BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Gyvename tik dabar

Tai banalu. Šitą minutę tu skaitai šias eilutes. Jokio kito laiko nėra. Net jeigu tave kamuoja nerimas, ir tu nuolatos tarsi užbėgi į priekį, tai tu dabar, šitą minutę, kankiniesi nuo nerimo, nors gal ir nesuvoki - nėra kada. Arba jei nenori susitaikyti su dabartimi, ir tave nostalgiškai traukia į vakarykštę dieną, tai tu dabar, šitą minutę, beviltiškai kovoji su realybe ir svajoji apie buvusius aukso laikus. Žodžiu, mes galime gyventi tik čia ir tik dabar - visa problema, ar įstengiame tai suvokti. Kiek mes suvokiam realybę ir kiek atitrūkstam nuo jos į dausas?

Nors sunku patikėti, žmogui per parą vidutiniškai kyla 66000 minčių, iš kurių du trečdaliai priskirtini prie negatyvių. Iš pastarųjų, kaip parodė Viskonsino universitete atlikti tyrimai, 40% yra susijusios su dalykais, kurie niekada neatsitiks, 30% - su praeities įvykiais, 12% - su nepagrįstais pergyvenimais dėl sveikatos, 10% - su įvairiais nereikšmingais rūpesčiais ir tik 8 % - su pagrįstais rūpesčiais. Kitaip sakant, didžioji dalis nerimo - tai ne kas kita, kaip iššvaistyta ir net priešingą rezultatą duodanti energija. M. Clakson, Kaip įveikti baimes, 2005, p 13.

Taigi žmogaus smegeninė gali veikti kaip šūdo malūnas, suktis ir suktis tuščiai, eikvodama žmogaus jėgas ir laiką. Minčių lavinoj paskendęs žmogus tarsi nusikelia į kitą vietą ir į kitus laikus, bet iš tiesų jis dabar, čia, šitą minutę maknoja po savo minčių šūdą, nors to ir nesupranta.

Yra būdų “nusileisti ant žemės” ir “sugrįžti į savo kūmą”, kur mes iš tiesų gyvename. Kažkada pagilinti suvokimą man padėjo geštaltpsichologijos pratimai, turiu pasakyti, neblogau veikia ir E. Eriksono atsipalaidavimo pratimai. Norint galima mokytis ir paprasčiausios (ne mistinės) meditacijos: eini ir suvoki, kad kojomis jauti žemą, kvėpuoji ir suvoki, kad įkvepi, iškvepi… Kada sutelki dėmesį į realius pojūčius, jo nelieka tuščiam minčių malūnui.

Prie šito galėtų priprasti visi ir išsivaduoti iš tuščio malimo, bet… Daug kas nenori. Kodėl? Tam prieštarauja neurotinė Vakarų kultūra ir religija. Juk gyvename ne dabar, kai esame gyvi - iš tiesų mes gyvensim ir būsim laiminti tik po mirties. Jeigu ne po mirties, tai ateity, kai susikursim geresnį rytojų. Mes juk kuriame ateitį, mūsų gyvenimas - ateičiai, o ne šitai minutei.

Visuotinis nerimas labai stipriai paveikia ideologiją ir diktuoja naujus baimės štampus: niekuo nesirūpinti - viską prarasti, nieko nebijoti - tai prisišaukti bėdą. Skaičiau rimtais veidais parašytų straipsnių, kuriuose mėginta įrodyti, kad šitą minutę gyvenantys žmonės yra tarsi akli kačiukai, tai tokie trumparegiai bomžai, kurie nemoka planuoti.

O kaip iš tiesų - ne straipsniuose, bet gyvenime?

Prisimenu, kaip mes vienoje nemažoje redakcijoje planuodavome rytojaus laikraščius. Turiu pasakyti, kad tai - didelės koncentracijos reikalaujantis darbas, kurį turi atlikti dabar, o ne kitą valandą, nes po valandos bus vėlu. Tai iš esmės darbų ir visos redakcijos pajėgų paskirstymas. Viskas, absoliučiai viskas - dabar.

Ką tu dabar, šiuo metu turi savo kompiuteryje? Kas iš to tinka pirmam ar paskutiniam puslapiui? Kiek žmonių dabar tavo žinioje, ar visi šiandien darbingi, ar visi dabar darbe? Žurnalistai negali suplanuoti įvykių (tai būna labai retai, kai, tarkim, koks protestuotojas iš anksto praneša, kad šiandien tokią ir tokią valandą paleis į partijos būstinės langus plytą), todėl jie turi nuolatos stebėti vietas, kur didesnė tikimybė atsitikti kažkam įdomesnio. Taigi kas šiandien budi iš kriminalistų, kas eina į savivaldybės tarybos posėdį? Ar apygardos teisme gali būti įdomesnė byla?.. Kokios temos šiandien imasi apžvalgininkas?

