BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Išvytas Dievas

Yra daugybė labai paprastų ir greitų atsipalaidavimo būdų. Jeigu esi vienas, gali atsidrėbti ant fotelio, atsilošti, atgniaužti kumščius, numesti rankas šalia savęs, visu svoriu smegte prasmegti į fotelį, užsimerkti ir šiek tiek nurimęs įsiteigti pozityvių nuostatų. Pavyzdžiui:


* Aš esu saugus. Aš esu ramus. Aš esu pilnas energijos. Mane užlieja Ramybės banga.
* Mano pasaulis nuostabus.
* Aš esu Meilė. Aš esu Šviesa, aš esu Ramybė.
* Mano gyvenimas yra nuostabus. Man puikiai sekasi.
* Dievas yra Meilė, aš esu Meilė.
* Mano gyvenimas pilnas laimės ir džiaugsmo.


Žinoma, per kelias minutes netapsi kitu žmogumi, o pozityvios nuostatos akimirksniu neišstums iš pasąmonės destruktyviųjų, bet jeigu tai darysi nuolat, jeigu ne tik sėdėdamas fotelyje, bet ir eidamas gatve, važiuodamas automobiliu, laukdamas sankryžoje žalio signalo, stengsies pajusti nuostabiosios Jėgos artumą, tavo gyvenime iš tiesų bus vis daugiau ir daugiau Šviesos, Ramybės ir Meilės, kada nors gal iš tiesų tapsi Šviesa ir tavimi džiaugsis kiti lyg žiburiu, įstatytu į žibintuvą.


O kol kas pamėgink įsivaizduoti, kad esi Šviesa, kad esi Ramybė, kad esi Meilė.


Ar gali būti kas nors paprasčiau?


Bet…


- Kaip aš sakysiu tokius dalykus? - pasibaisėjo viena skaitytoja. - Kaip pradėti meluoti sau ir sakyti, kad esu Šviesa, kad esu Meilė, kad esu Ramybė, jei aš nei šviesa, nei meilė, nei ramybė? Jėzus yra šviesa. Jis pripildo žmogaus širdį ramybės. O Dievas yra Meilė.


Dar niekada nebuvau taip arti religijos.


Kas lieka religingam žmogui, jeigu jis visą gėrį – Šviesą, Ramybę ir Meilę - atiduoda Dievui?


Ką jis palieka sau?


Aišku, tik blogį.


- Iš žmogaus širdies išeina pikti sumanymai, žmogžudystės, svetimavimai, paleistuvystės, vagystės, melagingi liudijimai, piktžodžiavimai, - perspėjo mane kita religinga moteris, labai savotiškai interpretuodama vieną Evangelijos eilutę. - Petrai, kaip galima pasitikėti širdimi?


Jėzus niekada nesakė, kad iš širdies išeina tik pikti sumanymai ir kitos blogybės, bet žmogus perskaitė būtent taip.


Kokia praraja žmogus atskyrė save nuo Dievo!..


Praraja tokia baisi, kad žmogelis net įsivaizduoti negali Dievo artumo, ką jau kalbėti, kad Dievas imtų gyventi tokioje baisioje ir ištvirkusioje širdyje!


Ir kokios didelės, kokios puošnios stovi bažnyčios ant tos prarajos! Kokie įgudę tarpininkai jose įsidarbinę, kaip paprastai šitie smailaliežuviai už nedidelį mokestį gali pristatyti Dievą jums į namus plotkelio, kryželio, užburto vandens ar kito stabuko pavidalu!


Tikriausiai neverta spėlioti, kas yra kieno priežastis. Vienu atveju save pasmerkęs žmogelis gali imti ieškoti „visuotinai priimtinos“ savineigos ideologijos, kokią visada rasi religijoje, kitą žmogelį apkvailinti galėjo kunigai, Rašto aiškintojai ir kiti Jėzaus priešai. Akivaizdu yra tai, kad vienas negali be kito.


Dievą iš savo širdies išvijęs, į svetimas šventas žemes Jį ištrėmęs, į alavinį stabuką sulydęs žmogus nebegali išsiversti be apsukraus maklerio, kuris suvestų jei ne su gyvuoju Dievu, tai bent su pakaitalu. O iš ko gyventų tarpininkas, jeigu jo klientai vieną dieną imtų bendrauti su Dievu akis į akį, širdis į širdį? Negi aukotojai trenktųsi už tūkstančių kilometrų į šventąsias žemes, jeigu patys gyventų Dieve lyg akvariume? Kam jie statytų puošnias bažnyčias, jeigu Dievas gyventų jų širdyse?..


Bankrotas!


Dievo artumas – bankrotas religijai.


O bedievystė – duona maitintoja…


Man gaila žmogaus, kuris galėtų gyventi saugus Dievo užantyje, kvėpuoti Jėzaus palikta ramybe, džiaugtis savo gyslomis tekančia Meile.


Bet ne, jis apsisprendė kitaip.


- Duokit man Jėzų ir švenčiausią panelę Mariją, - sako jis prie bažnyčios kioskelio. - Ne tą, duokite tą, auksiniais rėmeliais!


- Šeši dvidešimt, - atsako kioskininkė. - Už Jėzų – tiek pat.


Parduota!




Rodyk draugams

Komentarai (3)

Anonymous2006-11-27 21:52

Bažnyčiose mums per kiekvienas pamaldas kunigai vis primena, kad turime aplinkiniams palinkėti viso geriausio.Ir mes sukojamės šypsodamiesi, linkėdami artimui savo visko geriausio. Žinoma , viso to linkime ir patys sau. Bet retai kada susimąstome, kad iš tikrųjų ir mes esame Ramybė ir Meilė, ir Gėris. O ne jo dalis , tai yra ne gabalas kažko. Tiesiog mes norime būti ramūs mylintys ir mylimi, geri ir dosnūs…Tai nėra lengva ir paprasta. Vien atsidrėbus pirmą kartą fotelyje ir stengiantis tai įsisąmoninti nepavyks. Bet gal , kai sėdėsiu automobilyje ir lauksiu šviesoforo leidimo važiuoti toliau,vėl pagalvosiu, kad esu Gėris, Meilė, Ramybė. Gal suprasiu skubėjimo beprasmiškumą ir šių paprastų ,bet reikšmingų žodžių galią. Juk tik reikia pabandyti … ir dar nepamiršti tai kartoti sau…ramiai ir iš lėto…

aralzero

Anonymous2006-11-27 22:21

Tai koks yra žmogus? Geras ar blogas?

Anonymous2006-11-27 23:37

Šiandien žiūrėjau dokumetinį filmą, kaip kryžiuočiai per "šventąjį" karą žudė musulmonus. Tris tūkstančius belaisvių katalikų vienuoliai vieną dieną paskerdė tarsi gyvulius. Taip, religija žmones iš tiesų padaro žvėrimis. Šneka apie gėrį, bet atriboja nuo gėrio. Lieka kažkoks gyvulys fanatikas, įsitikinęs, kad jo daromi nusikaltimai - geras dalykas.

Rašyti komentarą

Tavo komentaras