BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Ir aš papuoliau į laikraštį

Šį rytą atsiverčiau laikraštį, ir akys išlipo ant kaktos. Paskaitykit ir jūs, ką apie mane ir mano brangiuosius Kaltinėnus rašinėja viena neapdairi ponia, kuri kelionei po nematytas vietas perka ne kompasą, bet didžiulį arbūzą.


Klaidi kelionė su arbūzu


Nijolė SAIMININKIENĖ


Kai kūnas nustekenamas tiek, kad dvasia jame atsisako laikytis, jį reikia stiprinti. Stiprinimo procedūroms pasirinkau nedidelį, bet labai jaukų ir patogų sveikatingumo centrą Kaltinėnuose.
Viskas būtų gerai, viena bėda – mano kūno ten nėra kur dėti, nes visos vietos, kaip telefonu pranešė registratorė, užimtos iki pat gruodžio. Bijodama, kad iki gruodžio mano dvasia tokiame kūne neišsilaikys, pasiguodžiu kolegoms.
“Anokia bėda, – išklausęs mano dvasios skundo ir susikišęs rankas į kišenes atsiliepia kolega Petras. – Mano sodyba – Kaltinėnuose. Duodu tau raktus, gyvenk, o į procedūras pavaikščiosi”. Sutarta – padaryta. Savo automobiliu jau kitą dieną kolega Petras mane nulakina į savo gimtinę.
Kaltinėnai pasitinka mus išpuoselėtais gėlynais, beveik vasarišku oru ir tik kur-ne-kur išdavikiškai raustančiais klevais. Registratūroje atliekami formalumai, suderinamas procedūrų tvarkaraštis, ir mudu su Petru galime vakaroti jo vaikystės namuose. Kad sveikatingumo centrą galėčiau pasiekti tiesiausiu keliu (tiesiausiu – tik tam tikra prasme. Reikalas tas, kad visi keliai, keliukai ir takeliai aplink Kaltinėnus susirangę kaip virvutė kišenėj), Petras paslaugiai mane praveda pro garsiuosius savo tvenkinius, per Dargio daubą, “įstato” į takelį, kuriuo, įveikdami keletą kalniukų, upeliukų ir raguvų, pasiekiame miškelio pakraščio krūmus.
“O ten jau gatvė, kurios gale – tavo gydykla. Rasi?”.
Na, kur čia nerasiu… Aiškiau ir būti negali. Nepasiklydusi didžiuosiuose Europos miestuose, nerasiu aš kažkokiam bažnytkaimy kelio į gydyklą ir atgal.
Tačiau netikėtai reikalai pasikeitė: neatvykus iš anksto užsiregistravusiems pacientams, man kliuvo kambarys sveikatingumo centre, kur netrukus su visais rakandais ir buvau nugabenta.
Atėjus savaitgaliui, Petras su Petriene pasikvietė mane į svečius, mat nutarė padirbėti sodyboje. Vakaras prie židinio malonioje kompanijoje – kas gali būti geriau mano nuvargintam kūnui ir sielai? Bet negi eisi į svečius špygą po pažastim pasikišus? Reikia ko nors gaivaus, natūralaus, valančio…Vietinėje parduotuvėje nusižiūriu arbūzą. Vieną iš dviejų (daugiau nebuvo). Kaina – gera, aštuoniasdešimt centų už kilogramą. Sumoku šešis litus keturiasdešimt centų, įsiritinu arbūzą į kelioninį krepšį, persimetu per petį ir keliauju pas Petrus.
Petras telefonu man paaiškina, kad turiu eiti taip, kad už nugaros liktų bažnyčia, Liepų gatve iki asfalto pabaigos, o paskui rasiu takelį man jau pažįstamuose krūmuose. Aš nežinau, kodėl pasakymas “Bažnyčia tau turi būti tiesiai už nugaros” mane nukreipė taip, kad bažnyčia liko už nugaros, bet šiek tiek šone. Kaip liepta, pasuku į gatvelę dešinėn, einu, kol baigiasi asfaltas, praeinu keletą namų, kaip vištų sutūpusių aukštokosė įkalnėse, užsiropščiu ant kalno, pamatau, jog kelias driekiasi tolyn, ir juo nužingsniuoju.
