyks, man būtinai pavyks! Kas tada, jei
nepavyks, o aš būsiu  įsikalęs į galvą, kad būtinai turi pavykti?
Vienas garsus Mokytojas patartų sakyti taip: labai noriu, kad man
pavyktų, bet tegu būna Dievo valia. Kas nenori turėti reikalų su Dievu,
gali sakyti ir taip: labai noriu, kad man pavyktų, bet tegu būna kaip
bus.

Laiku apsidrausi nuo nesėkmės, ir ji tavęs nepalauš.

Kartais labiausiai pats sau padėsi, laiku nutraukęs žalingus santykius. Arba gali būti vėlu, ir niekas jau nepadės.

Patiko (0)

Rodyk draugams

Rašyti komentarą

Tavo komentaras