BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Gerulis yra blogiukas

Vakar parašiau apie du vairuotojus Gerulį ir Blogiuką, kurie labai skirtingai pasielgė labai panašioje situacijoje: pakelėje sustojusios mašinos žmonės kėlė rankas ir prašė pagalbos, tačiau vienas sutojo ir pagelbėjo bėdoje atsidūrusiems keliauninkams, o kitas pralėkė pro šalį. Kas galėjo nulemti tokį skirtingą jų elgesį: tautybė, kilmė, išsilavinimas, religingumas, moraliniai įsitikinimai ar dar kas nors?

Kodėl vienas žmogus - gerulis, o kitas - blogiukas?

Mano skaitytojai nelabai linko rizikuoti ir spręsti. Manau, jie darė teisingai.

Į šį klausimą turiu atsakyti aš pats.

Atsakymas labai paprastas:  nėra jokių gerulių ir jokių blogiukų, beprasmiška svarstyti apie jų kilmės, įsitikinimų ar charakterio skirtumas. Aprašytieji Gerulis ir Blogiukas yra vienas ir tas pats žmogus.

Tai esu aš.

Vasarą sustojau ir padėjau kelyje užstrugusioms moterims, jų golfuką tempiau kelioliką kilometrų iki Šilalės ir dar pačiame miestelyje su juo tąsiausi, kol suradau remonto dirbtuves, užvakar pralėkiau pro pagalbos prašančius žmones, nors jų mašiną tikriausiai būtų užtekę patemti vos kelis kilometrus ar netgi metrus.

Kodėl vieną sykį pasielgiau žmoniškai, o kitą - ne?

Aš ir pats to nežinau.

Apie šiuos du epizodus papasakojau tik todėl, kad dar sykį parodyčiau, kaip kvaila yra vertinti ir teisti pačius žmones, o ne jų elgesį. Jeigu kiekvienas pažvelgtume atidžiau į savo elgseną, visi rastume labai prieštaringų poelgių. Kartais pasielgiame kaip didvyriai, kartais - kaip tikri niekšai, kartais būname altruistiški, kartais - paskutiniai savanaudžioai.

Kad ir kaip norėtume pagirti Gerulį ir supeikti Blogiuką, iš tiesų jie yra verti vienas kito. Juk tai - vienas ir tas pats žmogus. Nusidėjėlis nėra blogesnis už šventąjį. Ir atvirkščiai.

Ir nusidėjėlio, ir šventojo epitetai apie žmogų  nieko nesako, tai - tuščias garsas, forma be turinio, taurė ne vyno. Jeigu sako ką nors, tai tik apie mūsų ribotą požiūrį: vienu atveju matome tik žmogaus nusidėjimus, kitu - tik šventus darbus.

Pagalvokite apie tai, kada kils pagunda garbinti tariamuosius šventuosius ir smerkti tariamus nusidėjėlius. Mes, kaip ir visas pasaulis, nesame gatavi produktai. Mes - ne šventųjų statulos, o pats gyvenimas, kintanti jo tėkmė.

Štai kodėl Jėzus nesmerkė nė vieno žmogaus, bet pasmerkė jų blogus darbus.

Rodyk draugams

Komentarai (3)

Anonymous2007-10-25 12:53

O aš elgiuosi tik gerai ir niekada nedarau jokių klaidų. Kaip popiežius… :)

Pilkasis2007-11-05 14:26

gerai. sutinku,su pirmaja dalimi sio pasakoimo. Bet jusu sakinys,kad negarbinkite tariamuju sventuju,yra nelabai teisingas. sakau nelabai,nes is dalies jis teisingas. Bet nejaugi Jus manote,kad Sv. Pranciskus, ar Sv. Pijus buvo apgavikai?!!!!

Petras2007-11-05 20:46

Būk vyras, mesk savo įprotį perskaityti tai, ką nori paskaityti, o ne tai, kas parašyta. Iš kur tu ištraukei, kad NEGERBIU Pranciškaus ar Pijaus, kuriems tu suteiki šventųjų stabų rangą?

Aš tik patariu NEGARBINTI stabų, vadinamųjų šventųjų, nes Jėzus neskirsto žmonių į "šventuosius" ir "nusidėjėlius", gyvenime mes irgi nematome (jeigu nesapnuojame, žinoma) jokių "šventųjų". Iš tiesų mes visi klystame, netgi tavo "šventasis tėvas" popiežius. Beje, mano Mokytojas draudžia ką nors vadinti savo tėvu ar ganytoju, išskyrus, žinoma, Tėvą ir vienintelį Ganytoją - Jėzų. Nematau reikalo pariešgyniauti savo Mokytojui ir paklusti kažkokiems kunigams…

Bet jeigu negarbinu tavo "šventųjų" ganytojukų, tai dar nereiškia, kad negerbiu žmonių, kuriuos kunigai pavertė "šventaisiais" stabais. Kai kurios Pranciškaus mintys man atrodo labai patrauklios ir gerokai aplenkusios laiką. Tarkime, visus Dievo kūrinius, ne tik šunis, kates, bet ir žemę, saulę, mėnulį jis laikė savo broliais. Daug daug vėliau mūsų Biliūnas parašė "Brisiaus galą" ir liko nesuprastas - jo užuojauta šuniui buvo palaikyta išnaudojamo ir socialiai neapdrausto žmogaus alegorija…

Štai tokios ir kitos Pranciškaus mintys man labai priimtinos. Tačiau tai nereiškia, kad turiu laužyti pirmąjį Dievo įsakymą ir melstis Pranciškaus paveikslui ar pačiam "Pranciškui".

Bet mano liudijimas ne apie tai, ir mes nukrypome į šoną. Juk savo gyvenimo ĮVYKIU liudiju, kad Jėzus buvo teisus, ir nėra nė vieno neklystančio žmogaus. Tuo pačiu noriu padrąsinti silpnesniuosius, kad jokia tragedija suklysti, kad tai natūrali žmogaus būsena - kur kas baisiau dėtis šventuoju arba laikyti kitus šventaisiais.

O padrąsinti reikia todėl, kad daugelis mano pažįstamų žmonių nepripažįsta savo klaidų visai ne todėl, kad jas laikytų dorybėmis, ne, jie yra paveikti religinio mąstymo ir paprasčiausiai BIJO atsidurti į nusidėjėlių "kastą".

O nusidėjėlių "kastos" žmonių galvose nepanaikinsi, neišsklaidęs "šventųjų" iliuzijos, kurią taip atkakliai gina kunigai - amžini Jėzaus priešai, kažkada jį prikalę prie kryžiaus.

Rašyti komentarą

Tavo komentaras