Kelionkrepšio rankena plieniniu pjūklu pjauna petį. Arbūzas sunkokas - ne mano pečiams…
Petras sakė, kad turiu prieiti kryžkelę, kur keliai skiriasi kairėn ir dešinėn. Po gero pusvalandžio žingsniavimo mano prieitoji kryžkelė turėjo ir trečią variantą – tiesiai. Įtariu kažką negero, todėl telefonu tikslinuosi, ar teisingai einu. Sakau, kad asfaltas seniai baigėsi, o tas smėlio kelias, kuriuo atėjau iki seno šermukšnio, kerojasi ne į dvi, o į tris šakas. “Ne ant to kelio stovi, – lakoniškai taria Petras. – Grįžk atgal prie bažnyčios ir eik iš naujo. Niekur nesisukaliok, o tiesiai Liepų gatve”.
Po pusvalandžio aš grįžtu prie bažnyčios, gaunu telefonu Petro komandą eiti pirmyn ir vėl nužingsniuoju ta pačia kryptimi. Kadangi kartą ta gatve jau ėjau, viename kieme žaidusių vaikų pasiklausiu, kokia tai gatvė. Vaikai susižvalgo, gūžteli pečiais “Liepų…”, – atsako nelabai tvirtai, bet aš jais tikiu. Vaiko lūpomis kalba teisybė… Kyla mintis atsikratyti arbūzo dovanojant jį vaikams. Petys užtirpo, megztinis kaitina nugarą, o kakta žliaugia prakaitas.
Kai netolimam horizonte pasimato tas pats senas šermukšnis, aš pati susiprantu grįžti atgal prie bažnyčios ir ieškoti kito kelio. “Tai kur tu esi?” – netekęs kantrybės, jau šaukte į ragelį šaukia Petras.
“Čia parašyta Medvėgalio gatvė…”, – lemenu braukdama prakaitą ir taisydama nuo peties nuolat smunkantį kelionkrepšį su arbūzu.
“Man rodos, tu tuoj iki paties Medvėgalio nueisi”, – sako Petras ir, dar kartą liepęs grįžti iki bažnyčios, labai tiksliai nupasakoja, kaip tiesiai aš turiu eiti.
Taip! Pagaliau kelio galas, pažįstami krūmai ir takelis per juos. Takelis, susirangęs kaip virvutė kišenėj. Pėstinu raguvos dugnu, žergiu per upeliūkščius, beveik repečkom lipu į statų kalną. Kažkodėl prisimenu Bitstrupo karikatūras, kuriose vaizduojami dryžuotais rūbais vilkintys kaliniai su svarmenimis prie kojos, prikaustytais grandine. Mano svarmuo – ant peties. Kai lipau į kalną, norėjau jį vilkti žeme, bet paaiškėjo, kad krepšys žemės nesiekia – rankena per trumpa.
Kai užsiropščiau ant kalno, man drebėjo pakinkliai, kai perėjau laukymę, man regėjosi, kad arbūzas žemėn nukris, paskui save nusinešdamas dalį mano peties su visa ranka. Kai galiausiai pasukau žinomu keliuku į Petro sodybą, man regėjosi, kad ne aš arbūzą, o jis mane neša – inertiškai traukia pakalnėn ir lenkia prie žemės.
Įžengusi į Petrų kiemą su kelionkrepšiu ant peties, manau, atrodžiau keistai. Apie tai bylojo Petro ir Petrienės veidų išraiška. Patyrusi arbūzo svorį, Petrienė tarė paprastai: “Nei aš būč tiek vilkus, nei ką. Būč pakavojus krūmuose, paskui Petrą nusiuntus paimti”.
Bepiga pasisiųsti Petrą, kai esi Petrienė. O kai nesi? Be to, į svečius eini, oriai…
Po kelių dienų skambinau Petrui ir klausiu, kaip man pasiekti vieną įdomų objektą, esantį Kaltinėnų pakrašty.
“Na, tai visai paprasta: pirmiausia nusiperki arbūzą…”.
Aš mečiau ragelį. Daugiau – jokių kelionių per Kaltinėnus. Tai, pasirodo, klaidžiau, negu Europos didmiesčiai.