Kiekvienoje redakcijoje pasitaiko vadinamųjų trintukų, kurie padarys labai daug ir nustebins pasaulį. Labai paprasta juos pastatyti į vietą banaliu klausimu: ką šiuo metu darai, ką turi dabar? Kai jis sutrinka, klausinėji toliau: jau rašai ar dar vis geri kavą? Ne, dar tik skambiniesi telefonais? Ir ką tu dabar esi sužinojęs? Dar nieko, dar tiktai skambinsi? Vadinasi, nieko dabar neturi? Ir nieko dabar nedarai, tik geri kavą?..

Tik rūkyti galima mesti rytoj arba nuo pirmadienio, o dienraštį reikia daryti dabar, šią minutę. Keli redaktoriai - tai tik viršūnėlė. Po manęs darbo laukia dar nemaža grupė žmonių: kompiuterių operatoriai - maketuotojai, dizaineris, korektoriai, už jų - visa spaustuvė. Už vėlavimus redakcija gali mokėti spaustuvei baudas - tokia yra sutartis. Bet neprisimenu, kad dėl mūsų klaidos būtų taip atsitikę. Visa nemaža komanda mokėjo labai susitelkti į šitos minutės užduotį.

Dabar aš džiaugiuosi, atsisakęs tokio įtempto darbo. Bet nesigailiu dirbęs. Tie įgūdžiai susitelkti į šitą minutę ir susigaudyti situacijoje labai praverčia ir buityje. Juk tai buvo ne kokia mistiška meditacija ar teorinės paskaitos, o labai reali patirtis. Kartais stebiuosi matydamas, kaip žmonės blaškosi tarp kelių labai paprastų darbų ir amžinai niekur nespėja. Tarkim, man reikia kapoti malkas, pjauti žolę, kūrenti pirtį, raugti agurkus, rašyti straipsnį, pakeisti durų spyną. Turiu rašyti straipsnį, nes jis rytojaus numeriui, bet dabar užraugsiu agurkus, nes tai užtruks neilgai, o jie gali suvysti. Tada pjausiu žolę, nes šiandien graži diena, be rasos. Pjaudamas prie pirties, kartu kūrensiu pirtį. Spyną galėsiu pakeisti prie elektros šviesos, o malkos palauks - dar ne ruduo. Toliau - matysiu, dabar tai nesvarbu. Dabar einu raugti agurkų. Viskas labai paprasta, bet sumaišyk eilę, pradėk nuo rytojaus darbų ir niekur nespėsi.

Mūsų emocinė būsena ir paprasčiausi pojūčiai šiek tiek atsilieka nuo situacijos. Plaktuku užsiduodi į pirštą, o skausmą pajunti po sekundės ar dviejų. Tai - “objektyvus” ir nereikšmingas atsilikimas, iš to nedaryčiau didelių filosofinių apibendrinimų. Kur kas baisesnis dalykas po darbo važiuoti namo automobiliu, bet tuo metu dar vis sėdėti prieš pietus pasibaigusiame redkolegijos posėdyje. Tai jau mirtinai pavojinga! Ir tau pačiam, ir aplinkiniams.

O kaip su pažadu mesti rūkyti rytoj arba nuo pirmadienio pradėti kitą gyvenimą? Tai - visiškas niekas, saviapgaulės burbulas. Kas realu, yra tik dabar, o rytojus nėra jokia realybė.

Aš vis prisimenu, kaip viena kolegė mano pavyzdžiu įsigeidė numesti viršsvorį. Atėjo į kabinetą ir pareiškė, kad labai tvirtai apsisprendė, todėl norinti patarimo. Aha, apsisprendė! Jeigu apsisprendė, tai tegu eina į parduotuvę, nusiperka tikslias svarstykles, storesnį sąsiuvinuką dienoraščiui. Kai grįš, parodysiu, kaip jį pildyti.

- Dabar? - nustebo kolegė. - Kodėl taip greitai?

- Visai negreitai - tu juk apsisprendei.

- Aš apsisprendžiau, bet ne dabar. Aš apsisprendžiau, kad nuo rytoj!..

Ar reikia sakyti, kad ji ir DABAR tokia pat stora kaip buvo?

Kitas gyvenimas

Patiko (0)

Rodyk draugams

Komentarai (2)

Edas2011-08-13 09:44

Tik dabar. Kai sugalvojau mesti rūkyti, tą padariau tik iš 19 karto, kai supratau, kad tai daroma ne kada nors, kokia nors proga, o dabar, ir dar nusistačius, kad šios priklausomybės neimsiu į burną jokiomis sąlygomis ir už jokius pinigus. Kai aš tai supratau, paėmiau nuo spintos pusantro bloko cigarečių “Kaunas”, sumindžiau ir kas liko įmečiau į pečių. Mindydamas tas ,tuo metu brangias, cigaretes, jaučiausi galingas, galingesnis už savo priklausomybę. Tai buvo 1994 metais, nuo to laiko nė dūmo. Dar pastaba - man rūkyti nesinorėjo nuo pat metimo momento, nuo tuometinio DABAR.

Petras2011-08-15 18:02

Puikus Edo pavyzdys. Man buvo labai panašiai.
Ko gero, taip buvo visiems, kurie ėmėsi ko nors realiai, t.y. DABAR.

Rašyti komentarą

Tavo komentaras