BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Iš kur ateina ramybė

Pažvelgęs nuo sodo į ąžuolyno pusę, prisimenu keistą vaikystės nuotykį.


Mamaitė mums liepė nakčiai parginti bandą, kuri ganėsi anapus upelio, šalia ąžuolyno. Jau temo, šešėliai buvo ką tik išnykę ir susimetę į medžius bei krūmus. Viename didžiuliame alksnyne įsitaisė gyventi pabaisa, o vyresnioji sesuo ją pastebėjo pirmoji.


-         Ragana! – parodė ji pirštu, bet mes nieko daugiau nematėm, tik krūmą. – Ragana grūmoja kumščiu!


Pasirodo, tikrai! Ragana buvo apsimetusi krūmu, bet kai geriau įsižiūrėjome, buvo aiškiai matyti, kad krūmo viršūnė iš tiesų yra raganos skarelė, iš kurios išlindusi ilga kumpa nosis, o viena palenkta alksnyno šaka – tai kaulėta pabaisos ranka, suspausta į kietą kumštį.


Klykdami parmovėm atgal.


-         Ragana! – šaukėme choru. – Mama, ten neik – ragana!


-         Et, vaikai, vaikai! – numojo ranka mamaitė ir pati patraukė parsivesti bandos. – Matysit, tai viso labo krūmas…


-         Neik, neik! – cypėme iš baimės, nes matėme, kaip neišmanėlė mamaitė lenda tiesiai į pabaisos nasrus.


Bet vos tik mamaitė priėjo prie baisiosios raganos, ir toji pražiojo dantis, norėdama ją praryti, įvyko netikėtas stebuklas – pabaisa akimirksniu vėl pavirto į krūmą, paprasčiausią alksnyną, po kuriuo dieną mes žaisdavom, pasislėpę nuo saulės.


Tada pabaisų gyveno kur kas daugiau. Kaime dar nebuvo elektros, vakarais į trobą nusileisdavo paslaptinga tamsa, o ištęsti mūsų šešėliai nuo žibalinės lempos pavirsdavo ant sienos ilganosiais burtininkais. Tamsiame koridoriuj gyveno bildukas, o kai senutis imdavo pasakoti vaiduoklines pasakas, tie susimesdavo į šaltą palovį, ir mes turėdavom susikelti kojas, kad jie nenutvertų ledine negyva ranka. Temstant labai vaidendavosi ir už kalniuko, kur prie seno ąžuolo buvo prikaltas kryželis. Kai vienas patraukdavau kur nors į kaimą, tą vietą geriau apeidavau, kaip ir visus pakelėj sustatytus baisiuosius kryžius.


-         Mes garbiname visai ne daiktą, ne statmenai sukaltus pagalius, kaip tu sakai – stabą, mes garbinam prasmę, kuri yra kryžiuje, - šiandien man sako viena katalikė.


Mano sesės dabar irgi katalikės, jos irgi garbina daiktams suteiktą prasmę, kurios kažkada taip bijojo. O štai mamaitė išliko tokia pat rami, kaip ir buvo. Kur tik ji eina, pabaisos bematant išnyksta ir pavirsta paprasčiausiais daiktais. Sykį su tokia giminaite pasiliko vienos dvi tuščioje sodyboje, giminaitė iš pradžių bijojo po kaimus siaučiančių žiauriųjų plėšikų, iškrypėlių, pasiutusių šunų ir kitokių baisybių, bet tą pačią diena patyrė, kokia ramybė būti šalia žilagalvės senutės. Fobijos išsilakstė, viskas supaprastėjo, ramybė pasklido aplink. “Aš tai ilgai prisiminsiu, - sakė po to giminaitė. – Dar niekada nebuvau tokia saugi…”


Ramybės dvasia gyvena mūsų mamaitėj.


Dabar aš žinau – pabaisos tūno ten, daiktuose: kūmuose, šešėliuose, kapinėse, koplyčiose, bažnyčiose, kryžiuose ir kituose stabuose. O ramybė – čia, viduje.


-         Aš tau palieku savo ramybę, - sykį nueidamas pasakė mano geriausias Bičiulis.


Aš palikau vienas prie laužo. Buvo vidurnaktis, aplink gaudė miškas, per dešimt kilometrų – nė gyvos dvasios, o aš vienas prie laužo, beginklis, rankose nieko daugiau, tik palikta knyga.


-         Ramybę? – suklusau.


Pasižiūriu – tikrai.

Rodyk draugams

Komentarai (4)

NorthInSoul2005-12-25 13:03

gera. labai.

baimes. o kas jas issklaido.

ramybe?

kur?

bet gera buvo perskaityt.

jeigu tureciau kazko gero, palinkeciau.

Anonimas2005-12-25 15:35

Su Sventem… kurios praeina… Todel labai svarbu issaugoti ta blaivaus proto likuti, kuri stengiasi is musu galvu isgrusti supermarketu vadovai… Galima pamanyti,kad po kaledinio maratono baigiasi gyvenimas… nieko panasaus, isivyrauja ramybe, ne tik musu sirdyse, bet ir daugelio kisenese… O Didzioji Ramybe salia. Juk svente - daugiau yra vidine busena, kurios nevaldo kazkas is salies..Noriu graziu Kaledu - ir stai jos ramios, baltos ir purios , su mylimais zmonemis salia, kuriu nera daug, bet uztat labai brangus…

Graziu ir ramiu Kaledu visiems :)

aralzero

Petras2005-12-26 12:44

Taip, Ramybė čia pat, vanduo savaime ramus, kol į jį neįmeti kokio daikto. Tai natūrali būsena, tokia pat, kaip Gyvenimas.

Prisidedu prie Alarzero likėjimų - ramių likusių švenčių visiems!

Hammerklavier2005-12-26 12:51

Labai gražus pasakojimas.

Prisiminiau, kaip kažkas kažkada man palinkėjo : "laimės, o laimė - tai širdies ramybė."…

Rašyti komentarą

Tavo komentaras