“Šiaulių kraštas”, 2005 10 22.

Rodyk draugams

Komentarai (10)

Anonimas2005-10-24 11:43

Cia dar viena Nijoles ir Petro kolege noretu paaiskinti situacija: nei su kompasu, ne be jo Kaltinenuose moterims neimanoma susigaudyti. nes ten tokie sukti keliukai, kad tas pats piliakalnis ar kokia kalvele taip keicia pavidala paejus vos zingsni i sona, kad ieskok neieskojes, ten — neimanoma susigaudyti.

Kodel Kaltinenuose ir ne tik juose neimanoma susigaudyti butent moterims? Petras pats ne karta yra sakes, kad moterims Dievas nedave erdvinio mastymo, todel jos ir pasiklysta tarp triju pusu. O Kaltinenuose pusu ir azuolu tikrai ne trys.

Todel susigaudyti Kaltinenuose gali padeti tik Petras arba koks kitas ten gimes ir auges zmogus. Kitu variantu nera.

Praejusi savaitagli sveciavausi Kaltinenuose. Petras vedzioja po Dargio dauba, paaiskina, kur ka tik buvome ir kur ka mateme, bei kaip pareiti iki jo trobeles. "A supratai?" — rodydamas pirstu kur kas yra. "Aha", — tvirtinu, nors zinau, dabar reiketu nueiti iki aiskiai uz keliu simtu metru matomos kalveles, — nenueiciau. Nes tik zengi kelis zingsnius ir ta kalvele dingsta is akiu po kita kalvele, o tada jau sakes.

Pavyzdziui, Petro troba, kai stovi kieme atrodo ant kalno. Paeini keliasdešsimt zingsniu ant sale esancios atrodo visai nedideles kalveles, ir paaiskeja, kad trobele stovi visai ne ant kalno, o dauboje.

Isvada: Kaltinenhai ir ju apylinkes yra sukurtos klaidinti. Specialiai.

lol2005-10-24 11:53

Bandė anekdotą parašyt… Pagailo rašytojos, tikėkimės, ji pasitaisys ir daugiau tokių absurdiškų rašliavų nepamatysime.

Kaltinėnuose teko lankytis ir nekart. Taip pat ir Jūsų bažnytėlėj. Šauni gyvenvietė.

Anonimas2005-10-24 11:53

Ka tik padariau atradima: kompasa tikrai geriau pasiimti vaiksciojant po Kaltinenus ir ju apylinkes, nei arbuza, kaip padare Nijole. Nors kompasas ne ka tepades susigaudyti tose klaidziose paylinkese, bet ji tiesiog lengviau bus nesti.

Anonimas2005-10-24 11:56

O tamsta LOL, cia kuriai rasytojai taikei savo absurdiska pasrebejima: Nijolei ar komentatorei? Jeigu esi buves Kaltinenuose, tai dar visai nereiskia, kad esi buves Dargio dauboj. Kai nuvyksi ir ten, vyruti, tada pakalbesim.

komentatore Rita

au2005-10-24 13:45

Taip…sprendziant is nuotrauku ir tekstu tavo puslapyje, turi islavinta jumoro jausma ir tau itikti sunkoka. Na, nenusimove ta boba apatiniu ir nenumete pekelej…Tai ka dabar su ja daryti? Uzdrausti rasyti? Mano galva, tegu raso, o nepatinka - neskaityk.

Zinai, lol'ai, ne visi, kad gerai pasijustu, nori plika cicka pamatyti ar parodyti. Man labai patiko tavo "feisas" prisistatymo puslapyje. Tada paaiskejo, kodel mastai kaip jautis: puoli tik ten, kur raudona ir juda.

Anonimas2005-10-24 21:27

Taip , įdomūs žmonės tie- žemaičiai, net nebūtinai nuo Kaltinėnų… ir kaip yra sunku žmonėms nuo Aukštaitijos kirčiuoti tą žodį Kaltinėtai…Bet žemaičiai yra žemaičiai, jie ne tik klaidžius kelius išvingiuoja po savo kalniukus ir daubas, bet dar ir kirčiuoti "teisingai" t.y. žemaitiškai priverčia.Čia ir arbūzo nereikia, užtenka teisingai ištarti šio miestelio pavadinimą ir jau gali būti pamalonintas… Na, o vietos čia gražios… aišku Aukštaitijoje daubose mirguliuoja ežeriukai, o čia , deja, patiems tenka tuo grožiu pasirūpinti…Na ir svetingumas šio žemaičio!?Vietoj to,kad viešnę parvežtų, ją dar klaidina po tą miestelį…:)

aralzero

Krasula2005-10-25 01:11

ot jau vykusiai moteris pasivaikščiojo, o labiau patiko kaip aprašė… pasijuokiau iš širdies…tegul nuolat Jus lydi sveikas gebėjimas pasijuokti …taip retai dabar sutinkamas gebėjimas…vis dažniau kritikuojame, teisiame, pykstame…ačiū

"Aldona"2005-10-25 15:55

Ir nereikia. Tiek to.

poniute1232009-10-04 17:50

Pažystu aš ta petriuka .O kalnai čia neblogi nes čia prasideda žemaitijos (samogitia)plokštikalnis . Kartą atvažiavę žmogeliai nuo Tauragės kilimo negalėjo atsistebėti kokios nuostabios kalvos ir vaizdai nuo jų .

Sonata2009-12-15 19:37

Labai graziai parasyta. Aciu

Rašyti komentarą

Tavo komentaras